- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- I-6496-790/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00435-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- O. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. J. (O. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas O. J. skundu (b. l. 1), kurį 2015-02-11 papildė (b. l. 96-97), kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 8 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) dviems žmonėms skirtose kamerose jis buvo laikomas su dar trimis nuteistaisiais, todėl jam tekdavo tik 1,5 kv. m kameros ploto. Kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu. Pareiškėjas laiko tai baudimu kankinant, nurodo, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę ir apatiją.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 11-15, 105) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi nėra būtinų Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Nurodo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-10-13 iki 2015-02-03, dalį šio laikotarpio pareiškėjui tenkantis plotas kamerose atitiko nustatytus reikalavimus, dalį laikotarpio pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Suimtieji į kameras uždaromi laikantis suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Langai Lukiškių TI-K kamerose vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K. Teismui pateiktame atsiliepime į skundą (b. l. 11-15) atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014-10-13 ir atskirais laikotarpiais buvo laikomas iki 2015-02-03, todėl pareiškėjo skunde nurodyti gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimai vertintini už 2014-10-13–2015-02-03 laikotarpį.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010, Higienos norma). HN 76:2010 nenustato minimalių kalinimo vietų kamerų plotui keliamų reikalavimų, jie reglamentuoti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, nustatančiame, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš atsiliepime į skundą (b. l. 11-15) ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 16-18) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014-10-13 ir atskirais laikotarpiais iki 2015-02-03 buvo laikomas kamerose Nr. 120, 111, 255, 110, 265, 121, 398, 387, 398, 109, 368, 383, 119, 122, 400, 386, 399, 114, 279, 378. Pareiškėjui tenkantis plotas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitiko 2014-10-14 dalį dienos (pareiškėjui teko 3,48 kv. m ploto), 2014-10-15–2014-10-20 laikotarpiu (pareiškėjui teko 1,97 kv. m ploto), 2014-12-02 (pareiškėjui teko 2,44 kv. m), 2014-12-05–2014-12-08 laikotarpiu (2,41 kv. m), 2015-01-28 (pareiškėjui teko 2,59 kv. m) ir 2015-01-28 (pareiškėjui teko 2,44 kv. m). Laikotarpiais nuo 2014-10-21 iki 2014-11-17, nuo 2014-11-24 iki 2014-11-30, nuo 2014-12-09 iki 2015-01-12 ir nuo 2015-01-19 iki 2015-01-25 pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.
Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 12 parų ir vieną nepilną dieną buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.
Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).
Pareiškėjas teigė, kad kamerose trūko oro, buvo šalta ir drėgna. Pagal HN 76:2010 6, 13 punktus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, santykinė oro drėgmė – 35–65 proc., šaltuoju – 18–22 °C, santykinė oro drėgmė – 35–65 proc. (26 punktas).
Atsakovo atstovas į bylą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus dėl Lukiškių TI-K kamerų būklės ir jose esančių gyvenimo sąlygų. Dalis jų apytiksliai atitinka pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpį. Patikrinimų metu nustatyta, kad kamerose Nr. 111, 297, 265, 268, 386 langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu pro langą, santykinės oro drėgmės ir oro temperatūros pažeidimų šiose kamerose iš esmės nenustatyta. Nors 2014-11-12 atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 111 (pareiškėjas buvo laikomas 2014-10-13 dalį dienos) buvo nustatyta per žema – 17,4 °C oro temperatūra (b. l. 56-59, 68-71, 83-87), negalima spręsti, kad pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu (2014-10-13) temperatūra neatitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimų. Byloje nėra pateikta duomenų apie pritaikytą vėdinimo būdą, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės sąlygas kitose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2014-10-13–2015-02-02 laikotarpiu. Kita vertus, pareiškėjas skunde šių nusiskundimų papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kuriomis konkrečiomis dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į HN 76:2010 nustatytus oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ar vėdinimo reikalavimus, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus, jog Lukiškių TI-K kamerose būdavo šalta, drėgna ir trūko oro, atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas teigia, kad gyvenamose patalpose būdavo tamsu. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentų, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurių laikotarpis apytiksliai atitinka pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpį, matyti, kad kamerose Nr. 111, 297, Nr. 265, Nr. 268 ir Nr. 386 langai yra, dirbtinio dieninio apšvietimo normų pažeidimų nenustatyta (b. l. 56-59, 68-71, 83-87). Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėtina, kad skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose yra susijęs su rekonstrukcijos darbais, todėl net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas pripažinti, jog kamerose natūralus dieninis apšvietimas neatitiko HN76:2010 reikalavimų, teismas neturėtų pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjo nusiskundimai dėl apšvietimo reikalavimų pažeidimo yra bendro pobūdžio, subjektyvūs. Skunde nenurodyta, kuriose kamerose ir kuriuo metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą dieninį apšvietimą, todėl pareiškėjo argumentas dėl HN76:2010 22 punkto pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta neturtinė žala. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Kita vertus, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nežymūs gyvenamosios patalpos dydžio normos pažeidimai bei sąlyginai trumpa jų trukmė, dažniausiai savaime, nenustačius kitų laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens padėtį apsunkinusių aplinkybių, nėra laikomi pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-649-14; 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2033; 2013 m. gruodžio 19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013; 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1852/2013).
Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl Lukiškių TI-K pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę ir apatiją. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisės suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo pažeistos neužtikrinus minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimų, kuomet pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose svyravo nuo 1,97 kv. m. iki 3,48 kv. m. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl šių Lukiškių TI-K pažeidimų patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
Kita vertus, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai, su tam tikromis pertraukomis. Jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą buvo pažeista tik 12 parų ir dalį dienos. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimai buvo trumpalaikiai ir ne nuolatinio pobūdžio, todėl pagal trukmę bei intensyvumą negali būti prilyginti kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, kad kreipėsi skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų. Tai rodo, kad savo aktyviais veiksmais pareiškėjas nesiekė jo nurodytų pažeidimų pašalinimo, nevertino jų kaip darančių itin didelę žalą. Pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, skunde jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Nurodydamas patirtą žalą dėl suėmimo vykdymo sąlygų Lukiškių TI-K, pareiškėjas perrašė CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau deklaruojamos patirtos žalos neindividualizavo, jo skunde išdėstyti nusiskundimai yra bendro pobūdžio, abstraktūs, nepatvirtinti objektyviais įrodymais.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas HN 76:2010, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką (b. l. 22-87).
Spręsdamas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo parinkimo, teismas, be kita ko, atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose. Faktinėmis aplinkybėmis panašioje administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K 13 parų neužtikrinus pareiškėjui minimalaus vienam asmeniu tenkančio ploto ir nesant kitų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimų, pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą yra jo teisių į teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą pažeidimo pripažinimas, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų pobūdį, trukmę, pasekmes, padarymo priežastis, žalą padariusio asmens kaltę, aplinkybę, kad turtinė žala nebuvo padaryta, į tai, kad pareiškėjas patirtos neturtinės žalos neindividualizavo, grįsdamas neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus rėmėsi abstrakčiais teiginiais, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, pareiškėjo skundą tenkina iš dalies ir pripažįsta jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimą, o skundo reikalavimą dėl 8 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais,
nusprendžia:
pareiškėjo O. J. skundą iš dalies tenkinti.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo O. J. teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas.
Pareiškėjo O. J. reikalavimą dėl 8 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.