Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

4. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. Š. atstovas advokatas Osvaldas Raščiukevičius Kauno apygardos teismui pateikė skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 3 d. nutarties, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį, panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. sausio 14 d. nutarimą, priimtą administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANR_N-1007-2025 ir nutraukti administracinio nusižengimo bylą M. Š. atžvilgiu, nesant jo veikoje nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje, sudėties:

4.1. Skunde nesutinkama su skundžiama nutartimi, nurodant, kad ji priimta netinkamai aiškinant ir taikant ANK 506 straipsnyje numatytas teisės normas, taip pat blanketines teisės normas ir netinkamai byloje vertinant surinktus įrodymus, todėl nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta bei naikintina, o M. Š. atžvilgiu administracinių nusižengimų bylos teisena nutrauktina, nesant administracinio nusižengimo sudėties.

4.2. Pabrėžiama, jog M. Š. nubaustas pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, pagal kurią atsakomybė taikoma už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, išskyrus šio kodekso 556 straipsnyje nurodytus atvejus.

4.3. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išplėtė M. Š. surašytame administracinio nusižengimo protokole apibrėžtas kaltinimo ribas. Skunde remiamasi teismų praktika ir nurodoma, jog ANK įvirtintos teisės normos nesudaro galimybės papildyti administracinio teisės pažeidimo protokole asmeniui suformuluotą kaltinimą naujomis esminėmis faktinėmis veikos aplinkybėmis, pripažinti asmenį kaltu padarius administracinį pažeidimą, nurodant naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, t. y. keisti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jame suformuluoto kaltinimo turinį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. N62-2962/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N62-552/2011). Apeliantas pažymi, jog įgaliotas organas (pareigūnas) nagrinėja bylą tik to asmens atžvilgiu ir tik pagal tokį administracinį kaltinimą, pagal kurį jam perduota medžiaga.

4.4. Skunde nurodoma, jog M. Š. surašytame administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad nuobauda M. Š. paskirta už tai, kad jis 2024 m. spalio 29 d. 19.25 val., laikotarpyje iki 21.30 val., (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namo, policijos pareigūnams dirbant įvykio vietoje, dėl padaryto kelių eismo pažeidimo, priėjo prie tarnybinio policijos automobilio, trukdė policijos pareigūnams supažindinti pažeidėją su eismo įvykio medžiaga, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų pateikti savo asmens dokumentą bei pasitraukti nuo policijos tarnybinio automobilio, koja neleido policijos pareigūnams uždaryti tarnybinio automobilio duris, todėl M. Š. nubaustas už šių policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą: 1) asmens dokumento nepateikimą; 2) nesutikimą pasitraukti nuo policijos pareigūnų automobilio; 3) trukdymą policijos pareigūnams dirbti.

4.5. Apeliantas teigia, jog skundžiamoje nutartyje itin daug dėmesio skiriama ne tik minėtiems reikalavimams, bet ir kitiems reikalavimams bei aplinkybėms, kurios nėra tokios svarbios nagrinėjamos bylos kontekste. Apelianto manymu itin plačiai pasisakoma apie M. Š. (ne)galėjimą atstovauti savo mamą B. Š. ir kad dėl to M. Š. daug ginčijosi su policijos pareigūnais, nors M. Š. nebuvo nubaustas už ginčijimąsi su policijos pareigūnais ar savo argumentuotos pozicijos išsakymą policijos pareigūnams. Taip pat nurodoma, jog skundžiamoje nutartyje įvardijamas M. Š. atsisakymas eiti į savo automobilį, nors už tai administracinio nusižengimo protokolas nebuvo surašytas ir dėl tokio reikalavimo (ne)vykdymo M. Š. nebuvo nubaustas administracinio nusižengimo teisenos tvarka.

4.6. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nutartyje nenurodė nei vienos įstatymo ar teisės akto nuostatos, kuria būtų grindžiamas policijos pareigūnų reikalavimų teisėtumas. Skunde remiamasi Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – Policijos įstatymas) 21 straipsniu, kuriame reglamentuojami policijos įgaliojimai, ir nurodoma: įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus; pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant; teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams; už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, apelianto teigimu, visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalomi tik įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai ir tik tokių (teisėtų ir pagrįstų) reikalavimų nesilaikymas užtraukia įstatymuose numatytą atsakomybę.

4.7. Taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, koks teisės aktas draudžia asmeniui būti prie policijos pareigūnų automobilio ar įpareigoja nedelsiant nuo jo pasitraukti, tuo labiau, kad teismas nenustatė, jog M. Š. būtų fiziškai trukdęs uždaryti policijos automobilio dureles, o jeigu tai apėmė trukdymą policijos pareigūnams dirbti, tokiu atveju tai neturėjo būti traktuojamas kaip atskiras reikalavimas.

4.8. Apeliantas teigia, jog skundžiamoje nutartyje nenurodyta koks teisės aktas reglamentuoja trukdymą dirbti pareigūnams ir kokie konkretūs veiksmai (fiziniai ar tik žodiniai) leidžia spręsti apie (ne)trukdymą pareigūnų darbui. Taip pat nurodo, jog byloje nebuvo nustatyta, kad M. Š. būtų fiziškai trukdęs pareigūnams dirbti savo darbo, nebuvo pakėlęs kalbėjimo tono, nenaudojo necenzūrinių žodžių, ir nors ginčijosi su policijos pareigūnais, tačiau tai darė mandagiai ir stengdamasis pagrįsti savo poziciją argumentais, priešingai nei policijos pareigūnai, kurie net nežinojo įstatymų nuostatų, reglamentuojančių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovavimą (ANK 585 straipsnio 1 dalis).

4.9. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kaip yra reglamentuojamas asmens tapatybę nustatančio dokumento pateikimas ir kada policijos pareigūnas gali reikalauti pateikti tokį asmens dokumentą, nesivadovavo šiuo klausimu suformuota ir skunde pacituota teismų praktika, jog policijos pareigūnas turi teisę reikalauti, o asmuo – pareigą pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą tik kai asmuo yra įtariamas padaręs nusižengimą arba nusikalstamą veiką.

4.10. Dėl šių priežasčių, apelianto nuomone, nei Kauno AVPK savo nutarime, nei skundžiamoje nutartyje nėra nurodytos konkrečios teisės aktų normos, kurios pagrįstų policijos pareigūnų reikalavimų teisėtumą, o tai reiškia, kad policijos pareigūno reikalavimai nebuvo teisėti, ir pagrįsti.

Šalies argumentai

4.13. Apelianto teigimu, tai, kad M. Š. įsikišo ir paprašė leisti jam padėti mamą supažindinti su eismo įvykio schema nerodo jo trukdymo dirbti policijos pareigūnams, kadangi šioje vietoje itin svarbus kontekstas – M. Š. įsikišimas nebuvo savitikslis, o buvo siekiama padėti seno amžiaus M. Š. mamai B. Š.. Apelianto manymu, iš vaizdo įrašų akivaizdu, kad B. Š. yra pasimetusi, šoko būsenoje po eismo įvykio, sunkiai suvokia policijos pareigūnų nurodymus, nežino, kokius dokumentus pateikti, t. y. negali adekvačiai suvokti situacijos, nes net ir paaiškinimo pati negalėjo surašyti ir tai padaryti jai padėjo būtent M. Š.. Taip pat, apelianto nuomone, nebuvo įvertinta, kad eismo įvykio vietoje buvo atvykusi greitoji medicinos pagalba, kuri B. Š. davė raminamųjų, kas parodo, jog eismo įvykio dalyvė buvo dideliame šoke bei gavusi medikamentų, vis dar sėdėjo policijos tarnybiniame automobilyje, o jos rankos drebėjo, jog patirtas šokas ir stresas turėjo įtakos ir regėjimui, dėl ko B. Š. nurodė, kad nemato pateiktos eismo įvykio schemos ir negali jos pasirašyti. Pasak apelianto, dėl šių priežasčių, M. Š. siekė savo mamai visokeriopai padėti, jos vardu bendravo su policijos pareigūnais, pateikė prašomus transporto priemonės dokumentus, padėjo mamai parašyti paaiškinimus, siekė padėti susipažinti su eismo įvykio schema, o policijos pareigūnai nevertino situacijos adekvačiai ir vadovaujantis protingumo principu ir konflikto ne tik kad nesprendė, bet ėmėsi formalių nurodymų bei aštrino situaciją.

4.14. Pasak apelianto, iš byloje esančių vaizdo įrašų aiškiai matyti, kad pareigūnai nesiekia supažindinti B. Š. su eismo įvykio schema, kreipdamiesi į ją sako: „Žiūrėkite, čia yra eismo įvykio vietos schema, kaip stovi automobiliai, yra matmenys, jie yra atvaizduoti šioje schemoje. Štai čia jūsų parašas, vardas ir pavardė.“. Nurodoma ir tai, jog vėliau papildomai pareigūnas T. Kavaliauskas pakartojo: „Pasirašykit čia.“. Tokie veiksmai, apelianto nuomone, nėra laikytini tinkami supažindinimu su eismo įvykio schema, todėl M. Š. šioje vietoje siekė padėti, kadangi perpasakoti visą eismo įvykio schemą būtų užtrukę pernelyg ilgai, M. Š. bandė susipažinti su schema pats ir ją pertekti B. Š., tačiau patys pareigūnai to neleido ir pradėjo formaliai reikalauti įgaliojimo. Apelianto teigimu, policijos pareigūnų pasakymas „Pasirašykit čia“ pagal analogiją taip pat galėtų būti laikomas kaip teisėtas pareigūnų reikalavimas, kuris kaip matyti iš vaizdo įrašo, nebuvo įvykdytas ir tokioje situacijoje tokiomis pat aplinkybėmis gali būti traktuotinas kaip administracinio sulaikymo priežastis tik jau B. Š. atžvilgiu.

4.15. Skunde laikomasi nuomonės, jog nebuvo siekiama trukdyti policijos pareigūnų darbui, nebuvo išsakomos nereikalingos replikos, nebuvo elgiamasi nepagarbiai, o kaip tik buvo siekiama išspręsti problemą. Teigiama, jog būtent tuomet, kai policijos pareigūnai neleido M. Š. supažindinti savo mamos su eismo įvykio schema ir ėmė reikalauti įgaliojimo, pats M. Š. šiek tiek suirzo, nes nesuprato, kodėl negali padėti šoko ištiktai mamai susigaudyti situacijoje, ir tai išprovokavo tolimesnį ginčą su policijos pareigūnais, o jei policijos pareigūnai būtų leidę M. Š. padėti savo mamai susipažinti su eismo įvykio schema, viskas tuo ir būtų užsibaigę, o problema būtų operatyviai išspręsta, tai būtų užtrukę papildomai kelias minutes ir nebūtų sugaišinę policijos pareigūnų, todėl tokiu būdu nebūtų kilęs ir ginčas tarp M. Š. bei policijos pareigūnų.

4.16. Skunde pažymima, kad M. Š. ginčas su policijos pareigūnais truko ne daugiau, nei 5 minutes, kai tuo tarpu policijos pareigūnai eismo įvykio vietoje buvo ir atliko visus reikalingus veiksmus įvykiui ištirti daugiau nei 3 valandas. Nors pirmosios instancijos teismo vertinimo tai buvo nuolatinis kišimasis į tyrimo veiksmus, trukdymas, replikų, savo nuomonių reiškimas vienareikšmiai Institucijos vertinimu traktuojamas, kaip trukdymas policijos darbui, tačiau, jokie tyrimo veiksmai nebuvo atliekami, ginčas įvyko pačioje įvykių tyrimo pabaigoje – kitos transporto priemonės vairuotojas pasirašė eismo įvykio schemą ir išvyko, todėl trūko tik B. Š. parašo – akivaizdu, kad policijos pareigūnai daugiau jokių veiksmų neatliko ir neketino atlikti, todėl to negalima traktuoti kaip trukdymo policijos pareigūnų darbui, tuo tarpu M. Š. elgesys ar veiksmai nebuvo nei nuolatiniai, nei besikartojantys ar replikuojantys policijos darbą – viskas truko vos kelias minutes ir jokiais būdais reikšmingiau nesutrukdė policijos pareigūnų darbo.

4.17. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino pačių policijos pareigūnų elgesio, kuris ir lėmė ginčo su M. Š. kilimą, kadangi pirmiausia policijos pareigūnai ėmė reikalauti M. Š. pateikti įgaliojimą, ėmė ginčytis, kad jis negali atstovauti savo mamos (nors ANK 585 straipsnio 1 dalis nurodo priešingai), o vėliau, M. Š. pradėjus pildyti įgaliojimą, policijos pareigūnai nurodė, kad iš esmės persigalvojo ir įgaliojimo nepriims, kas tik dar labiau suerzino M. Š.. B. Š. atsisakius pasirašyti eismo įvykio schemą, policijos pareigūnai turėjo tai pažymėti ir užbaigti savo darbą, tačiau vietoje to, jie patys ėmė kone versti B. Š. pasirašinėti eismo įvykio schemą, ginčytis su M. Š.. Nurodoma, jog iš vaizdo įrašų matyti, kad policijos pareigūnas sėdi savo automobilyje, laiko eismo įvykio schemos lapą ir nieko daugiau neveikia, ginčijasi su M. Š., todėl būtent policijos pareigūnų neprofesionalus elgesys išprovokavo situaciją, kuomet kilo ginčas tarp policijos pareigūnų ir M. Š..

4.18. Apeliantas taip pat mano, kad net ir ginčydamasis su policijos pareigūnais, M. Š. elgėsi pagarbiai, nenaudojo necenzūrinių žodžių, nekėlė balso tono, tik akivaizdžiai buvo susierzinęs dėl nekorektiškų ir neprofesionalių pareigūnų veiksmų, kalbėjo argumentuodamas, siekdamas įtikinti policijos pareigūnus, jog jis yra teisus ir turi teisę atstovauti savo mamą B. Š..

Šalies argumentai

4.21. Apelianto teigimu, M. Š. buvo teisus, pareigūnai klydo ir dėl tokio policijos pareigūnų neprofesionalumo kilo ginčas. Pažymima, jog M. Š., duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, nurodė, kad iš patirties žinojo, kad tokia teisės nuostata egzistuoja, yra anksčiau tokiu būdu atstovavęs savo šeimos nariams, todėl buvo įsitikinęs savo dėstomų argumentų pagrįstumu, o pagrįstų argumentų primygtinis išsakymas ir kartojimas negali būti laikomas trukdymu policijos pareigūnams dirbti; priešingu atveju, būtų leidžiama toleruoti policijos pareigūnų nekompetenciją ir neprofesionalumą.

4.22. Apeliaciniame skunde laikomasi nuomonės, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenustatinėjo M. Š. subjektyviosios veikos pusės, kadangi M. Š. neveikė tyčia ir neturėjo tikslo trukdyti policijos pareigūnų darbui, ši aplinkybė grindžiama tuo, kad M. Š. išsakė pagrįstus argumentus. Apelianto teigimu, tyčiniu trukdymu policijos pareigūnų darbui galima būtų traktuoti bereikalingą ir tuščią kalbėjimą, akivaizdžiai nepagarbų elgesį, tačiau šiuo atveju to nebuvo, todėl M. Š. veiksmuose nebuvo tyčios, kuri būtina siekiant inkriminuoti asmeniui ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

4.23. Skunde nesutinkama su teismo vertinimu, kad M. Š. „apgynė“ savo mamos interesus, kuri nepasirašė eismo įvykio schemos, kadangi šiuo atveju M. Š. tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teikdamas paaiškinimus posėdžio metu nurodė, kad jo tikslas buvo išspręsti situaciją ir supažindinti mamą su eismo įvykio schema, o ne padėti jai išvengti tokio dokumento pasirašymo, todėl toks teismo vertinimas yra keistas. Teigiama, jog iš vaizdo įrašų akivaizdu, kad B. Š. buvo patyrusi šoką po eismo įvykio, pasimetusi.

4.24. Skunde teigiama, kad nors pareigūnų reikalavimų nevykdymu pripažintas M. Š. elgesys, kuomet jis nepateikė savo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, teismas taip ir nenustatė, kokiu tikslu M. Š. buvo prašoma pateikti asmens dokumentą ir kokį nusižengimą tuo metu jis darė, kad privalėtų vykdyti tokį reikalavimą.

4.25. Skunde laikomasi pozicijos, jog pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, įtardamas, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) ar nusikalstama veika, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais turi teisę tikrinti su tuo susijusių asmenų dokumentus ir laikinai, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas, juos paimti (Policijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau šiuo atveju M. Š. jokie įtarimai padarius administracinį nusižengimą nebuvo pareikšti, M. Š. klausiant, kokiu pagrindu jo prašoma pateikti asmens dokumentą, policijos pareigūnai nieko neatsakė ir jokio pagrindo nenurodė, todėl ir pagrindo reikalauti M. Š. pateikti asmens dokumentą nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo, todėl kaltinimas, kad M. Š. nevykdė teisėto policijos pareigūno reikalavimo pateikti asmens dokumentą, nepagrįstas (Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. vasario 26 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-25-557/2024).

4.26. Skunde nurodoma, jog liudytoju byloje apklaustas T. K. teigė, kad M. Š. tapatybę siekė nustatyti, kad išsiaiškintų, kokiu tikslu šis asmuo yra atvykęs ir kad trukdė dirbti (2025 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio 26 min. 50 sek. – 27 min. 10 sek.), tuo tarpu liudytoja S. K. negalėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių prašė M. Š. pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Būtų nelogiška bausti už ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą dėl to, kad asmuo buvo įtariamas darantis ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą.

4.27. Vien tai, kad policijos pareigūnai norėjo sužinoti, kokiu tikslu M. Š. yra atvykęs į eismo įvykio vietą nėra pakankamas pagrindas pripažinti policijos pareigūnų reikalavimą teisėtu ir pagrįstu, kadangi policijos pareigūnai prieš tai jau buvo pasiteiravę M. Š., kas jis yra ir M. Š. buvo nurodęs, kad yra B. Š. sūnus, be to, policijos pareigūnai patys klausė M. Š. tam tikrų klausimų apie B. Š. vairuotą transporto priemonę. Antrajame vaizdo įraše matyti, kad policijos pareigūnai prašo M. Š. pateikti bent kokius transporto priemonės dokumentus, M. Š. paaiškina, kad transporto priemonė prieš du mėnesius buvo atgabenta iš užsienio valstybės, o trečiajame vaizdo įraše matyti, kad M. Š. pasisiūlo padėti savo mamai parašyti paaiškinimą apie eismo įvykį, o policijos pareigūnas tam neprieštarauja, tik išreiškia abejonę, kad toks paaiškinimas gali negalioti, M. Š. nurodo, kad nesurašys už mamą paaiškinimo, o tik padės tai padaryti, pasirašys pati B. Š..

4.28. Dėl nurodytų priežasčių, apeliantas mano, kad prieš tai policijos pareigūnai neprašė M. Š. įgaliojimo, jiems nekilo abejonių dėl to, kokiu tikslu jis yra atvykęs, kad yra B. Š. sūnus, šiuos klausimus policijos pareigūnai iškėlė vėliau, neva jiems kilo klausimas, kokiu tikslu jis yra eismo įvykio vietoje. Akivaizdu, kad policijos pareigūnai pareikalavo M. Š. asmens tapatybės dokumento galimai susierzinus dėl to, jog M. Š. su jais ginčijasi, dėsto savo argumentuotą poziciją dėl įgaliojimo, o patys pareigūnai šiuo klausimu neturi pakankamai žinių, tinkamai apmokyti pareigūnai neturėtų demonstruoti savo susierzinimo ir principų.

4.29. Prieš pareikalaujant pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, policijos pareigūnai net neklausė M. Š. vardo ir pavardės, neprašė jo prisistatyti, pakartotinai nesiteiravo jo buvimo tikslo, o iškart paprašė tapatybę patvirtinančio dokumento, nenurodydami, kokiu konkrečiu tikslu reikalauja šio dokumento. Be to, policijos pareigūnai net neklausė, ar M. Š. dokumentą turi su savimi, prieš jį suimant neįspėjo, kad ketina jį vežti 30 kilometrų į Kauno AVPK tapatybės nustatymui, tokiu būdu tyčia siekiant M. Š. sukelti kaip įmanoma daugiau nepatogumų, nors administracinio nusižengimo protokolą pareigūnai galėjo surašyti vietoje – kad turėjo visas tam reikalingas priemones patvirtina aplinkybė, kad administracinio nusižengimo protokolas B. Š. buvo surašytas vietoje, tuo labiau, kad M. Š. tapatybės nustatinėti nereikėjo, nes jį sulaikius, dokumentą jis pateikė iškart. Taip pat nebuvo jokio pagrindo prieš M. Š. panaudoti fizinę prievartą.

4.30. Joks įstatymas ar teisės aktas nenumato prievolės asmeniui su savimi visuomet turėti ar nešiotis asmens tapatybės kortelę ar pasą. Policijos pareigūnai visada turi įspėti apie galimą fizinės prievartos panaudojimą. Taip pat skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismai klaidingai nustatė, jog „asmeniui buvo paaiškinta, kad jeigu jis nevykdys teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, šis gali būti pristatytas į Kauno apskr. VPK OVS areštinę“. Apelianto manymu, toks paaiškinimas ar įspėjimas M. Š. nebuvo išsakytas jokia forma.

4.31. Atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus argumentus, apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ANK 506 straipsnio 4 dalies ir 585 straipsnio 1 dalies nuostatas, Policijos įstatymo nuostatas, taip pat netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko buvo priimta neteisėta ir nepagrįsta skundžiama nutartis, todėl skundžiama nutartis naikintina, o administracinio nusižengimo teisena M. Š. atžvilgiu nutrauktina, nesant administracinio nusižengimo sudėties.