- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-14
- Bylos Nr.
- eI2-1727-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00020-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- G. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei J. I.-P.,
viešame teismo posėdyje nuotoliniu būdu žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Z. (G. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas ar Migracijos departamentas) 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-5)24U-32 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo A. R. piliečiui G. Z.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovas, gavęs informaciją apie jo teistumus bei nubaudimus administracine tvarka, padarė išvadą, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia Migracijos departamento išvada, teigia, kad nei atsakovas, nei kitos institucijos neįvertino ir nepasisakė dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumo bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nevertino individualios jo situacijos bei jo ryšių su Lietuvos valstybe. Pareiškėjas tvirtina, kad vieninteliai įrodymai byloje yra jo turimas administracinių baudų skaičius ir pasikartojantis automobilio vairavimas, neturint tam teisės bei teistumai už nesunkius nusikaltimus. Pareiškėjas mano, kad toks argumentavimas neatitinka teisėtumo reikalavimų. Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes yra neišsamus ir nemotyvuotas.
Be to, pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas jo atžvilgiu neigiamą sprendimą, apie tokio sprendimo priėmimą jo neinformavo ir neišklausė. Mano, kad tokiu būdu Migracijos departamentas nukrypo nuo Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės viršenybės principo ir pažeidė 2004/38/EB Direktyvos 30 straipsnio 1 dalį, kuriame numatyta valstybės institucijų pareiga informuoti asmenį apie sprendimą, varžantį jo judėjimo laisvę. Migracijos departamento pareigą vadovautis ES teisės normomis numato ne tik Europos Teisingumo Teismo praktikoje suformuotos nuostatos – tokia pareiga numatyta ir Migracijos departamento nuostatų 2 punkte bei Migracijos departamento reglamento, patvirtinto Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 3K-12, 2 punkte.
Pareiškėjas skunde pažymi, kad Lietuvoje gyvena nuo 1992 metų su visa savo šeima. Atsižvelgdamas į tai, kad jis yra sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų, teigia, jog jis visą savo gyvenimą gyvena Lietuvoje, jį su Lietuva skiria tik jo gimimo faktas kitoje valstybėje. Pareiškėjas skunde pažymi, kad išsilavinimą įgijo Lietuvos Respublikoje, gavo leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, puikiai integravosi į Lietuvos visuomenę, laiko save Lietuvos dalimi. Pareiškėjas nurodo, kad su A. R. jo nesieja jokie ryšiai, išskyrus gimimo faktas. Lietuvą laiko savo gimtine, mokymosi, gyvenimo, darbo, šeimos vieta. Per 28 metų laikotarpį jo ryšys su Lietuva sustiprėjo. Lietuvoje turi tiek socialinių, tiek ekonominių ryšių: 2011–2012 m. vykdė individualią veiklą, 2013–2016 m. dirbo individualioje G. Z. įmonėje, kur dirba ir šiuo metu, 2016–2017 metais dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2017 metų mažojoje bendrijoje (toliau – MB) „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Lietuvoje gyvena su motina, broliu, seserimi, turi nepilnametį vaiką – Lietuvos Respublikos pilietį, vaiko motina – taip pat Lietuvos Respublikos pilietė. Kitose valstybėse jis neturi giminių, todėl jo socialinis ryšys yra artimas tik su Lietuva. Jis palaiko glaudžius ryšius su vaiku, vaiko motina ir tai yra visiškai įprastas ir normalus asmens gyvenimo būdas. Nors jie nėra sudarę santuokos, gyvena kaip šeima ir oficialiai ją įregistruos, kai tik pasibaigs pandemijos periodas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 2012 m. birželio 16 d. gavo teisės profesinio bakalauro diplomą, kurį išdavė Šiaurės Lietuvos kolegija. Taip pat Šiaurės Lietuvos kolegija 2011 m. kovo 24 d. jam skyrė Padėką už dalyvavimą renginyje „Talentų vakaras“. Aplinkinių jis yra charakterizuojamas teigiamai, dalyvauja grupės „F. T.“ muzikos kūrybos veikloje, muzikos srityje dirba apie 14 metų.
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas jo situaciją išnagrinėjo formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, visiškai neįsigilindamas į individualų jo atvejį, nevertindamas jo socialinių ryšių, tariamo pavojingumo, keliamo grėsmės valstybės saugumui lygio.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamento gauta informacija apie pareiškėjo įvykdytas nusikalstamas veikas bei padarytus administracinius nusižengimus patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, nustatytos faktinės aplinkybės, neigiamai charakterizuojančios jo asmenybę. Migracijos departamento teigimu, šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad pareiškėjo elgesys ir ateityje nesikeis ir jis darys naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu. Nors pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai socialiniai ir šeiminiai ryšiai, tačiau, atsakovo vertinimu, šie ryšiai, proporcingai vertinant, yra mažiau reikšminga aplinkybė, nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog jis, vertindamas pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nenagrinėjo jokių faktinių aplinkybių, o tik rėmėsi valstybės informacinėse sistemose esančiais duomenimis ir Policijos departamento išvadomis. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įstatyme (toliau – Įstatymas) tiesiogiai įtvirtinta, jog išvadą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei teikia būtent Policijos departamentas, kurio pateiktomis išvadomis dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei Migracijos departamentas šiuo atveju vadovavosi ir neturėjo pagrindo abejoti. Remiantis Įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. Šią nuostatą detalizuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo 105 punktas, kuriame nustatyta, jog Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Atsakovo teigimu, Migracijos departamento turimos bei gautos informacijos visiškai pakako konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kas sudarė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ straipsnyje įtvirtintą teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi. Prieš priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas neprivalėjo apklausti pareiškėjo – tokia pareiga teisės aktuose neįtvirtinta, juolab, kad grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei faktas konstatuojamas vadovaujantis objektyviais atsakingų institucijų pateiktais duomenimis, o ne subjektyviais užsieniečio ar jam artimų asmenų paaiškinimais. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą jam galėjo būti pateiktas raginimas, įspėjimas susimokėti baudas, taip pat nepagrįsta, kadangi pareiškėjas privalėjo žinoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus ir jų laikytis, t. y. pareiškėjas žinojo, kad turi apmokėti jam skirtas baudas per teisės aktuose nustatytus terminus, tačiau to sąmoningai nepadarė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nesumokėtų baudų suma siekia net 9 414,24 Eur, kas rodo pareiškėją esant nesąžiningą ir piktybiškai vengiantį vykdyti savo prievoles. Be to, atsakovo manymu, net ir tuo atveju, jei baudas pareiškėjas būtų sumokėjęs, tai nekeistų vertinimo, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes vien tik baudų sumokėjimas nepašalina aplinkybės, jog pareiškėjas įvykdė nusikalstamas veikas bei administracinius nusižengimus.
Atsakovo nuomone, skundžiamame sprendime jis pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali bei akivaizdi, o ne tik spėjama, t. y. pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai rodo, kad jo poelgiai nėra vienkartiniai ar atsitiktiniai, todėl galima pripažinti, kad toks pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų darymu bei paskirtų nuobaudų nevykdymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo polinkį nesilaikyti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vienų kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Paskirtos bausmės ir baudos savo tikslo – auklėti jį, kad laikytųsi įstatymų, nedarytų nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų – nepasiekė, todėl, vertinant riziką ateities požiūriu, pagrįstai galima teigti, kad jis taip elgsis ateityje.
Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo atsižvelgta į individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes – jo itin glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas vertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius bei kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenei, įvertinus padarytų teisės pažeidimų pobūdį, jų sistemingumą, tai, kad pareiškėjui skirtos bausmės ir baudos savo tikslo nepasiekė, Migracijos departamentas pripažino, kad nors pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai socialiniai ir šeiminiai ryšiai, tačiau šie ryšiai, proporcingai vertinant, yra mažiau reikšminga aplinkybė, nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytinas būtina ir proporcinga priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti.
Atsiliepimas
Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis nuo 2017 m. dirba MB „(duomenys neskelbtini)“, yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius bei savininkas, nuo 2020 m. vasario 28 d. dirba individualioje įmonėje (toliau – IĮ) „G. Z.“, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas, remdamasis viešai prieinamais duomenimis, daro išvadą, kad jog MB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų neturi, neteikia finansinės atskaitomybės ataskaitų valstybės įmonei Registrų centrui. IĮ „G. Z.“ pareiškėjas įsidarbino neseniai, pareiškėjui už darbą mokamas tik minimalus darbo užmokestis. Šios aplinkybės, priešingai, nei teigia pareiškėjas, atsakovo vertinimu, aiškiai liudija, kad jo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra nei reikšmingi, nei tvarūs. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjui netekus galimybės dirbti Lietuvos Respublikoje, jam nekils neproporcingai didelė žala ir / ar kad jis negalės dirbti ar įgyvendinti turimą interesą kurti verslą savo kilmės valstybėje.
Migracijos departamentas taip pat nesutinka ir su pareiškėjo skundo teiginiu, kad ginčijamas sprendimas neproporcingai pažeidžia jo ir jo šeimos teises. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis palaiko glaudžius ryšius su savo mažamečiu vaiku, vaiko motina, su kuria ketina sudaryti santuoką, kad panaikinus leidimą nuolat gyventi jis buvo atskirtas nuo šeimos, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą yra svarbesnė už valstybės bei visuomenės interesus.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, vien faktas, kad pareiškėjo šeimos nariai bei artimieji giminaičiai gyvena Lietuvos Respublikoje, nesudaro teisinio pagrindo netaikyti imperatyvaus Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindo, objektyviai ir pagrįstai nustačius, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenei. Atsakovo tvirtinimu, ginčijamas sprendimas nepaneigia pareiškėjo teisės į šeimos susijungimą – nors pareiškėjo šeimos nariai gyvena Lietuvos Respublikoje, nėra priežasčių, neleidžiančių jiems bendrauti kitoje valstybėje ar nuotoliniu būdu. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas taip pat nebuvo atskirtas nuo savo mažamečio vaiko ir jam nebuvo atimta bendravimo teisė su sūnumi – šias teises bei pareigas pareiškėjas galės įgyvendinti ir negyvendamas Lietuvos Respublikoje. Atsakovo teigimu, pareiškėjo cituojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos bei teismų praktika civilinėse bylose dėl vaiko bei tėvo teisės bendrauti tarpusavyje visiškai nesusijusios su nagrinėjamais teisiniais santykiais šioje byloje, todėl nereikšmingos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjo mažametis vaikas bei jo motina būtų priklausomi nuo pareiškėjo ir negali būti nuo jo fiziškai atskirti. Kartu su skundu pateiktuose pareiškėjo vaiko motinos V. G. paaiškinimuose nurodoma, kad pareiškėjo buvimas jai ir vaikui reikalingas emociškai, finansiškai bei psichologiškai, tačiau įvertinus tai, kad šie poreikiai gali būti užtikrinti ir nuotoliniu būdu, ar bendraujant pareiškėjo kilmės valstybėje, šios aplinkybės nelaikytinos pakankamai reikšmingomis, kad galėtų pateisinti Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkto netaikymą.
Ginčijamo sprendimo priėmimas, pasak atsakovo, taip pat nereiškia, kad pareiškėjas yra ištremiamas iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos į svetimą valstybę, kurioje nėra nei šeimos, nei artimųjų giminaičių, nei namų. Pažymi, jog pareiškėjas, nepaisant to, kiek metų jis gyvena Lietuvos Respublikoje, laikytinas užsieniečiu ir jam taikomi Įstatymo reikalavimai, kuriuos jis turėjo/galėjo žinoti. Lietuvos Respublikoje nesuteikiama teisė gyventi tokiems užsieniečiams, kurie kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, todėl pareiškėjas, suprasdamas tai bei siekdamas toliau teisėtai šioje valstybėje gyventi, dirbti, kurti verslą, puoselėti šeiminius santykius ir kt., privalėjo gerbti įstatymus, nedaryti administracinių nusižengimų bei nusikaltimų, tačiau pareiškėjas savo valia nustatytų visuomenės elgesio normų nesilaikė, dėl ko pats yra atsakingas. Atsakovas dar kartą pažymi, kad pareiškėjo įvykdytos teisei priešingos veikos buvo ne mažareikšmės, pavienės ar atsitiktinės, tačiau pavojingos ir vykdytos sistemingai, tyčia.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog pareiškėjas turi ilgalaikius socialinius bei šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, čia gyveno daug metų, mokėsi bei dirbo, nepaneigia jo, kaip užsieniečio, statuso ir nesudaro prielaidų netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų. Leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas ir viešoji tvarka, o aplinkybė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo šeimos nariai, nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesų bei suteikti pareiškėjui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nes visuomenės interesai yra svarbesni nei pareiškėjo asmeninis noras gyventi Lietuvos Respublikoje.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą prašė tenkinti remdamiesi skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje pareiškėjo skundą prašė atmesti vadovaudamasi atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-5)24U-32, kuriuo A. R. piliečiui G. Z. panaikintas ilgalaikis gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. lapkričio 27 d. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi), pasibaigus turimo leidimo nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikui. Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 30 d. priėmė pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo.
Migracijos departamentas, įvertinęs turimą informaciją ir siekdamas nustatyti, ar yra / nėra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, dėl kurio gali būti panaikintas leidimas nuolat gyventi pareiškėjui, 2020 m. gruodžio 2 d. raštu kreipėsi į kompetentingą instituciją su prašymu įvertinti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 11 d. gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) raštą Nr. 5-S-17513 (toliau – Raštas), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Policijos departamentas rašte nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 25 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad, susitikęs su baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju asmeniu, prašė jo, kad jis ir liudytojas pakeistų ikiteisminio tyrimo metu anksčiau duotus parodymus, už tai siūlydamas piniginį atlygį, o nukentėjusiajam nesutikus atlikti šių veiksmų, grasino fiziniu susidorojimu. Už šio nusikaltimo padarymą pareiškėjui buvo skirta 9 mėnesių viešųjų darbų bausmė.
Policijos departamentas Rašte nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 31 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir savininkas bei būdamas atsakingas už šios bendrovės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą ir teisingą finansinę atskaitomybę, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta viešųjų darbų bausme, pareiškėjui buvo paskirta galutinė bausmė – 11 mėnesių laisvės apribojimas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, Policijos departamentas Rašte nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 186 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnį už tai, kad būdamas MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu ir savininku bei būdamas atsakingas už šios bendrijos buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą ir teisingą finansinę atskaitomybę, laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. spalio 19 d. aplaidžiai tvarkė MB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 31 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, pareiškėjui paskirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams, šios bausmės vykdymą atidedant 3 metams.
Policijos departamentas Rašte taip pat nurodė, kad pareiškėjas 2015–2020 metais 27 kartus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 2 dalį, t. y. už tai, kad vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės jos vairuoti, nes nėra įgijęs tokios teisės, ir vieną kartą (2018 m. liepos 13 d.) – pagal ANK 484 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad pasirodė viešoje vietoje neblaivus, įžeisdamas žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktu, 2020 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-5)24U-32, kuriuo nutraukė pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nuo 2020 m. liepos 21 d. yra įtrauktas į Probuojamųjų asmenų duomenų registrą, pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimų nesprendė.
Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendime Nr. (15/5-5)24U-32 nurodė, kad G. Z. keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi, ji grindžiama nustatytais faktais – užsienietis sistemingai darė nusikalstamas veikas, tame tarpe ir sunkų nusikaltimą, taip pat įvykdė kitus teisės pažeidimus – administracinius nusižengimus, susijusius su kelių eismo dalyvių saugumu, buvo nubaustas realiomis bausmėmis, o paskirtos bausmės tikslo – paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų – nepasiekė, piktybiškai nemokėjo jam už administracinius teisės pažeidimus paskirtų baudų, visos jam paskirtos poveikio priemonės (bausmės, piniginės baudos) nedarė jokios įtakos jo elgsenai. Migracijos departamentas sprendime pažymėjo, kad visos nustatytos faktinės aplinkybės neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę, kurios leidžia pagrįstai teigti, kad G. Z. elgesys ir ateityje nesikeis ir jis darys naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus. Migracijos departamentas skundžiamame sprendime taip pat padarė išvadą, kad G. Z. nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, ir, nors užsienietį su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai socialiniai ir šeiminiai ryšiai, tačiau šie ryšiai proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė, nei G. Z. keliama grėsmė viešajai tvarkai. Migracijos departamentas skundžiamame sprendime konstatavo, jog leidimo nuolat gyventi pareiškėjui panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką - pasiekti.
Leidimo nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamo pagrindai nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 54 straipsnyje. Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktą, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, o tuo atveju, kai leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, – jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija).
Kaip matyti iš Migracijos departamento 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-5)24U-32, atsakovas pareiškėjui išduotą ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino tuo pagrindu, jog užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nepateikia sąvokos ,,gali grėsti“ apibrėžimo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui išdavimo (atsisakymo išduoti) klausimą, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu. Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo principo reikalavimai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010 konstatavo, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti. Jei grėsmės valstybės saugumui galimybė tikrovėje neegzistuoja (yra nereali) arba tokios grėsmės galimybė tik tariamai gali atsirasti kažkada ateityje (nėra akivaizdi laiko požiūriu), atsisakyti išduoti leidimą gyventi vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu negalima. Bet kuriuo atveju būtina užtikrinti teisingą valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamos vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad tiek leidimas nuolat gyventi, tiek leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas įvairiais teisiniais pagrindais, o kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. spalio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009 pažymėjo, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime tas pats teismas nurodė, jog teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.
Aplinkybė, kad pareiškėjas yra padaręs nusikalstamas veikas, už kurias jam yra paskirtos kriminalinės bausmės, bei administracinius nusižengimus, yra nustatyta ir neginčijama. Tačiau vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1048-624/2017).
Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad užsienietis gimė (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 1992 m. spalio 10 d., adresu: (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo motina M. M., gim. (duomenys neskelbtini) metais, brolis G. Z, gim. (duomenys neskelbtini) metais, ir sesuo T. Z, gim. (duomenys neskelbtini) m. Lietuvos Respublikoje gyveno ir pareiškėjo tėvas T. Z., gim. (duomenys neskelbtini) metais, kuris mirė (duomenys neskelbtini) metais ir yra palaidotas Lietuvos Respublikoje. G. Z. nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. mokėsi „(duomenys neskelbtini)“ vidurinėje mokykloje. Migracijos departamento 1998 m. rugsėjo 10 d. sprendimu G. Z. kartu su motina leista atvykti nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką. G. Z. motina 2003 m. birželio 6 d. kreipėsi į Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo jos sūnui. Pareiškėjui buvo išduotas pirmas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2006 m. kovo 3 d. pakeistas į – Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. kovo 4 d. į – Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 14 d. leidimas galiojo iki 2020 m. gruodžio 14 d.
Vertinant užsieniečio socialinius ir ekonominius ryšius nustatyta, kad G. Z. nuo 2011 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. vasario 28 d., nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią, iki 2016 m. gruodžio 13 d. dirbo individualioje G. Z. įmonėje, kur dirba ir šiuo metu, nuo 2016 m. vasario 28 d. iki 2017 m. kovo 1 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2017 m. liepos 21 d. – MB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, G. Z. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis ir MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius.
Vertinant užsieniečio šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio motina M. M., turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje taip pat gyvena pareiškėjo brolis G. Z. ir sesuo T. Z., kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečio nepilnametis vaikas M. Z, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, gim. (duomenys neskelbtini) m., bei vaiko motina – Lietuvos Respublikos pilietė V. G., gim. (duomenys neskelbtini) m. Nepilnamečio vaiko bei jo motinos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje. Byloje duomenų, paneigiančių, jog pareiškėjas nepalaiko ryšių su savo šeima, nesirūpina ir neprisideda prie sūnaus auklėjimo, nėra. Aplinkybė, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta deklaruota kitu adresu, nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėjas nepalaiko ryšių su vaiko motina.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas šių aplinkybių neginčija ir jas pripažįsta. Nurodytus užsieniečio šeimyninius, socialinius, ekonominius ryšius Migracijos departamentas pagrįstai įvertino kaip ilgalaikius.
Teismas, spręsdamas proporcingumo klausimą, atkreipia dėmesį, kad užsienietis į Lietuvą atvyko su šeima būdamas dvejų metų amžiaus. Lietuvos Respublikoje įgijo išsilavinimą, puikiai kalba lietuvių kalba, teismo vertinimu, yra visiškai integravęsis į Lietuvos gyvenimą, palaiko ryšius su artimaisiais, draugais, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje.
Kaip matyti iš pareiškėjo paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, pareiškėjas pasiryžęs atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, padarytus nusikaltimus pripažįsta. Nors pareiškėjui ir yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos vykdymas atidėtas, pareiškėjas įtrauktas į Probuojamųjų asmenų sąrašą. Pareiškėjas teismo nuosprendžiu yra įpareigotas atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Skundžiamas sprendimas apriboja pareiškėjui teisę dirbti ir įvykdyti teismo įpareigojimą, susijusį padarytos žalos atlyginimu nukentėjusiesiems. Pareiškėjas nusikalstamas veikas padarė 2016–2017 metais. Byloje duomenų, jog pareiškėjas yra padaręs naujas nusikalstamas veikas, už kurias būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ar jo atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra
Teismas pažymi, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnyje. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008). LVAT taip pat yra atkreipęs dėmesį į Teisingumo Teismo praktiką, jog priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C-109/01, Rink. p. I-9607, LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-1606/2012).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su savo šeima nepalaiko socialiai vertingų ryšių, nesirūpina savo motina, sūnumi. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – Direktyva) 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų ( 1 dalis).<...> Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (Oficialusis leidinys L 251, 03/10/2003 p. 0012–0018).
Direktyvos preambulėje nurodyta, kad laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, turėtų būti imamasi priemonių dėl šeimos susijungimo. Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų, visų pirma, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, o tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, todėl nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į šios Konvencijos bei ją aiškinančio Europos Žmogaus Teisių teismo suformuluotas principinės nuostatas dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimo apsaugą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr., pvz., EŽTT Hasanbasic prieš Šveicariją, Nr. 52166/09, 2013 m. birželio 11 d.), bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., EŽTT 2012 m. balandžio 10 d., sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 60286/09. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teistumas ir jo nubaudimas administracine tvarka nagrinėjamu atveju negali paneigti pareiškėjo, taip pat jo motinos, vaiko ir kitų šeimos narių teisės gyventi kartu Lietuvos Respublikoje. Atsakovo nutraukimas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir panaikinimas pareiškėjui išduoto leidimo nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje faktiškai lemia pareiškėjo ir jo šeimos narių, su kuriais yra susiklostę ilgalaikiai ir tvarūs santykiai, gyvenimą atskirai.
Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad toks užsieniečio teisės į šeimą ribojimas yra neproporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti Lietuvos visuomenės dalies interesus, todėl ginčijamas Migracijos departamento sprendimas negali būti pripažintas teisėtas ir pagrįstas, todėl naikintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnio 2 dalimi.
Pareiškėjas skunde nurodė ir kitus argumentus, susijusius su skundžiamu sprendimu, tačiau, kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas skunde teismui prašė priteisti jo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai, tačiau jis teismui nepateikė patirtų išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl nėra pagrindo šias išlaidas priteisti pareiškėjui. Pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. Z. (G. Z.) skundą patenkinti.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-5)24U-32 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui G. Z.“ panaikinti.
Pareiškėjo G. Z. (G. Z.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.