- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-195-366/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37573-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Valdas Meidus, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- P. T., K. R.
- Nukentėjusysis
- D. A.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Meidaus ir Algirdo Gapučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. ir nuteistojo P. T. gynėjo advokato M. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018-05-23 nuosprendžio, kuriuo:
P. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas:
pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
pagal BK 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 mėnesiams;
pagal BK 165 straipsnio 1 dalį (veika įvykdyta 2017 m. liepos 22 d.) laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.
pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;
pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams ir 6 mėnesiams;
pagal BK 165 straipsnio 1 dalį (veika įvykdyta 2017 m. liepos 25 d.) laisvės atėmimu 8 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, apėmimo būdu subendrintos bausmės sudėtos daliniu bendrinimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausme - laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams.
K. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas:
pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;
pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
pagal BK 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams.
Iš nuteistųjų P. T. ir K. R. nukentėjusiajai D. A. priteista 6000 € (šešis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Iš nuteistųjų P. T. ir K. R. valstybei priteista po 176, 60 € (po vieną šimtą septyniasdešimt šešis eurus ir 60 euro centų) dėl nukentėjusiajai D. A. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.1. P. T. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. liepos mėnesį, laikotarpiu nuo 22 d. 21 val. 30 min., iki 23 d. 01 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją D. A., išspirdamas buto duris ir taip įbaugindamas nukentėjusiąją, įsibrovė į D. A. gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį V. E., kuriame paminėtu laiku lytiškai santykiavo bei liepė tenkinti ir tenkino lytinę aistrą su D. A. oraliniu būdu prieš jos valią, t. y. žinodamas, kad nukentėjusioji serga psichikos sutrikimu ir pasinaudodamas dėl to jos bejėgiška būkle, dėl kurios ji negalėjo aktyviai pasipriešinti.
1.2. P. T. ir K. R. nuteisti pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. liepos mėn. 25 d., laikotarpyje nuo 01 val. iki 02 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupėje, turėdamas tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją D. A., išlauždami užrakintas kambario duris, įsibrovė į D. A. gyvenamąjį kambarį, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį V. E., kur žinodami, kad nukentėjusioji serga psichikos sutrikdymu ir pasinaudodami jos bejėgiška būkle, dėl kurios ji negalėjo aktyviai pasipriešinti, liepė jai tenkinti P. T. lytinę aistrą oraliniu būdu, o K. R. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja D. A. prieš jos valią.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo P. T. gynėjas advokatas M. Š. prašo išteisinti P. T. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, nes P. T. nusikalstamų veikų nepadarė, arba švelninti jo baudžiamąją atsakomybę, taikant BK 75 straipsnį.
2.1. Skunde nurodoma, kad teismas buvo šališkas, nes rėmėsi išskirtinai nukentėjusiosios parodymais, nuteistojo P. T. ir K. R. parodymus traktuodamas kaip neobjektyvius, duotus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos, ignoruodamas nekaltumo prezumpcijos principą.
Dėl nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį,
2.2. Skunde nurodoma, kad P. T. viso proceso metu neigė, kad 2017 m. liepos 22-23 d. lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąja, liudytojų, tiesiogiai mačiusių paminėtas aplinkybes ar kitų įrodymų nėra ir byloje. Nukentėjusioji D. A. teikdama pareiškimą policijai, nenurodė, kad P. T. 2017 m. liepos 22-23 d. turėjo su ja seksualinių santykių, pareiškime nurodyta visai kita data bei kitos aplinkybės. Apie 2017 m. liepos 22-23 d. patirtą seksualinę prievartą ji nurodė tik apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo. Pareiškimas policijai surašytas ne pačios nukentėjusiosios – ji tik pasirašė. Nagrinėjant bylą teisme, nebuvo nustatyta, kas surašė pareiškimą ar jis surašytas iš nukentėjusiosios žodžių. Ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusioji klaidingai nurodė įvykio datas, taip pat nurodė, kad pas ją tą dieną buvo atėjęs A. T.. Apklausiamas teisme A. T., nurodė, kad jis paprašytas P. T. buvo nuėjęs pakalbėti su ja dėl durų remonto ir po to turėjo su ja lytinių santykių. Nukentėjusioji D. A., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, atsižvelgiant į jos psichinę būklę, galėjo sumaišyti ir nurodyti, kad turėjo seksualinių santykių su P. T., o ne su A. T.. Pagal specialistų išvadas matyti, kad P. T. spermos ar sperminio skysčio ar kitų jo mikrodalelių bute ar ant nukentėjusiosios rūbų nerasta. Bendrojo pagalbos centro pateiktame 2017 m. rugpjūčio 01 d. garso įraše nurodyta, kad pranešėja, kuri iš balso buvo atpažinta kaip D. A. 2017-07-23 , kreipėsi į BPC ir pranešė, kad atėję du vaikinai išlaužė jos buto lauko duris, prašė pasimylėti. Ji nenurodė, kad su ja buvo seksualiai santykiauta. Liudytoja I. Š. nurodė, kad iškart po įvykio, tai yra 2017 m. liepos 23 d. kalbėjo su nukentėjusiąją, tačiau apie patirtą seksualinę prievartą nukentėjusioji jai nesakė. Liudytoja O. V. nurodė, kad jai paklausus apie išprievartavimą, nukentėjusioji papasakojo apie tai, kad pas ją buvo P. ir K., tai yra ji nurodė 2017-07-25 įvykį, o ne 2017-07-22-23 d. įvykį. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertizę atlikęs ekspertas nurodė, kad jam sukėlė abejonių nukentėjusiosios duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, nes ji nurodė, kad buvo smarkiai sumušta, nors tokių duomenų byloje nėra, ekspertinio tyrimo metu ji buvo linksma, manieringa, nors tokia būsena dažniausiai nėra būdinga prievartą patyrusiam asmeniui. Nukentėjusioji painiojasi įvykiuose, jų sekoje. Ekspertas taip pat nurodė, kad iš ligos istorijos nematė, kad jai buvo paskirti vaistai. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, negalima laikyti patikimais ir vien jais vadovaujantis priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, byloje esantys įrodymai, gynėjo manymu, nepatvirtina, kad P. T. įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, todėl dėl šių veikų padarymo jis turi būti išteisintas.
Dėl nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį
2.3. P. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme prisipažino, kad 2017-07-25 santykiavo su nukentėjusiąją oraliniu būdu, tačiau nesutiko, kad turėjo su ja lytinių santykių. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis žagino nukentėjusiąją. Iš byloje atlikto DNR tyrimo matyti, kad jo spermos ar spermijų nerasta. Teismas turėjo tinkamai įvertinti ir nustatyti: pirma, ar nukentėjusioji įvykių metu buvo bejėgiška; antra, ar kaltinamasis P. T. suvokė nukentėjusiosios bejėgiškumo faktą.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusioji prieš įvykį ir dabar serga lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija. Jai nustatyti ryškūs mąstymo sutrikimai bei su šiuo sutrikimu susijusių kongnityvių procesų dinamikos sutrikimas, emocijų ir elgesio sunkumai, kritikos stoka, nepakankamas savo elgesio bei pasekmių vertinimas, žemas ir iškreiptas socialinis supratingumas. Ji negalėjo teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių ir apie tai duoti parodymus, atitinkančius su ja atliktų veiksmų turinį, negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir aktyviai pasipriešinti tokiems seksualiniams veiksmams.
2.5. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertizę atlikęs teismo ekspertas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai vykdė apklausas, nes pastebėję, kad nukentėjusioji turi psichikos sutrikimų, turėjo iškarto kreiptis į teismo medicinos ekspertus, kad būtų atliekama ekspertizė. Ekspertas nurodė, kad jam sukėlė abejonių, nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu, nes ji nurodė, kad buvo smarkiai sumušta, nors tokių duomenų byloje nėra, ekspertinio tyrimo metu elgesys nebuvo būdingas prievartą patyrusiam asmeniui. Liudytoja E. M., kuri dirba bendruomenės slaugytoja, teismo posėdžio metu nurodė, kad kiti asmenys trumpai pabendravę su nukentėjusiąją, negalėtų iškarto suprasti, kad ji turi psichikos sutrikimų. Taigi, minėti du asmenys, turintys specialių medicininių žinių, nurodė, kad trumpai bendraujant negalima įvertinti nukentėjusiosios psichinės būklės. Liudytojas policijos pareigūnas M. B. nurodė, kad gavęs iškvietimą ir nuvykęs pas nukentėjusiąją, kalbėjo su ja - ji nuosekliai dėstė mintis, nesiblaškė. Pareigūnas taip pat nurodė, kad kitas asmuo, trumpai pabendravęs su nukentėjusiąja, negalėtų suprasti, kad ji turi psichikos sveikatos problemų. Nukentėjusiosios tėtis V. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusioji linkusi išsigalvoti įvykius, fantazuoti, jos emocinė būsena ne visada yra stabili. Atsižvelgiant į liudytojų parodymus, spręstinas klausimas ar nuteistasis P. T. suprato, kad nukentėjusioji serga psichine liga. Kyla abejonės ir dėl nukentėjusiosios parodymų, gynėjas mano, kad juos galėjo įtakoti kiti asmenys.
2.6. Teismas visiškai neanalizavo kaltinamojo P. T. nurodytų aplinkybių, apie nukentėjusiosios asmenybės ir charakterio bruožus, tai yra kad nukentėjusioji anksčiau dirbo prostitute, nes šias aplinkybes patvirtino keli byloje apklausti liudytojai. 2017 m. liepos 25 d. nukentėjusioji jam atrodė kaip apsvaigusi nuo alkoholio, neatrodė, kad būtų išsigandusi. Pagal nuteistojo parodymus, D. A. kartu su jais išgėrė, parūkė, buvo išėjusi pirkti cigarečių, po to grįžo atgal. Išėjusi jokios pagalbos neieškojo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ji yra bejėgiška, nes gyveno viena ir pagalbos iš kitų asmenų jai nereikėjo. Nei P. T. nei K. R. nenaudojo fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu, negrasino tuoj pat jį panaudoti, kitaip neatėmė iš jos galimybės priešintis, jie nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad nukentėjusioji serga lėtiniu psichikos sutrikimu ir dėl to negali adekvačiai pasipriešinti.
2.7. P. T. niekada negyveno viename kaime su nukentėjusiąją, jis nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio buvo išvykęs uždarbiauti į Norvegiją, nuo 2015 m. jokių ryšių su nukentėjusiąją neturėjo. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis žinojo apie nukentėjusiosios ligą, nes šalia gyveno.
2.8. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei ikiteisminio tyrimo teisėjas, netinkamai atliko pareigas, nes pastebėję D. A. psichikos sutrikimus, turėjo iškart kreiptis į ekspertus. Darytina išvada, kad nukentėjusiosios psichikos sutrikimai iš tikrųjų nėra pastebimi iškarto, nes tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas to nepastebėjo. Byloje užfiksuoti nukentėjusios duoti parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui kelia abejonių, nes apklausoje ji painiojasi įvykiuose, jų sekoje, juose nėra loginio ryšio.
2.9. Įvertinus kaltinamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje, galima daryti išvadą, kad kaltinamasis P. T., pabendravęs su nukentėjusiąją, galvojo, jog ji yra apsvaigusi nuo alkoholio, kurį vartojo kartu su juo. Nukentėjusioji nebuvo fiziškai bejėgiška, nes galėjo eiti, kalbėjosi su kaltinamaisiais, juokavo, pati siūlė lytiškai santykiauti, santykiams nesipriešino, pati ėmėsi iniciatyvos. Kaltinamojo veiksmai, atlikti nukentėjusios atžvilgiu, turi būti vertinami atsižvelgiant į kaltinamojo subjektyvų suvokimą aplinkybių, buvusių veikos padarymo metu.
Žemesnės instancijos teismas
2.10. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas P. T. kaltę liudytojų parodymais, nepasisakė dėl jų patikimumo, t. y. nevertino šių liudytojų parodymų kaip išvestinių įrodymų, kurių šaltinis yra pati nukentėjusioji. Tokiu būdu liudytojų parodymų objektyvumas, atitiktis tikrovei priklauso nuo pirminio įrodymų šaltinio, t. y. nuo nukentėjusiosios jiems perteiktos informacijos patikimumo ir objektyvumo.
Šalies argumentai
2.11. Gynėjas skunde nurodo, kad minėtomis aplinkybėmis P. T. turi būti išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, (duomenys neskelbtini) straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Dėl E. K. apklausos
2.12. Pirmos instancijos teismas pažeidė įstatymų reikalavimus, nes neiškvietė ir teismo posėdyje neapklausė E. K.. Teismo šaukimai E. K. buvo išsiųsti, jis į teismo posėdį neatvyko, tačiau teismas nesiėmė kitų priemonių, tai yra neatvesdino jo į teismo posėdį. E. K. parodymais teismas remiasi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, todėl jis turi būti iškviestas ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Apklausus E. K. teismo posėdyje, jo parodymai gali turėti esminės įtakos teismo sprendimui, nes jo apklausa ikiteisminio tyrimo metu yra neišsami, iš dalies prieštarauja kaltinamųjų pozicijai.
Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo
2.13. Jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad pakanka įrodymų pripažinti, kad P. T. padarė nusikalstamas veikas, gynėjas prašo sumažinti paskirtų bausmių dydžius bei taikyti BK 75 straipsnį. P. T. ankstesnis teistumas yra išnykęs, administracine tvarka nebaustas. Dirbo Norvegijoje, iki suėmimo mokėsi, siekė įgyti išsilavinimą, turėjo draugę, gyvenamąją vietą, nepadarė jokios naujos nusikalstamos veikos bei jokių kitų teisės pažeidimų. Gynėjas teigia, kad ilgas suėmimo terminas, baudžiamasis procesas ir apkaltinamasis nuosprendis padarė teigiamą įtaką jo elgesiui. Jo veiksmai buvo nesmurtinio pobūdžio, aplinkinių apibūdinamas kaip draugiškas ir smurtauti nelinkęs asmuo. Padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis ir kaltinamojo asmenybė leidžia daryti išvadą, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui.
Dėl neturtinės žalos dydžio
2.14. Apylinkės teismas, priteisdamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, visiškai nevertino kaltininko asmenybės, jo turtinės padėties, be to neatsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo atlikta jokių smurtinių veiksmų. Nukentėjusioji nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad po įvykio ji buvo palaužta, patyrė pažeminimą, nes byloje nepateikta įrodymų, kad dėl psichologinių problemų ji lankėsi pas gydytojus ar vartojo vaistus. Teismo medicinos ekspertas teisme nurodė, kad ekspertinio tyrimo metu nukentėjusioji buvo linksma, manieringa. Atsižvelgiant į tai, gynėjas prašo iš nuteistųjų P. T. ir K. R. priteistą 6000 EUR neturtinės žalos dydį sumažinti.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. R. prašo jį išteisinti. Jei teismas padarytų priešingą išvadą, prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti.
3.1. Nuteistasis skunde nurodo, kad pagal BK 149 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai. Teigia, kad jo prisipažinimas "iš dalies" reiškia tai, kad jis prisipažino turėjęs su nukentėjusia D. A. lytinius santykius, tačiau šie santykiai buvo abipusiu sutarimu. Atliekant ikiteisminį tyrimą, nebuvo tinkamai įvertinti jo parodymai, kad jis nežinojo ir bendraudamas nepastebėjo jokio nukentėjusiosios D. A. psichinės būklės sutrikimo. Tai patvirtina kaimo bendruomenės slaugytojos E. M. parodymai teisme, kad bendraujant su nukentėjusiąja, negalima suprasti, kad ji serga psichine negalia. Nukentėjusios tėvas teismui sakė, kad ji yra linkusi meluoti bei prisigalvoti to ko nebuvo. Ekspertas teismui paaiškino tai, kad pokalbio metu su nukentėjusiąją nepastebėjo jokiu požymių apie tai, kad būtų patyrusi psichologinį ar kitokį smurtą.
3.2. Su D. A. jis draugiškai ir linksmai kalbėjosi. Pokalbio metu ji paminėjo, kad yra dirbusi prostitute ir pasisiūlė tai įrodyti. Santykių metu jokio smurto nenaudojo. Mano, kad pareiškimą policijai nukentėjusioji parašė artimųjų įtakoje ir tai galėjo sukelti jos šizofrenijos priepuolį.
3.3. K. R. skunde neigia savo kaltę pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, nurodo ir tai, kad durų nukentėjusiosios nelaužė – į jos butą atvyko sekančią dieną po to kai durys buvo išlaužtos. Laiptinės duris išlaužė P. T. ir tai jis prisipažino teisme. Nukentėjusiosios kambario durys buvo neužrakintos, bet jos sunkiai darinėjosi. P. T. duris pastūmė ir jos atsidarė. Kai durys atsidarė, pasitiko D. A., kuriai pasiūlė alaus ir ji sutiko išgerti, iš kambario nevarė.
3.4. Skunde nuteistasis nurodo, kad yra nuteistas pagal BK 150 straipsnio 2 dalį taip pat nepagrįstai, nesant jokių įrodymų kad jis tenkino lyrinę aistrą su D. A. oraliniu būdu prieš jos valią - to neparodė nei D. A., nei P. T., tokios išvados nepadarė ir ekspertas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje nuteistieji P. T. ir K. R. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliaciniai skundai atmetami.
5.1. Nuteistojo P. T. gynėjas ir nuteistasis K. R. apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismas, pripažinęs juos kaltais nusikastamų veikų padarymu, buvo šališkas, nes rėmėsi išskirtinai nukentėjusiosios parodymais, nuteistojo P. T. ir K. R. parodymus traktuodamas kaip neobjektyvius, duotus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos, ignoruodamas nekaltumo prezumpcijos principą.
5.2. Gynėjas skunde nurodo, kad P. T. prisipažino 2017 m. liepos 22-23 d. per klaidą išspyręs nukentėjusiosios D. A. buto duris ir tokiu būdu patekęs į jos butą, tačiau neigė lytiškai santykiavęs ir tenkinęs lytinę aistrą oraliniu būdu su ja. Taip pat P. T. prisipažino, kad tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąją oraliniu būdu 2017-07-25, tačiau neigė tą dieną ją žaginęs. Nuteistasis K. R. skunde pripažįsta 2017-07-25 turėjęs su nukentėjusia D. A. lytinius santykius, tačiau prašo atkreipti dėmesį į tai, kad lytiniai santykiai buvo abipusiu sutikimu. K. R. skunde neigia savo kaltę pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį, nurodo kad durų nukentėjusiosios nelaužė, lyrinės aistros su D. A. oraliniu būdu prieš jos valią netenkino.
5.3. Su minėtais apeliacinių skundų argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, jų privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Pagal šį BPK straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, BPK numatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuteistųjų kaltę grindė byloje esančių įrodymų visuma, kuri leido teismui paneigti jų poziciją, kad jie nepadarė jokių nusikaltimų, ir padaryti abejonių nekeliančią išvadą, kad P. T. atliko nukentėjusiosios D. A. atžvilgiu veiksmus, turinčius BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius, o K. R. atliko veiksmus, turinčius BK 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius, todėl apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistųjų P. T. ir K. R. kaltė yra įrodyta jų pačių daliniais prisipažinimais, ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais nukentėjusiosios D. A. parodymais, eksperto K. M. paaiškinimais, liudytojų V. T., I. Š., D. G., O. V., M. S., S. G., E. S., M. B., E. M., V. A., E. K. ir kitų liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga: parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros protokolais, Bendrojo pagalbos centro pateikta informacija, specialistų išvadomis, kita rašytine medžiaga.
5.4. P. T. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos mėnesį, laikotarpiu nuo 22 d. 21 val. 30 min., iki 23 d. 01 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją D. A., išspirdamas buto duris ir taip įbaugindamas nukentėjusiąją, įsibrovė į D. A. gyvenamąjį butą, kuriame lytiškai santykiavo bei liepė tenkinti ir tenkino lytinę aistrą su D. A. oraliniu būdu prieš jos valią, žinodamas, kad nukentėjusioji serga psichikos sutrikimu ir pasinaudodamas dėl to jos bejėgiška būkle, dėl kurios ji negalėjo aktyviai pasipriešinti. Apeliacinio skundo argumentai, kad P. T. per klaidą išspyręs nukentėjusiosios D. A. buto duris ir tokiu būdu patekęs į jos butą, iš karto išėjo iš jo, su nukentėjusiąja lytiškai nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros oraliniu būdu, paneigiami byloje esančiais įrodymais. D. A. apie prieš ją 2017 m. liepos mėnesį, laikotarpiu nuo 22 d. 21 val. 30 min., iki 23 d. 01 val. naudotą seksualinę prievartą policijos pareigūnams parodė 2017-07-25, kai buvo surašytas pareiškimas. Priešingai, nei nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdyje P. T. gynėjas advokatas M. Š., pareiškime yra užfiksuotas nukentėjusiosios prašymas nubausti kaltininkus P. T. ir K. R. už visus jų nusikaltimus. Taigi prašymas apėmė ir P. T. veiksmus, atitinkančius BK 149 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 1 dalies sudėtis (1 t., b.l. 24-26). Tai rodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal minėtus straipsnius esant BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatytai sąlygai – nukentėjusiojo skundui. Nukentėjusioji tyrėjui, o vėliau ir ikiteisminio tyrimo teisėjui papasakojo apie tai kaip P. T. prieš įsilauždamas į butą, beldėsi į duris, ji jam liepė atstoti, po to užmigo. Po kiek laiko P. T. išspyrė D. A. buto duris ir įėjo į butą. Įėjęs pasakė: „pasimylėkim, tu man pačiulpsi“. P. T. buvo girtas ir elgėsi agresyviai. Jo įsiveržimas į butą išspiriant duris nakties metu, be abejo, išgąsdino D. A. ir ji, bijodama priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino jo lytinę aistrą oraliniu būdu. Įvykio situaciją nukentėjusioji atkūrė parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b.l. 60-73). Nukentėjusiosios papasakotas aplinkybes apie išspirtas duris atitinka duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole (2 t., b.l. 72-86). Beje, tai, kad išspyrė D. A. priklausančio buto duris, neneigė ir nuteistasis. P. T. parodė, kad spyrė į nukentėjusiosios buto duris, sumaišęs jas su A. T. buto durimis. Ši P. T. pasirinkta gynybos versija paneigiama byloje esančiais įrodymais. Liudytoja apklausta M. S., pas kurį P. T. ne kartą lankėsi, sugyventinė O. V., parodė, jog 2017-07-22 vakare sutiko P. T. prie D. A. lauko durų, jis neminėjo kad ieško ir eina pas A. T., o paklausus, ką čia jis veikia, juokaudamas atsakė, jog buvo pas ją. Taigi akivaizdu, jog P. T. puikiai suprato, kokiame name ir kokioje laiptinėje yra bei kokie asmenys joje gyvena, t.y. suprato, kad tai draugo M. S. laiptinė, kurioje gyvena D. A., apie kurią yra girdėjęs, kad ji laisvo elgesio ir yra dirbusi prostitute. Tuo tarpu A. T. butas, kaip pats A. T. nurodė pirmosios instancijos teisme, yra visai kitame name. Todėl visiškai neįtikinami P. T. parodymai, kad jis sumaišė A. T. buto duris su D. A. buto durimis. Liudytoja apklausta D. A. kaimynė D. G. parodė, kad 23 d. ryte D. A. skundėsi bijanti miegoti, nes vėl gali ateiti P. T.. Liudytoja apklausta (duomenys neskelbtini)kaimo bendruomenės medicinos punkto felčerė E. M. parodė, kad 2017-07-21 ryte D. A. buvo geros nuotaikos, niekuo nesiskundė. Po išeiginių pirmadienį, 2017-07-24 ryte einant į darbą, E. M. pamatė ateinančią D. A., bet jau akivaizdžiai pasikeitusią: ji buvo išsigandusi, nusiminusi, susigūžusi. Paklausus kas atsitiko, atsakė: „Man išspirtos durys, negaliu užsirakinti, o kas dar buvo daugiau nesakysiu, bet ar kviesti man policiją ar ne?“. Minėti įrodymai davė pagrindą teismui padaryti išvadą, kad P. T. neteisėtai, prieš savininkės valią įsibrovė į jos butą, žagino ją ir seksualiai prievartavo. Kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde, liudytojų, tiesiogiai mačiusių paminėtas aplinkybes, byloje nenustatyta, tačiau asmens kaltė gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, jei jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia, logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280-746/2016). Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji nebuvo suinteresuota apkalbėti nuteistąjį ir duoti apie jį byloje neteisingus parodymus, be to juos patvirtina kiti įrodymai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad P. T. nukentėjusiosios atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus, pažeidžiančius jos seksualinio apsisprendimo laisvę. Skundo argumentai, kad pareiškimas policijai surašytas ne pačios nukentėjusiosios, D. A. painiojo datas, specialistų išvados nepatvirtina P. T. veiksmų, nepaneigia aptartų įrodymų, iš kurių visumos iškyla loginė įvykių grandinė, suformavusi teismui vidinį įsitikinimą, kad P. T. atliko kaltinime aprašytus veiksmus.
5.5. Apeliaciniame skunde P. T. gynėjas nurodo, kad teismas turėjo tinkamai įvertinti ir nustatyti ar nukentėjusioji įvykių metu buvo bejėgiška, o taip pat turėjo nustatyti ar kaltinamasis P. T. tikrai suvokė nukentėjusiosios bejėgiškumo faktą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas byloje ištirtais įrodymais nustatė, kad nukentėjusioji D. A. jos atžvilgiu daromų nusikalstamų veikų metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl ko ji atsižvelgiant į jos turimą psichikos sutrikimą bei su juo susijusį socialinį supratingumą, intelektą, mąstymą bei individualias psichologines ypatybes, negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir aktyviai pasipriešinti tokiems seksualiniams veiksmams. Teismas taip pat konstatavo, kad P. T., o taip pat ir K. R., suprato, kad nukentėjusioji turi psichinę negalią, tokiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Iš pačių ikiteisminio tyrimo metu įtariamaisiais apklaustų P. T. ir K. R. parodymų matyti, jog jie D. A. apibūdino kaip nesveiką, nestabilią, su kažkokiais psichinės būsenos trūkumais (4 t., b.l. 3; 3 t., b.l. 8). Iš ekspertizės akto matyti, kad psichine liga nukentėjusioji serga jau ilgą laiką – apie 17 metų ir iš liudytojais apklaustų jos kaimynų akivaizdu, kad apie nukentėjusiosios negalią buvo viešai žinoma. P. T. gyveno gretimame kaime, daug kartų lankėsi ne tik (duomenys neskelbtini) kaime, bendravo su to kaimo gyventojais, bet lankėsi ir name, kuriame gyvena nukentėjusioji. Be to, kaip nurodė ekspertas ir liudytojai S. G., M. S., V. T., pareigūnai E. S. ir M. B., paprastas žmogus po 5 minučių gali suprasti, kad nukentėjusioji turi psichikos sutrikimų. Atsižvelgiant į tai, kad P. T., o taip pat ir K. R. lankydavosi pas tame pačiame name gyvenantį M. S., kurio sugyventinė yra D. A. pusseserė, o taip pat šio kaimo gyventoją A. T., akivaizdu, jog pakankamai mažoje bendruomenėje visiems asmenims buvo žinoma apie nukentėjusiosios psichinę būklę. Todėl kolegija pritaria teismo išvadai, kad nukentėjusioji buvo bejėgiškos būklės dėl psichinės ligos, o nuteistieji tai suprato ir pasinaudojo. Esant nustatytoms aplinkybėms, P. T. veiksmai pagrįstai pirmajame epizode kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį.
5.6. Kitame epizode P. T. ir K. R. nesutinka su jų veiksmų teisiniu įvertinimu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį. Pagal minėtus straipsnius jie nuteisti už tai, kad 2017-07-25 laikotarpyje nuo 01 val. iki 02 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją D. A., išlauždami užrakintas kambario duris, įsibrovė į D. A. gyvenamąjį kambarį, kur žinodami, kad nukentėjusioji serga psichikos sutrikdymu ir pasinaudodami jos bejėgiška būkle, dėl kurios ji negalėjo aktyviai pasipriešinti, liepė jai tenkinti P. T. lytinę aistrą oraliniu būdu, o K. R. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja D. A. prieš jos valią.
5.7. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo ginamasis P. T. prisipažino, kad 2017-07-25 tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąją oraliniu būdu, tačiau jos sutikimu ir netgi jai pasiūlius, o lytinių santykių su ja neturėjo. Nuteistasis K. R. apeliaciniame skunde neigia tenkinęs lytinę aistrą su nukentėjusiąja, tačiau prisipažino, kad turėjo lytinių santykių abipusiu sutikimu. K. R. skunde neigia savo kaltę ir pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, tvirtindamas, kad nukentėjusiosios kambario durų nelaužė, nes jos nebuvo užrakintos - tiesiog sunkiai darinėjosi. P. T. duris pastūmė ir jos atsidarė. Kai durys atsidarė, pasitiko D. A., kuriai pasiūlė alaus ir ji sutiko išgerti, iš kambario nevarė. Šie apeliacinių skundų argumentai taip pat atmetami byloje esančiais ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtais įrodymais. P. T. ir K. R. prisipažino, kad 2017 m. liepos mėn. 25 d., apie 01 val., buvo atvykę į namus pas nukentėjusiąją. Nukentėjusioji D. A. nurodė, kad P. T. ir K. R. įsibrovė į gyvenamąjį kambarį, išlaužę užrakintas kambario duris (buto durys jau buvo išlaužtos P. T.). Kolegija tiki šiais nukentėjusiosios parodymais, kad buvo užsirakinusi kambario duris, nes iš anksčiau aptartų įrodymų matyti, kad ji po 2017 m. liepos 22-23 dienos įvykių buvo labai išgąsdinta ir bijojo sekančios nakties. Policijos pareigūnai M. B. ir E. S. papasakojo, kad 2017-07-24 jiems du kartus atvykus pagal D. iškvietimą, buto lauko durys buvo jau išlaužtos, tačiau kambario durys abu kartus buvo rakinamos. Socialinė pedagogė S. G. patvirtino, jog buvo išlaužtos abejos durys, vidinės kambario durys taip pat turėjo užraktą. Išlaužtos durys užfiksuotos parodymų patikrinimo vietoje protokole, prie kurio pridėtos foto nuotraukos (1 t., b.l. 60-70). Minėtų įrodymų pirmosios instancijos teismui visiškai pakako išvadai, kad P. T. ir K. R. į nukentėjusiosios kambarį pateko išlaužę užrakintas kambario duris. Todėl nuteistųjų veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį.
5.8. Neįtikinami apeliacinių skundų argumentai, kad nukentėjusioji nebuvo išsigandusi, su jais maloniai bendravo, išgėrė, parūkė, jokios pagalbos neieškojo. Tenkino lytinę aistrą su P. T. ir santykiavo su K. R. taip pat savo noru. Kaip jau minėta, dar iki liepos 25 d. įvykio ji jautė baimę dėl ankstesnių P. T. veiksmų ir dėl to ji net kelis kartus kvietė pareigūnus dėl beldimo į jos duris. Liudytojais apklausti pareigūnai M. B. ir E. S. patvirtino, jog D. A. atrodė išsigandusi. Akivaizdu, kad ji dar labiau išsigando, kai P. T. ir K. R., būdami neblaivūs, nakties metu išlaužė užrakintas duris ir įsiveržė į kambarį, kuriame ji miegojo. Nukentėjusioji neneigė, kad gėrė su jais alų, rūkė ir tenkino jų užgaidas, tačiau tai darė iš baimės. Šios aplinkybės kategoriškai paneigia nuteistųjų versiją, kad D. A. savo noru tenkino lytinę aistrą P. T. ir tuo pačiu metu santykiavo su K. R..
5.9. Nuteistieji nesutinka su jų abiejų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo P. T. gynėjo skunde nurodyta, kad nuteistasis su D. A. nesantykiavo, t.y. neatliko veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, o tik tenkino lytinę aistrą, o K. T. skunde nurodo, kad su nukentėjusiąja tik santykiavo, tačiau lytinės aistros netenkino, kas atitiktų BK 150 straipsnio 2 dalį. Šie nuteistųjų argumentai dėl jų veiksmų teisinio įvertinimo taip pat nepagrįsti, veikų kvalifikavimo klausimas skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai aptartas pasiremiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika baudžiamosiose bylose. Teismas nurodė, kad išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju gali būti pripažintas visiškai ar iš dalies šių nusikalstamų veikų sudėtis realizavęs asmuo (Nr. 2K-298/2012, 2K–235-511/2015 ir kt.). Taigi šiuo atveju kai du asmenys, pritardami vienas kito veiksmams, tuo pačiu metu žagino ir prievartavo nukentėjusiąją, jų abiejų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį. Todėl šioje dalyje nuosprendis taip pat negali būti keičiamas.
5.10. Jei teismas netenkintų prašymo išteisinti, abu nuteistieji pageidauja kad būtų švelninama jų baudžiamoji atsakomybė, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu.
5.11. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų (2015-03-19 redakcija). Vadovaujantis BK 11 straipsniu, nuteistųjų veikos, kvalifikuotos, pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijoms. Kaltinamieji formaliai atitinka sąlygas, kad būtų pritaikytas BK 75 straipsnis. Tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuomet jei yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog įvertinus kaltinamųjų asmenybes, padarytų nusikalstamų veikų skaičių, atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
5.12. Nuteistiesiems paskirtos bausmės taip pat nėra per griežtos. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, o K. R. atsakomybę sunkina dar ir tai, kad tyčines nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistu. Teismas taip pat įvertino nuteistųjų asmenybes, jų polinkį daryti nusikalstamas veikas, padarytų veikų pavojingumą ir paskyrė už jų padarytas veikas laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu ženkliai mažesnės nei sankcijoje numatytas vidurkis. Bendrindamas bausmes, teismas įstatymo taip pat nepažeidė, nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės negali būti laikomos per griežtomis.
5.13. P. T. gynėjas advokatas M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas, priteisdamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, visiškai nevertino kaltininko asmenybės, jo turtinės padėties, be to neatsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo atlikta jokių smurtinių veiksmų, ji nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad po įvykio ji buvo palaužta, patyrė pažeminimą, turėjo psichologinių problemų. Įvertinus minėtas aplinkybes, gynėjas prašo iš nuteistųjų P. T. ir K. R. priteistą 6000 eurų neturtinės žalos dydį sumažinti.
5.14. Kaip jau minėta, nuteistųjų padaryti nusikaltimai yra susiję su asmens seksualinio apsisprendimo laisve ir neliečiamumu, pasinaudojant šio asmens bejėgiška būkle dėl psichikos sutrikimo. Nėra abejonių, kad nukentėjusioji dėl jų seksualinio pobūdžio prievartos įsilaužus naktį į jos būstą, patyrė ir didelį išgąstį, ir pažeminimą, dvasinius išgyvenimus. Jos pablogėjusią psichinę būklę, nuotaiką ir baimę iškarto pastebėjo su ja bendravę asmenys - tai pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai, tėvas V. A., socialinė pedagogė S. G., bendruomenės slaugytoja E. M., kaimynės D. G., O. V., I. Š.. Iš kaimynių parodymų matyti, kad nukentėjusioji D. A. užsisklendė savyje, bijojo išeiti į kiemą ir bendrauti su kaimynais. Socialinė pedagogė, pabendravusi su D. A. po įvykių, teigė, kad dar niekada nėra mačiusi D. A. tokios susijaudinusios, ji jautė didelę baimę, klausinėjo ar kaltininkus sulaikys, ar jie daugiau pas ją neateis. Akivaizdu, kad nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą dėl nuteistųjų įvykdytų nusikalstamų veikų ir todėl ji pareiškė 7000 eurų dydžio ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo naudotas fizinis smurtas, joks sveikatos sutrikdymas nepadarytas, nukentėjusiosios prašomą 7000 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 6000 eurų ir priteisė šią sumą iš abiejų nuteistųjų solidariai. Gynėjo skunde nurodoma, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos klausimą, turėjo įvertinti nuteistojo asmenybę bei turtinę padėtį. Bylos duomenimis nuteistieji yra neigiamai orientuotos asmenybės, teisiami ne po pirmą kartą, bausti administracine tvarka. P. T. bedarbis, tačiau pagal jo paties žodžius bei seniūno pateiktą charakteristiką matyti, kad uždarbiauti vykdavo į užsienį. Abu nuteistieji yra darbingi, jauno amžiaus ir dėl to ateityje turės galimybę dirbti, gauti iš to pajamų bei atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai priteista neturtinė žala atitinka teisingumo, protingumo principus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose (2K-37-303/2017).
5.15. Esant prieš tai aptartiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė motyvuotą ir teisingą išvadą dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, teisingai nustatė bausmių ir neturtinės žalos dydžius. Keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo P. T. gynėjo advokato M. Š. ir nuteistojo K. R. apeliacinius skundus atmesti.