Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-24 · Administracinė byla Nr. I-10720-463/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-24
Bylos Nr.
I-10720-463/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
J. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu, dalyvaujant pareiškėjui J. G., išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Ligoninėje laikotarpiais nuo 2012-12-07 iki 2012-12-14, nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07, nuo 2014-04-04 iki 2014-04-11, nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30, nuo 2014-07-04 iki 2014-07-11, nuo 2015-02-13 iki 2015-02-20, nuo 2015-04-24 iki 2015-05-15 bei nuo 2015-06-05 iki 2015-06-26 buvo laikomas pažeidžiant jo teises. Teigė, kad Ligoninės kamerose buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. buvo laikomas perpildytose, higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Kamerose buvo rūkoma. Nurodė, kad tualetas ir sanitarinis mazgas nebuvo tinkami naudotis. Kai gulėjo Ligoninėje 2015-06-11 subintuota koja, buvo priverstas kentėti atlikdamas gamtinius reikalus. Administracija į jo prašymus nereagavo.

Nurodė, kad buvo vedamas į dušą, kuriuo naudojosi asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis ir pareiškėjui kilo reali grėsmė užsikrėsti jomis. Teigė, kad yra visiškai nerūkantis, tačiau Ligoninėje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Tai pakenkė jo sveikatai. Administracijos teiginiai, kad Ligoninėje nerūkoma yra nepagrįsti. Patys nuteistieji atsiveža arba Ligoninėje įsigyja tabako gaminių.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimų vietų ligoninės, su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų laikotarpiu nuo 2012 iki 2014 m. nutraukti, o likusią skundo dalį prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–14). Nurodė, kad dėl analogiškų pareiškėjo reikalavimų Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4619-561/2015, kuris yra įsiteisėjęs.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje. Ligoninė neveda statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems ir dėl to galėjo būti viršytas minimalus ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui. Remonto darbai atliekami laikantis Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01), reikalavimų. Ligoninėje palatos yra aprūpintos minimaliais baldais, kurie nuolat remontuojami arba keičiami.

Nurodė, kad praustuvas, unitazas ir tualetas įrengtas laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktu, kuriame nėra įtvirtinto reikalavimo unitazą ir klozetą uždengti. Tokio reikalavimo nenustato ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Be to, atliekami patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbai. Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas laikantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punkte nustatytos tvarkos. Nurodė, kad Ligoninė turi sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 67 punkto reikalavimus. Nurodė, kad Ligoninė turi išduotą Vilniaus visuomenės sveikatos centro Leidimą-higienos pasą, kuris patvirtina, kad patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo, kad visose Ligoninės palatose bei bendrojo naudojimo patalpose iškabinta informacija, įspėjamieji užrašai (ženklai), įspėjantys apie draudimą rūkyti. Teigė, kad atsižvelgus į tai, jog visuotinai žinomas draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ir informacija yra iškabinta, Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Be to, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras bei specialių rūkymo vietų, kadangi Tabako kontrolės įstatymo draudimas galioja visoje Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais. Jis skunde taip pat nepagrindinė ir priežastinio ryšio bei prašomos priteisti sumos.

Atsakovei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovės atstovei nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Bylos dalis nutrauktina, kita skundo dalis tenkintina iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad J. G. Ligoninės Chirurgijos skyriuje (b. l. 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22) buvo gydomas: laikotarpiu nuo 2012-12-07 ik 2012-12-14 7 palatoje; laikotarpiu nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07 20 palatoje; laikotarpiu nuo 2014-04-04 iki 2014-04-11 20 palatoje; laikotarpiu 2014-05-16 iki 2014-05-30 19 palatoje; laikotarpiu nuo 2014-(mėnuo ir diena nenurodyta) iki 2014-07-11 (7 paros) 16 palatoje; laikotarpiu nuo 2015-02-13 iki 2015-02-20 (7 paros), laikotarpiu nuo 2015-04-24 iki 2015-05-15 (22 paros) 19 kameroje; laikotarpiu nuo 2015-06-05 iki 2015-06-26 (21 para) kameroje Nr. 19. Ligoninės 2014-07-17 rašte nurodyti laikotarpiai sutampa su pareiškėjo skunde nurodytais (b. l. 6). Šiame rašte nėra tik 2015 m. laikotarpio (b. l. 20, 21, 22).

Ligoninė teigia, kad už laikotarpį nuo 2012 iki 2014 yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4619-561/2015, kuris yra įsiteisėjęs.

Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad teismas 2015-06-15 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4619-561/2015, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, kuriame jis prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisti 5 792,40 Eur (20 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti dėl laikotarpiais nuo 2012-12-07iki 2012-12-14, nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07, nuo 2014-04-04 iki 2014-04-11, nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30, nuo 2014-07-04 iki 2014-07-11 netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje (plotas, buvimas su rūkančiais, sanitarinis mazgas, dušas), jo skundą tenkino iš dalies ir, nustatęs ploto bei laikymo su rūkančiais asmenimis pažeidimus, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2015-06-30.

Sutiktina su atsakovės argumentais, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas už laikotarpį nuo 2012–2014 m. laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis laikymo sąlygomis Ligoninėje tuo pačiu laikotarpiu, dėl tų pačių netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje ir dėl to jam priteista neturtinė žala. Atsižvelgus į tai, bylos dalis, kurioje pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje 2012–2014 metais nutraukiama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu.

Byloje vertinamas laikotarpis nuo 2015-02-13 iki 2015-02-20, nu 2015-04-20 iki 2015-05-15 ir nuo 2015-06-05 iki 2015-06-26, kuriuo, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Ligoninėje, t. y. pažeidus ploto reikalavimą, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, vedamas į dušą su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis bei neužtikrinant jo teisės būti laikomam su nerūkančiais asmenimis.

Ligoninė iš esmės neneigia, kad galėjo būti viršytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros ploto reikalavimas. Ligoninė nurodė, kad neveda apskaitos su kiek asmenų ir kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas perpildytose kamerose (palatose).

Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, be kita ko, privalomos ir Ligoninei. Taisyklių 11¹.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010-04-30) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Ligoninė teismui nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nes, Ligoninės teigimu, tokie duomenys nėra fiksuojami, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės. Ligoninė pripažino, kad ši norma galėjo būti pažeista.

Kadangi pareiškėjas Ligoninės stacionare (ginčui aktualiu laikotarpiu 2015 m.) buvo gydytas 50 parų (lovadienių) kamerų tipo palatose (b. l. 20, 21, 22), kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių kamerų nurodytose palatose, nesant tikslių duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus kamerose, o atsižvelgus į kamerose buvusį lovų skaičių, konstatuotina, kad vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimo. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas Ligoninėje nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-566-14). Pažymėtina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1493-14).

Pareiškėjas teigė, kad tualetas ir sanitarinis mazgas yra netinkamai įrengti ir jais pareiškėjas negali naudotis.

Pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nustato laisvės atėmimo vietų, įskaitant ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1, 5 p.).

Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka ir konstatuoja, kad Ligoninė pareiškėjo nurodyto pažeidimo nepadarė. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punktą, Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsi į Ligoninės administraciją dėl netinkamų sąlygų palatose ar prausykloje, nepateikė, o teismas neturi pagrindo abejoti Ligoninės teiginiais Ligoninės palatų, dušų, sanitarinių mazgų atliekamo remonto pagal poreikį.

Pareiškėjas teigia, kad jis buvo vedamas į dušą su sergančiais užkrečiamomis ligomis asmenimis. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 dušų skaičiaus ir atskiro dušų įrengimo asmenims segantiems užkrečiamomis ligomis nereglamentuoja. Ligoninės direktoriaus 2011-08-30 įsakymu Nr. V-164 patvirtinto Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 33 punkte nustatyta, kad visi asmenys, sergantys tuberkulioze yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes. Ligoninė teigė, kad vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais infekcinių ligų kontrolę ir profilaktiką bei kitais asmens sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais teisės aktais. Ligoninė nurodė, kad pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Paciento naudojimosi dušu tvarka, patvirtinta Ligoninės direktoriaus 2013-03-29 įsakymu Nr. V-65 (b. l. 81–83), detalizuoja pacientų naudojimosi dušu tvarką ir infekcinėmis ligomis sergančių asmenų prausimąsi atskirame duše. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Ligoninė užtikrino pareiškėjo teisę naudotis dušu, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, su kokiais ir kokiomis ligomis segančiais asmenimis buvo vedamas į dušą ir kokiomis ligomis užsikrėtė. Pažymėtina, kad tik pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įvardinti argumentai yra pernelyg abstraktūs. Taigi, kyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl konstatuojama, kad Ligoninė nepažeidė nustatytų reikalavimų pareiškėjui naudotis dušu.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą patyrė, kadangi buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Kad pareiškėjas nerūko, nurodyta ir Ligoninės gydymo stacionare istorijoje.

Pažymėtina, kad su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką glaudžiai yra susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų. Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir laisvės atėmimo vietos ligoninė (BVK 62 str. 2 d.).

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2013-09-01 redakcija; toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Ligoninės kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis, taigi Ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką.

Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas Ligoninėje su rūkančiais asmenimis. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad visose Ligoninės bendrojo naudojimo patalpose yra iškabinti draudžiantys rūkyti užrašai ir ženklai nėra pakankama ir tinkama priemonė užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims būtų sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 4 dalis, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktas). Pažymėtina ir tai, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne. Atsakovė neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Ligoninės kamerų tipo palatoje Nr. 19 buvo laikomas užtikrinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 4 dalies reikalavimus, todėl konstatuojama, kad Ligoninės administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, užtikrinant pareiškėjo teisę būti laikomam su nerūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta civilinė atsakomybė yra be kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninės kamerų tipo palatoje Nr. 19, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, tenka atsakovei. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad Ligoninė neturi galimybės reguliuoti atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų srautus ir tokiu būdu užtikrinti minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui, taip pat nurodyti izoliavimo reikalavimai, Ligoninės paskirtis ir pan. nepaneigia atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį ir nėra reikšmingi. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad atsakovė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos neigiamos pasekmės (fiziniai nepatogumai, neigiami išgyvenimai), kurių nebūtų kilę, jei atsakovė būtų užtikrinusi minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl Ligoninėje neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, yra aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005-04-07 sprendimas byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01). Šioje administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad Ligoninė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrusi jį iš kitų nuteistųjų, tačiau minimalaus vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkančio ploto neužtikrinimas bei laikymas surūkančiais asmenimis iš viso 50 parų, sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pareiškėjas, neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimų ir lakant jį su rūkančiais asmenimis patyrė diskomfortą ir nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas anksčiau minėtų teisės aktų normų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tesimo vertinimu, jam nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka gydymo laikotarpiu.

Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimų poveikis pareiškėjui buvo nenuolatinis, tačiau besikartojantis ir tęsėsi 50 parų (kamerų ploto ir laikymo su nerūkančiais asmenimis pažeidimai), atsižvelgęs ir į Lietuvos ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti proporcinga suma yra 300 Eur. Tokia suma, įvertinus piniginę išraišką vienai parai, atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., A2395-624/2015). Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti galėtų būtų tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 101 straipsnio 2 punktu, 127, 129 straipsniais.

nusprendė:

Bylos dalį pagal pareiškėjo J. G. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2012–2014 metų nutraukti.

Kitą J. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 Eur (tris šimtus eurų).

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė