Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos agentūros, ir Aplinkos apsaugos agentūrai dėl neturtinės žalos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia minėtoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėk nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Valstybės tarnybos įstatymas (VTĮ) nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Darbo kodekso (DK) 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu (CK). Remiantis VTĮ 5 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti tesiės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ, tokios žalos atlyginimui taikomas DK 250 straipsnis. Aiškindamas minėtas nuostatas LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan., ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Dėl neturtinės žalos dėl nepagrįstai ir neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos (administracinė byla Nr. eA-1530-438/2017) ir atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų (administracinė byla Nr. eA-5042-556/2017)

Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. eI-5276-629/2016 nusprendė tenkinti I. L. skundą ir panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr. AP-397, kuriuo pareiškėjui už VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 6 punktų pažeidimus buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi Nr. eA-1530-348/2017 VAAT sprendimą paliko nepakeistą, o Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą atmetė. Pažymėtina, kad aptariamą administracinę bylą nagrinėję teismai, be kita ko, konstatavo, jog I. L. nagrinėtu atveju pažeidęs Aplinkos apsaugos agentūros Darbo reglamento, patvirtinto Agentūros direktoriaus 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-72 (Darbo reglamentas) 49 punktą ir Atliekų vežimo tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. D1-207 (Aprašas) 7.3 punktus padarė tarnybinį nusižengimą. Teismas pripažino ir tai, kad kiti du tarnybiniai pažeidimai I. L. inkriminuoti nepagrįstai. Teismai, atsižvelgę į tai, kad pareiškėjo kaltė pasireiškė tik kaip nedidelio laipsnio nepakankamas rūpestingumas, pareiškėjo padarytą pažeidimą vertino kaip mažareikšmį, už kurį pareiškėjui nuobauda neturėjo būti skiriama.

VAAT 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. eI-5322-811/2016 pareiškėjo skundą dėl Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, atmetė. Administracinę bylą iš naujo išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas (VAAT) 2017 m. vasario 15 d. sprendimu I. L. skundą tenkino ir panaikino Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 1 punktą, grąžino pareiškėją į pareigas ir priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. LVAT 2017 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. eA-3672-525/2015 tenkino Agentūros apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą – I. L. skundą atmetė. 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atnaujinęs procesą aptariamoje administracinėje byloje LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi Nr. eA-5042-556/2017 pripažino, kad I. L. atleistas iš Aplinkos apsaugos agentūros pagal teismo sprendimą nuo 2017 m. gruodžio 19 d. Priteisė I. L. naudai iš Aplinkos apsaugos agentūros 16 166,59 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėtu atveju VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas) nebuvo užtikrinta, kadangi įspėjimo apie naikinamas pareigas bei atleidimo iš valstybės tarnybos laikotarpiu pareiškėjui nebuvo pasiūlytos tuo metu laisvos Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos (A lygis 11 kategorija, kodas 57-7T), kurių pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus jis atitiko. Nepasiūlius šių pareigų pareiškėjui nebuvo užtikrinta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. LVAT, be kita ko, konstatavo, kad faktinė situacija rodė, jog grąžinus pareiškėją į Agentūrą, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl nusprendė, jog siekiant, kad būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, pareiškėjo teises apginti ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu.

Aptarti teismų sprendimai yra įsiteisėję, todėl turintys res judicata galią, ir juose nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.). Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Agentūros veiksmus, kaip sąlygą viešajai atsakomybei kilti.

Be neteisėtų valdžios institucijų veiksmų taip pat turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui sukeltos žalos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (lot. būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija).

Šiuo atveju tarp neteisėtų Agentūros veiksmų, nepagrįstai konstatuojant tris tarnybinius pažeidimus ir neteisėtai už juos paskiriant tarnybinę nuobaudą bei vykdant struktūrinį pertvarkymą ir nepasiūlant pareiškėjui užimti laisvas karjeros tarnautojo pareigas, t.y. neužtikrinant VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, ir pareiškėjai kilusios neturtinės žalos yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, t. y. pakankamas pagrindas teigti, jog dėl neteisėtų Agentūros veiksmų pareiškėjui kilo žalingi padariniai, glaudžiai susiję su Agentūros neteisėtais veiksmais.

Be to, Tarnyba pažeidė gero administravimo principą, kuris reiškia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Anksčiau šiame teismo sprendime aptarti teismų sprendimai akivaizdžiai patvirtina, kad Agentūra pažeidė teisės aktų nuostatas atleidžiant pareiškėją iš pareigų.

Teismo vertinimu pareiškėjas dėl susidariusios neapibrėžtos situacijos, kai jam nepagrįstai buvo inkriminuoti trys drausmės pažeidimai, paskirta tarnybinė nuobauda, o vėliau nesuteiktos lygiavertės pareigos ir jis atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų, be abejonės patyrė neigiamus ilgalaikius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, nes ilgą laiką jos statusas nebuvo aiškus, negalėdamas eiti lygiaverčių pareigų pareiškėjas negalėjo savęs realizuoti darbinėje veikloje, o tai sudaro pagrindą tokius išgyvenimus pripažinti neturtine žala (CK 6.250 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos (3 000 Eur dėl nepagrįstos tarnybinės nuobaudos ir 12 000 Eur dėl neteisėto atleidimo iš pareigų). Pareiškėjo prašomos neturtinės žalos dydis sudaro apie 22 mėnesių dydžio pareiškėjo atleidimo iš pareigų metu gauto vidutinio mėnesio darbo užmokestį (15 000 Eur / 656,67 Eur = 22,84 mėn.). Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgia, kad neteisėtu atleidimu iš tarnybos padaryta turtinė žala pareiškėjui yra atlyginta (ginčo tarp šalių dėl to nėra), pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nagrinėjant jam paskirtos tarnybinės nuobaudos ir atleidimo iš tarnybos teisėtumą nekėlė, kas sudaro pagrindą abejoti dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų intensyvumo, Agentūros neteisėti veiksmai nelėmė pareiškėjui neatkuriamų netekimų, t.y. pareiškėjas gali siekti savo kvalifikaciją atitinkančių pareigų valstybės tarnyboje. Teismas atsižvelgia ir VAAT administracinėje byloje Nr. eI-5276-629/2016 konstatuotą aplinkybę, kad pareiškėjas vis tik padarė nors ir mažareikšmį, tačiau drausmės pažeidimą, t.y. netinkamai atlikdamas pareigas pažeidė Darbo reglamento 49 punktą ir Aprašo 7.3. punktą. Nagrinėjamu atveju reikšminga vertintina ir aplinkybė, kad tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas išspręstas pareiškėjo naudai, iš esmės apginant jo pažeistas teises (panaikinant tarnybinę nuobaudą ir apginant jo teises DK 300 str. nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu), kas pripažintina daline satisfakcija sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Apibendrinant tai, kas buvo anksčiau šiame teismo sprendime išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo dėl nepagrįstai paskirtos tarnybinės nuobaudos ir neteisėto atleidimo iš tarnybos patirti neigiami išgyvenimai kompensuotini jam priteisiant 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statutą reglamentuojantys teisės aktai; ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Todėl 2 000 Eur neturtinė žala pareiškėjo naudai priteisiama iš Agentūros.

Dėl 1 000 Eur neturtinės žalos, patirtos administracinės bylos Nr. eA-1530-438/2017 nagrinėjimo metu ir 12 000 Eur neturtinės žalos, patirtos administracinės bylos Nr. eA-5042-556/2017 nagrinėjimo metu

Šiuos reikalavimus pareiškėjas kildina iš, jo vertinimu, netinkamų Agentūros veiksmų minėtuose administraciniuose procesuose. Pareiškėjas nurodo, kad dėl Agentūros veiksmų teikiant nepagrįstus procesinius dokumentus (apeliacinius skundus), bylų nagrinėjimas tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką ir lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą (adm. byla Nr. eA-5042-556/2017). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kokius teisės aktus Agentūra pažeidė minėtuose administraciniuose procesuose. Kaip galima suprasti iš skundo turinio, iš esmės pareiškėjas Agentūrą kaltina piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Agentūros piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis klausimą pareiškėjas kėlė VAAT administracinėje byloje Nr. eI-5322-811/2016 (Nr. eA-5042-556/2017), 2016 m. vasario 8 d. pateikdamas prašymą skirti baudą dėl nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis, tačiau bylą nagrinėję teismai tokio fakto nenustatė ir baudos Agentūrai nepaskyrė.

Abi anksčiau aptartas administracines bylas inicijavo pats pareiškėjas. Iš esmės Agentūra į bylas teikė privalomus (atsakovui) procesinius dokumentus (atsiliepimus) ir, naudodamasi teisės aktais neabejotinai garantuojama apeliacijos teise, apeliacinius skundus. Tai, kad Agentūros procesinė pozicija buvo priešinga pareiškėjo išreikštai, galėjo sukelti pareiškėjui susierzinimą ar neteisybės jausmą, tačiau tokie natūralūs neišvengiami bylinėjantis išgyvenimai nelaikytini neturtine žala CK 6.250 straipsnio taikymo prasme.

Nesat nei Agentūros neteisėtų veiksmų, nei neturtinės žalos fakto, Lietuvos valstybei nekyla ir civilinė atsakomybė, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl 40 000 Eur neturtinės žalos dėl duomenų nesuvedimo į VDVIS, dėl įpareigojimo į VDVIS įkelti (užregistruoti) pareiškėjo procesinius dokumentus ir reikalavimo priteisti po 20 Eur už kiekvieną dieną nuo bylos teisme iškėlimo iki visiško šio įpareigojimo įvykdymo dienos

Pareiškėjas didžiausią neturtinę žalą (40 000 Eur) teigia patyręs Agentūrai bylinėjimosi laikotarpiu į Agentūros vidinę dokumentų valdymo sistemą (VDVIS) registravus tik teismų lydraščius, o jo rengtų procesinių dokumentų neįkėlus. Pareiškėjo vertinimu, toks Agentūros veikimas reiškia jo diskriminaciją, nes su Agentūros administracinių ginčų nagrinėjimo klausimais suformuluota pozicija galėjo susipažinti visi Agentūros darbuotojai, o su jo (pareiškėjo) – tik su atitinkamų bylų nagrinėjimu susiję tarnautojai. Tokia situacija, pareiškėjo teigimu, lėmė didelę žalą jo reputacijai, jį pažemino, sudarė neigiamą jo įvaizdį buvusių ir galimai būsimų kolegų bei vadovų akivaizdoje.

Agentūra teigia šiuo atveju jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Nurodo, kad VDVIS yra skirta dokumentų registravimui, jų paskirstymui atsakingiems vykdytojams ir užduočių kontrolei vykdyti. Agentūroje gaunami ir siunčiami dokumentai yra saugomi įstatymų nustatyta tvarka vadovaujantis patvirtintu Dokumentacijos planu. Vadovaujantis Agentūros Dokumentacijos planu, teisminių procesų dokumentai nėra elektroniniai ir popieriniai dokumentai saugomi Agentūros Teisės skyriuje. Atkreipė dėmesį, kad niekas iš tarnautojų į Agentūra su pageidavimais susipažinti su pareiškėjo administracinėse bylose teikta pozicija nesikreipė, jiems nebuvo atsisakyta tokią informaciją suteikti.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog Agentūros tarnautojai (darbuotojai) būtų buvę suinteresuoti sužinoti jo teismui teiktų procesinių dokumentų turinį, iš tokių duomenų būtų formavęsi nuomonę apie pareiškėją ir / arba procesiniuose dokumentuose išsakyta pareiškėjo pozicija dėl teisinio ginčo su Agentūra būtų nulėmusi kokią nors kitokią nuomonę dėl pareiškėjo reputacijos ir / arba jo įvaizdžio. Niekuo nepagrįstas ir pareiškėjo skundo teiginys, kad jis nagrinėjamu atveju buvo diskriminuojamas, t.y. išskiriamas iš kitų. Jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų pareiškėjas į bylą nepateikė, kaip ir nepateikia duomenų, jog jo teismams teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija būtų buvusi adresuota visiems Agentūros tarnautojams (darbuotojams). Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – žalos fakto ir priežastinio ryšio su Agentūros veiksmais į VDVIS įkeliant tik teismo lydraščius (pavedimus), ir neišviešinant pareiškėjo rengtų procesinių dokumentų turinio.

Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl specifinių dokumentų, t.y. teismui proceso šalies teiktų procesinių dokumentų, viešinimo, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus ir ABTĮ reglamentavimas. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik išnagrinėtos administracinės bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja gali susipažinti suinteresuoti asmenys, įskaitant ir byloje nedalyvavusius asmenis. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas byloje arba nutartis nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą įsiteisėja. Susipažinti su nagrinėjamos bylos medžiaga turi teisę tik proceso šalys, kadangi priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis (ABTĮ 14 str. 2 d.). Toks ABTĮ reglamentavimas suponuoja išvadą, kad Agentūra, vykdydama teismo pavedimus teikti atsiliepimus (įrodymus) neturėjo teisės viešinti administracinės bylos medžiagos su bylos nagrinėjimu nesusijusiems asmenims, išskyrus savo, kaip atsakovo byloje, įgaliotiems atstovams.

Pareiškėjas, nurodo, kad Darbo reglamentas draudžia registruoti tik lydraščius, tačiau konkrečios, tokį draudimą įtvirtinančios nuostatos nenurodo. Pats pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Darbo reglamente keliamas tikslas – kad būtų įrodytas dokumentų buvimas Agentūros dokumentų apskaitos sistemoje ir užtikrinta jų paieška. Dar kartą akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju Agentūrai buvo teikiami teismų įpareigojimai, kuriuos vykdyti pastaroji privalėjo ir kurių vykdymas Darbo reglamente įtvirtinta tvarka turėjo būti kontroliuojamas. Šiuo atveju nėra jokių objektyvių duomenų, jog Agentūra nebūtų tinkamai užregistravusi ir/arba vykdžiusi pareiškėjo jai adresuotus paklausimus, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neturi subjektinės teisės ginčyti Agentūros veiksmus registruojant ir vykdant teismų pavedimus.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas ir trečios būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos – Agentūros neteisėtų veiksmų, faktas, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Agentūros 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas, kaip nepagrįstas. Tuo pačius atmestinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Agentūrą į VDVIS įkelti (užregistruoti) visus pareiškėjo teismui (ne Agentūrai) teiktus procesinius dokumentus.

Atmestinas kaip visiškai teisiškai nepagrįstas reikalavimas priteisti dabar ir ateityje tariamai patirsiamą neturtinę žalą Agentūrai į VDVIS neįkėlus pareiškėjo teismui teiktų procesinių dokumentų. Teisės aktai reglamentuoja dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (veiksmų, neveikimo) jau patirtos (apibrėžtos / įvertintos) neturtinės žalos priteisimo galimybę, tačiau nenumato galimybės priteisti neturtinę žalą, kurią asmuo galimai patirs ateityje (CK 6.250 str., 6.271 str.).

Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. į bylą pateikė prašymą įvertinti, ar nagrinėjama administracinė byla neturėtų būti sustabdyta kol nebus išspręsta Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-5008-1035/2018.

ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pažymėtina, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog administracinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas bylos sustabdymui (pvz.: LVAT 2017-09-21 nutartis Nr. eAS-804-438/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymu yra siekiama ne tik išvengti pakartotinio tų pačių faktų nustatinėjimo, bet ir išvengti prieštaringų sprendimų susijusiose bylose.

Atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-5008-1035/2018 nagrinėjamo civilinio ginčo dalyką (pareiškėjas ieškiniu reikalauja priteisti neturtinę žalą padarytą galimai neteisėtais VAAT ir LVAT teisėjų veiksmais administracinėse bylose Nr. eA-5042-556/2017, ir Nr. eA-2672-525/2016), darytina išvada, kad sprendimas nurodytoje civilinėje byloje neturės lemiamos reikšmės nagrinėjamos administracinės bylos baigčiai, todėl stabdyti nagrinėjamą administracinę bylą nėra pagrindo.

Pareiškėjo skundo prašymai pareikalauti iš Agentūros pateikti išsamią informaciją apie visas papildomas išmokas sumokėtas Agentūros tarnautojams, kurie viena ar kita forma dalyvavo anksčiau šiame teismo sprendime ne kartą aptartų administracinių bylų nagrinėjimo procesuose, ir informaciją apie J. K. – B. paskyrimą į Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vedėjo pareigas, netenkinti, kaip nesusiję su ginčo dalyku.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsniu 2 punktu ir 132-133 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo I. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti I. L. iš Aplinkos apsaugos agentūros 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos.

Likusioje dalyje pareiškėjo I. L. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.