Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Svetlanos Jurgaitienė, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė - areštą 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo D. M. sulaikymo dienos. D. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista, nuosprendį pradėjus vykdyti – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. M., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2022 gegužės 23 d., apie 18.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia vieną kartą ranka sudavė bei du kartus įspyrė nukentėjusiajai R. L. į veidą, taip padarydamas kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, kas nukentėjusiajai R. L. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad ištyrus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus bei įvertinus juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, darytina išvada, jog kaltinimas, pareikštas D. M. nukentėjusiajai R. L. sukėlus nežymų sveikatos sutrikdymą, pasitvirtino, jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. M. prašo, panaikinti 2022 m. lapkričio 17 d. d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

3.1. Skunde nurodė, jog nagrinėdamas šią bylą ir vertindamas surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas nukrypo tiek nuo suformuotos teismų praktikos, tiek padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, tiek netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skunde pažymima, jog iš nuosprendžio teksto galima suprasti, jog pirmosios instancijos teismui, nepavykus surinkti tiesioginių įrodymų, kad D. M. atliko kaltinime nurodytus veiksmus kaltę grindė prielaidomis bei visas abejones vertino nuteistojo nenaudai taip pažeisdamas in dubio pro reo principą. Teismo padarytos išvados dėl D. M. kaltės nėra pagrįstos įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, todėl esant tokioms aplinkybėms skundžiamas nuosprendis yra naikintinas.

3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog D. M. duodamas parodymus išsamiai nurodė gegužes 23 d. įvykius, tačiau kategoriškai neigė smurtavęs R. L. atžvilgiu. Duodama parodymus nukentėjusioji patvirtino, kad su D. M. leido laiką parke ir, kad vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau neigia buvusi girta. Kam nuėjo į D. M. butą nepaaiškino, bet nurodė, kas jis bute atsigulė miegoti. Pažymima, jog nukentėjusiosios duoti parodymai apie D. M. girtumą yra prieštaringi, tai ji teigia, kad jis buvo visiškai girtas, tai ji teigia, kad jis buvo išgėręs, bet nebuvo visiškai girtas. Nors nukentėjusiosios teigimu, po kurio laiko D. M. prabudęs pradėjo viską aplinkui trankyti, tame tarpe ir ją pačią, išspyrė ją iš lovos ir plūdo necenzūriniais žodžiais, spardė viską, tačiau apelianto teigimu, be nukentėjusios parodymų byloje nėra duomenų patvirtinančių šiuos teiginius. Nukentėjusioji nurodė, kad bandė išeiti ir buto, bet D. M. užrakino duris ir neleido. Paklausta, kodėl neišėjo iš buto kol D. M. buvo tualete, pateikė atsakymą, kad nežinojo kaip atrakinti duris. Šis teiginys, apelianto įsitikinimu, taip pat kelia abejones, kadangi neįtikėtina, jog nukentėjusioji ne vieną kartą besilankiusi ir kurį laiką gyvenusi jo bute nemokėjo atrakinti durų.

3.3. Skunde nurodoma, jog apklausus liudytoją D. L., ji parodė, kad D. M. jai nepatinka, kad ji prieštaravo, jog dukra bendrautų su šiuo vyru ir pastoviai apie tai kalbėjosi su ja, t.y. liudytoja neslėpė, kad D. M. atžvilgiu yra priešiškai nusiteikusi. 2022 m. liepos 11 d. duodama paaiškinimus D. L. pasakė, kad dukrai atvykus pas ją, ant Raimondos veido matė mėlynių, taip pat pasakė, kad dukra minėjo, jog ir ant kūno yra mėlynių, tačiau jų nerodė. 2022 m. spalio 20 d. duodama parodymus teisme liudytoja iš pradžių teigė, kad gegužės 23 d. dukrai atvykus pas ją, žymių ar mėlynių pas dukrą nematė, o vėliau nurodė, kad neprisimena kur buvo mėlynės. Paklausus liudytojos apie nukentėjusiosios sveikatos būklę ir vartojamus vaistus, liudytoja atsisakė atsakinėti į šiuos klausimus.

3.4. Skunde pažymima, jog byloje gauta specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad R. L. nustatyta kraujosruva kairės akies viršutiniame voke. Sužalojimas padarytas buku daiktu. Taigi, Valstybės teismo medicinos tarnybai atliekant nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymą buvo rastas tik vienas sužalojimas. Tai, nuteistojo teigimu, paneigia nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad jis gegužės 23 d. ją trankė į įvairias jos kūno vietas. Žinant, kad nukentėjusioji parodė, jog D. M. vieną kartą delnu sudavė jai į žandą ir du kartus koją į dešinę kaktos pusę, lieka neaišku, kodėl neaptikta šių smūgių žymių, kadangi vertinant R. L. paaiškinimus, smūgiai koja buvo pakankamai stiprūs ir nuo jų nukentėjusioji nukrito ant lovos. Nors specialisto išvada R. L. yra nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau kas jį padarė, byloje nėra nustatyta, kadangi priežastinis ryšis tarp nustatyto nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo ir neva D. M. suduotų smūgių, nėra nustatytas. Taip pat nėra nustatytų kitų sužalojimų apie kuriuos kalbėjo nukentėjusioji ir liudytoja. Skundo autoriaus teigimu, nepaisant prieštaringų parodymų, neatsižvelgiant į specialisto išvadą, kuri paneigia nukentėjusiosios versiją, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad D. M. kaltė visiškai įrodoma nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais, byloje surinktais ir ištirtais rašytiniais įrodymais. Tačiau su šia teismo pozicija apeliantas nesutinka.

4. Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą nepateikta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino bylos esančias aplinkybes bei surinktus duomenis, todėl nepagrįstai nustatė, jog D. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Pripažindamas D. M. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu D. M. veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. M. kaltės.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

8. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. M. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

9. D. M. viso proceso metu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo neprisipažino teigdamas, jog tarp jo ir nukentėjusiosios R. L. 2022 m. gegužės 23 d. jokio konflikto nebuvo, jie tą dieną leido laiką kartu, buvo parduotuvėje, ėjo pas nukentėjusiąją į namus, taip pat leido laiką parke, neprisimena, kad būtų ką blogo padaręs nukentėjusiajai. Patvirtino, kad jis buvo tą dieną išgėręs ir neatsimena, kad būtų sudavęs R. L. ar ją spardęs. Apeliaciniame skunde teigė, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl jo kaltės nėra pagrįstos įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog D. M. 2022 gegužės 23 d., apie 18.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia vieną kartą ranka sudavė bei du kartus įspyrė nukentėjusiajai R. L. į veidą, taip padarydamas kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, kas nukentėjusiajai R. L. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šias aplinkybes patvirtina iš esmės nuoseklūs nukentėjusiosios R. L. parodymai, kurie kartu su liudytojos D. L. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G972/2022 (02) (t. 1, b. l. 42 – 43), kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas ir aprašytas Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas (t. 1, b .l. 44 – 47), 2022 m. gegužės 24 d. nukentėjusiosios protokolu-pareiškimu (t. 1, b. l. 11) ir kita rašytine bylos medžiaga tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes. Aptarti įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais. Šių įrodymų visumos analizė pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstas išvadas dėl D. M. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

10. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji R. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklaustas pirmosios instancijos teisme pakankamai nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes bei parodė, kad 2022 m. gegužės 23 d., apie 14-16 val., ji nuėjo į D. M. namus, jis buvo išgėręs, ji buvo šiek tiek išgėrusi. Nuėjus į jo namus, D. M. atsigulė ir užmigo. Apie 18val. jis atsibudo, kažką jai pasakė, išspyrė ją iš lovos, atsikėlė, pradėjo viską spardyti. Jis pasakė jai kažką nerišlaus, nesuvokiamo ir pradėjo ją spardyti. Ji supyko ir norėjo išeiti iš jo namų, bet jis jos neišleido, užrakino duris ir nuėjo į tualetą. Ji nepagalvojo, kad gali iš tų namų pabėgti, nežino, kaip rakinasi to buto durys. Jis sugrįžo, trenkė jai per veidą taip, kad net iškrito vienas jos auskaras. Po to, jis du kartus spyrė jai į kaktą, nuo smūgių ji nukrito ant lovos. Tada jis pasiūlė eiti į parduotuvę, ji sutiko. Jie ėjo link parduotuvės „IKI“, pakeliui sutiko bendrą draugą. D. M. su draugu nuėjus į parduotuvę, ji sėdo į autobusą ir nuvažiavo pas savo mamą į namus. Mama pamatė mėlynę ant jos veido prie kairės akies, pasiūlė parašyti pareiškimą policijai. Netikėti nukentėjusiosios duotais parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes viso proceso metu ji davė išsamius bei nuoseklius parodymus, jos parodymai atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes bei nebuvo prieštaringi. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios duoti parodymai apie D. M. girtumą yra prieštaringi, kadangi vienu metu ji nurodė, kad jis buvo visiškai girtas, vėliau jau teigė, kad buvo išgėręs, bet nebuvo visiškai girtas, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog nors nukentėjusiosios parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo visiškai tapatūs, analogiški, tačiau tai neduoda pagrindo jų vertinti kaip prieštaringus, nepatikimus ir jais nesivadovauti. Pažymėtina, jog teismas nukentėjusiosios parodymus vertino nesuteikdamas jiems išskirtinumo, o kartu su kitais bylos įrodymais, atsižvelgęs į įvykių eigą, į byloje nustatytų aplinkybių visumą, jų loginį ryšį, t. y. vertino visų įrodymų visumą. Abejoti R. L. nurodytomis aplinkybėmis, dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, teismui nebuvo jokio pagrindo. Tai, kad yra pagrindas tikėti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, kad ją sumušė būtent D. M. rodo ir jos elgesys po įvykio. Pažymėtina, jog tą pačią dieną po įvykio, ji iš karto nuvyko pas savo mamą D. L., kuriai papasakojo, kad ją sumušė D. M. ir mamai pasiūlius rašyti pareiškimą policijai ji iškvietė policiją ir parašė pareiškimą apie jos sumušimą. Šias aplinkybes, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta D. L., kuri parodė, kad 2022 m. gegužės 23 d., apie 19 val., pas ją į namus verkdama ir drebėdama atbėgo jos duktė R. L.. Ji skundėsi, kad D. M. ją skriaudžia, muša. Nors teisiamojo posėdžio metu liudytoja nurodė, jog neprisimena, ar buvo pas dukterį ant veido mėlynės, tačiau pirmosios instancijos teismui, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, perskaičius jos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji juos patvirtino ir nurodė, kad tuo metu ji geriau atsiminė įvykį. Ikiteisminio tyrimo metu D. L. parodė, jog atvykus dukrai į jos namus, ant dukros veido matė mėlynių. Dukra minėjo, kad ir ant kūno yra, tačiau tų mėlynių jai nerodė. Dukra labai bijojo rašyti pareiškimą, nes D. M. jai grasino, teigė, kad ją parduos. Kelias dienas po šio įvykio R. L. gyveno pas ją, nes bijojo, kad D. gali ją nuskriausti. (t. 1, b. l. 36-39). Aplinkybes, jog nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudotas smurtas patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas iš kurio matyti, jog pranešėja R. L. nurodė, kad „man vaikinas užstatė „fanarą“ vakar, ar būtų čia galima kaip nors išsikviesti policiją? nu žodžiu aš iš jo namų bandžiau pabėgti ir jis mane sumušė" (t. 1, b. l. 44-47). Be to, nukentėjusiosios parodymus ir tai, kad jai įvykio dieną buvo nežymiai sutrikdyta sveikata patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. Nr. G972/2022(02), kurioje nurodyta, kad R. L. nustatyta kraujosruva kairės akies viršutiniame voke. Remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu sužalojimas laikomas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas buku daiktu. Sužalojimas padarytas dėl ne mažiau kaip vieno trauminio poveikio. Sužalojimo vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku (1 t., b. l . 42-43). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog specialisto išvada nebuvo nustatyta kitų sužalojimų apie kuriuos kalbėjo nukentėjusioji, kas apelianto teigimu paneigia nukentėjusiosios pateiktą versiją, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, tai, kad nukentėjusiajai buvo nustatyta tik viena kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, nepaneigia nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, jog jos atžvilgiu buvo naudotas smurtas ir kitais nuteistojo smurtiniais veiksmais, kurie nors ir nepaliko žymių ant jos kūno, tačiau neabejotinai galėjo sukelti jai fizinį skausmą. Kaip nurodė ir pati nukentėjusioji dėl D. M. jai suduotų smūgių ji jautė fizinį skausmą, į gydymo įstaigą iš karto nesikreipė, kadangi nematė reikalo ir pavojaus savo gyvybei, galva nesvaigo, jautėsi gerai, tik virš kairės akies buvo kraujosruva (t. 1, b. l. 24).

11. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas D. M. kaltę grindė tik nukentėjusiosios parodymais ir pateikta įvykių versija, taip pat liudytojos D. L. parodymais, kuri yra priešiškai nusiteikusi nuteistojo atžvilgiu, tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ir tiesiogiai įvykio nemačiusios apklaustos liudytojos parodymus bei jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos nukentėjusiosios, liudytojos D. L. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, BPC skambučio garso įrašas bei kiti byloje esantys įrodymai, paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad kaltinime nurodytu metu nukentėjusiosios atžvilgiu jis jokių veiksmų neatliko ir neabejotinai patvirtina, kad D. M. smurtas prieš nukentėjusiąją, tyčia vieną kartą ranka sudavus bei du kartus įspyrus nukentėjusiajai R. L. į veidą, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais (nukentėjusiajai R. L. sukeltu nežymiu sveikatos sutrikdymu). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako D. M. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl D. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuotos nusikalstamų veikų padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.