- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-17
- Bylos Nr.
- A-143-917-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02071-2009-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- Z. K., V. M., R. D., V., R. U., A. K., R. K., R. N., L. K., V. P., R.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. D., Z. K. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. U., A. K., R. K., R. N., L. K., V. P., R. K., G. K., V. K., I. Č., D. S., Z. K., R. V., D. K., Z. P., E. S., G. P., G. U., R. B., J. S., D. V., J. M., J. A., V. J., A. V., S. L., G. J., V. O., A. M., A. J., D. Č., J. J., Ž. P., R. S., A. K., A. V., I. S., R. P., A. B., A. M., V. U., R. K., A. J., P. A., R. D., A. V., A. B., L. L., D. U., V. K., V. M., Z. K., A. K., J. B. ir Panevėžio teritorinės muitinės skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai skundais (T 1, b. l. 8–13, 35–40, 63–67, 81–85, 107–111, 132–137, 159–164; T 2, b. l. 1–5, 15–19, 41–46, 58–63, 91–96), kuriuos patikslino (T 2, b. l. 2–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. 1B-607 „Dėl Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo“ (toliau – ir Įsakymas).
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodė, kad Įsakymo nuostatos, kuriomis nuo 2010 m. liepos 1 d. Panevėžio teritorinė muitinė reorganizuojama jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės, veiksiančios po reorganizavimo, ir kuriai pereis Panevėžio teritorinės muitinės teisės ir pareigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkto imperatyviai nuostatai, kad biudžetinės įstaigos gali būti reorganizuojamos į biudžetines įstaigas tik jas sujungus ar išskaidžius. Ir iki 2001 m. liepos l d. galiojusiame 1964 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ir nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame 2000 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įstatymų leidėjas buvo nustatęs du reorganizuojamų juridinių asmenų jungimo būdus – sujungus ir prijungus. Įstatymų leidėjo nustatyti įmonių reorganizavimo jungiant būdai – sujungimas ir prijungimas – sukelia skirtingas teisines pasekmes. Prijungus vieną ar daugiau juridinių asmenų prie kito juridinio asmens, pastarajam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos, o prijungimo būdu reorganizuotas juridinis asmuo baigia veiklą. Sujungus du ar daugiau juridinių asmenų, jie susivienija į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos. Remdamiesi Biudžetinių įstaigų įstatymo 1 straipsniu, pareiškėjai teigė, kad šis įstatymas laikytinas kaip lex specialis CK, kaip lex generalis, atžvilgiu, o juo nustatytas teisinis reguliavimas taikytinas reorganizuojant biudžetines įstaigas. Pakeitus Biudžetinių įstaigų įstatymą, jo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo imperatyviai nustatyta: „Biudžetinės įstaigos gali būti reorganizuojamos į šių formų juridinio asmens teises turinčias įstaigas ar įmones: biudžetines įstaigas (sujungus ar išskaidžius)“. Pareiškėjai padarė išvadą, kad Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnis nustato vienintelį leistiną reorganizuojamų biudžetinių įstaigų jungimo būdą – sujungimą. Pareiškėjų nuomone, Įsakymo 1 punktas, kuriuo nustatyta, kad Panevėžio teritorinė muitinė reorganizuojama jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės, veiksiančios po reorganizavimo, ir kuriai pereis Panevėžio teritorinės muitinės teisės ir pareigos, prieštarauja Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkto imperatyviai nuostatai. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1B-164 „Dėl teritorinių muitinių struktūrų patvirtinimo“ (Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2008 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 1B-16 redakcija) buvo nustatyta Panevėžio teritorinės muitinės struktūra, kuriai priskirtas ir Utenos krovinių postas. Ginčijamo Įsakymo 1 punktu priimtas sprendimas nuo 2010 m. liepos 1 d. reorganizuoti Panevėžio teritorinę muitinę jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės, kuriai pereina visos Panevėžio teritorinės muitinės teisės ir pareigos. Įsakymo 2 punktu patvirtinto Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo projekto 14 punkte nustatyta, kad reorganizuojamos Panevėžio teritorinės muitinės turtas, reikalingas muitinės vykdomoms funkcijoms užtikrinti, piniginės lėšos, jas inventorizavus, bei archyvai, informacija apie mokestines prievoles, neužbaigtas muitinės procedūras, vykdomus muitinės patikrinimus ir prievolės perduodamos teisės aktų nustatyta tvarka reorganizavime dalyvaujančiai Kauno teritorinei muitinei, kuri perims jos teises ir pareigas. Šio projekto 16 punkte nustatyta, kad reorganizuojamos Panevėžio teritorinės muitinės teisės ir pareigos 2010 m. liepos 1 d. pereina po reorganizavimo veiksiančiai Kauno teritorinei muitinei, o 10.3 punkte nustatyta, kad Panevėžio teritorinės muitinės zonoje veikiančius 3 vidinius muitinės postus (t. y. ir Utenos krovinių postą) tikslinga perduoti Kauno teritorinei muitinei. Tačiau minėto Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo projekto 19 punkte, nustatančiame po reorganizavimo veiksiančios Kauno teritorinės muitinės struktūrą, Utenos krovinių postas nenurodytas. Muitinės departamento generalinis direktorius 2010 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1B-118 „Dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 1B-642 „Dėl teritorinių muitinių veikiančių postų sąrašo patvirtinimo" pakeitimo“, vadovaudamasis, inter alia, Įsakymu, nustatė, kad Utenos krovinių postas, esantis reorganizuojamos Panevėžio teritorinės muitinės struktūroje, nuo 2010 m. liepos 1 d. veiks kaip Vilniaus teritorinės muitinės krovinių postas. Pareiškėjai pabrėžė, kad šios faktinės aplinkybės rodo, jog Panevėžio teritorinė muitinė realiai yra reorganizuojama ne tik Įsakymu nustatytu jungimo būdu, bet ir Įsakyme nenustatytu skaidymo būdu, išdalijant reorganizuojamos Panevėžio teritorinės muitinės teises ir pareigas reorganizavime nedalyvaujančiai Vilniaus teritorinei muitinei. Ginčijamo Įsakymo 1 punkte nurodytas sprendimas nuo 2010 m. liepos 1 d. reorganizuoti Panevėžio teritorinę muitinę jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės, kuriai pereina visos Panevėžio teritorinės muitinės teisės ir pareigos, 2009 m. spalio 30 d. Įsakymas ir juo patvirtintas Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo projektas „Valstybės žiniose“ paskelbti 2009 m. lapkričio 5 d. Po šių teisės aktų paskelbimo Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo projektas, patvirtintas Įsakymu, buvo dar pakeistas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1B-136 „Dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. 1B-607 „Dėl Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo“ pakeitimo“, paskelbtu „Valstybės žiniose“ 2010 m. kovo 6 d. Vadovaujantis CK 2.96 straipsnio 3 dalies bei 2.99 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, norint įregistruoti reorganizuojamo juridinio asmens teisinį statusą reorganizuojamų juridinių asmenų parengtos ir jų vadovų pasirašytos, nepatvirtintos reorganizavimo sąlygos turi būti pateiktos Juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo dieną. Vadovaujantis CK 2.96 straipsnio 3 dalimi, sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo gali būti priimtas tik praėjus 30 dienų nuo viešo paskelbimo apie reorganizavimo sąlygų sudarymą. Sprendimu dėl juridinio asmens reorganizavimo turi būti patvirtintos reorganizavimo sąlygos ir pakeisti ar priimti nauji steigimo dokumentai. 2010 m. kovo 10 d. valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo Juridinių asmenų registravimo skyrius, konstatavęs CK 2.96 straipsnio 3 dalies bei 2.99 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus rengiant ir pateikiant Juridinių asmenų registrui Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo sąlygas bei Įsakymu priimant sprendimą nuo 2010 m. liepos 1 d. reorganizuoti Panevėžio teritorinę muitinę jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės, atsisakė Panevėžio teritorinei muitinei Juridinių asmenų registre įregistruoti reorganizuojamos įstaigos teisinį statusą. Tokiu būdu Įsakymu nustatytas Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo teisinis reguliavimas, 2009 m. spalio 30 d. priimant sprendimą nuo 2010 m. liepos 1 d. reorganizuoti Panevėžio teritorinę muitinę bei patvirtinant Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo projektą, prieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatoms – neatitinka CK 2.96 straipsnio 3 dalies bei 2.99 straipsniuo 1 ir 2 dalių reikalavimų. Pareiškėjų nuomone, po reorganizacijos pagal faktines aplinkybes įvertinus būsimos teritorinės muitinės veiklos zoną ir būsimas funkcijas, teisėtas būtų tik naujos muitinės įstaigos (naujo juridinio asmens) sukūrimas suvienijant Panevėžio teritorinę muitinę ir Kauno teritorinę muitinę. Tik toks įstatymo nustatytu būdu įvykdytas šių valstybės biudžetinių įstaigų reorganizavimas (sujungimas) užtikrina Lietuvos Respublikos muitinės struktūros optimizavimą, jos veiklos, efektyvumo didinimą, viešojo administravimo tobulinimą bei valdymo išlaidų mažinimą, kurie numatyti kaip vykdomos reorganizacijos tikslai. Kaip numatyta ginčijamo Įsakymo 3.3 punkte, įspėjimai apie numatomus tarnybos arba darbo santykių pakeitimus teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti įteikti vien tik Panevėžio teritorinės muitinės pareigūnams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, tokiu būdu reorganizacijos metu faktiškai nevykdant muitinės pareigūnų bei darbuotojų, po reorganizacijos dirbsiančių veiksiančioje biudžetinėje įstaigoje – Kauno teritorinėje muitinėje – atrankos. Tokios Įsakymo nuostatos dėl muitinės pareigūnų ir darbuotojų atrankos pratęsti tarnybos muitinėje santykius prieštarauja Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 3 straipsnyje įtvirtintiems pagrindiniams tarnybos muitinėje principams – tarnyba muitinėje grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių, teisėtai įgytų teisių principais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjų skundus (T 2, b. l. 141–145), kurį patikslino (T 3, b. l. 118–122) prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Atsakovas paaiškino, kad Panevėžio teritorinė muitinė savo skunde nenurodo teisinio pagrindo kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl jų kompetencijos ar įstatymų pažeidimų. Atsižvelgdamas į šią nuostatą, padarė išvadą, kad administraciniai teismai neturi nagrinėti teritorinės muitinės skundo dėl jos steigėjo – atsakovo – priimto teisės akto. Panevėžio teritorinės muitinės veiklą reglamentuojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas, Panevėžio teritorinės muitinės nuostatai, patvirtinti Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1B-264) nenustato jos teisės apskųsti atsakovo priimtus teisės aktus, sprendimus. Atsakovas teigė, kad Įsakymas atitinka norminio administracinio akto reikalavimus. Pareiškėjai grindžia skundą jo neatitikimu Biudžetinių įstaigų įstatymui. ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Atsakovas nurodė, jog Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad biudžetinės įstaigos gali būti likviduojamos tik CK nustatytais pagrindais. Kadangi Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis yra blanketinė norma, ji nukreipia į kitą teisės aktą – CK, kuriuo būtina vadovautis sprendžiant klausimus, susijusius su biudžetinių įstaigų reorganizavimu, todėl poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ nustatytas teisinis reguliavimas nekonkuruoja su nustatytuoju įstatyme. Todėl priimant sprendimą dėl reorganizacijos buvo pagrįstai parinktas Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos 3 punkte ir CK 2.97 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas reorganizavimo būdas – vieno juridinio asmens (Panevėžio teritorinės muitinės) prijungimas prie kito juridinio asmens (Kauno teritorinės muitinės). Būtina juridinių asmenų sujungimo sąlyga – naujo juridinio asmens atsiradimas. Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimas prijungimo prie Kauno teritorinės muitinės būdu pagrįstas tuo, kad naujas juridinis asmuo nebus steigiamas, Kauno teritorinė muitinė tęs savo veiklą, nesikeis jos funkcijos, teisinis statusas ir reguliavimas. Po reorganizacijos veiksiančios Kauno teritorinės muitinės struktūra keisis tik tiek, kiek prie jos bus prijungta veiksiančių reorganizuojamos Panevėžio teritorinės muitinės padalinių. Atsakovas nurodė, kad tai užtikrins geresnį asmenų aptarnavimą muitų teisės aktų taikymo srityje. Pareiškėjų reikalavimas reorganizuoti muitines sujungimo būdu pareikalautų daugiau administravimo išlaidų, be pagrindo apie atleidimą būtų įspėjami muitinės pareigūnai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, kurių funkcijos ir pareigos faktiškai nepasikeis. Atsakovas kaip nepagrįstą nurodo pareiškėjų motyvą dėl prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatai, t. y. dėl kompetencijos ribų viršijimo, nes atsakovas veikė pagal įgaliojimus, suteiktus Muitinės įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“. Įsakymas atitinka ir šiuo metu susiformavusią biudžetinių įstaigų reorganizavimo praktiką, kuri grindžiama Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimo Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis. CK 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai. Atsakovas teigė, kad CK 2.99 straipsnio 1 ir 2 dalių, 2.96 straipsnio 3 dalies ir 2.101 straipsnio reikalavimai nepažeisti, nes sprendimas dėl Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais biudžetinių įstaigų reorganizavimą, sprendimą dėl reorganizacijos priėmė įgalioti asmenys, projekte nurodytos reorganizavimo sąlygos, projektas viešai paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, o kreditoriams papildomai turi būti pranešta raštais, sprendimas dėl reorganizavimo pradėtas vykdyti 2010 m. kovo 1 d., t. y. daugiau kaip po 30 dienų nuo sąlygų paskelbimo, ir bus įgyvendintas 2010 m. liepos 1 d., t. y. bus užtikrintos trečiųjų asmenų teisės, susijusios su reorganizacija. Nurodo, jog pareiškėjų motyvas dėl ginčijamo įsakymo prieštaravimo Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 3 straipsniui nepagrįstas, nes grindžiamas tik prielaidomis, t. y. neįrodyta, kad bus pažeisti tarnybos muitinėje principai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į pareiškėjų skundus (T 2, b. l. 146–148), kurį patikslino (T 3, b. l. 115–116), prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus, o pagal pareiškėjo Panevėžio teritorinės muitinės patikslintą skundą bylos dalį nutraukti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas. Papildomai paaiškino, kad Muitinės įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 5 punktas nustato, kad teritorines muitines, muitinės postus, suderinęs su finansų ministru, steigia, pertvarko, reorganizuoja ir likviduoja, nustato teritorinių muitinių veiklos zonas atsakovo generalinis direktorius. Įgyvendinant reorganizavimo tikslus – optimizuoti muitinės struktūrą, užtikrinti geresnį asmenų aptarnavimą muitų teisės aktų taikymo srityje atsakovo generalinio direktoriaus 2010 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1B-118 Utenos krovinių postas buvo numatytas priskirti Vilniaus teritorinei muitinei. Taigi, iš esmės nesikeičia administracinė struktūra, tik Utenos krovinių postas veiks Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje. Taip pat nurodė, kad administracinės bylos dalis pagal Panevėžio teritorinės muitinės skundą dėl Įsakymo panaikinimo nutrauktina, remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais, kadangi Panevėžio teritorinės muitinės ir atsakovo santykiai remiasi pavaldumu ir todėl Panevėžio teritorinės muitinės iškeltas ginčas administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas (ABTĮ 15 str. 1 d. 8 p.).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. sprendimu (T 3, b. l. 134–143) pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas nustatė, kad atsakovo generalinis direktorius Įsakymu atliko šiuos veiksmus: 1. nusprendė reorganizuoti nuo 2010 m. liepos 1 d. Panevėžio teritorinę muitinę jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės, kuriai pereina visos Panevėžio teritorinės muitinės teisės ir pareigos; 2. patvirtino Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo projektą; 3. pavedė: 3.1. Teisės skyriui: 3.1.1. iki 2010 m. vasario 1 d. sudaryti dėl Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo būtinų pakeisti teisės aktų sąrašą; 3.1.2. iki 2010 m. gegužės 1 d. inicijuoti ir koordinuoti teisės aktų projektų pagal šio įsakymo 3.1.1 punkte nurodytą dėl Panevėžio teritorinės muitines reorganizavimo būtinų pakeisti teisės aktų sąrašą parengimą ir pateikimą tvirtinti teisės aktų nustatyta tvarka; 3.2. Ūkio ir aprūpinimo skyriui ir Kauno teritorinei muitinei užtikrinti, kad iki 2010 m. birželio 1 d. būtų pagaminti po reorganizavimo veiksiančios teritorinės muitinės reikalingi muitinės įstaigų antspaudai, spaudai ir kitos reikalingos priemonės; 3.3. Personalo ir mokymo skyriui ir Panevėžio teritorinei muitinei užtikrinti reorganizuojamos Panevėžio teritorinės muitinės pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, įspėjimą apie numatomus tarnybos arba darbo santykių pakeitimus teisės aktų nustatyta tvarka nuo Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo pradžios. Teismas nustatė, kad Įsakymas atitinka individualaus teisės akto požymius ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme. Remiantis ABTĮ nustatytu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad į administracinį teismą įstatymų nustatyta tvarka gali kreiptis kiekvienas suinteresuotas subjektas dėl valstybinio administravimo subjektų administracinių aktų ir/ar veiksmų, kurie nustato atitinkamas pareigas, pakeičia, apriboja ar kaip nors suvaržo jo teises, t. y. tik dėl tokių aktų, veiksmų (neveikimo), kurie asmeniui sukelia teisines pasekmes. Teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Iš skundžiamo Įsakymo turinio matyti, kad jokie privalomi nurodymai ar įpareigojimai Panevėžio teritorinės muitinės darbuotojų atžvilgiu nenustatyti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė, kokias jų teises ar pareigas minėtas Įsakymas objektyviai nustatė, pakeitė ar panaikino, kokias konkrečias jų teises ar saugomus interesus gali pažeisti ar pažeidžia ginčijamas aktas. Priėmus šį aktą, pareiškėjai nebuvo atleisti iš darbo, nebuvo kitokiu būdu suvaržytos jų teisės. Tai, kad įspėjimai apie numatomus tarnybos ar darbo santykių pakeitimus buvo teikti tik Panevėžio teritorinės muitinės darbuotojams, realiai nerodo Panevėžio teritorinės muitinės darbuotojų pažeistų teisių, kadangi faktinė situacija, kiek ji liečia konkretaus darbuotojo darbo užmokestį, kitas socialines garantijas, po Panevėžio muitinės reorganizacijos gali ir nepasikeisti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Be to, administraciniams teismams įstatymais nėra pavesta nagrinėti prevencinio pobūdžio reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-279/2010). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams įstatymais nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą ir spręsti, ar pasirinktas Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo būdas (faktiškai atliktas jungimas) atitiko teisės aktų reikalavimus. Pripažinęs, kad ginčijamu įsakymu Panevėžio teritorinės muitinės darbuotojų teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo, teismas padarė išvadą, kad procedūriniai ginčijamo Įsakymo priėmimo aspektai (paskelbimas ir kt.) nėra juridiškai reikšmingi sprendžiant pareiškėjų skundo pagrįstumo klausimą. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad Panevėžio teritorinė muitinė (kaip ir kitos teritorinės muitinės) yra pavaldi atsakovui (Muitinės įstatymo 17 str. 1 d.). Kadangi pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8 punktą administracinių teismų kompetencijai priskirtini tik ginčai, kilę tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo tiek vidaus, tiek viešojo administravimo srityje, teismas sprendė, kad Panevėžio teritorinė muitinė neturi reikalavimo teisės šioje administracinėje byloje, o tai taip pat yra pagrindas netenkinti teismui pateikto skundo. Teismas nurodė, kad kitos skunde ir teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjų nurodomos aplinkybės pareiškėjų pozicijos pagrįstumo taip pat neįrodo. Teismas konstatavo, kad Įsakymas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjų skunde nurodytais motyvais. Teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
III.
Pareiškėjos R. D., Z. K. ir V. M. (toliau – ir apeliantės) apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 147–148) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimą visapusiškai ir objektyviai nustatyti ir ištirti visas bylai svarbias aplinkybes, todėl padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas.
2. Teismas netyrė Įsakymo nuostatų, kuriomis nuo 2010 m. liepos 1 d. Panevėžio teritorinė muitinė reorganizuojama jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės, veiksiančios po reorganizavimo, ir kuriai pereis Panevėžio teritorinės muitinės teisės ir pareigos, atitikties Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkto imperatyviai nuostatai, kad biudžetinės įstaigos gali būti reorganizuojamos į biudžetines įstaigas tik jas sujungus ar išskaidžius. Reorganizuojant Panevėžio teritorinę muitinę Įsakymo 1 punktu nustatytu jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės, de facto buvo nustatytas Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte nenustatytas reorganizavimo teisinis reguliavimas, tokiu būdu pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas netyrė aplinkybės, kad Panevėžio teritorinė muitinė realiai yra reorganizuojama ne tik Įsakymu nustatytu jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės, bet ir Įsakyme nenustatytu skaidymo būdu, išdalijant reorganizuojamos Panevėžio teritorinės muitinės teises ir pareigas reorganizavime nedalyvaujančiai Vilniaus teritorinei muitinei.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad reikiamo viešumo lygio neužtikrinimas reorganizuojant juridinį asmenį, bet kurio imperatyvaus reorganizavimo reikalavimo nevykdymas yra Civilinio kodekso 2.102 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti pagrindai atliktą reorganizavimą pripažinti negaliojančiu. Įsakymu buvo pažeistos imperatyvios CK 2.99 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 2.96 straipsnio 3 dalies nuostatos.
5. Darbdavys, įspėdamas pareiškėjus apie numatomą atleidimą, privalo žinoti naikinamus etatus, jų kiekį, išliekančius ir naujai įsteigtus etatus, tuo tarpu pareiškėjams įspėjimai apie numatomą atleidimą, vadovaujantis Įsakymu, buvo įteikti nustatyta tvarka nepatvirtinus po reorganizacijos išliekančių ir naujai įsteigtų etatų sąrašo.
6. Iš bylos medžiagos matyti, kad vadovaujantis Įsakymo 3.3 punktu bei juo patvirtinto ir 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojusio Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo projekto 8.1.2 punktu, 2010 m. vasario – kovo mėnesiais pareiškėjams buvo įteikti informaciniai pranešimai apie numatomą atleidimą. Tokiu būdu ginčijamu teisės aktu buvo suvaržyta pareiškėjų, tarnaujančių Panevėžio teritorinėje muitinėje, teisė likti tarnyboje Lietuvos Respublikos muitinėje, lyginant su Kauno teritorinės muitinės pareigūnais, išsaugančiais užimamas pareigas.
Šalies argumentai
Pareiškėja R. D. 2010 m. spalio 12 d. pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo atsisakymo (b. l. 181).
Pareiškėja Z. K. pateikė apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo patikslinimą, kuriuo papildomai prašo: 1. priteisti nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos po 4 193,36 Lt per mėnesį vidutinio darbo užmokesčio; 2. priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos.
Pareiškėja Z. K. papildomai nurodo, kad 2010 m. rugpjūčio 16 d. ji buvo atleista iš tarnybos Panevėžio teritorinėje muitinėje, iki šiol nesuranda darbo, nuo 2010 m. gruodžio 13 d. yra registruota darbo biržoje. Dirbdama Panevėžio teritorinėje muitinėje gavo 4 193,36 Lt vidutinį darbo užmokestį. Teigia, kad šis faktas visiškai ir neginčijamai paneigia Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvą kad dėl atsakovo pasirinkto reorganizavimo būdo jokia žala pareiškėjams nepadaryta. Teigia, kad paminėtais veiksmais jai padaryta ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala. 2010 m. vasario 24 d. jai buvo įteiktas Panevėžio teritorinės muitinės informacinis pranešimas Nr. K11-75 apie tai, kad Įsakymu reorganizuojama Panevėžio teritorinė muitinė jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės nuo 2010 m. liepos 1 d., reorganizuojama Panevėžio teritorinė muitinė baigs veiklą 2010 m. birželio 30 d., o Kauno teritorinė muitinė jai siūlys užimti tas pačias ar kitas to paties lygio ir kategorijos, o tokių nesant – žemesnės kategorijos pareigas. Pranešime taip pat nurodyta, kad jeigu nebus galimybės jai pasiūlyti pareigų, ji bus atleista iš tarnybos muitinėje 2010 m. birželio 30 d. Teigia, jog buvo įspėta, nesant teisinio pagrindo, nes nebuvo patvirtinto pareigybių sąrašo, įsigaliosiančio nuo 2010 m. liepos 1 d. Šie įvykiai jai sukėlė psichologinę įtampą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą, nežinomybės jausmą dėl finansinės padėties po 2010 m. liepos 1 d., sveikatos pablogėjimą (2010 m. balandžio 22 d. jai diagnozuotas pirminės arterinės hypertenzijos pablogėjimas). Taip pat nurodo, kad turėjo finansinių įsipareigojimų: buvo paėmusi vartojamąją paskolą, išlaiko nepilnametį moksleivį sūnų. Teigia, kad pradėjus siūlyti pareigybes, pasiūlymų teikimas vyko skubotai ir tai kėlė dar didesnę psichologinę įtampą. 2010 m. birželio 3 d. jai buvo įteiktas raštas Nr. 1B-2.7-6766 „Dėl siūlymo užimti kitas pareigas", kuriuo buvo siūloma užimti 15 pareigybių. Tos pačios pareigybės tuo pačiu metu buvo siūlomos ir kitiems pareigūnams. Apsisprendimui buvo duotos tik 2 dienos, o pareigybių aprašymai nebuvo pateikti. Nurodo, kad centralizuoto F tipo muitinės sandėlio veiklos organizavimo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus-juriskonsulto pareigybė jai apskritai nebuvo pasiūlyta, o ją pasiūlė kitai pareigūnei, turinčiai žymiai mažesnį tarnybos stažą ir mažesnę kvalifikaciją. Po atleidimo iš tarnybos kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą. 2011 m. vasario 24 d. sprendimu šis teismas pripažino jos atleidimą iš tarnybos neteisėtu (šis sprendimas dar neįsigaliojęs, nes Kauno teritorinė muitinė jį apskundė). Taip pat nurodo, kad dėl reorganizacijos sumanytojų ir vykdytojų arogantiško elgesio ir bendravimo su Panevėžio teritorinės muitinės personalo skyriumi ji jautėsi pažeminta, jos reputacija pablogėjo. Ją labai žeidė ir tai, kad laiku negalėjo pateikti duomenų darbo biržai apie tai, kokios pareigybės bus naikinamos bei tai, kad paaiškėjo reorganizacijos sumanytojų nesąžiningumas: valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio skyrius neįregistravo Panevėžio teritorinės muitinės kaip likviduojamos įmonės, nes nebuvo paskelbtas reorganizavimo sąlygų aprašas. Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo sąlygų aprašas ir vėliau nebuvo paskelbtas, tačiau teritorinis registratorius tai sutvarkė. Nurodo, kad remdamasi aukščiau išdėstytais faktais ir motyvais, neturtinę žalą įvertina 5 000 Lt.
Pareiškėja V. M. pateikė apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo patikslinimą, kuriuo papildomai prašo: 1. priteisti po 316 Lt turtinės žalos už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 2. priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos.
Pareiškėja V. M. papildomai nurodo, kad per laikotarpį nuo apeliacinio skundo padavimo situacija yra pasikeitusi, skunde išsakyti nuogąstavimai pasitvirtino. Teigia, kad dėl minėtos nelygiateisės padėties jai nebuvo pasiūlytos to paties lygio ir kategorijos pareigos, kuriose dirbo iki reorganizacijos, o buvo pasiūlytos to paties lygio, bet žemesnės kategorijos pareigos ir dėl to nukentėjo jos darbo užmokestis. Iki 2010 m. liepos 1 d. jos darbo užmokestis buvo 3 958,80 Lt per mėnesį, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – 3 642,75 Lt, t. y. 316 Lt mažesnis. Iki 2011 m. balandžio 1 d. jai padaryta turtinė žala yra 2 844,45 Lt. 2010 m. gegužės 20 d. Kauno teritorinės muitinės viršininko įsakymu Nr. 3B-195 patvirtintame Kauno teritorinės muitinės statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąraše buvo ir kitos jos kategoriją atitinkančios pareigos, kurios jai nebuvo pasiūlytos, tačiau buvo pasiūlytos kitai darbuotojai, kurios kvalifikacija ir darbo stažas žymiai mažesni. Šių pareigų nepasiūlymą, kaip teisės dalyvauti atrankoje pažeidimą, konstatavo Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. administracinėje byloje Nr. 1-239-414/11. 2010 m. vasario 23 d. jai buvo įteiktas Panevėžio teritorinės muitinės informacinis pranešimas Nr. K11-90 apie tai, kad atsakovo generalinio direktoriaus Įsakymu, įsigaliosiančiu nuo 2010 m. kovo 1 d., reorganizuojama Panevėžio teritorinė muitinė jungimo būdu, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės nuo 2010 m. liepos 1 d., reorganizuojama Panevėžio teritorinė muitinė baigs veiklą 2010 m. birželio 30 d., o Kauno teritorinė muitinė jai siūlys užimti tas pačias ar kitas to paties lygio ir kategorijos, o tokių nesant – žemesnės kategorijos pareigas. Šis įvykis jai sukėlė psichologinę įtampą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei dvasinius išgyvenimus, nežinomybės jausmą dėl finansinės padėties po 2010 m. liepos 1 d. 2010 m. gegužės 28 d. Panevėžio teritorinė muitinė jai įteikė 2010 m. gegužės 25 d. Kauno teritorinės muitinės informacinį pranešimą Nr. 1B-2.7-6244, kuriuo nuo 2010 m. liepos 1 d., reorganizavus Panevėžio teritorinę muitinę, jai siūloma užimti Kauno teritorinės muitinės vyriausiojo kokybės vadybos inspektoriaus pareigas ir nurodoma, kad savo sutikimą (atsisakymą) užimti šias pareigas ji privalo pateikti Kauno teritorinei muitinei per 2 kalendorines dienas nuo informacinio pranešimo gavimo dienos. Pažymi, kad pareigybės aprašymas pridėtas nebuvo, todėl jai nebuvo suteikta galimybė susipažinti, kokios yra šias pareigas einančio pareigūno teisės, pareigos, atsakomybė ir t. t. 2010 m. gegužės 28 d. tarnybiniu pranešimu reg. Nr. A8-368 ji kreipėsi į Panevėžio teritorinę muitinę, prašydama įstatymų nustatyta tvarka informuoti ją, kaip vykdant Panevėžio teritorinės muitinės reorganizaciją sprendžiamas klausimas dėl tuo metu jos užimtos pareigybės, o Kauno teritorinę muitinę informavo apie šį tarnybinį pranešimą bei tai, kad dėl jame nurodytos priežasties negali išreikšti savo valios dėl siūlomų užimti kitų pareigų 2010 m. birželio 1 d. ji buvo informuota, kad pagal patvirtintą pareigybių sąrašą nuo 2010 m. liepos 1 d. Panevėžyje nėra Teisės skyriaus, vietoje dviejų Teisės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus-juriskonsulto pareigybių lieka viena, o kitų laisvų pareigybių Teisės skyriuje nėra. Šis pranešimas, jos nuomone, turėtų būti vertinamas, kaip pranešimas apie jos pareigybės panaikinimą, kuriuo ji buvo informuota pažeidžiant Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 54 str. 7 d. nuostatą. 2010 m. birželio 7 d. jai buvo įteiktas 2010 m. birželio 3 d. Kauno teritorinės muitinės informacinis pranešimas Nr. 1B-2.7-6767, kuriuo jai siūloma užimti vieną iš 15 Kauno teritorinės muitinės pareigybių (visos jos buvo to paties lygio, bet žemesnės kategorijos, negu jos užimama pareigybė). Pažymi, kad pareigybių aprašymai pridėti nebuvo, o ji per labai trumpą laiką buvo priversta skubotai apsispręsti. Nurodo, kad 2010 m. birželio 7 d. pranešimu sutiko eiti Kauno teritorinės muitinės Statistikos analizės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas. Teigia, kad nuo pat pirmos darbo dienos teko dirbti vienai (visų kitų Kauno teritorinės muitinės Statistikos analizės skyriaus pareigūnų darbo vieta yra Kauno mieste) be pasiruošimo ir apmokymo, esant dideliam darbo krūviui ir psichologinei įtampai, nesklandumams dėl laiku neparuoštos sklandžiam darbui IDAIS sistemos. Nurodo, kad jausdama didelę asmeninę atsakomybę, savarankiškai mokėsi ir per 10 darbo mėnesių šiose pareigose pasiekė gana aukštų darbo rezultatų. Per visą laikotarpį buvo menkinamas jos orumas, pažeidinėjamos teisės: 2010 m. rugpjūčio 19 d. neleista išvykti į sveikatos priežiūros įstaigą pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 54 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 2010 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais buvo išmokėta tik dalis darbo užmokesčio. 2011 m. kovo 15 d. jai sukako 50 metų, tačiau Kauno teritorinė muitinė jos nepaskatino, nors pagal nusistovėjusią, praktiką iki šiol muitinėse 50-čio proga darbuotojams įteikiama vardinė dovana, o informacija apie paskatintus ir nubaustus darbuotojus skelbiama Muitinės departamento Intraneto svetainėje. Einant Kauno teritorinės muitinės Statistikos analizės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas, nutrūko jos teisinio darbo stažas, ši pertrauka atsiliepė kvalifikacijai, pablogėjo reputacija ir tai ateityje gali apsunkinti darbo paieškas. 2011 m. sausio 31 d. Kauno teritorinė muitinė pranešimu Nr. 1B-2.7-1941 ją informavo apie tai, kad nuo 2011 m. birželio 1 d. naikinama jos užimama Statistikos analizės skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybė, iki šiol jai nepasiūlytos jokios pareigos. Jos nuomone, ir šiuo atveju Kauno teritorinė muitinė jai įteikė šį pranešimą nesant teisinio pagrindo, t. y. nesant patvirtinto Kauno teritorinės muitinės statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo, galiosiančio nuo 2011 m. birželio 1 d. Šis įvykis (metų bėgyje antrą kartą įteiktas pranešimas apie galimą atleidimą iš tarnybos) jai vėl sukėlė psichologinę įtampą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei dvasinius išgyvenimus, nežinomybės jausmą dėl finansinės padėties po 2011 m. birželio 1 d. Minėtais veiksmais jai padaryta ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala, kadangi patyrė dvasinius išgyvenimus, jaučiasi pažeminta tiek kolegų, tiek šeimos narių ir draugų akivaizdoje. Šie faktai visiškai ir neginčijamai paneigia Vilniaus apygardos administracinio teismo teiginį, kad dėl atsakovo pasirinkto reorganizavimo būdo nepadaryta jokia žala pareiškėjams. Nurodo, kad turtinę žalą (nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d.) įvertina 2 844,45 Lt, o neturtinę žalą – 5 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 179–180) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjų skundus. Taip pat pažymi, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog administraciniai teismai neturi nagrinėti teritorinės muitinės skundo dėl jo, kaip jos steigėjo, priimto teisės akto, remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir Panevėžio teritorinės muitinės veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 159–161) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl apeliacinio skundo argumento dėl Įsakymo nuostatų atitikties Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punktu nustatytiems biudžetinių įstaigų reorganizavimo būdams yra pateikęs išsamų atsiliepimą atsiliepime į skundą, todėl palaiko jame išdėstytus argumentus.
2. Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantėms suvaržytos teisės konkuruoti su Kauno teritorinės muitinės pareigūnais dėl to paties lygio ir kategorijos pareigų, taip pat argumentas, kad siūlymuose nenurodyta, jog apeliantėms išsaugomos anksčiau joms suteiktos kvalifikacinės kategorijos, siūlomos darbo vietos ne Panevėžyje, yra be teisinės argumentacijos. Reorganizuojant muitines jungimo būdu, prijungiant vieną muitinę prie kitos, joks teisės aktas nenumato, kad įspėjimai būtų įteikiami visiems darbuotojams, tai tik pareikalautų žymiai didesnių administravimo išlaidų, be pagrindo būtų įspėjami darbuotojai, kurių funkcijos ir pareigos faktiškai nesikeičia. Reorganizacijos procesas vyksta vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, o apeliančių argumentai yra atmestini, nes joms visoms yra pasiūlytos pareigos (tame tarpe – ir lygiareikšmės pareigos Z. K., V. M. – Panevėžyje, taip pat yra suteikta arba paskiriant į pareigas bus suteikta iki šiol turėta kvalifikacinė kategorija, kaip šiuo metu yra suteikta V. M.), nes taip yra numatyta 2003 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-213 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1K-427 redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo ir kvalifikacinių kategorijų suteikimo taisyklių 49 punkte.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjų Z. K. ir V. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Pasisakydama dėl apeliacinės bylos nagrinėjimo ribų, kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 130 straipsnio 5 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš pareiškėjų (apeliančių) Z. K. ir V. M. 2011 m. balandžio 14 d. apeliacinio skundo patikslinimų matyti, kad juose yra pateikti ABTĮ 130 straipsnio 5 dalies taikymo prasme nauji reikalavimai (pažymėtina, kad šie reikalavimai yra sietini su aplinkybėmis, kurios atsirado po to, kai pirmosios instancijos teismas buvo priėmęs šioje apeliacinėje byloje skundžiamą sprendimą). Todėl kolegija pripažįsta šiuos reikalavimus nereikšmingais nagrinėjamai apeliacinei bylai ir toliau dėl jų nepasisako. Pareiškėjai R. D. atsisakius paduoto apeliacinio skundo, atsirado procesinis pagrindas nenagrinėti jos apeliacinio skundo iš esmės (ABTĮ 132 str.).
Pasisakydama dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, kolegija pažymi, kad ABTĮ nustatyta tvarka ginamų asmens pažeistų teisių ar įstatymų saugomų interesų samprata ne vieną kartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pateikta administracinėse bylose (pvz., administracinėje byloje Nr. A143-443/2005, administracinėje byloje Nr. A502-906/2008, administracinėje byloje Nr. A502-279/2010). Taikydamas šios sampratos aiškinimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Nagrinėjamo administracinio ginčo specifika yra tai, kad skundus teismui padavė ne asmenys, kurie siekia apginti savo (tariamai) pažeistas teises nuo viešojo administravimo subjekto (atsakovo) tariamai neteisėto sprendimo poveikio, o taip pat (tik kito lygmens) viešojo administravimo subjektai – Panevėžio teritorinės muitinės pareigūnai ir pati Panevėžio teritorinė muitinė. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualu pasisakyti dėl šios grupės pareiškėjų teisių ar įstatymo nustatytų interesų ABTĮ nustatytos gynimo specifikos.
Iš pareiškėjų – paminėtų pareigūnų pirmosios instancijos teismui paduotų skundų matyti, kad šie pareiškėjai siekia apginti savo, kaip teritorinės muitinės pareigūnų, (tariamai) pažeistas teises. Pagal pareiškėjus, šie pažeidimai pasireiškė tuo, kad skundžiamu įsakymu yra (buvo) pabloginta jų teisinė padėtis ta prasme, kad, palyginus su kitos teritorinės muitinės (Kauno teritorinės muitinės) pareigūnais, jie patyrė neigiamą ir ateityje galėjusiu tapti realiu poveikį jų turimam teritorinės muitinės pareigūnų statusui. Kolegija, atsižvelgdama į šiuos pareiškėjų (pareigūnų) argumentus, pažymi, kad iš esmės jie yra būdingi tarnybinio ginčo apibūdinimui (ABTĮ 2 str. 19 d.). Ši procesinės teisės norma suponuoja valstybės tarnautojų (šiuo atveju muitinės pareigūnų) teisių teisminę apsaugą nuo (tariamai) neteisėtų atitinkamos institucijos, kurioje šie valstybės tarnautojai (pareigūnai) tarnauja, administracijos veiksmų. Kita vertus, būtinumą taikyti paminėtą teisminę apsaugą suponuoja situacija, kai teismui skundžiami viešojo administravimo subjekto veiksmai ar sprendimai tiesiogiai panaikina, pakeičia skundą padavusio asmens teises arba pareigas. Nagrinėjamoje situacijoje toks būtinumas būtų galimas, jeigu skundžiamas atsakovo įsakymas būtų tiesiogiai nukreiptas į pareiškėjų kaip muitinės pareigūnų statuso pakeitimą (pažymėtina, kad su šiuo statusu susijusios teisės yra ginamos Valstybės tarnybos įstatymo bei Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto nustatytais pagrindais ir tvarka). Tačiau, kaip pažymėta aukščiau, skundžiamas atsakovo įsakymas nėra tiesiogiai nukreiptas į nurodytų pareiškėjų statuso pakeitimą. Todėl kolegija daro išvadą, kad ABTĮ taikymo požiūriu skundžiamas atsakovo įsakymas nelaikytinas nurodytų pareiškėjų teismo ginamų teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimu. Darydama tokią išvadą, kolegija taip pat atsižvelgia į iš esmės tokią pačią teisės normų aiškinimo išvadą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-425/2011, kuri faktinėmis aplinkybėmis yra panaši į nagrinėjamą administracinę bylą (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą.
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir išvada dėl pareiškėjo Panevėžio teritorinės muitinės pateikto skundo.
Taigi tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų Z. K. ir V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.