Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 1 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 28 d. (toliau – ginčo laikotarpis) Vilniaus PN, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502–734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas skundėsi, jog jam kamerų tipo patalpose čiužinys buvo išduodamas tik miego laikui. Dėl negalėjimo atsigulti pareiškėjas jautėsi kankinamas. .. negalėjimo atsigulti jam prasidėjo nugaros skausmai, dėl kurių reikėjo kreiptis į medikus, buvo skirti vaistai skausmui gydyti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 (toliau – Įsakymas) pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“. Įsakymo 1.5 punkte yra nustatytas itin griežtas režimas nuteistiesiems, laikomiems kamerose: nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis), patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką, greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą, ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami, apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiu Įsakymo 220 p. nustatyta, kad „<...>Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui<...>“ (punkto redakcija galiojanti nuo 2018-10-20). Paaiškino, jog Vilniaus PN nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, patalynė išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Vilniaus PN direktorius 2016-03-31 įsakymu Nr. 3-76 „Dėl nuteistųjų, atliekančių nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje dienotvarkės patvirtinimo“ patvirtino dienotvarkę nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje, pagal kurią nustatytas miego laikas nuo 23.00 val. iki 7.00 val. Paėmus patalynę kartu su čiužiniu, kamerose lieka lovos taip pat kiti baldai (stalas, suolai), todėl nuteistieji turi galimybę tiek atsigulti, tiek atsisėsti. Tokiu būdu konstatuotina, kad pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Vilniaus PN administracija, vykdydama savo pareigą, užtikrina teisės aktuose nustatytus režimo reikalavimus.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įstatyminį reglamentavimą konstatuoja, kad nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, jog atsižvelgiant į Įsakymu nustatytą tvarką, nuteistiesiems čiužinys ir patalynė išduodama tik miego metu. Kitu metu nuteistieji gali tiek atsisėsti, tiek gulėti ant kameroje esančių baldų. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra vertintini kaip bendro pobūdžio nusiskundimai, todėl yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog iš byloje esančios medžiagos nenustatyta, jog pareiškėjas skundu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, jog patalynė ar čiužinys jam nebuvo išduoti nustatytam miego laikui.

Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas. Tačiau pastarojo teiginiai pagrįsti tik prielaidomis ar bendro pobūdžio nusiskundimais, niekaip nepatvirtinti objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės (nepateikė duomenų, kad valdžios institucijos darbuotojais neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti), priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veiklos ir kilusių pasekmių.

Skunde taip pat nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nulėmė realų pareiškėjo teisių pažeidimą. Nenustatyta, kad Vilniaus PN pareigūnai, valstybės tarnautojai bei kiti darbuotojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas, be kita ko, nenurodo, kuo jis grindžia nurodytos žalos dydį, kaip apskaičiuoja prašomą priteisti žalą. Teismas pažymi, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose BVK skyriuose numatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį.

Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.