Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. ir jo gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d., bausmės vykdymas P. J. atidėtas 2 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

P. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 21 d., apie 9 val., Telšių m., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas lengvąjį automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 53 punkte nurodytus reikalavimus, nepasirinko saugaus greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 172 punkte nurodytus reikalavimus, dėl to partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusį J. M., tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 75 punkte nurodytus reikalavimus, ir dėl to nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų: skeveldrinio įspaustinio kaukolės skliauto kaulų lūžio, kaukolės pamato kaulo lūžio, galvos smegenų sumušimo su ryškia neurologine simptomatika J. M. 2006 m. kovo 1 d. Klaipėdos ligoninėje mirė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. J. ir jo gynėjas advokatas N. U. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Skundo nagrinėjimo metu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar:

BPK 20 str. 5 d., kur numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu,

BPK 59 str. 4 d., kur numatyta, kad teisėjo nusišalinimą turi patvirtinti teismo pirmininkas ar to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Jeigu teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjo nusišalinimo nepatvirtina, nepagrįstą nusišalinimą pareiškęs teisėjas privalo bylą nagrinėti iš esmės;

ta apimtimi, kad baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, neturėdamas savo žinioje baudžiamosios bylos nei kaip pirmosios instancijos, nei kaip apeliacinės instancijos teisėjas netiesiogiai vertino baudžiamosios bylos medžiagą, anksčiau byloje priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą; sprendžia ir galimai dėl savo paties padarytų pažeidimų bei netinkamai atliekamų pareigų organizuojant teismo darbą; faktiškai peržiūri to paties teismo sprendimą ir jį naikina nebūdamas aukštesnės instancijos teismas; Konstitucija laiduoja piliečiams instancinę teismų sistemą, kai tos pačios instancijos teismas negali peržiūrėti savo paties sprendimų; teisėjui asmeniškai priėjusiam išvados, kad jis negali nešališkai išnagrinėti bylos, kliudoma nusišalinti ir taip užtikrinti asmens konstitucinę teisę į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą – neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos:

30 str. 1 d. kur numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą;

31 str. 2 d. kur numatyta, kad asmuo, kaltinamas padarąs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas;

109 str. 1 d. kur numatyta, kad Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai;

109 str. 2 d. kur numatyta, kad Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingu­mą, yra nepriklausomi;

109 str. 3 d. kur numatyta, kad Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo;

111 str. 1 d. kur numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai;

111 str. 4 d. kur numatyta, kad teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

Apeliantai skunde pažymi, kad, nors Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje turi būti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, tačiau skundžiamas nuosprendis yra be jokių įrodymų vertinimo motyvų. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis prasideda nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išdėstymu, o toliau išdėstyti įrodymai visiškai neįvertinti, kaltinantys įrodymai visiškai neatskirti nuo teisinančių įrodymų. Nors iš išdėstytų įrodymų akivaizdu, kad dalis jų, t. y. P. J., liudytojų I. D., E. K., S. D., P. B. parodymai, 2006-05-10 ir 2006-12-06 specialistų išvados P. J. teisina, tačiau nuosprendyje jie visiškai neaptarti, kas prieštarauja teismų praktikai.

Prašo atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimu Nr. 40 patvirtintoje Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje nurodyta, kad „Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Ir tik po to nurodomos teismo išvados dėl įrodymų. Tokiai pratikai, kada įrodymai atmetami neišdėsčius teismo išvadas pagrindžiančių įrodymų turinio, nepritartina“. Taip pat pažymi, jog minėtoje apžvalgoje nurodyta, kad „motyvai dėl įrodymų – tai argumentai ir paaiškinimai, kodėl teismas priima vienus įrodymus ir atmeta kitus. Motyvai turi būti paremti argumentuota visų įrodymų analize, padarytas išvadas būtina pagrįsti faktiniais duomenimis, ištirtais teisiamajame posėdyje“. Teigia, jog šiuo atveju tinkamos ir išsamios įrodymų analizės skundžiamame nuosprendyje nėra. Teismas nenurodė motyvų, kodėl atmeta kaltinamojo parodymus, aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodė tik liudytojų parodymų turinį, tačiau šių parodymų netyrė, neanalizavo ir nelygino su kitais duomenimis, net nebandė pateikti bent kokios įrodymų analizės.

Apeliantų įsitikinimu, teismas, neįvertinęs prieštaringų įrodymų darydamas išvadą apie kaltumą, tapo šališku. Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad nuosprendyje neįvertinti kaltinantys ir teisinantys įrodymai, jie net neatskirti, apsiribota tik jų išdėstymu, bet nepasisakyta, kokiais įrodymais teismas tiki, o kuriuos atmeta, t. y. visiškai nesilaikyta BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų. Teigia, jog tuo teismas padarė BPK 369 str. 3 d. nustatytą pažeidimą, kurio negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes, jeigu apeliacinės instancijos teismas pats pagal pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus nustatys kokius nors kaltumo ar įrodymų vertinimo motyvus, bus pažeistos nuteistojo teisės į teisingą teismą, nes taip iš esmės bus atimta teisė skųsti nuosprendžio motyvus apeliacinės instancijos teismui, t. y. motyvai bus išdėstyti apeliacinėje instancijoje, o jų patikrinti jau nebus galima. Pažymi, kad apkaltinamieji įrodymų vertinimo motyvai privalo būti jau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Teigia, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas. Teisminio nagrinėjimo metu teisėjai po pareikšto nusišalinimo nusišalinus, šį nusišalinimą patvirtino teismo pirmininkas. Kadangi nušalinimas buvo pareikštas visam Telšių rajono apylinkės teismui ir visiems Šiaulių apygardos teismo teritorijoje veikiantiems teismams, po to, kai nuo bylos nusišalino Raseinių rajono apylinkės teismas, byla buvo perduota apeliaciniam teismui. Apeliacinis teismas pasisakė, kad Telšių rajono apylinkės teismo nusišalinimas nuo bylos buvo nepagrįstas ir byla vėl buvo perduota nagrinėti Telšių rajono apylinkės teismui, teisėjai V. Liauzginienei. Mano, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes apeliacinio teismo nutartis negalėjo panaikinti teisėjos V. Liauzginienės nusišalinimo ir šio nusišalinimo patvirtinimo. Prašo atsižvelgti į tai, kad apeliacinis teismas iš esmės pasisakė dėl viso Telšių rajono apylinkės teismo nušalinimo, tačiau nepasisakė dėl teisėjos V. Liauzginienės nušalinimo. Todėl mano, jog teisme vėl pradėjus nagrinėti bylą, teisėja po pareikšto nušalinimo nepagrįstai nenusišalino, nurodžiusi, kad apeliacinis teismas nustatė, jog nušalinimai nepagrįsti. Apeliantų įsitikinimu, dėl to, ar galima nusišalinusiam nuo bylos nagrinėjimo teisėjui nagrinėti bylą, jei nusišalinimas nepatvirtinamas, kyla konstitucinė problema. Prašo atsižvelgti į tai, kad vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai vykdydami teisingumą turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. Joks teisėjas, vykdydamas teisingumą, nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo pirmininkui. Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių.

Apeliantų teigimu, byloje esantys įrodymai yra ne vienareikšmiai, o leidžiantys daryti priešingas išvadas. Prašo atsižvelgti į tai, kad 2008-12-08 ikiteisminis tyrimas byloje buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad „iš 2008-10-14 ekspertizės akto Nr. 11-1523 (08) matyti, jog įtariamojo P. J. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui tik esant konkrečiai sąlygai, t. y. jeigu pėsčiasis iki partrenkimo vietos judėjo ne didesniu kaip 7, 7 km/h greičiu. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu negauta objektyvių duomenų, kurie paneigtų J. M. galimybę eismo įvykio dieną judėti didesniu nei 7, 7 km/h greičiu, <...> o tai reiškia, kad nėra galimybės pašalinti abejones dėl P. J. veiksmų kaip pagrindinės sąlygos kilti šiam eismo įvykiui“. Mano, jog šis motyvas yra esminis, kuriuo remiantis nuteistasis turėjo būti išteisintas. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje Nr. 30, paskelbtoje teismų praktikoje Nr. 30, yra išaiškinta, kad „Sudėtingesnių klausimų priežastinio ryšio nustatymo aspektu teismams kyla tada, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai. Tokiais at­vejais svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs prie­žastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prakti­koje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transpo­rto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų pa­darinių atsiradimui“ (Teismų praktika, Nr. 30, psl. 583).

Mano, kad šiuo atveju esminis klausimas – kas pažeidė eismo taisykles, kieno veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – J. M. mirtimi – yra nevienareikšmis, todėl Telšių rajono apylinkės prokuratūra bylą buvo nutraukusi. Teismo posėdyje apklausti ekspertai patvirtino, kad jokių naujų duomenų teisminio nagrinėjimo metu atskleista nebuvo, jokių naujų duomenų nenustatyta. Kitas svarbus klausimas šioje byloje, tiesiogiai įtakojantis P. J. atsakomybę, yra klausimas, kur buvo partrenktas nukentėjusysis – pėsčiųjų perėjoje ar ne. Teigia, kad nagrinėjant bylą teisme neginčijamai įrodyta, jog pėsčiųjų perėjos ženklas „zebras“ matėsi, todėl pėsčiųjų perėjos zona siaurėja ir J. M. partrenktas akivaizdžiai ne perėjoje. Tą patvirtina Damunskienės, Kryževičienės, Burneikis, Bukauskaitės parodymai. Pažymi, kad nukentėjusysis pažeidė šiuos Kelių eismo taisyklų punktus: 43 – pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, - kelkraščiu, jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu; 44- kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu einantys pėstieji turi eiti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį; 49- į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms; 51- į-engti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį, ir įsitikina, kad tai saugu; 52- važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi delsti ar stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu.

Apeliantų manymu, akivaizdu, jog nėra galimybės vienareikšmiškai nustatyti, kieno padaryti pažeidimai – J. M. ar nuteistojo, buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, todėl šiai bylai galioja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dviejų subjektų kaltės atskyrimui. Neginčijamų P. J. kaltės įrodymų nėra.

Atsikirtimu į P. J. ir jo gynėjo advokato N. U. skundą nukentėjusysis R. M. prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nuosprendyje apylinkės teismas nusikalstamą veiką išdėstė konkrečiai, aiškiai suformulavo kaltinimo esmę, teisingai išdėstė ir nurodė kaltinamajam pareikšto kaltinimo aplinkybes, nurodė visus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus bei ekspertų paaiškinimus, kuriais vadovaudamasis padarė teisingas išvadas, kad kaltinamojo P. J. veika pilnai įrodyta, kvalifikuota teisingai. Teigia nesutinkantis su apeliacinio skundo motyvais, kad surašant nuosprendį teismas buvo šališkas ir nuosprendis surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 305 str. reikalavimus. Kadangi Šiaulių apygardos teismui išsprendus teismingumo klausimą, byla iš naujo po P. J. skundo išnagrinėjimo buvo perduota nagrinėti Telšių rajono apylinkės teismui, teisėjai V. Liauzginienei, mano, kad apeliantas be pagrindo teigia, jog bylą išnagrinėjo nusišalinusi teisėja. Nesutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad J. M. buvo partrenktas ne perėjoje ir pastarojo teiginiu, kad J. M., kaip pėsčiasis, pažeidė KET taisykles.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus.

Dėl P. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką

Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. P. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 21 d., apie 9 val., Telšių m., (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas lengvąjį automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 53 punkte nurodytus reikalavimus, nepasirinko saugaus greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 172 punkte nurodytus reikalavimus, dėl to partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusį J. M., tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 75 punkte nurodytus reikalavimus, ir dėl to nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų J. M. Klaipėdos ligoninėje mirė. Apeliantai prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį, teigia, kad P. J. kaltė padarius nusikalstamą veiką neįrodyta.

Kolegijos nuomone, spręsdamas P. J. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįsti rėmėsi specialistų ir ekspertų išvadomis, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, liudytojų S. D., P. B., nukentėjusiųjų A. M. ir R. M. parodymais, iš dalies – paties nuteistojo P. J. parodymais, liudytojos I. D. parodymais, kitais teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Nuteistasis P. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2006 m. sausio 21 d. apie 8 val. jis automobiliu „Opel Vectra“ kartu su I. D. T. (duomenys neskelbtini) gatve važiavo link miesto centro. Važiavimo sąlygos buvo geros, matomumas taip pat geras, tiek jam, tiek I. D. buvo keista, kad nesimato nė vieno žmogaus, nors buvo turgaus diena. Staiga jis pamatė iš kairės pusės į dešinę pusę per gatvę bėgantį žmogų. Kai šį žmogų pastebėjo, jis jau buvo jo eismo juostos pusėje, ties viduriu kelio, maždaug ant ašinės linijos. Žmogaus žengiančio nuo šaligatvio jis nepastebėjo. Paaiškino neprisimenantis, ar tuo momentu, kai pamatė žmogų, jis jau buvo pravažiavęs pėsčiųjų perėją, tačiau greičiausiai, kad dar nebuvo. Kodėl jis nepastebėjo žmogaus, kol šis dar buvo kairėje eismo juostoje, negali paaiškinti, tačiau teigia, kad automobilį vairavo įdėmiai stebėdamas kelią ir laikydamasis visų kelių eismo taisyklių. Automobilio jis nestabdė visiškai, pamatęs žmogų, pasuko automobilio vairą. Žmogus bėgo per gatvę visiškai nesustodamas. Teigia tikrai matęs pėsčiųjų perėjos ženklinimą, perėją matė iš tolo, žinojo, kad toje vietoje yra pėsčiųjų perėja. Net ir nematydamas, jis iš patirties žinojo, kad ten yra pėsčiųjų perėja, ją prisimena nuo vaikystės, kadangi tuo keliu dažnai važiuodavo su tėvais. Nors jis ir suvokė, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, tačiau automobilio nepristabdė, kadangi kelias buvo „laisvas“, eismui niekas netrukdė. Žmogus trenkėsi į automobilio priekinės dalies kairįjį šoną, jis žmogaus nepastūmė. Stabdymo kelias buvo nuo susidūrimo iki galutinio taško ant sniego krūvos. Nurodė nepripažįstantis savo kaltės, kadangi žmogus bėgo per gatvę ne pėsčiųjų perėjoje, o jis važiavo savo eismo juostoje, buvo blaivus (t. 4, b. l. 64-67). Parodymų patikrinimo vietoje metu P. J. nurodė, kad pėsčiąjį jis pamatė ir partrenkė 1, 1 m atstumu už pėsčiųjų perėjos ir 3,5 m atstumu iki važiuojamosios kelio dalies šaligatvio, po smūgio pėsčiasis nukrito 1, 8 m atstumu už pėsčiųjų perėjos ir 2, 8 m atstumu iki važiuojamosios kelio dalies šaligatvio (t. 1, b. l. 148-150).

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, nuteistojo P. J. ir pastarojo automobiliu įvykio metu kartu važiavusios liudytojos I. D. parodymai nesutampa. Liudytoja I. D. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad maždaug prieš ketverius metus jai P. J. vairuojamu automobiliu važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve link Telšių miesto centro, ji pamačiusi, kaip staiga kairėje kelio pusėje nuo grumsto atsispyrė senas žmogus ir bėgo per gatvę. Nors P. J. suko automobilio vairą į dešinę, į šalikelę, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko. Žmogus atsitrenkė į kairę priekinę automobilio pusę ir buvo šiek tiek nublokštas nuo susidūrimo vietos. Viskas įvyko labai greitai. Žmogus bėgo, kiek gali bėgti senyvas žmogus. Tai buvo jau už pėsčiųjų perėjos. Pėsčiųjų perėjos ženklas „zebras“ ant asfalto matėsi gerai. Transporto eismas tuo metu nebuvo didelis, važiuojant ji su automobilį vairuojančiu P. J. „persimetė“ tik vienu kitu žodžiu (t. 4, b. l. 68). Teisiamajame posėdyje perskaičius liudytojos I. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 153-154, 155), pastaroji paaiškino, kad tuomet įvykio aplinkybes ji prisiminė geriau. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. D. nurodė, kad 2006 m. sausio 21 d. važiuojant P. J. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) gatve į miesto centrą, ji už pėsčiųjų perėjos prie kirpyklos, pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini), pamatė iš kairės gatvės pusės bėgantį žmogų, kuris trenkėsi į automobilio priekinės kairės pusės dureles ir nukrito ant žemės. Viskas įvyko staiga, pėsčiasis į važiuojamąją kelio dalį išėjo ne pėsčiųjų perėjoje, neįvertinęs atstumo iki atvažiuojančio automobilio. Pėsčiąjį ji pamatė likus iki automobilio apie 1 m (t. 1, b. l. 153-154). Papildomos apklausos metu liudytoja I. D. parodė, kad pėsčiąjį ji pamatė likus 3 metrams iki automobilio, pėsčiasis bėgo skersai per važiuojamąją kelio dalį „greitu bėgimu“, trenkėsi į automobilio kairės pusės priekinį sparną, užkrito ant vairuotojo pusės stiklo ir nukrito kažkur per vidurį gatvės (t. 1, b. l. 155). Taigi, iš nuteistojo P. J. ir liudytojos I. D. parodymų akivaizdu, kad esmines įvykio aplinkybes jie nurodė skirtingai: P. J. aiškino, kad tuo momentu, kai jis žmogų pastebėjo, pastarasis jau buvo jo eismo juostos pusėje, ties viduriu kelio, maždaug ant ašinės linijos, žmogaus žengiančio nuo šaligatvio jis nepastebėjo, o liudytoja I. D. aiškino mačiusi, kaip staiga kairėje kelio pusėje nuo grumsto atsispyrė senas žmogus ir bėgo per gatvę. Vertinant minėtų asmenų parodymus, kyla abejonių dėl šių parodymų teisingumo: jei, kaip teigia nuteistasis P. J., automobilį jis vairavo įdėmiai stebėdamas kelią, laikydamasis visų KET reikalavimų, iš patirties žinodamas pėsčiųjų perėjos vietą ir matydamas ant asfalto perėjos ženklinimą, kodėl jis, kaip ir šalia jo keleivio vietoje sėdėjusi I. D., nematė nuo kairiosios kelio pusės bėgančio senyvo žmogaus ir, siekdamas išvengti susidūrimo su pėsčiuoju, laiku nesumažino automobilio greičio, juolab, kad ir P. J., ir I. D. teigimu, važiavimo sąlygos buvo geros. Aplinkybę, kad įvykio metu važiavimo sąlygos nebuvo sudėtingos, patvirtina ir byloje esančios Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos bei Telšių meteorologijos stoties pažymos (t. 2, b. l. 61, 63). Pastebėtina, kad liudytojos I. D. parodymai nėra nuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus tos pačios apklausos metu ji aiškino, kad žmogus per gatvę bėgo, po to – kad ėjo, teisme vėlgi tvirtino, kad vyriškis per gatvę bėgo. Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo P. J. ir liudytojos I. D. parodymai sutampa tik dėl to, kad pėsčiąjį jie pastebėjo per vėlai, kad būtų buvę galima laiku sustabdyti automobilį – žmogui jau esant P. J. vairuojamo automobilio eismo juostoje, tarp žmogaus ir automobilio likus maždaug 1 metro atstumui. Šią aplinkybę patvirtina ir P. J. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad automobilio jis nestabdė visiškai, pamatęs žmogų, tik pasuko automobilio vairą į dešinę pusę ir užvažiavo ant dešiniajame kelkraštyje buvusios sniego krūvos. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo parodymai, kad jis, nors ir bendraudamas su keleive, tačiau įdėmiai stebėdamas kelią ir matydamas iš kairės pusės į dešinę pusę per gatvę bėgantį žmogų, visiškai nestabdė automobilio, siekdamas išvengti susidūrimo su pėsčiuoju, laikytini nelogiškais – kiekvienas vairuotojas, pastebėjęs kelyje kliūtį, siekia išvengti susidūrimo, imasi visų galimų tokioje situacijoje veiksmų. Tiek P. J. parodymai, kad esant geroms važiavimo sąlygoms, nedideliam transporto eismui, važiuojant saugiu greičiu, pėsčiąjį jis pamatė jau visiškai prieš savo automobilį, nes pėsčiasis bėgo, taip pat ir liudytojos I. D. parodymai, kad pėsčiasis keliu bėgo, todėl laiku sustabdyti automobilį nebuvo galimybės, vertintini kritiškai. Aplinkybę, kad žuvusysis J. M. po patirto insulto ir atliktos galvos operacijos negalėjo bėgioti, patvirtino nukentėjusieji A. M. ir R. M. bei liudytoja L. M.. Nukentėjusysis A. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jo vyresnysis brolis J. M. 1986 metais patyrė dvigubą insultą, jam buvo atlikta galvos operacija. J. M. buvo iš dalies paralyžiuotas, „vilko“ dešinę koją ir negalėjo bėgti dėl sveikatos būklės. Po ambulatorinio gydymo jo broliui buvo suteikta II invalidumo grupė, jis buvo pripažintas visiškai nedarbingu. Mirties dieną J. M. buvo 79 metai (t. 4, b. l. 67-68). Nukentėjusysis R. M. taip pat patvirtino, kad jo tėvas po atliktos galvos operacijos buvo neįgalus, jautėsi nestabilumas, kuris pasireikšdavo tuo, kad jo tėvas kartais pašlitiniuodavo. Tėvas buvo senas žmogus, bėgioti negalėjo, tik lėtai eidavo (t. 4, b. l. 88). Liudytoja L. M. apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme) parodė, kad jos uošvis J. M. maždaug prieš dešimt metų buvo patyręs traumą ir susižalojęs galvą, dėl ko jam du kartus trūko kraujagyslė ir jis abu kartus buvo operuotas. Po patirtų operacijų J. M. vaikščiojo lėčiau, lyg pritraukdamas dešinę koją, „šliauždamas“, turėjo II grupės invalidumą. Dėl to, kad po patirtos traumos jos uošvis vaikščiodavo lėčiau, gali garantuoti, kad jis neturėjo jokių galimybių greitai vaikščioti ar bėgioti. Pamena, kad jai įvykio dieną nuvykus į ligoninę, kur J. M. buvo operuojamas, ten buvo atvažiavęs ir automobilį vairavęs P. J., kuris buvo labai pasimetęs ir jau paklausus, kaip tai įvyko, pasakė, kad užsišnekėjo su kartu važiavusia kaimyne ir gatve einančio jos uošvio nepastebėjo (t. 2, b. l. 71-73). Kaip jau buvo minėta aukščiau, to, kad vairuodamas automobilį jis bendravo su kartu važiavusia I. D., neneigė nei pats nuteistasis, nei I. D.. Byloje esanti J. M. epikrizė (t. 1, b. l. 101), kurioje nurodyta, kad po galvos operacijų J. M. pradėjo vaikščioti, atsistatė jo orientacija, kolegijos nuomone, nukentėjusiųjų bei liudytojos L. M. parodymų nepaneigia, taip pat nepatvirtina, kad praėjus ilgam laikotarpiui po minėtų operacijų ir būdamas 78 metų amžiaus, J. M. galėjo bėgioti. Šių parodymų nepaneigia ir specialisto R. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (parodymai ištirti apylinkės teisme), kad J. M. po tokios traumos, kuri aprašyta epikrizėje, ir po gydymo vėliau (jau net po kelių savaičių) galėjo normaliai judėti, taip pat ir bėgti (t. 1, b. l. 186-187). Teisiamajame posėdyje specialistas S. R. paaiškino, kad parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis davė remdamasis epikrizėje nurodytais medicininiais duomenimis. Atsakydamas į teisėjos ir nukentėjusiojo klausimus, nurodė, kad jis tiksliai negali teigti, ar po operacijų J. M. judėjimas buvo apsunkintas – galėjo būti ir taip, ir ne, ar tokio amžiaus žmogus, esant apsunkintam judėjimui, galėjo bėgioti, vienareikšmiškai atsakyti sunku (t. 4, b. l. 90). Byloje esanti invalido pažymėjimo kopija liudija, kad J. M. buvo antros grupės invalidas (t. 2, b. l. 26). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad J. M., gim. (duomenys neskelbtini), įvykio metu buvo 78 metai. Tiek nuteistojo, tiek ir liudytojos I. D. parodymus, kad jie matė J. M. bėgantį per gatvę, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia ir jų pačių parodymai, kad žmogų jie pamatė tik prieš pat automobilį ir automobilio vairuotojas P. J. stabdyti pradėjo tik su pastaruoju susidūręs – nelogiška, kad vairuotojas, matydamas keliu bėgantį žmogų, nemažintų automobilio greičio ar jo visiškai nestabdytų, siekdamas išvengti susidūrimo. Kad P. J. prieš pėsčiųjų perėją nestabdė, patvirtina ir liudytojos Telšių apskrities VPK tyrėjos D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai – „prieš pėsčiųjų perėją stabdymo žymių tikrai nebuvo“ (t. 2, b. l. 106-107 - parodymai ištirti teisme). Kolegijos nuomone, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įvykio metu J. M. ėjo, o ne bėgo.

Nors nuteistasis P. J. teisme parodė, kad žmogus bėgo per gatvę ne pėsčiųjų perėjoje, šiuos jo parodymus paneigia byloje surinkti įrodymai.

2006 m. sausio 21 d. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole pažymėta, kad tiksli kelių eismo įvykio vieta – nereguliuojama pėsčiųjų perėja. Kelio dangos tipas – asfaltas, kelio dangos būklė – šerkšnas. Taip pat užfiksuota, kad automobilis „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovi priekiu į Telšių m. centro pusę, atstumas nuo kairiosios priekinės ašies iki kairiojo kelkraščio – 7, 1 m., atstumas nuo galinės kairės pusės ašies iki dešiniojo kelkraščio – 7, 7 m. Iš autoavarijos vietos plano matyti, kad bendras (duomenys neskelbtini) gatvės plotis – 8 m (t. 1, b. l. 25-28).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. gruodžio 6 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog tikėtina, kad kelio ilgio atžvilgiu pėsčiasis J. M. automobiliu „Opel Vectra“ buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos ribose (t. 1, b. l. 66-69).

2007 m. gruodžio 29 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat pateikta išvada, kad pėsčiojo J. M. partrenkimo vieta kelio ilgio atžvilgiu yra pėsčiųjų perėjoje (t. 1, b. l. 82-85).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, siekiant nustatyti objektyvią tiesą ir pašalinti prieštaravimus, Telšių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo paskirta pakartotinė komisijinė teismo eismo įvykio ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų komisijai, į kurios sudėtį būtų įtraukti šioje byloje nedalyvavę ekspertai (t. 1, b. l. 103-105).

Atlikus minėtą ekspertizę, pateikta išvada, kad kelio ilgio atžvilgiu pėsčiasis J. M. buvo partrenktas ne mažesniu kaip 5 m atstumu iki kairėje kelio pusėje esančio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, tikėtina horizontaliuoju perėjos ženklinimu „zebras“ pažymėtoje važiuojamosios dalies vietoje. Kelio pločio atžvilgiu pėsčiasis J. M. buvo partrenktas didesniu kaip 1,5 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Nustatyti tikslesnės pėsčiojo partrenkimo vietos negalima. Taip pat nurodyta, kad automobilio „Opel Vectra“ vairuotojas P. J., važiuodamas 43 km/h greičiu ir laiku stabdydamas vairuojamą automobilį, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo J. M. partrenkimo, jeigu pastarasis per važiuojamąją dalį ėjo arba bėgo ramiu tempu, ne didesniu kaip 7,7 km/h greičiu. Tačiau, jei pėsčiasis J. M. per važiuojamąją dalį bėgo greitu tempu, didesniu nei 7,7 km/h greičiu, tuomet automobilio vairuotojas P. J. techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo neturėjo. Šio eismo įvykio mechanizmas buvo toks: automobilis „Opel Vectra“, vairuojamas P. J., važiavo (duomenys neskelbtini) gatve apie 43 km/h greičiu Telšių miesto centro kryptimi. Automobiliui artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, į važiuojamąją kelio dalį iš kairės pusės, automobilio važiavimo krypties atžvilgiu, įžengė pėsčiasis J. M.. Pėsčiajam judant link dešiniojo šaligatvio ir esant iki jo ne mažesniu kaip 1,5 m atstumu bei didesniu kaip 5 m atstumu iki kairėje kelio pusėje esančio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ (matuojant išilgine kelio kryptimi), tikėtina horizontaliuoju perėjos ženklinimu „zebras“ pažymėtoje važiuojamosios dalies vietoje, jis buvo partrenktas automobilio „Opel Vectra“. Pėsčiasis užkrito ant automobilio variklio dangčio, trenkėsi į priekinio stiklo kairės pusės kampą ir nulaužęs kairės pusės atbulinio vaizdo veidrodėlį buvo nublokštas į priekį, automobilio važiavimo kryptimi, ant važiuojamosios kelio dalies. Po pėsčiojo partrenkimo stabdomas ir sukamas į dešinę automobilis „Opel Vectra“ užvažiavo ant dešinės pusės šaligatvio ir sustojo padėtyje, užfiksuotoje eismo įvykio vietos plane. Jeigu pėsčiasis iki partrenkimo vietos judėjo ne didesniu kaip 7,7 km/h greičiu, tai tokiu atveju automobilio „Opel Vectra“ vairuotojo P. J. veiksmai, – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kai į važiuojamąją kelio dalį įžengė pėsčiasis J. M., laiku nestabdė vairuojamo automobilio ir jį partrenkė, – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Jeigu pėsčiasis J. M. iki partrenkimo vietos važiuojamąją kelio dalimi judėjo didesniu nei 7,7 km/h greičiu, tuomet pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu buvo pėsčiojo J. M. veiksmai, – judėdamas į kitą važiuojamosios dalies pusę sudarė neišvengiamą kliūtį artėjančio automobilio „Opel Vectra“ judėjimui t. 1, b. l. 122-127). Teisiamojo posėdžio metu ekspertas I. G. nurodė tvirtinantis 2008 m. spalio 14 d. ekspertizės akte išdėstytas aplinkybes ir duotą išvadą. Paaiškino, jog priimant dėmesin, kad pėsčiasis įžengė į gatvę 0,5 metro už pėsčiųjų perėjos, jo išvada nesikeistų, nes tai nereiškia, kad vairuotojas, pamatęs per gatvę einantį žmogų, turi nereaguoti. Pėsčiasis buvo partrenktas prieš stiklo šukių išsidėstymo zoną, o šukės lekia 5, 5 m į priekį. Nurodė manantis, kad J. M. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje (t. 4, b. l. 91).

Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad J. M. įvykio metu judėjo didesniu kaip 7,7 km/h greičiu. Surinkti įrodymai patvirtina, kad J. M. buvo patrenktas pėsčiųjų perėjos ribose. Šios aplinkybės nepaneigia bei nuteistojo neteisina, kaip skundu teigia apeliantai, ir liudytojų S. D. bei P. B. parodymai. Liudytojas S. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad žiūrint nuo miesto centro iki pėsčiųjų perėjos, žmogus gulėjo 0,5 m atstumu, šis atstumas – nuo pėsčiųjų perėją žyminčio „zebro“. Tą dieną pėsčiųjų perėją žyminčio ženklo – „zebro“ nesimatė (t. 4, b. l. 88-89). Liudytojo P. B. parodymai, kad žmogus gulėjo nuo kelkraščio gal 1 m atstumu ir gal 2 m atstumu už pėsčiųjų perėjos, P. J. kaltės taipogi nepaneigia (t. 4, b. l. 69). Kaip jau minėta aukščiau, tiek P. J., tiek I. D. parodė, kad žmogus buvo nublokštas nuo susidūrimo vietos. Liudytojos E. K. parodymai, kad pėsčiasis gulėjo apie 5 m atstumu nuo perėjos žiūrint link miesto centro, o automobilis buvo maždaug už 10 m nuo pėsčiųjų perėjos (t. 4, b. l. 69, t. 1, b. l. 158-159), vertintini kritiška, nes juos paneigia kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 31 p. (eismo įvykio metu galiojusi redakcija), pėsčiųjų perėja yra „važiuojamojoje dalyje esanti perėjimo per kelią vieta, pažymėta ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis arba tik ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Pėsčiųjų perėjos ribas žymi važiuojamosios dalies ženklinimo linijos, o jeigu jų nėra – įsivaizduojamos tiesės, einančios nuo kelio ženklų statmenai per kelią“. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu kelias buvo padengtas šerkšnu, ką patvirtina kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 25-28), liudytojų D. B. (t. 2, b. l. 106-107; t. 4, b. l. 89) bei S. D. parodymai (t. 4, b. l. 88-89), taip pat liudytojo P. B. parodymai, kad pėsčiųjų perėjos linijos kažkiek matėsi tik viduryje kelio (t. 4, b. l. 69), šiuo atveju pėsčiųjų perėja turėjo būti laikoma zona, pažymėta ženklais „Pėsčiųjų perėja“, t. y. zona nuo vieno ženklo „Pėsčiųjų perėja“ iki kito tokio paties ženklo. Be to, kaip jau minėta aukščiau, tai, kad pėsčiasis J. M. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, patvirtina Lietuvos teismo 2006-12-06, 2007-12-29 ir 2008-10-14 ekspertizių išvados (t. 1, b. l. 66-69, 82-85, 122-127).

KET 75 p. nurodyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juosta, o keliuose su viena juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Minėtas KET reikalavimas įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam ir pasirengusiam pėsčiųjų išėjimui į gatvę, todėl sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamoje dalyje. Nors KET 89 punktas nustato, kad pėstieji kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl, vykdydamas KET 75 punkto reikalavimus vairuotojas matydamas, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidus ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Vairuotojo atsakomybė dėl pėsčiųjų sužalojimo pėsčiųjų perėjoje nekyla tik nesant kelių eismo taisyklių pažeidimo arba nesant vairuotojo kaltės dėl padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, t.y. kai vairuotojas važiuoja leistinu greičiu, o pėsčiasis staiga išbėga į kelio eismo juostą, kuria juda automobilis, greitai bėga per perėją ir dėl to vairuotojas neturi galimybės laiku sustabdyti mašinos ir išvengti eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-416/2010).

Kolegijos nuomone, byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis P. J. pažeidė KET 75 p. reikalavimus, ir būtent šis pažeidimas buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Kadangi, kaip jau minėta, nustatyta, kad pėsčiasis ne bėgo, o ėjo, jis ėjo per pėsčiųjų perėją, vairuotojas, būdamas atidus, esant palankioms vairavimo sąlygoms, geram matomumui, turėjo galimybę pėsčiąjį pamatyti laiku bei atitinkamai reaguoti – sulėtinti automobilio greitį arba sustoti ir taip išvengti pėsčiojo patrenkimo. Taigi, P. J. veikoje yra neatsargi kaltė, pasireiškianti nusikalstamu nerūpestingumu, kai kaltininkas nesuvokia daromos veikos pavojingumo, t. y. kad pėsčiųjų perėja, prie kurios jis artėja, eina žmogus ir dėl to reikia mažinti greitį ar stabdyti, nenumato, kad dėl jo veikos gali kilti pavojingi padariniai – jis nespės laiku sustabdyti mašiną ir užvažiuos ant žmogaus, tuo pastarajam padarydamas sveikatos sutrikdymą ar atimdamas gyvybę, nors turi ir gali tai suvokti, numatyti ir išvengti kilusių padarinių.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegijai nekyla abejonių dėl P. J. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija sutinka iš dalies su apeliantų skundo teiginiais, kad apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkami neįvertinti, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamojo ir liudytojų parodymai pakankamai neišanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos ir kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimu Nr. 40 patvirtintoje Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje. Tačiau, kolegijos nuomone, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pagal BPK 369 str. 3 d. esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. J. gynė jo paties pasirinktas gynėjas, be to, nuteistasis pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise skųsti nuosprendį ir jį apskundė apeliacinės instancijos teismui. Todėl daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar, kad buvo padaryti įstatymo pažeidimai, sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį.

Dėl teisės į nešališką procesą užtikrinimo

Apeliantai nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas. Apeliantų įsitikinimu, teismas, darydamas išvadą apie kaltumą neįvertinęs prieštaringų įrodymų ir nepateikęs jokios jų analizės, tapo šališku. Be to, teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad apeliaciniam teismui priėmus nutartį dėl P. J. baudžiamosios bylos teismingumo, vėl pradėjus nagrinėti bylą Telšių rajono apylinkės teisme, teisėja po jai pareikšto nušalinimo nepagrįstai nenusišalino.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis suteikia kaltinamajam teisę į nešališką bylos nagrinėjimą. Šios teisės užtikrinimui BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Esant BPK 58 straipsnyje numatytam pagrindui, teisėjas privalo nusišalinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimą teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso subjektams yra žinoma apie BPK 58 straipsnyje numatyto pagrindo buvimą, taip pat nuo to, ar kiti proceso subjektai naudojasi teise reikšti nušalinimus ar to nedaro. Nešališkumo principas iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas su proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. teisiamajame posėdyje kaltinamojo P. J. gynėjui advokatui Nerijui Ulčinui pareiškus nušalinimą teisėjai V. Liauzginienei, motyvuojant tuo, kad teisėjos sprendimas bus įtakotas Šiaulių apygardos teismo teisėjo V. Kursevičiaus 2009 m. vasario 26 d. nutarties, kurioje nedviprasmiškai pasisakyta, kad P. J. reikia nuteisti, pastaroji tos pačios dienos nutartimi nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo nusišalino. Šį nusišalinimą patvirtino Telšių rajono apylinkės teismo pirmininkas (t. 3, b. l. 51-52, 53-54). Savo sprendimą nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo teisėja V. Liauzginienė grindė tuo, kad Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 26 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė dėl kaltinamojo P. J. padarytų KET pažeidimų, sąlygojusių eismo įvykio kilimą, o Telšių rajono apylinkės teismas yra Šiaulių apygardos teismo veiklos teritorijoje, todėl kaltinamajam ir jo gynėjui gali kilti abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi P. J. baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismui (t. 3, b. l. 58). 2010 m. kovo 9 d. nutartimi nuo šios bylos nagrinėjimo nusišalino Raseinių rajono apylinkės teismo teisėja D. Kregždienė (t. 3, b. l. 200-201), 2010 m. kovo 10 d. nutartimis nusišalino šio teismo teisėjos I. N. ir A. P.. Raseinių rajono apylinkės teismo pirmininkė V. Micevičienė patvirtino minėtų teisėjų nusišalinimus ir 2010 m. kovo 10 d. nutartimi pati nusišalino nuo P. J. baudžiamosios bylos Nr. 1-17-237/2010 nagrinėjimo bei šią bylą perdavė Šiaulių apygardos teismui (t. 3, b. l. 210). 2010 m. kovo 18 d. P. J. baudžiamoji byla iš Šiaulių apygardos teismo buvo išsiųsta Lietuvos apeliaciniam teismui spręsti klausimą dėl jos perdavimo nagrinėti kitos apygardos apylinkės teismui (t. 4, b. l. 6). Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. kovo 25 d. nutartimi nustačius, kad Telšių ir Raseinių rajonų apylinkės teismų teisėjai nepagrįstai nusišalino nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, nes apylinkės teismas negali būti ir nėra saistomas Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 26 d. priimtos nutarties, buvo atsisakyta perduoti baudžiamąją bylą Nr. 86-1-058-06, kurioje P. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d., kitos apygardos apylinkės teismui ir ši baudžiamoji byla buvo grąžinta Šiaulių apygardos teismui išspręsti jos teismingumo klausimą (t. 4, b. l. 2-4). Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės 2010 m. balandžio 8 d. nutartimi P. J. baudžiamoji byla perduota nagrinėti Telšių rajono apylinkės teismui (t. 4, b. l. 5).

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad P. J. gynėjui advokatui Nerijui Ulčinui 2010 m. gegužės 19 d. teisiamajame posėdyje pareiškus nušalinimą Telšių rajono apylinkės teismo teisėjai V. Liauzginienei tuo pagrindu, kad teisėja jau yra nusišalinusi nuo šios bylos nagrinėjimo (t. 4, b. l. 63), ši teisėja 2010 gegužės 19 d. nutartimi pagrįstai nuo P. J. baudžiamosios bylos nagrinėjimo nenusišalino (t. 4, b. l. 65-66). Apeliantų skundo argumentas, kad Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė dėl viso Telšių rajono apylinkės teismo nušalinimo, tačiau nepasisakė dėl teisėjos V. Liauzginienės nušalinimo, yra nepagrįstas ir nelogiškas – teisėja V. Liauzginienė yra Telšių rajono apylinkės teismo teisėja, todėl Lietuvos apeliacinis teismas darydamas išvadą, kad Telšių ir Raseinių rajono apylinkės teismų teisėjai, nusišalindami nuo P. J. bylos nagrinėjimo nepagrįstai padarė prielaidą, jog nagrinėjant bylą Šiaulių apygardos veiklos teritorijoje esančiame apylinkės teisme gali kilti abejonių teismo nešališkumu, tuo aiškiai nurodė, kad bylą gali nagrinėti visi Telšių rajono apylinkės teismo teisėjai, neišskiriant ir teisėjos V. Liauzginienės. Todėl kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, jog P. J. baudžiamąją bylą išnagrinėjusi teisėja būtų buvusi šališka ar, kad byla išnagrinėta nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 224 str. ir 225 str. nustatytų teismingumo taisyklių. Tai, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, taip pat nėra pagrindas teigti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamą nuosprendį priėmė nešališkas teismas, todėl nėra pagrindo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui ar nuteistąjį P. J. išteisinti. Taip pat pažymima, įstatymas nesuteikia žemesniajam teismui – šiuo atveju apygardos teismui – teisės revizuoti aukštesniojo teismo – šiuo atveju Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą ir pasisakyti dėl jo teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius, kad P. J. baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Telšių rajono apylinkės teismas nebuvo šališkas, tenkinti apeliantų prašymą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar atitinkami Baudžiamojo proceso kodekso straipsniai, kuriuose įtvirtintos teismo nešališkumo nuostatos, prieštarauja Konstitucijai, nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju tenkinant apeliantų prašymus būtų pažeisti ir greito bei teisingo bylos išnagrinėjimo principai, kurių esmė – užtikrinti, kad teisingumas būtų vykdomas ir teisinė santarvė, kiek tai įmanoma, būtų atkuriama praėjus kuo mažiau laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

atmesti nuteistojo P. J. ir jo gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinį skundą.