Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. J. (O. I.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas n ustatė:

Anot pareiškėjo, dėl to, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas neleistinomis sąlygomis, jis patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 50 000 Eur.

Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, paaiškino, kad vyrams muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį ir tai taip pat atitinka nustatytus reikalavimus. Suimtiesiems kiekvieną mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Sudaromos sąlygos skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius drabužius.

Lukiškių TI-K pabrėžė, kad teisės aktai nustato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) ne mažiau kaip 2298. 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatyta, kad nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinė vertė sudaro 2856 kcal. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistajam gauti pašto arba perduodamą maisto produktų siuntinį.

Lukiškių TI-K nurodo, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti gryname ore vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

Paaiškino, kad šiferio lakštais, kuriuose yra asbesto, yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipė dėmesį, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo.

Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tam tikras suimtųjų, nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konsta tu o j a:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš laikotarpio nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 13 d. pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo. Tuo tarpu dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. vasario 3 d. pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 3 p. teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6496-790/2015 buvo išspręstas žalos atlyginimo pareiškėjui klausimas už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. vasario 3 d., tačiau iš minėto sprendimo turinio matyti, kad administracinėje byloje Nr. I-6496-790/2015 buvo aptariamas tik kamerų ploto, temperatūros, vėdinimo, drėgmės ir apšvietimo klausimas, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo daugybę kitų pažeidimų, todėl šiuo atveju žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas už visą laikotarpį nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., pakartotinai nenagrinėjant kamerų ploto, temperatūros, vėdinimo, drėgmės ir apšvietimo galimų pažeidimų laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. vasario 3 d.

Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. vasario 3 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K realiai praleido 36 paras, o laikotarpiu nuo 2015 vasario 3 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. – 163 paras (II t., b. l. 41–45).

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Kaip minėta, laikotarpiu nuo 2015 vasario 3 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 163 paras. Iš duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, nustatyta, kad minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. iš viso 31 parą, taigi pažeidimo faktas laikytinas nustatytu. Pažymėtina, kad tam tikrų baldų trūkumas kamerose vertintinas kaip minimalaus gyvenamojo ploto kameroje vienam asmeniui neužtikrinimo aspektas.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Pažymėtina, kad LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A662-410/2013, A525-113/2013). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl kitų kamerose buvusių nepatogumų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų higienos reikalavimai buvo reglamentuojami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).

Pareiškėjas skundžiasi nuolatiniu kamerų apšvietimu, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog HN 76:2010 23 p. įtvirtina ir dirbtinę naktinę apšvietą, todėl pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo skundo argumentai yra prieštaringi, nes toliau skunde pareiškėjas teigia, kad naktį kamerose elektros apskritai nėra.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 28 d.) 16.9 p., be kita ko, nustatyta, kad kamerose, nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Taigi langų su grotomis įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus ir negali būti pripažįstama teisės aktų pažeidimu, ar Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais.

Pareiškėjas teigia, kad jam trūko tualetinio popieriaus, dantų pastos, skutimosi peiliukų. Pažymėtina, kad nuteistųjų ir suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas Lukiškių TI-K vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis, pagal kurias nuteistiesiems vyrams kas mėnesį išduodamas 1 ritinėlis tualetinio popieriaus. Dantų pasta bei skutimosi peiliukai nuteistiesiems neišduodami, o tai, kad pareiškėjui tualetinio popieriaus nepakanka, negali būti traktuojama kaip Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai, tuo labiau, kad, kaip nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį.

Pareiškėjas mano, kad jis ne mažiau kaip 8 val. turi praleisti lauke, tačiau pareiškėjo nurodomame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose, todėl argumentai dėl 8 val. trukmės pasivaikščiojimų suteikimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįsti ir nusiskundimai dėl naudojimosi dušu tvarkos. Tiek HN 76:2010 68 p., tiek HN 134:2015 44 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, tuo tarpu HN 72:2010 21 p. numatė tik šalto vandens tiekimo sistemos įrengimą kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose, taigi Lukiškių TI-K neprivalo leisti nuteistiesiems ar suimtiesiems praustis po dušu dažniau ar įrengti karšto vandens teikimo sistemą kameroje, todėl pareiškėjo nurodomi prausimosi galimybių ribojimo pažeidimai nenustatyti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala, pasireiškusi sveikatos žalojimu, kilo ir dėl asbesto naudojimo pastato konstrukcijose. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad dėl asbesto padaryta žala jo sveikatai, šias aplinkybes privalo pagrįsti, tačiau jokių įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad asbesto yra Lukiškių TI-K kanalizacijoje, nepaaiškino, kokiu būdu nustatė šią nurodomą aplinkybė. Taigi, atsižvelgiant ir į tai, kad šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, minėti šiferio lakštai nėra veikiami tokiu būdu, dėl kurio asbestas pasklistų aplinkoje, darytina išvada, kad žalos faktas šiuo aspektu nėra įrodytas.

Anot pareiškėjo, jam buvo duota nešvari patalynė, nors HN 76:2010 63 p. įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Lukiškių TI-K paaiškino, kad kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai Lukiškių TI-K laikomiems asmenims skalbiami nemokamai. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjui sudaryta tinkama galimybė gauti švarią patalynę, todėl nusiskundimai nešvaria patalyne vertintini kritiškai.

Teismas kritiškai vertina ir pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo maitinimo. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K teigimu, vyrų paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2 856 kcal ir tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, pagal kurias nedirbančio vyro paros maisto energetinė vertė turi būti ne mažesnė 2 298 kcal. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nedetalizavo, kokiu būdu pats nustatė maisto energetinė vertę, taigi nepateikė įrodymų dėl per mažos maisto energetinės vertės, todėl jo teiginiai dėl nepakankamo maitinimo atmestini. Be to, pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas norėjo pavalgyti daugiau, nei nustatyta, pagal teisės aktus, jis galėjo maisto prekių papildomai įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje už asmenines lėšas.

Pareiškėjas skundžiasi netinkama kamerų ventiliacija. Tiek pagal HN 76:2010 24 p., tiek pagal HN 134:2015 17 p. reikalavimus gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas sprendžia, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas, nes Lukiškių TI-K kamerose yra langai. Lukiškių TI-K patvirtino, kad šie langai yra pritaikyti kamerų vėdinimui, taigi kamerose laikomi asmenys turi galimybę išsivėdinti kamerą.

Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog byloje esantys duomenys (b. l. 66–73) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartis su bendrove, atliekančia Lukiškių TI-K patalpų deratizaciją, dezinsekciją ir dezinfekciją, todėl pažeidimai šiuo aspektu taip pat nenustatyti.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Lukiškių TI-K kameros avarinės būklės. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra per daug nekonkretūs, pareiškėjas nenurodė, konkrečių jo įvardijamos būklės aplinkybių, dėl to jam kilusių padarinių, taigi nėra galimybės nustatyti pareiškėjo nurodomo pažeidimo minėtu aspektu.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismo vertinimu, tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas.

Pagal CK 6.250 str. nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už privatumo neužtikrinimą ir pareiškėjo laikymą perpildytose kamerose pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 270 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas tik iš dalies, atsakovas turi teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kaip minėta, Lukiškių TI-K prašo iš pareiškėjo priteisti 12,36 Eur išlaidų už A4 formato lapų kopijų, susijusių su bylos nagrinėjimu, parengimą, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovo bylos medžiagos lapai buvo pateikti elektroniniu būdu, todėl realiai minėto dydžio išlaidos nebuvo patirtos, todėl negali būti priteistos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1, 5 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. J. (O. I.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui O. J. (O. I.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 270 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.