Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-15 · Administracinė byla Nr. I-4619-561/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-15
Bylos Nr.
I-4619-561/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03860-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
J. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4619-561/2015Proceso Nr. 3-61-3-03860-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.,74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjui J. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 5 792,40 Eur (20 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymėjo, kad laikotarpiais nuo 2012-12-07 iki 2012-12-14, nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07, nuo 2014-04-04 iki 2014-04-11, nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30, nuo 2014-07-04 iki 2014-07-11 buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) skirtingose palatose. Pareiškėjo teigimu, minėtais laikotarpiais palatose buvo gydomas dar su kitais asmenimis, todėl palatų plotai neatitiko nustatytų reikalavimų. Nurodė, kad ne tik ploto reikalavimai buvo pažeisti, tačiau LAVL palatose tualetai buvo atskirti tik sienele, nors turėtų būti pilnai atskirti nuo gyvenamosios patalpos, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, kad duše tekdavo praustis su kitais asmenimis, kurie sirgo užkrečiančiomis ligomis, kad nebuvo suteikta galimybė išsiskalbti drabužius, kad ligoninėje nebuvo atliekama dezinfekcija, kad nubyrėję palatų dažai, kad nebuvo dirbtinės ventiliacijos, nebuvo pavojaus mygtuko bei tai, kad ligoninės administracija nereagavo į prašymus bei nusiskundimus, kad skundus ir prašymus tik paimdavo, tačiau niekada į juos raštiškai neatsakydavo.

Nurodė, kad būdamas per mažoje palatoje, kvėpuodamas tabako dūmais užterštu oru, išgyveno emociškai, psichologiškai ir dvasiškai, todėl prašė teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde plačiai citavo Europos žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, rėmėsi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika. Pareiškėjo vertinimu, būtent dėl kankinimo, žiauraus ir nežmoniško elgesio, nereagavimo į jo prašymus, nesudarymo tinkamų sąlygų, kvėpavimo tabaku užterštu oru ir kitų negatyvių reiškinių LAVL jis patyrė didelį stresą ir iki šiol negali to pamiršti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jo skundą tenkinti visą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais, kurie nurodyti tiek pareiškėjo skunde, tiek LAVL 2014-07-17 rašte Nr. 7-949. Pažymėjo, kad negali pateikti duomenų, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma asmenų. Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.

Atkreipė dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl neneigė, kad nustatyta ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista. Pažymėjo, kad LAVL administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2010) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka. Taip pat patalpų dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Pabrėžė, kad LAVL kamerų tipo palatos sanitarinio mazgo sienelės atitinka reikalavimus. Nurodė, kad LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų atitvarai atitinka teisės aktų nuostatas, kad asmenų maudymasis organizuojamas, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkto nuostatomis, kad suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę, kad LAVL turi sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone, kad visi sergantys asmenys yra izoliuoti.

Pabrėžė, kad LAVL laikosi draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, visur yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, o apsiribota bendro pobūdžio teiginiais bei samprotavimais.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą laikotarpiu nuo 2012-12-07 iki 2012-12-14, nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07, nuo 2014-04-04 iki 2014-04-11, nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30, nuo 2014-07-04 iki 2014-07-11, būnant LAVL, pareiškėjas kildina iš to, kad: palatose tualetai buvo atskirti tik sienele, nors turėtų būti pilnai atskirti nuo gyvenamosios patalpos, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, kad duše tekdavo praustis su kitais asmenimis, kurie sirgo užkrečiančiomis ligomis, kad nebuvo suteikta galimybė išsiskalbti drabužius, kad ligoninėje nebuvo atliekama dezinfekcija, kad nubyrėję palatų dažai, kad nebuvo dirbtinės ventiliacijos, nebuvo pavojaus mygtuko, kad ligoninės administracija nereagavo į prašymus ir nusiskundimus bei dėl to, kad nebuvo užtikrintas minimalus ploto reikalavimas.

LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Dėl buvimo su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas tvirtino, kad žalą patyrė, nes buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovė tvirtino, kad laikosi draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, visur yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti.

Pagal CK 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL kamerų tipo palatose Nr. 17, 20, 19 ir 16 buvo laikomasi Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų tenka atsakovei. Pareiškėjas skunde teismui nurodė konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis pagrindė savo teiginius, kad yra laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad buvo priešingai nei teigia pareiškėjas. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad visose LAVL bendrojo naudojimo patalpose yra iškabinti draudžiantys rūkyti užrašai ir ženklai nėra pakankama priemonė užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims būtų sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 4 dalis, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktas). Pažymėtina ir tai, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne. Atsakovė neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas LAVL kamerų tipo palatose Nr. 17, 20, 19, 16 buvo laikomas užtikrinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 4 dalies reikalavimus. Atsakovei neįrodžius, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL kamerų tipo palatose Nr. 17, 20, 19, 16 buvo laikomas užtikrinant šių teisės aktų reikalavimus, t. y. kad LAVL administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Dėl minimalaus ploto reikalavimo.

Pareiškėjo teigimu žalą patyrė dar ir todėl, kad palatose pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas.

Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 punkte, nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatoje buvo gydoma asmenų, LAVL nepateikė. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose Nr. 17, 20, 19, 16 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-12-07 iki 2014-07-11 (kuomet buvo gydomas LAVL) palatose Nr. 17, 20, 19, 16 buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, o minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 m², pareiškėjui nebuvo užtikrintas.

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl laikymo palatose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (45 dienas), tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LVAL, pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas sprendžia, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl sanitarinio mazgo.

Pareiškėjo teigimu, tualetas turi būti ne atitvertas sienele, bet turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Atsakovė tvirtino, kad sanitarinis mazgas įrengtas taip kaip nustatyta teisės aktuose – atitvertas sienele.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taigi, matyti, kad pareiškėjo argumentas dėl LAVL sanitarinio mazgo, kaip atskiros patalpos įrengimo, nepagrįstas.

Dėl dušo ir drabužių skalbimo.

Pareiškėjas teigė, kad neturėjo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužių ir, kad turėjo naudotis dušu su asmenimis, kurie sirgo užkrečiamomis ligomis.

Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Rašytiniai įrodymai patvirtina (b. l. 34–41), kad atsakovė yra sudariusi sutartį su įmone, teikiančia skalbimo paslaugas ir kaip savo atsiliepime tvirtino, kad nustatytų įpareigojimų laikosi. Atsakovė nurodė, kad laikosi reikalavimų, nustatytų LAVL direktoriaus 2011-08-30 įsakymu Nr. V-164 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo“ IV dalies „Sveikatos priežiūros paslaugų teikimas pacientams“ 33 punkto nuostatų, kuriuose nustatyta, kad visi asmenys sergantys tuberkulioze yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes bei pabrėžė, kad infekcinių ligų kontrolė yra griežtai įgyvendinama. Į bylą pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2013-04-10 pažyma Nr. 2013/1-17 (b. l. 63–64) patvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai (toliau – ir Centras) atlikto patikrinimo metu nustatė, kad dušų patalpų dezinfekcijos atlikimo darbų dažnis ir registracija atitinka HN 47-1:2010 ir HN 76:2010 reikalavimus ir, kad sergantieji užkrečiamomis ligomis dušo patalpomis pagal ligoninės grafiką naudojasi dušu atskirai nuo kitų pacientų, todėl pareiškėjo argumentai, kad naudojosi dušu kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde įvardijo ir kitus atsakovės neva daromus pažeidimus, t. y. patalpose neatliekama dezinfekcija, kad sienų dažai atsilupę, kad grindų lentos vietomis išlūžusios, kad neveikė dirbtinė ventiliacija, kad nebuvo pavojaus mygtuko bei tai, kad ligoninės administracija priėmusi skundus ar prašymus jų neregistruoja ir į juos neatsako.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl neatliekamos dezinfekcijos pastebėtina, kad LAVL patalpų deratizavimo ir dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL atsiliepime pažymėjo, kad patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Higienos normos HN 47-1:2010 reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Higienos normos HN 47-1:2010 107 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių valymas, dezinfekcija detaliai reglamentuojama Higienos normos HN 47-1:2010 XX skyriuje (114–128 punktuose). Nors pareiškėjas tvirtino, jog LAVL gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant palaikyti švarą ir išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL su atitinkamomis įstaigomis buvo sudariusi įvairias paslaugų teikimo sutartis (dėl skalbinių skalbimo, dezinfekcijos, deratizacijos paslaugų teikimo) (b. l. 27–41). Be to, Centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktų reikalavimams, LAVL yra išdavęs leidimą-higienos pasą (b. l. 26), o Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją (b. l. 25). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl dezinfekcijos ir palatų nevalymo, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti. Juolab kad pareiškėjo skundo argumentai dėl LAVL palatos buvusių neatitikimų ir patalpų nevalymo yra gana abstraktūs ir lakoniški, nepakankamai detalizuoti. Taip pat pastebėtina, kad atsakovė teismui pateikė darbų priėmimo aktus (b. l. 42–43, 44–45, 46–47), kurie patvirtina, kad atsakovė kiek įmanoma siekia paderinti ligoninės patalpų būklę. Dėl signalinių mygtukų kamerose nebuvimo pažymėtina, kad juos įtvirtinusių Taisyklių 35.4 punktas nuo 2010-01-27 neteko galios, vadinasi, nuo 2010-01-27 reikalavimas kamerose įrengti signalinius mygtukus nebegalioja. Dėl pareiškėjo teiginių, jog LAVL administracija priėmusi skundus, prašymus jų neregistruoja ir į juos neatsako, pažymėtina, kad teismui pareiškėjas nėra pateikęs nei vieno skundo ar prašymo kopijos, adresuotos administracijai, į kurį neva jam nebuvo atsakyta. Dar daugiau, esant situacijai, kuomet administracija neatsako į pareiškėjo skundus, teisės aktų nuostatos suteikia teisę pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu, prašant įpareigoti atsakovę išnagrinėti pateiktus skundus ir prašymus, tačiau teismui pareiškėjas taip pat nėra pateikęs įrodymų, jog dėl tokio neveikimo kreipėsi į teismą, todėl šis pareiškėjo pateiktas argumentas atmestinas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas tik toje dalyje, kurioje nustatyta, jog LAVL neužtikrino pareiškėjui minimalaus 5,1 kv. m kameros ploto, taip pat neužtikrino teisės bausmę atlikti kameroje, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus LAVL neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo J. G. skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui J. G. 200 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo J. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. G. 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Kitą pareiškėjo J. G. skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas