Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-09-20 · Civilinė byla Nr. 2A-444/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-20
Bylos Nr.
2A-444/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas
Atsakovas
R. S.
Ieškovas
A. M.
Trečiasis asmuo
S. M.
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-444/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6, 36.1, 63.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-694-159/2011 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui R. S., trečiasis asmuo S. M., dėl skolos ir netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. S. 3 300 000 Lt skolos, 700 000 Lt netesybų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas R. S. buvo jo draugas, piniginės lėšos atsakovui buvo reikalingos nekilnojamajam turtui įgyti. Įkeitęs AB bankui „Snoras“ visą savo nekilnojamąjį turtą, paskolino atsakovui 3 300 000 Lt. Atsakovas R. S. buvo įsipareigojęs skolą grąžinti iki 2009 m. gruodžio mėnesio, tačiau skolos iki šiol negrąžino.

Atsiliepimas

Atsakovas R. S. pripažino visus ieškinio reikalavimus. Paaiškino, kad ieškovui sugrąžins visą pasiskolintą pinigų sumą, tačiau šiuo metu neturi galimybės skolos grąžinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovo R. S. ieškovui A. M. 3 300 000 Lt negrąžintą skolą, 700 000 Lt palūkanų už naudojimąsi paskola, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3 300 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2010-06-21 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 400 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų, priteisė iš atsakovo R. S. 29 600 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Taip pat teismas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010-06-21 nutartimi atsakovui R. S. taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nurodė, kad pakvitavimas įrodo, jog 2008-05-06 ieškovas A. M. su atsakovu R. S. sudarė paprastos rašytinės formos terminuotą paskolos sutartį, pagal kurią 2008-05-06 ieškovas atsakovui paskolino 3 300 000 Lt 1 ha žemės sklypo, esančio Nidoje, pirkimui, atsakovas įsipareigojo gautą 3 300 000 Lt paskolą sugrąžinti iki 2009 m. gruodžio mėnesio (CK 1.73 str. 1 d. 1 p., CK 6.870–6.871 str., b. l. 29). Teismas konstatavo, kad iš atsakovo ieškovui priteistina 3 300 000 Lt negrąžinta skola, nes atsakovas pripažino, jog skolos ieškovui negrąžino (CPK 187 str. 1 d., CK 6.873 str. 1 d.). Taip pat teismas nurodė, kad 2009-12-01 šalys pasirašė susitarimą, kuriuo atsakovas R. S. įsipareigojo ieškovui mokėti 5 proc. dydžio mėnesines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos iki paskolos sugrąžinimo ir sutiko, kad palūkanos būtų apskaičiuojamos pagal Lietuvos banko patvirtintas palūkanas paskolos suteikimo dieną (CK 6.872 str. 1 d., b. l. 30), todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 700 000 Lt palūkanų už naudojimąsi paskolos suma, nes ieškovas prašė priteisti mažesnę nei jam priklausytų gauti palūkanų sumą, atsakovui pripažinus ir neginčijus prašomos priteisti 700 000 Lt dydžio palūkanų sumos (CPK 187 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad iš atsakovo ieškovui taip pat priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2010-06-21 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti minimas palūkanas (CK 6. 37 str. 2 d., CK 210 str. 1 d.).

Nustatyta, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, 2010-05-26 mokėjimo kvitu sumokėjo 400 Lt žyminį mokestį valstybei (b. l. 5). Klaipėdos apygardos teismo 2010-06-21 nutartimi ieškovas atleistas nuo likusios dalies – 39 140 Lt žyminio mokesčio – sumokėjimo (b. l. 31–32). Visiškai patenkinus A. M. ieškinio reikalavimus, jam iš atsakovo priteistinos jo patirtos 400 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 29 600 Lt (30 000 Lt – 400 Lt) bylinėjimosi išlaidų, sprendime minėta, kad ieškovas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dalies atleistas ir įvertinus, kad bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti 30 000 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d. ).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas R. S. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti – priteisti iš atsakovo ieškovui 2 424 450,10 Lt skolos, iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, visiškai tenkindamas ieškinio reikalavimus, pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko perdavimas gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Ieškovas 2007-09-24 pervesdamas į AB ,,Turto bankas“ sąskaitą 2 571 450,10 Lt paskolino atsakovui šią pinigų sumą. Priešingai nei nurodo ieškovas ieškinyje, dalį paskolos, t. y. 147 000 Lt , atsakovas ieškovui grąžino, pervesdamas į AB banko Snoras sąskaitą, padengdamas ieškovo kreditą, paimtą iš šio banko. Ieškovui pradėjus skyrybų procesą su sutuoktine, kadangi atsakovą ir ieškovą siejo geri, draugiški santykiai, atsakovas ieškovo prašymu sutiko pasirašyti paskolos raštelį didesnei sumai. Dėl to 2008-05-06 pakvitavime atsakovas nurodė, kad 2009 m. gruodžio mėnesį po žemės sklypo pardavimo atiduos ieškovui 3 300 000 Lt, tačiau pakvitavime nėra patvirtinimo, kad iš ieškovo atsakovas būtų gavęs būtent tokią sumą. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą atsakovui, ieškinys turėjo būti tenkinamas priteisiant tik realiai atsakovui paskolintų pinigų sumą, atskaičius grąžintą sumą.

2. Teismas nepagrįstai priteisė 700 000 Lt palūkanas, išeidamas už ieškinio ribų. Ieškovas ieškiniu prašė teismo priteisti netesybas, t. y. delspinigius už negrąžintą paskolą, kaip už nuostolių atlyginimą. Palūkanos ir netesybos yra du atskiri, skirtingi civilinės teisės institutai, kuriems taikomos skirtingos materialinės teisės normos. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 str. 2 d.). Ieškinio reikalaujami priteisti 700 000 Lt dydžio delspinigiai yra aiškiai per dideli ir prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl turėtų būti mažinami. Be to, delspinigiai už vėlavimą laiku grąžinti paskolą turėjo būti priteisti nuo realiai paskolintos ir negrąžintos sumos.

Atsiliepimas

Ieškovas A. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad:

1. Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Šiuo atveju atsakovas sutiko su ieškiniu, t. y. su paskolinta pinigų suma ir su prašomomis priteisti netesybomis, todėl ieškovui nereikėjo įrodinėti, kad atsakovui pinigus perdavė.

2. Teismas nepažeidė šalių rungimosi principo, nes atsakovas sutiko teisme su prašoma priteisti netesybų suma. 2009-12-01 susitarime buvo numatyta atsakovo pareiga mokėti ir Lietuvos banko patvirtintas palūkanas nuo paskolos dydžio, nuo paskolos suteikimo momento. Todėl aplinkybė, kad teismas nurodė, jog 700 000 Lt yra palūkanos, nekeičia ieškinio dalyko. Atsakovo tvirtinimas, kad delspinigiai yra neprotingai dideli, prieštarauja CK 6.156 straipsnyje įtvirtintam sutarties laisvės principui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje keliamas ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ir dėl delspinigių dydžio nustatymo.

Dėl paskolos sutarties

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Paskolos sutartis yra realinė sutartis, todėl tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko - pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų - perdavimas paskolos gavėjui. Esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose nurodoma, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka „perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo - paskolos gavėjo - gavimas ir priėmimas paskolos dalyko).

Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Pastaruoju atveju įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011).

Byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 6 d. atsakovas R. S. pasirašė pakvitavimą, adresuotą ieškovui A. M. dėl 3 300 000 litų sumos pasiskolinimo su nuoroda apie šios sumos grąžinimą iki 2009 m. gruodžio mėnesio (b. l. 29). Pakvitavime nėra aiškiai nurodyta apie pinigų skolininkui perdavimą, todėl šio dokumento negalima laikyti tinkamai įforminta šalių paskolos sutartimi, atitinkančia Civilinio kodekso 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą.

Tačiau 2009 m. gruodžio 1 d. šalys pasirašė rašytinį susitarimą dėl minėto pakvitavimo sąlygų, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad kreditorius (ieškovas) A. M. yra paskolinęs ir perdavęs R. S. 3 300 000 litų sumą (b. l. 30). Lingvistikai teiginys ,,yra paskolinęs ir perdavęs“ suprantamas ne kaip kitaip, o tik kaip paskolintų pinigų perdavimas (jau įvykęs pasirašant sutartį) skolininkui. Pirmosios instancijos teisme atsakovas su ieškiniu sutiko ir neįrodinėjo negavęs paskolos pinigų ar gavęs jų mažiau, todėl ieškovas neturėjo pareigos įrodinėti aplinkybės apie jo finansines galimybes suteikti paskolą, nes šių aplinkybių atsakovas neginčijo. Tačiau, nepaisant to, byloje yra pridėta ieškovo ir jo sutuoktinės paskolos iš ,,Snoro“ banko 3 484 926 litų sutartis (b. l. 11, 66-78), patvirtinanti pinigų, paskolintų atsakovui, turėjimą. Apeliantas prie apeliacinio skundo pridėjo banko pavedimą (b. l. 113), patvirtinantį, jog dalį pinigų – 2 571 450,10 Lt ieškovas ir jo sutuoktinė pervedė Turto bankui, nurodant mokėjimo paskirtį ,,pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr.(7-22-52-07)-T5-27)“. Tai atitinka apelianto poziciją, kad jis buvo tokią sumą skolingas Turto bankui ir ją apmokėjo ieškovas paskolintais pinigais. Apeliantas nurodytą pavedime sumą pripažįsta gavęs kaip paskolą, tačiau apeliaciniu skundu ginčija likusios paskolos sumos suteikimą. Tačiau teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, remdamasi jau aptartais įrodymais, o būtent šalių pasirašytu susitarimu, kuriame nurodyta apie pinigų perdavimą.

Apelianto nurodyta aplinkybė, jog jis pasirašė neva paprašytas ieškovo dėl jo su sutuoktine turto dalybų, niekuo nepagrįsta ir neįrodyta, o jeigu jis taip ir pasielgė, tai būdamas apdairus, raštingas, išsilavinęs ir pakankamai jauno amžiaus, turėjo suprasti ir atitinkamai įvertinti tokio poelgio riziką, tuo pačiu ir prisiimti atsakomybę už iš to kylančias pasekmes.

Pagal Civilinio kodekso 6.875 straipsnio 1 dalį aplinkybę, kad pinigų pagal paskolos sutartį faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių paskolos gavėjas (atsakovas) neįrodė, todėl jo argumentus, kad pinigų pagal ginčo paskolos sutartį jis gavo mažiau, nei nurodyta sutartyje, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

Apeliantas prie apeliacinio skundo pridėjo kasos pajamų orderius (b. l. 114-116), iš kurių matyti, kad jis penkiais pavedimais įvairiomis sumomis sumokėjo iš viso 147 000 litų. Mokėjimo paskirtyje visuose nurodyta ,,už A. M.“. Apeliantas nurodė, jog jis šiais mokėjimais grąžino dalį paskolintų pinigų. Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, ieškovas neginčijo šių pavedimų ar atsakovo atliktų mokėjimų, tačiau jis nurodė, kad atsakovas taip padengė dalį jo (ieškovo) su sutuoktine paimtos banko paskolos palūkanų. Byloje nėra įrodymų apie tokio pobūdžio šalių susitarimą, atsakovas šios aplinkybės nepripažino, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog minėtais mokėjimais dalis paskolos yra grąžinta, todėl šia suma mažintinas pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos paskolos sumos dydis ir pakeistinas teismo sprendimas, sumažinant priteistą sumą iki 3 153 000 Lt.

Dėl netesybų dydžio

Įstatymas netesybas apibrėžia kaip įstatymų, sutarties ar teismo nustatytą pinigų sumą, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).

Šalių pasirašytame susitarime (b. l. 30) nurodyta, kad šalys susitaria dėl netesybų: penkių procentų mėnesinių delspinigių nuo negrąžintos paskolos sumos. Ieškiniu ieškovas taip pat prašė priteisti delspinigius nuo negrąžintos paskolos sumos. Nurodydamas kaip apskaičiavo delspinigius, savo pranešime teismui (b. l. 65). Ieškovas paaiškino, kad pagal sutartį skaičiuojant penkių procentų delspinigius per mėnesį apskaičiuojama 165 000 Lt suma, o viso delspinigiai – 990 000 Lt, kas atitinka delspinigių skaičiavimo senatį – 6 mėnesius (165 000 x 6 = 990 000). Tai rodo, jog ieškovas išreiškė valią priteisti būtent delspinigius, kas atitinka ir šalių sutartį, todėl teismas neturėjo pagrindo pakeisti šio ieškinio reikalavimo ir priteisti ne delspinigius, o palūkanas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad delspinigiai ir palūkanos yra skirtingi civilinės teisės institutai ir jiems taikomos skirtingos materialinės teisės normos.

Nors ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jis sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl palūkanų, nes palūkanų mokėjimas buvo aptartas šalių sutartyje, nurodant, jog skolininkas sutinka, kad kreditorius skolininkui skaičiuotų Lietuvos Banko patvirtintas palūkanas nuo paskolos dydžio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, to nepakanka, kad reikalavimas priteisti palūkanas būtų laikomas tinkamai pareikštu. Ieškinio dalyką ir pagrindą turi teisę nurodyti tik ieškovas (CPK 41 str., 135 str.), bylą nagrinėjančiam teismui neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.). Todėl ir nagrinėjamu atveju, ieškiniu prašant priteisti delspinigius, teismas negalėjo savo nuožiūra ir iniciatyva keisti ieškinio reikalavimo ir priteisti palūkanas. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėja reikalavimą priteisti delspinigius.

Apeliantas skunde nurodo, kad ieškovo prašomi priteisti 700 000 Lt dydžio delspinigiai yra aiškiai per dideli ir prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl prašo juos sumažinti.

Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiškai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybos gali būti mažinamos jeigu jos neprotingai didelės, jeigu įvykdyta dalis prievolės. Sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir CK 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžio, atsižvelgtina į tokius kriterijus: sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminą, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, šalių sąžiningumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-1190/2003).

Nagrinėjamos bylos atveju vertinant netesybų dydį atsižvelgtina į tai, kad paskolos sutarties šalys yra fiziniai asmenys, dalis paskolos buvo grąžinta, įvertinus pagrindinės skolos ir pagal sutartį prašomų priteisti netesybų dydį 700 000 Lt, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio dydžio netesybos neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 str.) bei šalių interesų pusiausvyros, todėl nagrinėjamu atveju priteisti delspinigiai mažintini iki 70 000 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš dalies tenkinant apeliacinį skundą ir pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Laikytina, kad buvo patenkintas 81 procentas ieškinio reikalavimų, todėl atitinkamomis proporcijomis perskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos bei išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Iš atsakovo ieškovui priteistina 324 Lt sumokėto žyminio mokesčio (b. l. 5) ir 23 976 Lt žyminio mokesčio valstybei. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo atidėtas atsakovui žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, iš atsakovo priteistina 10 075 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 153 000 Lt (tris milijonus šimtą penkiasdešimt tris tūstančius litų) skolos, 70 000 Lt (septyniasdešimt tūkstančių litų) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3 153 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010-06-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 324 Lt žyminio mokesčio išlaidų.

Priteisti iš atsakovo R. S. 23 976 Lt (dvidešimt tris tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio valstybei.

Klaipėdos apygardos teismo 2010-06-21 nutartimi atsakovui R. S. taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.“

Priteisti iš atsakovo R. S. 10 075 Lt (dešimt tūkstančių septyniasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio valstybei.

TeisėjaiAlė Bukavinienė Audronė Jarackaitė Kazys Kailiūnas