Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamento, Teisingumo ministerijos veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nuo 2016-08-31 iki 2019-04-29.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Kybartų pataisos namus atvyko 2016-09-02 ir bausmę atliko iki 2019-04-01 (lygtinai paleistas), todėl byloje bus vertinamas laikotarpis nuo 2016-09-02 iki 2019-04-01.

Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė aplinkybes, neįvardino jokių konkrečių Teisingumo ministerijos aktų, pareiškėjo manymu, pažeidusių jo teises ir sukėlusių neturtinę žalą, nepagrindė skundo jokiais teisiniais argumentais. Nepateikus argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovės atstovė Teisingumo ministerija veikė nepagrįstai ir neteisėtai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų. Nagrinėjamu atveju nekonstatavus Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (lot. – būtina, privaloma sąlyga) turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovės Teisingumo ministerijos viešoji atsakomybė negalima, pareiškėjo skundas šioje dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė Kalėjimų departamento išleisti teisės aktai dėl minimalios gyvenamojo ploto normos bei maitinimo taisyklių.

Pareiškėjas tik abstrakčiai įvardijo minėtas aplinkybes, tačiau nenurodė, kaip Kalėjimų departamento priimti aktai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl žalos, kilusios dėl Kalėjimų departamento veiksmų (neveikimo), atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2016-03-27 atvykęs į Kybartų PN buvo patalpintas į negyvenamosios paskirties pastato cokoliniame aukšte įrengtą kameros tipo patalpą (karantiną), kur dvi dienas buvo kalinamas nežmoniškose sąlygose, esant žiauriam patalpos perpildymui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Kybartų pataisos namus atvyko 2016-09-02, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad 2016-03-27 atvykęs į Kybartų PN buvo patalpintas į negyvenamosios paskirties pastato cokoliniame aukšte įrengtą kameros tipo patalpą (karantiną), kur dvi dienas buvo kalinamas nežmoniškose sąlygose, esant žiauriam patalpos perpildymui, atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016-09-02 iki 2016-09-06 bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas 15,81 kv. m, kameroje buvo patalpintas tik vienas nuteistasis, todėl pareiškėjui teko 15,81 kv. m, nuo 2016-09-06 iki 2016-09-12 bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kurios plotas 16,84 kv. m, kameroje buvo patalpintas tik vienas nuteistasis, todėl pareiškėjui teko 16,84 kv. m. Atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016-09-02 iki 2016-09-12 pareiškėjui teko nuo 15,81 iki 16,84 kv. m ploto, taigi minimali 3,6 kv. m kameros ploto norma pažeista nebuvo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016-09-12 iki 2019-04-01 bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, 5-ame nuteistųjų būryje, 505 kambaryje.

Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016-12-05 iki 2017-01-20, nuo 2018-06-07 iki 2018-06-14, nuo 2018-09-25 iki 2018-10-10, nuo 2018-12-04 iki 2018-12-06, nuo 2019-02-05 iki 2019-02-07 (iš viso 41 parą) atliko laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas 0,1 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą (ABTĮ 56 straipsnis).

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad kamerų tipo patalpos buvo priskirtos negyvenamosioms patalpoms.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.) 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Analogiškos nuostatos nustatytos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5.1, 7 punktuose. Todėl tai, jog Pataisos namų pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, nepažeidžia minėtų teisės aktų reikalavimų, o tuo pačiu ir pareiškėjo teisių. Tokios praktikos laikosi ir LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018. Įvertinus bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Pataisos namų veiksmų dėl šių aplinkybių.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad kamerose nuo sienų krito tinkas, kalkės, dažai, grindys buvo išdaužytos, buvo neįmanoma atidaryti langų, sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, kvapas jautėsi ir kameroje, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusios patalpos.

Atsakovės atstovas nurodė, kad kamera Nr. 9 buvo tikrinta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistų, kurie nustatė, jog kameroje esantis dirbtinis apšvietimas atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Patalpoje įrengtas natūralus apšvietimas (langai), patalpa vėdinama per langus, kurie yra sandarūs. Kameroje esančioje tualeto patalpoje įrengta natūrali ventiliacija.

Atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktas Nacionalinio sveikatos centro Marijampolės departamento 2016-11-11 patikrinimo aktas Nr. PA.4-417(23.4.14.21), kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 9 esantis dirbtinis apšvietimas atitinka HN 134:2015 14 punkto reikalavimus, patalpoje įrengtas natūralus apšvietimas (langai), patalpa vėdinama per langus, kurie yra sandarūs, tualeto patalpoje įrengta natūrali ventiliacija, Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta.

Atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie kamerų Nr. 9, 10 sienų, grindų būklę. Tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo grindų, sienų, lubų atitikimo teisės aktams pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Eksploatavimo taisyklėse nėra reikalavimo įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Tiek 2004 m. Aprūpinimo normose, tiek 2017 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Pataisos namuose esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai yra įrengti pagal Eksploatavimo taisykles ir atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus. Bylos duomenimis kamerų tipo patalpose įrengti sanitariniai mazgai su klozetais ir praustuvėmis (atskirti ištisinėmis sienomis su durimis). Sanitariniame mazge yra lentynėlė asmens higienos priemonėms, pakaba, veidrodis, šiukšlių dėžė, valymo inventorius. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis, yra durys, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis pareiškėjui užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017). Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas tvirtino, kad patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, drėgna, veisėsi pelėsis, buvo šalta.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Pataisos namų patalpose įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o taip pat galima ir ventiliacija per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl pelėsio ir grybelio patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės ir pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Pareiškėjas nurodė, kad lovos buvo dviejų aukštų, teigė, kad dviejų asmenų talpinimas dviaukštėse lovose (kai vienas asmuo turi lipti per kito asmens patalynę), suglaustose lovose yra nesuderinamas su privačios erdvės sąvoka.

Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų, kaip turi būti statomos lovos, ir kokiu atstumu viena nuo kitos jos turi būti statomos. Tokių reikalavimų nenustato ir kiti teisės aktai. Patalpų aprūpinimo normose nėra reglamentuota, ar lovos turi būti vieno aukšto, ar dviejų aukštų. To nereglamentuoja ir kiti teisės aktai. Pareiškėjo skundo argumentai dėl dviaukščių lovų įrengimo ir lovų netinkamo sustatymo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio kambariuose nebuvo taburečių, termometro, koridoriuje nebuvo laikrodžio.

Patalpų aprūpinimo normų 1 punktas numato, kad bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama taburete ir/arba kėde ir/arba suolais (pagal poreikį) (1.3 papunktis). Materialinio buitinio aprūpinimo normose numatyta, jog bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama šiuo inventoriumi: metalinė lova - 1 vnt. vienam asmeniui; spintelė prie lovos - 1 vnt. vienam asmeniui; taburetė - 1 vnt. vienam asmeniui; stalas - 1 vnt.; sieninis laikrodis - 1 vnt. būrio gyvenamųjų patalpų koridoriuje; kambarinis termometras - 1 vnt.; užuolaidėlės - po 1 komplektą kiekvienam langui; šiukšlių dėžė - 1 vnt.; valymo inventorius - 1 komplektas.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad patalpos inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Aprūpinimo normomis. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, laikrodžio, termometro nebuvimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl baldų ar kito inventoriaus gyvenamojoje patalpoje trūkumo laikytini deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas nurodė, kad pataisos namų administracija 2016 m. pasibaigus dviaukščių lovų bendrabučio kambariuose eksploatacijos terminui (10 metų), šių lovų nepakeitė naujomis, todėl buvo pažeista jo teisė būti aprūpintam tinkama naudojimui, ne senesne kaip 10 metų amžiaus lova. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusios ir ginčo laikotarpiu galiojusios Patalpų aprūpinimo normos nereglamentuoja metalinės lovos naudojimo laiko. Teismas sprendžia, kad vien tas faktas, kad lova naudojama tam tikrą laiką (pareiškėjo teigimu, daugiau nei 10 metų), negali sukelti žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad jam nebūdavo išduodamos higienos priemonės: per mažai tualetinio popieriaus, duše neišduodavo muilo, neišduodavo priemonių indams plauti.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui) ir 100 g tualetinio muilo. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Pareiškėjas įrodymų, kad jam nebuvo skirtos priklausančios priemonės, nepateikė. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Pareiškėjas neneigia, kad šį reikalavimą Pataisos namai vykdė, todėl pareiškėjo argumentai dėl didesnio kiekio tualetinio popieriaus išdavimo vienam mėnesiui atmestini kaip nepagrįsti. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, nuteistiesiems vyrams yra skiriami 3 rulonėliai tualetinio popieriaus 1 mėnesiui ir 100 g tualetinio muilo. Higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant jų prašymui. Pažymėtina, kad pagal Aprašo 5 punktą, drabužių, avalynės ir higienos reikmenų išdavimas siejamas su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo.

Neturtinę žalą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog Pataisos namai iki 2017 m. sausio 1 d. neišdavė higienos priemonių - dantų pastos ir dantų šepetuko, skutimosi priemonių.

Minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.) nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos, vienkartinių skustuvų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (akto redakcija nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 7 punkte buvo numatyta, kad suimtiesiems be aukščiau paminėtų higienos priemonių (skalbiamojo ir tualetinio muilo, tualetinio popieriaus) kas mėnesį papildomai išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos suimtiesiems ir nuteistiesiems numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliu, skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos. Nors teisės aktai ir numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau teismo vertinimu, kalinimo įstaiga, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, turėjo higienos priemones išduoti ir nuteistiesiems, kadangi toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai nepateisinamas (LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartis byloje Nr. A-1121-858/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų atsiliepime išdėstytus argumentus, kad higienos priemonės pareiškėjui buvo išduotos, todėl konstatuotina, kad Pataisos namai minėtu laikotarpiu nevykdė pareigos aprūpinti pareiškėją higienos priemonėmis.

Kita vertus, teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl neišduotų higienos priemonių pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į asmeninę sąskaitą reguliariai gaudavo įplaukas, todėl higienos priemones galėjo įsigyti pats. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl neišduotų higienos priemonių negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas neišduodavo valymo priemonių patalpoms valyti.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad švarą ir tvarką bendrojo naudojimo patalpose palaiko dirbantis nuteistasis-tvarkinys. Gyvenamosios patalpos yra valomos pačių gyventojų, kaip tai numatyta teisės aktuose. Valymo priemonės nuteistiesiems išduodamos kiekvieną mėnesį. Valymo priemonės yra išduodamos tvarkiniams bendrabučio tipo patalpose, o drausmės grupės patalpose-kamerai 1 rinkinys (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šveitimo milteliai, indų plovimo skystis ir kiti valikliai). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų patalpų ir neišduodamų valymo priemonių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundėsi, jog patalynė skalbiama tik 1 kartą per savaitę, minkštasis inventorius neskalbiamas, ir nedezinfekuojamas, nesudarytos galimybės skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, taip pat ne visuose aukštuose buvo džiovyklos, nebuvo ir lygintuvo.

Higienos normos HN 134:2015 40 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Higienos normos HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (HN 134:2015 42 punktas). Atsakovės atstovas nurodė, kas Pataisos namų kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pagal pataisos namų direktoriaus patvirtintą tvarką. Tą dieną, kai nuteistiesiems suteikiamas dušas, pagal patvirtintą grafiką, skalbiama ir patalynė ir drabužiai. Bendrabučio tipo patalpose, kiekviename aukšte yra įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos, kuriose nuteistieji naudodamiesi įstaigos inventoriumi, gali skalbtis ir džiovintis skalbinius patys. Bendrabučio tipo patalpose esančių nuteistųjų patalynė skalbiama centralizuotai, kaip tai numato teisės aktai. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie purviną, smirdantį minkštąjį inventorių būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl lygintuvo išdavimo ir, kad jam lygintuvas nebuvo išduotas. Atsižvelgiant į išdėstytą, anksčiau įvardinti pareiškėjo teiginiai dėl nešvaraus minkštojo inventoriaus bei lygintuvo neišdavimo, atmestini kaip neįrodyti.

Higienos normos HN 134:2015 43 punkte nustatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Pareiškėjas skunde patvirtino, kad patalynė buvo keičiama vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją, prašydamas pakeisti patalynę, atsižvelgiant į jos užterštumą, dažniau, o atsakovės atstovas į tai nebūtų reagavęs. Iš į bylą pateiktų atsakovės atstovės duomenų matyti, kad nuteistiesiems sudaroma galimybė pasinaudoti nuosavos patalynės ir drabužių skalbimo paslauga. Teismo nuomone, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pasinaudoti savo teise į švarią patalynę bei drabužių skalbimą, o tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės gauti švarią patalynę ir drabužių skalbimo atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pažymėtina, kad nėra teisės normos, apibrėžiančios pataisos namų pareigą suteikti nuteistiesiems indų ploviklį, be to, Kybartų PN veikia valgykla, kurioje esantys indai plaunami ne nuteistųjų, o tam skirto personalo. Be to, pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias savarankiškai įsigyti reikiamų priemonių, daiktų parduotuvėje. Taip pat pažymėtina, kad pats pareiškėjas į bylą nėra pateikęs įrodymų, kad būtų kreipęsis į PN prašydamas suteikti jam indų ploviklio ar panašių priemonių, todėl skundo dalis šiuo aspektu nėra įrodyta.

Pareiškėjo teigimu, pataisos namuose yra nustatyta naudojimosi dušu tvarka, kur numatyta, kad pasinaudoti dušu galima ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę, pareiškėjo manymu, jam tokia teisė turi būti užtikrinta du kartus per savaitę.

Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Tas pats numatyta ir Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistieji dušu naudojasi pataisos namuose patvirtintu grafiku. Taigi teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems praustis duše po karštu vandeniu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl galimybės nebuvimo nusiprausti duše daugiau nei vieną kartą per savaitę atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio 5-o būrio tualete buvo įrengti 5 pisuarai ir 6 klozetai, teigė, kad būryje negali būti laikoma daugiau kaip 72 žmonės, tačiau būryje, kuriame jis buvo laikomas, buvo laikoma žymiai daugiau nei po 72 žmones, dėl tos priežasties prie tualetų nuolat susidarydavo eilės, tai žemino orumą.

Pataisos namai nurodė, kad 5-ame būryje, kuriame bausmę skundžiamu laikotarpiu atliko pareiškėjas, įrengtos 8 praustuvės ir 4 pusvonės, tualeto patalpose įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis, tačiau nepateikė duomenų koks asmenų skaičius naudojosi minėtais įrenginiais. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018). Todėl teismas vadovaujasi pareiškėjo nurodytais duomenimis, kad 5-o būrio tualeto patalpoje buvo 5 pisuarai ir 6 klozetai, minėtame būryje buvo laikoma daugiau nei 72 asmenys. Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumento, kad prie tualetų nuolat susidarydavo eilės, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentas dėl unitazų ir pisuarų trūkumo yra pagrįstas. Todėl daroma išvada, kad Pataisos namai ginčo laikotarpiu nevykdė Patalpų aprūpinimo normų 7.6 papunkčio reikalavimų aprūpinti tualetą klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti ginčo laikotarpiu atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Pareiškėjas skunde abstrakčiai teigė, jog sveikatos priežiūros paslaugų kokybė netinkama, kad nuteistuosius Kybartų PN gydo slaugytojos ir felčerės, o gydytoja vykdo tik administravimo funkciją, tačiau nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios sudarytų civilinės atsakomybės sudėtį. Teismas konstatuoja, kad byloje nesant tokių duomenų nėra pagrindo tikėti deklaratyviais, abstrakčiais pareiškėjo argumentais, todėl šiuo aspektu nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas). Taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 straipsnis). Taip pat pabrėžtina, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Thlimmenos prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97). Konstatavus, kad asmens situacija gali būti traktuojama kaip vieno iš galimų nediskriminavimo principo elementų pažeidimas, konstatuotinas atitinkamo viešojo administravimo subjekto (ar kito asmens) veiksmų (neveikimo) neteisėtumas, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga.

Pareiškėjas teigė, kad jis pataisos namuose buvo diskriminuojamas dėl religijos, kadangi jam neužtikrintas maitinimas pagal islamo (halal) reikalavimus, nebuvo sudaryta galimybė pasimatyti su musulmonų dvasininku ir melstis atskiroje patalpoje.

Pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos suvartojamo maisto dienos energinės vertės atskirų grupių asmenims, t. y. dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbančioms ir nedirbančioms moterims, nepilnamečiams asmenims, taip pat ligoniams, nėščioms moterims ir žindyvėms bei kūdikiams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nustatyti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai dirbantiems bei nedirbantiems vyrams, dirbančioms bei nedirbančioms moterims, nėščioms, krūtimi maitinančioms moterims, nepilnamečiams asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, taip pat asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos.

Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo taisyklės), kuriose nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Maitinimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įkalinimo įstaigoms sudaryti specialų valgiaraštį islamo ar kitus tikėjimus išpažįstantiems asmenims. Nurodytuose teisės aktuose numatyta, kad maistas, kiek tai įmanoma, turi atitikti asmenų religinius įsitikinimus. Sutiktina, kad valgymo taisyklės gali būti laikomos tam tikra tikėjimo išraiška. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su jų religiniais įsitikinimais, yra nurodęs, kad turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų (EŽTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06).

Nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 (įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d.) ,,Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtino valgiaraštį vegetarams. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo valgiaraštis veganams, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 ,,Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Taigi, Kybartų PN ginčo laikotarpiu buvo patvirtinti valgiaraščiai vegetarams ir veganams, kuriuose nėra patiekalų iš kiaulienos, taip pat patvirtintas dietinio maitinimo valgiaraštis, todėl darytina išvada, kad asmenims, įskaitant pareiškėją, buvo sudaryta galimybė pasirinkti maitinimą, atitinkantį religinius įsitikinimus.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją su prašymu jam skirti halalo religinius reikalavimus atitinkantį maitinimą. Administracinėje byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų diskriminuojamas religiniu pagrindu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje šio pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-440-525/2018).

Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasimatyti su musulmonų dvasininku ir melstis atskiroje patalpoje pataisos namuose. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, tačiau nekonkretizavo ir nedetalizavo jo paminėtų aplinkybių. Nepakankama, kad pareiškėjas formaliai nurodytų jo diskriminavimą dėl religijos išpažinimo. Savaime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas išpažįsta islamą, negali būti vertinama kaip jo diskriminacija religijos pagrindu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų reiškęs prašymą pataisos namų administracijai susitikti su musulmono dvasininku. Pažymėtina, jog pareiškėjas detaliai skunde neišdėstė, kuo pasireiškė minėtų teisių pažeidimai, nekonkretizavo aplinkybių subjektinių teisių požiūriu, todėl pagal skunde abstrakčiai išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas religiniu aspektu, todėl skundo argumentai dėl diskriminacijos religiniu aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad įstaigos pareigūnai tyčia nekalbėjo jam suprantama kirgizų arba rusų kalba. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareigūnai tyčia, pabrėžtinai su pareiškėju bendravo nesuprantamai, jį diskriminavo kalbos požiūriu, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kalinimo metu jo asmeninių fiziologinių mitybos poreikių niekas nenustatinėjo, nebuvo suteikta teisė pasirinkti tinkamą maitinimą, buvo maitinamas pagal diskriminacinius valgiaraščius nedirbantiems vyrams, kurie neatitiko pareiškėjo fiziologinių poreikių. Maistas buvo gaminamas nekokybiškai, iš nevalytų daržovių, maiste dažnai buvo randama ne maistinės kilmės šiukšlių.

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).

Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 20 d.), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.

Iki 2018 m. sausio 1 d. nuteistiesiems maistas patiekiamas vadovaujantis 2014 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais, laikantis šiuose valgiaraščiuose nurodytų patiekalų pavadinimų ir svorio gramais, dienos maisto davinio cheminės sudėties ir energetinės vertės. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymui Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ buvo keičiami nuteistųjų maitinimo valgiaraščiai.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad du kartus metuose atliekami maisto tyrimai Kauno technologijos universiteto maisto tyrimo laboratorijose, maisto kokybė tikrinama maisto produktų, skirtų nuteistųjų maisto gamybai, kokybės kontrolės komisijos, patvirtintos 2016 m. spalio 21 d. Kybartų PN direktoriaus įsakymu Nr. 1/10-303. Tikrinant maisto kokybę pažeidimų nenustatyta. Nuteistiesiems išduodamas pagamintas maistas tikrinamas juslinio patikrinimo būdu, rezultatus įrašant į pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnalą. Minėtame žurnale, kiekvieną dieną užrašomi nuteistiesiems pagamintų patiekalų pavadinimai, parašoma išvada apie maisto kokybę bei valgyklos higienos būklę, kurią pateikia slaugos specialistas, o maistą pagaminęs virėjas bei pataisos įstaigos budėtojas leidęs išduoti maistą pasirašo. Maisto davinių energetinė vertė yra nustatoma atlikus fizikinį-cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto maisto instituto maisto tyrimo centras.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, LVAT 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicinines indikacijas). Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinimą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažintina, jog pataisos namų administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą, nes Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktas nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nėra. Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovo atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Kadangi Pataisos namuose esantys nuteistieji maitinami, vadovaujantis teisės aktais nustatytais valgiaraščiais, energetinėmis vertėmis, todėl nėra pagrindo teigti, jog Pataisos namai nuteistuosius maitina neracionaliai ir kankina alkiu.

Į pareiškėjo teiginius, jog jis buvo diskriminuojamas dėl maitinimo (valgiaraščių sudarymo) būtina pažymėti, kad Pataisos namai vykdo tiek Kalėjimų departamento direktoriaus, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymus, kuriuose numatyti tokie reikalavimai, t. y., kad nedirbančių moterų ir nedirbančių vyrų valgiaraščiai skiriasi, atsižvelgiant į moterų ir vyrų fiziologines savybes.

Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto, nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog BVK 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas.

Pareiškėjas tvirtina, kad jam buvo padaryta 3681,15 Eur turtinė žala, tai yra Kybartų pataisos namų sutaupytos lėšos nerekonstruojant pastatų, kuriuose buvo kalinamas pareiškėjas, neaprūpinant pareiškėjo higienos priemonėmis, lovos skalbiniais ir buities priemonėmis, neįrengiant pakankamo kiekio sanitarinių įrenginių, neaprūpinus patalpų elektriniais šildytuvais ir elektriniais ventiliatoriais, neaprūpinant pareiškėjo tinkamu maitinimu.