- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-21
- Bylos Nr.
- I1-1906-463/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00082-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataiso namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – VPN), 120 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. buvo laikomas VPN (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) kamerose Nr. 109, Nr. 178, Nr. 282, Nr. 295, Nr. 164, Nr. 114, Nr. 181 ir Nr. 164 (viso 202 paras) netinkamomis sąlygomis, dėl kurių jam kilo neturtinė žala. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo pažeista minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, kuri vienam asmeniui turi būti 5,1 m², kameros buvo perpildytos, jose trūkdavo oro, veiklos. Pareiškėjas turi sąnarių ligą, o dėl mažo judėjimo sąnarių skausmai tik didėjo. Prie dviaukščių lovų nebuvo apsaugos kartelės, apsaugančios nuo galimo iškritimo, ir kopėčių. Krisdami iš lovų nuteistieji susižaloja, pažadina kitus asmenis, prasideda nesutarimai ir barniai. Nesutarimus skatina ir ta aplinkybė, kad dėl nesančių kopėčių tekdavo lipti į lovą per kito asmens lovą. Kameroje Nr. 164 dėl per didelės drėgmės ir netinkamos ventiliacijos buvo įsiveisęs pelėsis. Įstaigos administracija į pareiškėjo skundus dėl to nereagavo. Sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto buvo atskirti tik pertvara. Pareiškėjas jautėsi nuolat stebimas. Sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Kamerose supeliję langai, dėl to pareiškėjas dažnai sirgdavo. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 164 kartu su kitu asmeniu, kuris serga žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV). Pareiškėjas bijo apsikrėsti, apkrėsti savo žmoną ir sūnus. Pareiškėjas yra musulmonas ir nevalgo kiaulienos, o buvo laikomas su asmenimis, kurie valgo kiaulieną. Dėl to, kad kameroje buvo kiaulienos, pareiškėjas negalėjo melstis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas susirgo nepagydoma liga ((duomenys neskelbtini)), dėl kurios jam neauga plaukai, o jis dėl religinių įsitikinimų privalo nešioti barzdą. Šia liga pareiškėjas susirgo dėl nervų sistemos sutrikimų, depresijos, kas prasidėjo būtent kalinimo metu. Pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, pažeista jo psichika ir orumas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas VPN atsiliepime (b. l. 34–40) nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kamerose įrengtos metalinės dviaukštės lovos. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teisės aktai nenumato pataiso įstaigos administracijos pareigos įrengti kiekvienam asmeniui vienaukštę lovą. Taip pat teisės aktai nenumato kopėčių ir apsauginių bortelių įrengimo. Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamo natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nuteistiesiems ir suimtiesiems yra teikiamos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. ŽIV užsikrečiama tiesiogiai per kraują, per gleivines ar pažeistą odą patekus ŽIV užkrėstų organizmo skysčių. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŽIV koncentracija nėra didelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus. Medicinos moksle yra nustatyti trys ŽIV plitimo būdai: lytinių santykių metu, per kraują, ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką nėštumo, gimdymo metu arba žindant. ŽIV neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, indais ar per kasdienius kontaktus. Laikyti atskirai kardomo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose infekuotus ŽIV asmenis, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausmės komisija priėmė sprendimą. Jokie kiti teisės aktai nenumato kalinimo įstaigos administracijos ŽIV sergančius kalinius laikyti atskirai nuo kitų kalinamųjų ar suimtųjų. Priešingai tokių asmenų patartina neizoliuoti. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijose numatyta, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės fiziologines mitybos normas, o visas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Pareiškėjas į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl jo teisės išpažinti religiją ribojimo nesikreipė. Teisės aktai nenumato, kad skirtingų religijų atstovai būtų maitinami pagal religinius įsitikinimus atitinkančius valgiaraščius. Pareiškėjas gali rinktis vegetarišką valgiaraštį, kuriame nėra kiaulienos. Tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų judėjimo, privatumo apribojimai ir su jais susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su paties pareiškėjo elgesiu. Pareiškėjo skundas abstraktus, bendro pobūdžio, nėra konkretu. Nesant būtinų valstybės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik tokiu atveju, jeigu būtų nustatytos visos trys civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, t. y. tik nustačius neteisėtus institucijos, kurios veiksmus pareiškėjas skundžia, veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos, kurios veiksmus pareiškėjas skundžia, neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog nurodytų valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tik tokiu atveju, kai pareiškėjas aiškiai nurodo reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, institucijai, kurios veiksmus pareiškėjas skundžia, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu.
3. Nagrinėjamu atveju VPN pateikė duomenis (b. l. 34–35), kad pareiškėjas buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 25 d. Teismas neturi pagrindo abejoti VPN pateiktais duomenimis, todėl šiuo atveju bus sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. gegužės 19 d.
Dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimo užtikrinimo
4. Anot pareiškėjo, jam ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto normos reikalavimas, pagal kurį vienam asmeniui turėjo tekti 5,1 m². Visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju keliamas ginčas už laikotarpį, per kurį pareiškėjas buvo laikomas buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Todėl šiuo atveju aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Vadinasi, pareiškėjo skundo argumentas, kad jam turėjo tekti 5,1 m², yra atmetamas kaip nepagrįstas.
5. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017 ir kt.). VPN atsiliepime nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 kv. m. Iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovo VPN pateiktų duomenų apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, ir jų plotus bei jame gyvenusių asmenų skaičių matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose jam tekdavo gyvenamojo ploto nuo 3,6 m² iki 7,86 m². Tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimas, įtvirtintas nacionalinėje teisėje. Atitinkamai matyti, kad ir ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, iš kurių bendro ploto atėmus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau nei 3 m² gyvenamojo ploto. Vadinasi, ir Konvencijos 3 straipsnis nebuvo pažeistas. Kaip matyti, nenustačius, kad buvo veikta ne taip kaip pagal įstatymus turėjo būti veikiama, t. y. nenustačius VPN neteisėtų veiksmų nagrinėjamu aspektu pareiškėjo argumentai, susiję su pažeistu minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimu, t. y. dėl perpildytų kamerų, sąnarių skausmų, oro trūkumo ir veiklų neužtikrinimo atmetami kaip nepagrįsti. Dėl veiklų ir pareiškėjo užimtumo argumentų pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė reikšmingų aplinkybių šiuo aspektu, t. y. ar buvo kreipęsis dėl užsiėmimų ir ar išreiškė norą juose dalyvauti, nes dalyvauti papildomose veiklose yra pareiškėjo teisė, o ne pareiga. Nesant šių reikšmingų aplinkybių, nėra pagrindo kvestionuoti VPN veiksmus šiuo aspektu.
Dėl kamerų įrengimo ir higienos (lovos, pelėsis, langų būklės)
6. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo įrengtos dviaukštės lovos prie kurių nebuvo įrenti apsaugos borteliai ir kopėčios, kameroje Nr. 164 buvo įsiveisęs pelėsis, langai buvo supeliję.
7. Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) (toliau – TIĮET) 14.6 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Teisės aktai daugiau nenumato jokių reikalavimų, kokios lovos turi būti kamerose. Todėl pritartina VPN atsiliepimo argumentams, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, teisės aktai nenumato pataiso įstaigos administracijos pareigos įrengti kiekvienam asmeniui vienaukštę lovą ar kopėčias ir apsauginius bortelius prie lovų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad asmenys krenta iš lovų, vyksta konfliktai, kai lipama per kito asmens lovą, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio. Jais pareiškėjas neįrodo, kad dėl šių aplinkybių įvyko realūs konfliktai ir pareiškėjas pats kažkaip nukentėjo. Todėl šie argumentai laikytini pareiškėjo subjektyvia nuomone, kaip turėtų būti įrengiamos kameros, ir kurie nelaikytini pakankamais, kurių pagrindu būtų galima kvestionuoti laisvės atėmimo vietos įstaigos veiksmų teisėtumą.
8. Pareiškėjas kameroje N. 164 buvo laikomas laikotarpiais nuo 2019 m. vasario 18 iki 2019 m. balandžio 2 d. ir nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punkte nustatyta kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo pasikreipęs į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl teismui skunde nurodytos aplinkybės – kameroje Nr. 164 įsiveisusio pelėsio (b. l. 19–27). Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją su skundais ir prašymais dėl higienos sąlygų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo aktas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, nes pareiškėjas buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 26 d. Be to, jame konstatuoti Lietuvos higienos normos 134:2015 pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti (b. l. 60). Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, langai būtų neatitikę higienos reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos higienos normoje 134:2015. Kaip ir dėl pelėsio, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl langų kokybės ar įrengimo. Byloje pateikta pareiškėjo Asmens sveikatos kortelė (b. l. 31–33) nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad jis dažnai sirgo dėl peršalimo, kurį neva sąlygojo nesandarūs langai. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus tai, kad pažeidimas dėl pelėsio ar supelijusių langų savo prasme yra mažareikšmio pobūdžio, ir įvertinus, kad byloje nėra objektyvių duomenų pagrindžiančių pareiškėjo skundo argumentus dėl šių pažeidimų, darytina išvada, kad šiuo aspektu nėra pakankamo pagrindo konstatuoti laisvės atėmimo įstaigos veiksmus.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu
9. TIĮET 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
10. Kaip matyti, teisės aktai nenumato imperatyvaus įpareigojimo sanitarinį mazgą atskirti nuo likusio kameros ploto atskira patalpa, tačiau numato tai, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Šiuo aspektu aktuali tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. R. (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt.). Į šią praktiką nuosekliai atsižvelgia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose. Šis ne kartą yra išaiškinęs, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos tik 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas 1,5 aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neapsaugojo pareiškėjo privatumo nuo kitų kameroje esančių asmenų, kai pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, ir pareigūnų, kurie atliko nuolatinę suimtųjų ir nuteistųjų stebėjimą, kai pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu. Todėl šiuo aspektu konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista viso 204 paras.
Dėl laikymo kartu su asmeniu, kuris galimai infekuotas ŽIV
12. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalį pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ (1999 m. gruodžio 27 d. redakcija) 1 punkte nustatyta, kad laikyti atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose infekuotus ŽIV ir sergančius AIDS asmenis, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Iš paminėtų teisės nuostatų darytina išvada, kad teisės aktai nenumato laisvės atėmimo vietos įstaigai pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. VPN atsiliepime nurodė, kad šiuo atveju asmuo, su kuriuo pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nesikreipė su prašymais laikyti jį izoliuotai nuo kitų nuteistųjų. Teismas neturi pagrindo abejoti šiuo VPN argumentu. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patalpinimo su sergančiuoju ŽIV būtų kreipęsis į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją su skundais ar prašymais. Todėl, nustačius, kad asmuo, su kuriuo pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo išreiškęs noro būti izoliuotu, ir byloje nesant duomenų, kad šis asmuo buvo linkęs elgtis nesaugiai ar neatsargiai, darytina išvada, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti VPN neteisėtus veiksmus. Skundo argumentai, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos sveiktos priežiūros paslaugos, tiksliau – kraujo tyrimas – laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, nes pareiškėjas nenurodė, kada kreipėsi dėl tokios paslaugos suteikimo, argumentai, kad pareiškėjas bijo užkrėsti, laikomas subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepagrįstu teiginiu realiai sukelta pareiškėjo sveikatai žala, kurios nepatvirtinta ir medicininiai duomenys, pateikti byloje (b. l. 11–13, 31–33).
Dėl teisės išpažinti religiją, maitinimo
13. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jis buvo laikomas su asmenimis, kurie valgė kiaulieną. Pareiškėją tai trikdė, kadangi jis negalėdavo dėl to melstis. Be to, dėl pareiškėjas teigia, kad būtent dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas susirgo nepagydo liga, dėl kurios jai neauga plaukai. Pirmiausia pažymėtina, kad teismo posėdyje pareiškėjas pats patvirtino, kad jam paskirtas vegetariškas valgiaraštis. Vadinasi, ginčo, kad pareiškėjas buvo maitinamas nepažeidžiant pareiškėjo religinių įsitikinimų, nėra. Pareiškėjo argumentai, kad dėl kitų asmenų valgymo ypatumų, šiuo atveju yra nukreipti ne į VPN, o į asmenis, su kuriais pareiškėjas buvo laikomas, kadangi pareiškėjas nenurodė nei vienos teisės normos, kuri įpareigotų VPN laikyti suimtuosius ar nuteistuosius pagal jų religinius įsitikinimus. Pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo teiginį, kad jam buvo trukdoma melstis. Todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Šiuo atveju nepagrįstas laikomas ir pareiškėjo skundo argumentas dėl pareiškėjo susirgimo nepagydoma liga. Šiuo atveju pareiškėjo Asmens sveikatos istorija (b. l. 31–33) ir pareiškėjo pateikta medicininis pažymėjimas (b. l. 11, 12) neatskleidžia, nuo ko pareiškėjas susirgo nepagydoma liga. Šiuo atveju vertinant skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti ne tik neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš valstybės atsakomybės sąlygų, bet ir priežastinį ryšį. Nagrinėjamu atveju, vien abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo skundo argumentai, kad jis susirgo nepagydoma liga, būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nesant realių duomenų, kurie patvirtintų tokią išvadą ir pareiškėjui nepateikus reikšmingų tokią išvadą apibūdinančių aplinkybių nėra pakankami daryti išvadą, kad susirgimas nepagydoma liga pareiškėjui kilo būtent dėl buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjo veiksmų (neveikimo). Todėl teismas vertina, kad šiuo aspektu nėra galima nustatyti nei vienos valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų.
14. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas VPN buvo laikomas viso 204 paras ir įvertinus konstatuotą privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą (204 paras) darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.
Dėl neturtinės žalos dydžio
15. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad VPN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, atsižvelgus į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais konstatuotina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 400 Eur. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 120 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. (R. M.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.