- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-27
- Bylos Nr.
- AS-156-756/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00015-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- M. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (1650/18)9R-3503 dėl kreipimosi į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus dėl Herningo apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio M. Ž. pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 26 d. teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. E1-1425-229/2018 Danijos Karalystės teisingumo ministerijos teikimas patenkintas, teismo nutartis dar nėra įsiteisėjusi, yra apskųsta apeliacine tvarka. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, klausimą dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje sprendžia teismas, o atsakovas atlieka tik Įstatyme nustatytas funkcijas, t. y. persiunčia gautus dokumentus teismui, tačiau nepriima teismo kompetencijai priskirtų sprendimų (Įstatymo 4 str. 2 d.). Ministerijai priskirta kompetencija rengti konsultacijas dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo vykdyti Lietuvos Respublikai, tačiau atsakovo veiksmai nėra imperatyviai privalomi, be to, nėra skundžiami. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo dalykas dėl nuosprendžio dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje yra sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, vertinant aplinkybes ir tokio teikimo pagrįstumą baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.
II.
Pareiškėjas M. Ž. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad Ministerijos funkcija kompetentingoms užsienio valstybių institucijoms teikti prašymus perduoti arba perimti nuteistuosius asmenis yra priskiriama viešojo administravimo sričiai. Taigi Ministerija turi atlikti aktyvius veiksmus viešojo administravimo srityje, nustatyti padėtį Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėje ir tik surinkusi visus duomenis nuspręsti, ar bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudaro palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai. Šios Ministerijos funkcijos daro tiesioginę įtaką pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams, o tai jam garantuoja teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas nesuteikia teisės atskirai skųsti Ministerijos neveikimą šios kategorijos bylose, todėl Ministerijos neveikimas gali būti skundžiamas tik administraciniam teismui, nepriklausomai nuo to, kada bus nagrinėjamas nuteistojo perdavimas vykdyti bausmę Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad Ministerijos veiksmai yra neskundžiami. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas, ne 6, o 3 straipsnis. Be to, Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies norma prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi teisinėje demokratinėje valstybėje viešojo administravimo subjektų veiksmai (neveikimas) negali būti neskundžiami. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1260-502/2017 yra išaiškinęs, kad Ministerijos veiksmai vykdant Įstatymo nuostatas yra skundžiami administraciniam teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą, realizavimas administracinių ginčų srityje nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.
Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Vadinasi, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. veikla, kuri daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3060-575/2016 ir kt.).
Kaip minėta, pareiškėjas yra nepatenkintas ir atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti jo skundą dėl Ministerijos 2018 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. (1650/18)9R-3503 panaikinimo. Iš pareiškėjo skundžiamo Ministerijos rašto matyti, kad juo Ministerija kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus, nurodė, kad Ministerijoje gauti Danijos Karalystės teisingumo ministerijos dokumentai dėl Herningo apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio M. Ž. pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje, prašė spręsti šį klausimą. Taigi pareiškėjo skundžiamu Ministerijos raštu buvo tik pateikta informacija apie kitų atsakingų institucijų priimtus sprendimus dėl pareiškėjo perdavimo tolesniam bausmės vykdymui iš Danijos Karalystės į Lietuvos Respubliką. Ministerijos 2018 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. (1650/18)9R-3503 skirtas ne pareiškėjui, jame pareiškėjui nebuvo suformuluoti jokie privalomi vykdyti įpareigojimai ar nurodymai, taip pat nebuvo išdėstyti jokie kiti atsakovo vardu priimti sprendimai, turintys įtakos pareiškėjo teisių ir (ar) pareigų turiniui. Todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir remdamasis netinkamais argumentais, iš esmės teisingai vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir pagrįstai konstatavo, kad ginčas dėl minėto rašto panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-332/2011, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-819/2012, 2015 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-624/2015).
Atskirajame skunde pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1260-502/2017 pateikti išaiškinimai nagrinėjamai bylai nėra aktualūs, kadangi iš esmės skiriasi nurodytų administracinių bylų aplinkybės. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžia Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams (t. y. ne pareiškėjui) adresuotą informacinio pobūdžio Ministerijos raštą, kuriame pareiškėjui nesuformuluoti jokie privalomojo pobūdžio patvarkymai ar nurodymai, o administracinėje byloje Nr. A-1260-502/2017 buvo skundžiamas pagal pareiškėjo prašymą dėl bausmių subendrinimo priimtas Ministerijos sprendimas.
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus dėl Ministerijos neveikimo, t. y. procedūrų pagal Įstatymą neatlikimo, išnagrinėjo Panevėžio apygardos teismas 2019 m. sausio 25 d. nutartimi byloje Nr. 1S-14-366-2019 palikęs galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 26 d. nutartį byloje Nr. E1-1425-229/2018, kuria tenkintas Danijos Karalystės teisingumo ministerijos teikimas dėl Herningo apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio pareiškėjui pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2019 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, naikinti šią pirmosios instancijos teismo nutartį nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjo atstovas advokatas Stanislovas Butkevičius už atskirąjį skundą sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio. Vadovaujantis ABTĮ 36 straipsnio 3 dalimi, proceso šalių atskirieji skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai jis yra sumokėtas už skundą, kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atstovui grąžinama už atskirąjį skundą sumokėta 15 Eur žyminio mokesčio suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. Ž. atskirąjį skundą atmesti.
Grąžinti pareiškėjo M. Ž. atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui už atskirąjį skundą sumokėtą 15 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.