Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, Jūratei Buitvydienei,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Rokiškio r., gyv. (duomenys neskelbtini) k., Obelių sen., Rokiškio r., Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, 8 klasių išsilavinimo, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, neteistas, kaltinamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 149 str. 4 d., padarymu.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. K. 2013 metų balandžio 28 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) m., Rokiškio r., už (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų ((duomenys neskelbtini) Rokiškio r.) teritorijos rytinėje pusėje esančios tvoros, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su mažamete G. Š., gimusia (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės bei tuo, kad ji negalėjo visiškai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir tokiems veiksmams konstruktyviai ir aktyviai priešintis, jai sakydamas „eik į krūmus ir nusimauk kelnes“, nukentėjusiajai nusimovus kelnes ir atsigulus ant žolės, nusimovęs kelnes ir kelnaites bei užgulęs ją savo kūnu, savo lytinį organą trindamas į nukentėjusiosios kūną lyties organo srityje, prieš mažametės nukentėjusiosios G. Š. valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu ir tokiais veiksmais seksualiai išprievartavo mažametę G. Š..

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Teismas neturi pagrindo netikėti šių asmenų parodymais, nes jie ne tik sutampa tarpusavyje, bet ir vienas kitą papildo. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji ir minėti liudytojai būtų turėję pagrindą apkalbėti kaltinamąjį ar būtų davę neteisingus parodymus. Įtikinamų priežaščių, dėl kurių proceso dalyviai jį galėtų apkalbėti, nenurodė ir pats kaltinamasis. Byloje nėra duomenų, kad pirmiau paminėti asmenys būtų asmeniškai pažinoję kaltinamąjį ar būtų su juo anksčiau turėję kokių nors santykių. Pats kaltinamasis taip pat nenurodė, kad būtų pažinojęs G. Š. ar kurį kitą šios bylos liudytoją. Teismas taip pat neturi pagrindo manyti, jog nukentėjusioji G. Š. galėjo šio įvykio aplinkybes išsigalvoti pati, nes byloje nenustatytas jos polinkis fantazuoti. Taip pat byloje nėra duomenų, jog aptariamas aplinkybes nukentėjusioji galėjo nurodyti dėl kitų asmenų įtakos. Kaip minėta, nei globos namų vaikai, nei jų darbuotojos kaltinamojo asmeniškai nepažinojo ir nenurodė, kad anksčiau su juo būtų turėję kokių nors santykių, tokių duomenų nenurodė ir pats kaltinamasis. Be to, globos namų darbuotojos iš pradžių netikėjo šiuo įvykiu, kaip pačios parodė, laukė pirminių tyrimo rezultatų.

Taigi aptartų įrodymų visuma šiuo atveju visiškai paneigia kaltinamojo versiją, kad jis su G. Š. neatliko jokių seksualinio pobūdžio veiksmų ir kad vaikai šias aplinkybes išsigalvoja.

Tačiau įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą teismas daro išvadą, kad R. K. pareikštas kaltinimas išžaginus mažametę G. Š., t. y. kaltinimas tuo, kad jis, įvesdamas savo varpą į nukentėjusiosios G. Š. makštį, su ją lytiškai santykiavo ir tokiais veiksmais išžagino mažametę G. Š. – padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 4 d., nepasitvirtino.

Pagal formuojamą teismų praktiką lytinis santykiavimas BK 149 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų, tai yra vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį.

Pažymėtina, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose ypatingą reikšmę byloje surinktų įrodymų grandinėje turi seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko. Nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje. Mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, yra nuolat kintantys ir prieštaringi.

Kaip matyti iš bylos duomenų, kaltinimas R. K. išžaginus mažametę G. Š. buvo įrodinėjamas pačios nukentėjusiosios parodymais bei liudytojų, kurie tiesiogiai iš pačios nukentėjusiosios ar iš kitų asmenų sužinojo apie tai, jog R. K. G. Š. išprievartavo, parodymais. Tačiau šiuo atveju vien pačios nukentėjusiosios suvokimas apie jos atžvilgiu kaltinamojo atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, atsižvelgus į kitus byloje esančius objektyvius duomenis, dar neleidžia konstatuoti, kad kaltinamasis R. K. lytiškai santykiavo su G. Š., įvesdamas savo varpą į jos makštį, ir tokiais veiksmais ją išžagino bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 4 d.

Kaip minėta, pats kaltinamasis neigė atlikęs bet kokius seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiąja. Iš byloje esančio ekspertizės akto Nr. 103MS-170/2013 matyti, kad nukentėjusiosios protinio išsivystymo lygis atitinka išreikštą defektą (vidinį protinį atsilikimą). Ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad G. Š. žinios lytine tema yra nepakankamos, klaidingos ir neatitinka jos amžiaus: ji nežino, iš kur atsiranda vaikai, negali paaiškinti lytinių santykių pobūdžio, primityviai ir paviršutiniškai įvardija, kas yra lytinė sueitis, neturi žinių nei apie laisvanoriškus lytinius santykius, nei apie seksualinės prievartos reikšmę (pavojingumą, padaromą žalą, juridines pasekmes ir t. t.). Atsižvelgus į jos protinio išsivystymo lygį ir turimas žinias, nagrinėjamų įvykių metu nukentėjusioji nesuprato ir šiuo metu nesupranta su ja atliktų veiksmų esmės, todėl negalėjo šiems veiksmams adekvačiai priešintis. Kaip liudytoja apklausta globos namų psichologė J. K. taip pat parodė, kad G. Š. žinios lytine tema yra nepakankamos. Pagal jos supratimą apie lytinius santykius galima daryti išvadą, kad vyro atsigulimas ant apsinuoginusios moters ir lietimasis lytiniais organais yra lytinis aktas (sueitis) arba išprievartavimas (išžaginimas). Todėl ji (liudytoja J. K.) abejoja, ar nukentėjusioji suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę. Po įvykio nukentėjusiąją apžiūrėjęs teismo medicinos ekspertas nustatė, kad G. Š. anksčiau lytinių santykių nėra turėjusi. Taip pat iš tos pačios specialisto išvados bei eksperto paaiškinimų teisme matyti, kad apžiūrėjus G. Š., ant jos lytinių organų ir jų aplinkoje nebuvo rasta sužalojimų, kurie rodytų nors menkiausią bandymą su nukentėjusiąja atlikti lytinį aktą. Ekspertas teisme taip pat paaiškino, kad apžiūros metu jam įvedus pirštą į nukentėjusiosios makštį buvo jaučiamas suspaudimo žiedas, pasipriešinimas, mergystės plėvė nepažeista. Pasak eksperto, vyro varpa yra didesnė už pirštą, todėl ją vedant į makštį, mergystės plėvė būtų plyšusi. Dėl to atmeta galimybę, kad vyro varpa buvo įvesta į makštį. Nukentėjusioji kažką galėjo jausti, jei buvo vedžiojama varpa ar pirštu apie makštį, bet į pačią makštį varpa įvesta nebuvo, nes tokiu atveju būtų likę sužalojimai, ko šiuo atveju nenustatyta. Be to, bandyti įvesti varpą į makštį galima tik esant erekcijai, nesant erekcijos, varpa yra suglebusi ir jos įvesti į makštį negalima. Atkreipiamas dėmesys ir į kaltinamojo paaiškinimus – jis teigia, kad nebėra pajėgus atlikti lytinio akto. Atsižvelgus į kaltinamojo amžių, jo sveikatos būklę, vedamą gyvenimo būdą, taip pat į globos namų vaikų parodymus, kad aptariamo įvykio metu kaltinamasis buvo girtas (vos pastovėjo ant kojų, jam pynėsi kojos, keistai kalbėjo, bandė važiuoti dviračiu, bet nuo jo nugriuvo), ši kaltinamojo versija nėra paneigta. Tačiau tai nereiškia, kad kaltinamasis negalėjo atlikti kitų seksualinio pobūdžio veiksmų su nukentėjusiąja. Taigi apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog kaltinamasis R. K. lytiškai santykiavo su mažamete G. Š., t. y. atliko natūralų lytinį aktą su G. Š., todėl negalima teigti, kad kaltinamasis atliko veiksmus, numatytus BK 149 str. 4 d. Tačiau byloje esančiais ir pirmiau paminėtais bei aptartais įrodymais neabejotinai įrodyta, kad kaltinamasis R. K. savo lytiniu organu kontaktavo su nukentėjusiosios kūnu jos lyties organų srityje, t. y. savo lytinį organą trynė į nukentėjusiosios lytinius organus, ir tokie kaltinamojo veiksmai, atlikti mažametės atžvilgiu, atitinka ne išžaginimo, o lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu sąvoką, suponuojančią ne nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 4 d., o BK 150 str. 4 d., požymius. Kad R. K. veiksmai atitinka ne išžaginimo, o seksualinio prievartavimo požymius teisme pripažino ir prokuroras, kuris baigiamosios kalbos metu paprašė R. K. veiką perkvalifikuoti iš BK 149 str. 4 d. į BK 150 str. 4 d.

Lytinės aistros tenkinimas BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 str., tarp jų ir liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną. Jei nukentėjusysis dėl psichinės ligos, socialinės brandos ar protinio vystymosi atsilikimo nesuvokia arba ne visai suvokia su juo atliekamų veiksmų pobūdžio ar esmės, padaryta veika vertinama ar gali būti vertintina kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią. Be to, lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu, ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 4 d. ar 150 str. 4 d., tik tuomet, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis. Jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, ir pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, neturėjo ar negalėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, BK 149 str. 4 d. arba 150 str. 4 d. numatyti kvalifikuojantys požymiai kaltininkui negali būti inkriminuoti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-04-02 nuosprendis byloje Nr. 1A-158/2012, kasacinė nutartis Nr. 2K-547/2012).

Kaip minėta, byloje esantis ekspertizės aktas ir jame pateiktos išvados neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji, atsižvelgus į jos protinio išsivystymo lygį ir turimas žinias, nagrinėjamų įvykių metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta su ja atliktų veiksmų esmės, todėl negalėjo šiems veiksmams adekvačiai priešintis. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusioji G. Š. buvo mažametė – jai buvo 13 metų. Kaip liudytoja apklausta L. J. parodė, kad G. Š. pagal savo fizinį išsivystymą atitinka 12-13 metų amžiaus mergaitę. Kaltinamasis taip pat parodė, kad G. Š. pagal išvaizdą atrodė 13 – 14 metų amžiaus. Be to, pasak paties kaltinamojo, nukentėjusioji, kaip ir liudytojai (globos namų auklėtiniai) yra su negalia ir psichiškai nesveiki, todėl jie gali liudyti bet ką ir jais nėra pagrindo tikėti. Taigi iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad kaltinamasis R. K., pats būdamas pakaltinamas, neabejotinai suvokė nukentėjusiosios amžių ir jos socialinį pažeidžiamumą bei suprato, jog lytinę aistrą tenkina su mažamečiu asmeniu, dėl amžiaus, psichinės ligos ir protinio vystymosi, negalinčiu kaltinamajam priešintis bei teisingai suvokti su juo atliekamų nusikalstamų veiksmų prasmės. Esant aptartoms aplinkybėms darytina išvada, kad kaltinamojo R. K. veika atitinka BK 150 str. 4 d. numatytą nusikaltimą.

Skirdamas bausmę kaltinamajam teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.), atsižvelgia į padaryto nusikaltimo sunkumą, jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nusikalstamos veikos padarymo motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos padarymo stadiją ir pasekmes, į kaltinamojo asmenybę bei kitas aplinkybes.

Kaltinamojo R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

R. K. nusikalstamos veikos aprašyme nurodyta, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pats R. K. šią aplinkybę, kad jis tuo metu, kai sutiko nukentėjusiąją, buvo apsvaigęs nuo alkoholio, neigia. Tačiau ši aplinkybė yra įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios ir liudytojų L. M., E. D., G. U. parodymais, kad kaltinamasis buvo girtas, vos pastovėjo ant kojų, jam pynėsi kojos, keistai kalbėjo, bandė važiuoti dviračiu, bet nuo jo nugriuvo, kuriais teismas netikėti neturi pagrindo, todėl laiko visiškai įrodyta, kad kaltinamasis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir tai pripažįsta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p.

Kaltinamasis R. K. padarė baigtą, labai sunkų nusikaltimą asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, veikdamas tiesiogine tyčia. Nors R. K. anksčiau yra teistas, pasak kaltinamojo, ir už pasikėsinimą išžaginti prieš 37 metus, tačiau jo ankstesni teistumai išnykę, todėl jis laikomas neteistu, administracine tvarka nebaustas, Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija nusiskundimų dėl jo elgesio nėra gavusi, kad darytų kokius nors teisėtvarkos pažeidimus byloje duomenų taip pat nėra. Kaltinamasis nėra vedęs, gyvena vienas, niekur nedirba ir nėra registruotas darbo biržoje. R. K. nusikalstamą veiką padarė spontaniškai, neplanuotai ir iš anksto neapgalvotai. Nusikalstami veiksmai truko trumpą laiką, dėl jų nukentėjusiajai sunkių pasekmių nekilo. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2013-06-26 rašte nurodyta, kad kaltinamasis R. K. anksčiau buvo gydytas RPL, diagnozė: lėtinis alkoholizmas su padidinta tolerancija alkoholiui, lengvo laipsnio debiliškumas. Iš specialisto išvados Nr. 98 TPK-139/2013 matyti, kad jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizės nereikalinga. Atsižvelgęs į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, į tai, kad BK 150 str. 4 d. numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, teismui nenustačius aplinkybių, kurios leistų kaltinamajam svarstyti švelnesnės bausmės rūšies parinkimą, taikant BK 54 str. 3 d. ir 62 str. nuostatas, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat siekiant įgyvendinti teisingumo principą, teismas daro išvadą, kad kaltinamajam už jo padarytą nusikaltimą skirtina didesnė nei sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.

Į kaltinamajam paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaitomas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas.

Mažametei nukentėjusiajai G. Š. atstovavęs advokatas M. B. teismui pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš kaltinamojo R. K. nukentėjusiosios G. Š. naudai priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Civilinį ieškinį grindė tuo, kad nukentėjusiajai žala buvo padaryta grubiu tyčiniu nusikaltimu – ji buvo išžaginta, pasinaudojant jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl ko ji patyrė išgąstį, pažeminimą, stresą, sumišimą, baimę. Tas faktas, kad ji buvo ypatingai pažeidžiamas asmuo reiškia tai, jog visi jos atžvilgiu įvykdyti nusikalstami veiksmai darė ir daro jai daug žymesnę ir sunkiau ištaisomą žalą nei tai būtų atsitikę su pilnamečiu, daug tvirtesniu socialine ir psichologine prasme asmeniu. Ši nusikalstama veika padarė ir daro poveikį mažametės vystymuisi ir jos psichinei būklei, o veikos pasekmės ateityje yra sunkiai prognozuojamos. Padaryta nusikalstama veika sutrikdė visapusišką ir harmoningą vaiko vystymąsi, suformavo netinkamą pasaulio ir žmonių tarpusavio santykių suvokimą, netinkamą moters vaidmens ir šeimos įsivaizdavimą, kas neabejotinai turės pasekmių jos tolimesniame gyvenime.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, jog kaltinamasis R. K. atiko seksualinės prievartos veiksmus mažametės G. Š. atžvilgiu, dėl ko ji patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, tai yra nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusiajai nusikalstama veika būtų padaryti kokie nors fiziniai sužalojimai ar kad jai dėl patirtos seksualinės prievartos būtų pablogėjusi psichinė būklė. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti apie neigiamas nagrinėjamo įvykio pasekmes nukentėjusiosios vystymuisi ir jos psichinei būklei ateityje. Priešingai, iš byloje esančio ekspertizės akto Nr. 103MS-170/2013 matyti, kad ryškūs tiriamosios emocinės būsenos ir elgesio pokyčiai, sąlygoti byloje nagrinėjamų įvykių, šiuo metu nėra stebimi. Be to, tame pačiame ekspertizės akte nurodyta, kad G. Š., atsižvelgus į jos protinio išsivystimo lygį ir turimas žinias, byloje nagrinėjamų įvykių metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta su ja atliktų veiksmų esmės. Vertinti neigiamą nusikalstamos veikos įtaką G. Š. psichikos ir psichologinei būklei ateityje nėra galimybių, nes G. Š. nusikalstamos veikos metu nesuprato ir šiuo metu nesupranta su ja atliktų veiksmų esmės. Teisme kaip liudytojos apklaustos globos namų darbuotojos taip pat parodė, kad po aptariamo įvykio kažkokių ryškių pokyčių G. elgesyje nepastebėjo, jų nepastebi ir šiuo metu. Pasak liudytojų, G. Š. psichinė būklė šiuo metu yra normali. Ji gyvena savo ritmu, turi savo dienotvarkę ir jos laikosi, be baimės eina į lauką. Pati nukentėjusioji joms taip pat sako, kad jaučiausi gerai. Taigi atsižvelgus į šias aplinkybes nėra pagrindo manyti, kad nusikalstama veika G. Š. sukėlė sunkias, nepataisomas pasekmes, sutrikdė jos visapusišką ir harmoningą vystymąsi, suformavo netinkamą pasaulio ir žmonių tarpusavio santykių suvokimą, netinkamą moters vaidmens ir šeimos įsivaizdavimą. Spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad R. K. padarė labai sunkų nusikaltimą. Kaltinamasis yra vyresnio amžiaus, savo šeimos bei išlaikytinių neturi, niekur nedirba, savo turto bei santaupų taip pat neturi. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, taip pat racionaliai vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad reikalaujama iš kaltinamojo nukentėjusiajai atlyginti neturtinė žala visa apimtimi (30 000 Lt) laikytina nepagrįsta, pažeidžianti pusiausvyrą tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios interesų, todėl prašoma priteisti neturtinės žalos suma mažinama, iš kaltinamojo R. K. priteisiant 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. Š.. Priimdamas sprendimą dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teismas taip pat atsižvelgia į bendrą neturtinės žalos dydį, kuris teismų praktikoje paprastai priteisiamas panašaus pobūdžio bylose.

Apklausiant nepilnamečius asmenis pirmosios instancijos teisme kaip specialistė dalyvavo VšĮ Paramos vaikams centro psichologė I. D.. Už psichologės dalyvavimą teisme iš teismo lėšų VšĮ Paramos vaikams centrui buvo pervesta 900 Lt. Šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo.

Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajai G. Š. buvo paskirta antrinė teisinė pagalba. Antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 1839,76 Lt. Šios išlaidos taip pat pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo į valstybės biudžetą (BPK 106 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 302-305, 307 str.,

NUSPRENDĖ:

R. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 4 d., ir jam paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2014-10-31.

Į bausmės atlikimo laiką įskaityti laiką, kurį R. K. išbuvo laikinajame sulaikyme nuo 2014-06-25 iki 2014-06-27, ir laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme bei suėmime nuo 2014-09-05 iki 2014-10-31.

R. K. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteisti iš kaltinamojo R. K. nukentėjusiajai G. Š. 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) padarytai neturtinei žalai atlyginti ir iki jos pilnametystės šių lėšų tvarkytoju paskirti (duomenys neskelbtini) vaikų globos namus.

Priteisti iš R. K. valstybės naudai 900 Lt (devynis šimtus litų) proceso išlaidų.

Išieškoti iš R. K. į valstybės biudžetą 1839,76 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt devynis litus 76 centus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5630).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistojo nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą Panevėžio apygardos teisme.