- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-04
- Bylos Nr.
- 2S-154-227/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-01298-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Atsakovas
- J. B., T. B.
- Ieškovas
- D. P., V. P.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr.2S-154-227/2015
Teisėja Zita Gavėnienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01298-2014-7
2015 m. vasario 4 d.
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. B. ir T. B. atskirąjį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-96-266/2014, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal ieškovų D. P. ir V. P. ieškinį atsakovams J. B. ir T. B. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir nuostolių atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai D. P. ir V. P. teismui pateikė ieškinį dėl 63.286,32 Lt skolos, 22.871,53 Lt nuostolių, 5 % dydžio metinių palūkanų nuo 86.157,85 Lt sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo solidariai iš atsakovų T. B. ir J. B.. Ieškovai teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuojant atsakovams T. B. ir J. B. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovų sąskaitose bei pas trečiuosius asmenis 86.157,85 Lt sumai. Nurodė, kad būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iškilo todėl, kad atsakovai pardavė dalį savo turto nepranešę ieškovams ir neketina atsiskaityti, kyla grėsmė, kad atsakovai gali nuslėpti ir kitą savo vardu turimą turtą siekdami išvengti prievolės grąžinti skolą.
Žemesnės instancijos teismas
Anykščių rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir nutarė areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovų pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos arba trečiuosius asmenis 86.157,85 Lt (24953,04 EUR) sumai.
Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti jog yra reali grėsmė, kad pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, gali sutrukdyti jų taikymui, todėl laikinąsias apsaugos priemones taikė iš anksto nepranešus atsakovams, areštavo atsakovų T. B. ir J. B. turtą bei pinigines lėšas, esančias pas skolininkus ar trečiuosius asmenis 86.157,85 Lt sumai. Išaiškino, kad asmuo, kurio turtas areštuojamas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento (CPK 145 str. 7 d.). Jeigu pažeidžiami teismo nutartimi nustatyti uždraudimai, kaltiesiems asmenims gali būti skiriama įstatymo nustatyta bauda, be to ieškovai turi teisę išieškoti iš tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo (CPK 145 str. 8 d.). Pavedė antstoliui surasti turtą ir jį aprašyti.
Šalies argumentai
Atsakovai J. B. ir T. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį, kuria jų atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir klausimą išspręsti iš esmė – ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodo, kad teismo nutartis be motyvų, nebuvo atskleista klausimo esmė, taip pat teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškovai nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Teigia, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas rašytiniais įrodymais, tik nurodomais žodiniais susitarimais, nėra duomenų, kad įsigytos prekės buvo perduotos atsakovams ir panaudotos jų interesams, kad atsakovai iš ieškovų įgijo kažkokį turtą ir buvo sudaryti žodiniai susitarimai. Patys ieškovai ieškinyje nurodo, kad atsakovams po namo pardavimo priklauso kiti keturi turtiniai vienetai, taigi jokių prielaidų spręsti apie tai, kad yra galima grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, ar kad atsakovams pareikšto reikalavimo suma yra didelė, teismui nebuvo. Ieškovai su prašymu nepateikė jokių duomenų apie atsakovų turimą turtą, gaunamas pajamas, nors yra atstovaujami advokato, ieškovų prašyme, nutartyje nėra jokių argumentų, pagrįstų įrodymais, leidžiančių teismui vertinti, kad atsakovai gali imtis veiksmų paslėpti turtą. Teismas nutartyje nepasisakė dėl šio privalomo pagrindo turto arešto taikymui, jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu nėra.
Atsiliepimas
Ieškovai D. P. ir V. P. atsiliepimu prašo J. B. ir T. B. atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai į atsakovams priklausančio gyvenamojo namo statybą investavo 63286,32 Lt, o bankui už panaudotas kredito lėšas sumokėjo 22871,53 Lt palūkanų. Vėliau ieškovai sužinojo, kad minėtas gyvenamasis namas ir žemės sklypas yra parduoti, nors atsakovai neatsiskaitė su ieškovais už jų investiciją ir to neketina daryti, gali nuslėpti savo turimą turtą, dėl ko kyla grėsmė sprendimo įvykdymui. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumentų reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tuo tarpu apeliantai pateikia argumentus dėl įrodymų vertinimo, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, jog ieškiniu reikalaujama priteisti suma atsakovams yra didelė, o tai tik dar labiau padidina grėsmę, kad galimai ieškovams palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Teismas nutartimi neapribojo jokio konkretaus turto disponavimo ir jokios atsakovų komercinės veiklos. Atsakovai gali įnešti į teismo ar notaro depozitą ieškovų prašomą skolą ir tuomet visi turto apribojimai atsakovams bus panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas, skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
CPK 144 str. 1 d. nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba neįmanomumo. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, jog teismui, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakanka įsitikinti tuo, kad yra grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, ir tuo motyvuojant jas taikyti, nes įstatymas nereikalauja iš prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmens pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Apeliantai atskirajame skunde teigia, jog skundžiama teismo nutartis yra visiškai nemotyvuota. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, pritaria ieškovų atskirojo skundo argumentams, jog nutartyje pateikta motyvacija yra nepakankama. Pagal CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą turi būti nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t.y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai prašymo argumentai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog egzistuoja reali grėsmė laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, jei iš anksto būtų informuojami atsakovai, nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Tačiau teismas pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto, nurodė, jog laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti didesnė nei reikalavimo sumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nors ir konstatuotina nepakankama skundžiamos nutarties motyvacija, šiuo atveju iš byloje esančių duomenų, ieškovų prašymo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Todėl atskirojo skundo motyvai, kad teismui ieškovai nepateikė visų įrodymų, pagrindžiančių jų reikalavimą, šiuo atveju reikšmės neturi, nes skundo ribos - patikrinimas nutarties, kuria ieškiniui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumas ir teisėtumas. Aukščiau nurodytas aplinkybes, kitus ieškinio pagrįstumo, įrodymų vertinimo klausimus, atsakovų atsikirtimus įvertins teismas, nagrinėjantis bylą dėl skolos priteisimo iš esmės, kadangi kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų atsakovai yra pareiškę prieštaravimus dėl teismo priimto preliminaraus sprendimo. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal ieškovų pateiktus rašytinius įrodymus, buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog palankus ieškovams sprendimas galėtų būti priimtas, be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų pateiktus rašytinius įrodymus, priėmė preliminarų sprendimą.
Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne tik absoliučiu dydžiu, bet taip pat atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-336/2009). Ieškovams reiškiant turtinio pobūdžio reikalavimą dėl 63.286,32 Lt skolos, 22.871,53 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iš fizinių asmenų bei nurodant, kad atsakovai vengia grąžinti ieškovams jų investuotas išlaidas bei patirtus nuostolius, taip pat yra duomenų, jog dalį turto atsakovai yra pardavę, teismui buvo pakankamas pagrindas manyti, jog atsakovui prašoma priteisti suma gali būti pripažįstama didele, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė, jog sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas. Pripažintina, kad grėsmės ieškovų reikalavimų patenkinimui bei didelės reikalavimo sumos prezumpcijos, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantai nepaneigė, nors skunde nurodo, kad įrodymus apie jų turtinę padėtį turėjo pateikti ieškovai, patys jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog jų turtinė padėtis yra gera, kokia yra kito nuosavybės teise valdomo turto vertė, ar valdomas turtas nėra apsunkintas hipoteka, teismui nepateikė. Ieškovai teismui su ieškiniu pateikė VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, patvirtinantį, kad atsakovai 2013-12-17 pirkimo-pardavimo sutartimi yra pardavę gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat VĮ „Registrų centras“ duomenis, kad po 2013-10-11 yra perleisti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), kas rodo, jog atsakovai yra sumažinę savo turimo turto mastą.
Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Atsakovai, manydami, kad jie patiria nuostolių ar nuostoliai gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe jiems kaip asmenims, kurių atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu reikalauti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str.) arba įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str.), siekiant, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau varžytų jų teises ir turtinius interesus.
Teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jas tinkamai pritaikė, todėl priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o jos naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Nors ieškovai pateikė prašymą dėl išlaidų, turėtų advokato pagalbai už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą apmokėti, priteisimo, minėtas klausimas nespręstinas, kadangi pirmosios instancijos teismas išlaidų atlyginimo klausimą išnagrinės byloje priimdamas galutinį procesinį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.