Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto D. S. atstovo advokato Romano Lupeikos apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nubaustas už tai, kad 2014 m. vasario 1 d. 2.30 val. Plungės mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, būdamas lengvai girtas, kai nustatytas 0,65 prom. neblaivumas, vairavo G. S. vardu registruotą automobilį BMW 525, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemones asmenims, apsvaigusiems nuo alkoholio.

Nagrinėjant administracinę bylą D. S. laikėsi nuoseklios pozicijos, kad policijos pareigūnas A. M. pažeidė alkotesterio „Alcotest 7510“, Nr. ARCK-0023, naudojimo instrukciją, nes alkotesteris panaudotas nepraėjus 15 minučių po poros gurkšnių sidro išgėrimo. Jis tvirtino, kad iš pradžių vakarą leido kavinėje (duomenys neskelbtini), kur gėrė tik arbatą ir kavą, o prieš išeinant iš kavinės burna buvo apkartusi nuo kavos, todėl jis iš pažįstamo E. A. stiklinės išgėrė du gurkšnius sidro, išėjęs iš kavinės užsirūkė ir sėdo į automobilį. Nuo kavinės (duomenys neskelbtini) kartu su pažįstamu E. A. nuvažiavo iki kitos kavinės (duomenys neskelbtini), o važiavo ne ilgiau nei 5 minutes. Privažiavus prie kavinės (duomenys neskelbtini), privažiavo policijos automobilis, sustojo už jo vairuojamo automobilio galo ir tik tuomet įjungė šviesos spalvos signalus. Priėjęs policijos pareigūnas (A. M.), D. S. paaiškino, jog šis važiavo per miestą dideliu greičiu, o tai yra chuliganiškas vairavimas. D. S. jam iškart paprieštaravo, t. y. nesutiko, kad automobilį vairavo policininko nurodytu būdu, pasiūlė patikrinti automobilio vėžes ir įsitikinti, jog jis automobilį vairavo nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių. Po D. S. išsakytų prieštaravimų policijos pareigūnas A. M. pasipiktino, nurodė, kad D. S. yra „mandras“, todėl pareikalavo pasitikrinti alkotesteriu. Sutikdamas su pareigūno reikalavimu, D. S. prieš alkotesterio panaudojimą policijos pareigūnui pranešė, jog reikia palaukti bent 10 minučių, nes tik prieš 5 minutes buvo išgėręs du gurkšnius sidro. Tačiau policijos pareigūnas A. M. pareikalavo papūsti į alkotesterį arba padarys taip, kad bus pripažintas atsisakymas pasitikrinti, o tai prilyginama sunkiam girtumo laipsniui. D. S. papūtus į alkotesterį, šis parodė 0,65 promilės alkoholio iškvepiamame ore. Po to policijos pareigūnas A. M. pareikalavo sėsti į jų tarnybinį automobilį. Pasiėmęs dokumentus iš savo automobilio, D. S. sėdo į pareigūnų tarnybinį automobilį, pradėjus pildyti protokolą, jo buvo paklausta, ar šis pripažįsta gėręs sidro, atsakęs teigiamai, D. S. policijos pareigūnų paprašė dar kartą pasitikrinti alkotesteriu, tačiau policijos pareigūnai aiškino, kad niekas nepadės, t. y. atsisakė leisti pasitikrinti. Vėliau pareigūnai D. S. klausė, ar šis norįs griežtesnės ar švelnesnės bausmės, atsakius, kad švelnesnės, į administracinio teisės pažeidimo protokolą buvo įrašyta, kad dėl padaryto teisės pažeidimo gailisi. Nagrinėjant administracinę bylą, D. S. jau pirmame teismo posėdyje minėjo, kad jo paaiškinimą apie suvartotą sidro kiekį ir laiką nuo jo pavartojimo iki policijos pareigūnų tikrinimo alkotesteriu gali patvirtinti vaizdo kameros, esančios prie kavinių, bei policijos pareigūnų automobilyje buvusi garsą įrašanti technika. Kaip liudytoją apklausus E. A., šis iš esmės patvirtino administracine tvarka nubausto D. S. parodymus, t. y. kad D. S. kavinėje (duomenys neskelbtini) iš jo stiklinės išgėrė porą gurkšnių sidro, prieš tai D. S. gėrė kavą, po sidro pavartojimo sėdo į automobilį, atvyko iki kavinės (duomenys neskelbtini), kur prie D. S. automobilio privažiavo policijos pareigūnų automobilis. Teisme apklausti policijos pareigūnai A. M. ir D. B. pateikė prieštaringus parodymus. Jeigu policijos pareigūnė D. B. daugiau atsiminė tos dienos aplinkybes, tai policijos pareigūnas A. M. į konkrečius klausimus, kurie turėjo esminę reikšmę sprendžiant šią bylą, atsakinėjo, jog visų įvykio aplinkybių neatsimenąs. Policijos pareigūnai skirtingai aiškino neva D. S. chuliganiško vairavimo aplinkybes, o šių aplinkybių A. M. net nenurodė nei savo 2014 m. vasario 1 d. tarnybiniame pranešime, nei surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole, o tai vertintina kritiškai, nes tokiais aiškinimais teismo posėdžio metu policijos pareigūnai siekė tik sureikšminti D. S. siekį visomis įmanomomis priemonėmis apsiginti nuo pareikštų kaltinimų, tačiau abu policijos pareigūnai patvirtino D. S. žodžius apie sidro pavartojimą. Kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, tai policijos pareigūnė D. B. net nedalyvavo D. S. tikrinimo metu, ji tuo metu sėdėjo tarnybiniame automobilyje, o tikrinimą darė tik A. M., nors tarnybiniame pranešime nurodoma, jog tikrinant D. S. girtumą dalyvavo abu pareigūnai, o tai aiškiai neatitinka realios tikrovės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nustatant asmens neblaivumą (neblaivumo laipsnį) alkotesteriu, turi būti laikomasi šio prietaiso naudojimo instrukcijos. Jei šios instrukcijos pažeidimas, atsižvelgiant į bylos įrodymų visumą, kelia abejonių dėl asmens neblaivumo įvykio metu, jos turi būti aiškinamos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-12-2013). Skundžiamą nutarimą priėmęs teismas konstatavo, kad alkotesterio parodymais abejoti nėra pagrindo. Tačiau teismas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė tas aplinkybes, kurias nurodė D. S. ir E. A., o tai suponuoja išvadą, jog teismas priėmė nepagrįstą ir neobjektyvių nutarimą.

Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N - 1083/2012).

D. S. dar 2014 m. vasario 18 d., kuomet dėl jo buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-156-404/2014, nurodė tas pačias aplinkybes, kad sidro išgėrė vos porą gurkšnių, kad tikrinimas alkotesteriu buvo vos praėjus 5 minutėms po sidro pavartojimo, aiškino, kad jo žodžius gali patvirtinti vaizdo kameros, policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje sumontuota garsą įrašanti technika. Tačiau tuo metu pirmosios instancijos teismas tokių duomenų neišreikalavo. D. S. pagrįstu manymu, po tokių paaiškinimų apie buvusias aplinkybes ne jis pats turėjo įrodinėti savo kaltę, o, priešingai, institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, po to tik teismas visų įrodymų viseto pagrindu gali priimti vienokį ar kitokį nutarimą. Nagrinėdamas pakartotinai bylą teisme, teismas dėjo visas pastangas išsireikalauti ankščiau D. S. nurodytus įrodymus, tačiau praėjus tiek laiko duomenų teismui nepavyko gauti. Jeigu asmens kaltė turi būti aiškiai konstatuota, kad neliktų jokių abejonių, tai, D. S. pagrįstu įsitikinimu, kaltė nebuvo įrodyta visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, jo teiginiai dėl sidro pavartojimo, dėl laiko tarpo nuo sidro pavartojimo iki patikrinimo objektyviai paneigti nebuvo, juo labiau kad teisme kaip liudytojas buvo apklaustas E. A., kuris patvirtino D. S. parodymus. Nors objektyviai policijos pareigūnai ir negalėjo patvirtinti D. S. suvartoto sidro kiekio ir laiko, tačiau pareigūnai patvirtino, jog D. S. nuosekliai aiškino apie sidro pavartojimą, apie tai ir įrašydami į administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Kasacinės instancijos teismas, spręsdamas administracinių teisės pažeidimų bylų atnaujinimo klausimus, yra pasisakęs, jog administracinių teisės pažeidimų, susijusių su transporto priemonės vairavimu neblaiviam, bylose patikrinimo alkoholio matuokliu metu užfiksuoti duomenys nėra vienintelis ir neginčijamas įrodymas. Šie duomenys vertintini kartu su kitais bylos įrodymais, atitinkančiais ATPK 256 str. reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-12-2013). Pasak apelianto, teismas turėjo vertinti ir įvertinti D. S. nuoseklius parodymus, apklausto liudytojo E. A. parodymus, susieti šiuos parodymus su policijos pareigūnų parodymais, tik po to padaryti išvadas. Teismui neatlikus surinktų įrodymų vertinimo, D. S. manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ATPK 257 įtvirtintus principus, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

Be to, tai, kad administracine tvarka nubaustas D. S. siekė teisme įrodyti savo nekaltumą, atsiliepė ir nuobaudos paskyrimo dydžiui. Nors teismas ir nurodė, kad ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė asmeniui už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės), tačiau minimo straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda vairuotojams yra nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių. Pirmosios instancijos teismas D. S. skyrė 1250 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, t. y. sankcijoje numatytą vidurkį. Kodėl teismas paskyrė tokią nuobaudą, visiškai nėra aišku ir suprantama, nes, kaip nurodo teismas, pažeidėjo atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o tai reiškia, kad teismas aiškiai neteisingai paskyrė nuobaudą, o tai patvirtina D. S. teiginius, jog byla nebuvo išnagrinėta nešališkai, objektyviai ir išsamiai. Apeliantas daro išvadą, kad atsižvelgus į išdėstytus argumentus byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog D. S. padarė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, todėl administracinio teisės pažeidimo byla dėl šio pažeidimo padarymo nutrauktina, nenustačius D. S. veikoje šio pažeidimo įvykio ir sudėties.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo nutarimas keičiamas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo

D. S. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. D. S. atstovas advokatas R. Lupeika skunde neigia D. S. kaltę, teigia, kad pažeidimo, už kurį yra nubaustas, D. S. nepadarė, todėl administracinio teisės pažeidimo byla jam turi būti nutraukta.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pažeidė ATPK 257 straipsnį. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad D. S. padarė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo principų, įtvirtintų ATPK 257 straipsnyje, pažeidimo nenustatė.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, Plungės rajono apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl D. S. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą daryti.

Pritartina apelianto argumentams, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kai traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl D. S. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 iki 1,5 promilės).

Apeliantas skunde ginčija D. S. kaltę teigdamas, kad tikrinant jo blaivumą buvo padaryta pažeidimų, kurie turėjo įtakos tikrinimo rezultatams. Skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybei, kad prieš patikrinimą D. S. buvo gėręs du gurkšnius sidro, dėl to alkotesterio parodymai buvo iškraipyti, nes nuo paskutinio D. S. alkoholio vartojimo iki jo blaivumo patikrinimo nebuvo praėję 15 minučių, kaip nurodyta alkoholio matuoklio naudojimo instrukcijoje. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, D. S. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas 2014 m. vasario 1 d. 2 val. 30 min. D. S. tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad nuo to momento, kai jis vartojo sidrą, iki jo sustabdymo buvo praėjusios 5 minutės. Iš alkotesterio parodymų matyti, kad D. S. blaivumas buvo patikrintas 2014 m. vasario 1 d. 2 val. 40 min. (b. l. 6). Taigi, įvertinus šiuos duomenis ir paties D. S. parodymus, nėra pagrindo teigi, kad buvo pažeista alkotesterio „Alkotest 7510“, Nr. ARKC-0023, naudojimo tvarka, nes aiškiai matyti, kad nuo to momento, kai D. S. vartojo alkoholį paskutinį kartą, iki tada, kai buvo patikrintas jo blaivumas, buvo praėję 15 minučių laiko tarpas. Be to, kaip matyti iš liudytojos R. B. parodymų, po patikrinimo D. S. neprašė dar kartą pasitikrinti alkoholio matuokliu, jis sutiko su alkoholio matuoklio duomenimis, su viskuo sutiko ir pasirašė protokolą, apie sidro vartojimą jis minėjo jau būdamas automobilyje rašant protokolą (b. l. 63). Liudytojas A. M. taip pat parodė, kad D. S. apie sidro vartojimą pasakė jau baigiant rašyti protokolą (b. l. 64). Iš administracinio tiesės pažeidimo byloje esančio garso įrašo, kuris buvo daromas pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2014 m. vasario 18 d., matyti, kad tokias pačias aplinkybes D. S. nurodė ir pirmą kartą nagrinėjant bylą teisme, jam buvo siūloma kviesti į teismo posėdį policijos pareigūnus, tačiau jis nurodė, kad liudininkų kviesti nereikia, taip pat nurodė, kad kavinės vieta, kurioje jis buvo, yra nefilmuojama, todėl ir nėra galimybių išsireikalauti filmuotos medžiagos, iš kurios matytųsi, kad jis išgėrė tik du gurkšnius sidro. Tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog D. S. buvo patikrintas alkoholio matuokliu praėjus 15 minučių nuo jo sustabdymo, jam buvo išaiškinta ir 2014 m. vasario 18 d. teismo posėdžio metu, D. S. tuomet savo kaltę dėl padaryto pažeidimo pripažino ir gailėjosi dėl jo, prašė neskirti jam griežtos nuobaudos ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones. Iš D. S. pozicijos pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis pripažino savo kaltę, dėl jos gailėjosi, ir tik paskyrus jam ATPK 126 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, apeliaciniame skunde pateikė prašymus apklausti policijos pareigūnus ir kitus liudytojus, surinkti filmuotą medžiagą, nors jam tai buvo siūloma atlikti pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl D. S. nekaltumo negali būti vertinami niekaip kitaip kaip gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Be to, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, D. S., nesutikdamas su alkotesterio nustatytu jo neblaivumu, galėjo kreiptis į gydymo įstaigą dėl medicininės apžiūros, kraujo paėmimo ir ištyrimo, galėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jo blaivumą, tačiau D. S. to nepadarė, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių policijos pareigūnų atlikto blaivumo patikrinimo rezultatus. Taigi, kaip matyti iš bylos duomenų ir iš liudytojų parodymų, neblaivumo patikrinimo tvarka nebuvo pažeista. Atsižvelgus į tai visi pažeidėjo argumentai vertintini kaip pasirinkta gynybos pozicija, kuri yra visiškai paneigta policijos pareigūnų parodymais pirmosios instancijos teisme, todėl apygardos teismas apeliaciniame skunde nurodytus motyvus atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria apklaustų liudytojų ir paties D. S. parodymams ir jų analizei, teigia, kad pirmosios instancijos teisme policijos pareigūnai davė prieštaringus parodymus, skirtingai aiškino D. S. chuliganiško vairavimo aplinkybes, skirtingai nurodė D. S. paaiškinimo dėl sidro vartojimo aplinkybes. Tačiau įvertinęs visų pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų parodymus ir kitą administracinio teisės pažeidimo byloje esančią medžiagą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktinius duomenis, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vertino visą bylos medžiagą, įrodymų pakankamumą, nuoseklumą, logiškumą, patikimumą. Teismas motyvuotai ir pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų R. B. ir A. M. teisme duotais parodymais, kurie buvo logiški, nuoseklūs, atitiko tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją, kontekstą. Tai, kad A. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme neprisiminė kai kurių įvykio aplinkybių, nereiškia, kad jo parodymai yra prieštaringi. Kadangi policijos pareigūnai buvo apklausti praėjus 8 mėnesiams po nagrinėjamo įvykio, o su tokiais ar panašiais įvykiais policijos pareigūnai susiduria nuolat atlikdami tiesiogines savo pareigas, negalima atmesti aplinkybės, kad įvykio aplinkybės užsimiršta, juo labiau kad D. S. padarytas administracinis teisės pažeidimas niekuo neišsiskiria iš kitų tokio pobūdžio pažeidimų. Vertinant apeliacinio skundo argumentus apie policijos pareigūnų parodymų neatitikimą dėl D. S. chuliganiško vairavimo, pažymėtina, kad šioje byloje D. S. nėra kaltinamas ATPK 124² straipsnyje numatyto pažeidimo (pavojingas ir chuliganiškas vairavimas) padarymu, todėl šie apeliaciniame skunde pateikti argumentai neturi reikšmės sprendžiant dėl D. S. atsakomybės pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Plungės rajono apylinkes teismas pagrįstai konstatavo, kad D. S. kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, padarymo visiškai įrodyta. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą, išsamiai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino D. S. kaltu padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Tačiau būtina pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Ankstesniu 2014 m. vasario 18 d. Plungės rajono apylinkės teismo nutarimu D. S. buvo paskirta 1000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams. Tačiau panaikinus minėtą nutarimą ir iš naujo išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu D. S. buvo paskirta 1250 Lt su bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams. D. S. administracinio teisės pažeidimo byla abu kartus buvo nagrinėjama tik pagal nubaustojo apeliacinius skundus. Šiuo aspektu pasisakytina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese. Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, jog buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose bei tarptautiniuose aktuose numatytas teises. Viena iš tokio asmens teisių – skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju dėl asmens vykstantis procesas negalėtų būti laikomas teisingu (sąžiningu) ir būtų pažeidžiamas kiekvienoje demokratinėje valstybėje non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas. <...> Traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens padėtis, priimant <...> sprendimą bet kokiu aspektu gali būti bloginama tik tuo atveju, jei to yra prašoma institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, ar nukentėjusiojo skunde (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartis Nr. N12-344-2004, publikuotoje biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2005 m.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje priimto skundžiamo teismo nutarimo dalis dėl didesnės nuobaudos skyrimo D. S. negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, nes taip yra pabloginama asmens padėtis dėl jo paties paduoto apeliacinio skundo, pakartotinai nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą pažeidėjui didesnė bauda negalėjo būti paskirta. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutarimas dėl nuobaudos paskyrimo D. S. keistinas ir jam paskirta 1250 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams mažintina iki 1000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Pakeisti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimą:

D. S. pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį paskirti 1000 Lt (vieno tūkstančio litų 00 ct (290 Eur)) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems (1) metams.

Nutartis neskundžiama.