Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Egidijos Puzinskaitės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Instita“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas UAB „Instita“ (toliau – pareiškėjas arba Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba arba atsakovas) direktoriaus 2017-01-16 sprendimą Nr. SPRE-87; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2017-03-16 sprendimą Nr. (1.45)I-1650 ir įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimus.

Pareiškėjas nurodo, kad Užsienio išmokų tarnyba 2016-10-21 priėmė sprendimą Nr. SPRE-1013 neišduoti A1 pažymėjimų pareiškėjo darbuotojams, kadangi jų siuntimai dirbti į Latviją neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų. Atsakovo sprendimas buvo priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-08-21 sprendimą.

2016-12-19 Fondo valdyba priėmė sprendimą Nr. (1.45)I-7164, kuriuo nutarė pareiškėjo skundą patenkinti – Užsienio išmokų tarnybos sprendimą Nr. SPRE-1013 panaikinti kaip nepagrįstą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti tinkamai pagrįstą sprendimą.

2016-01-16 sprendimu Nr. SPRE-87 (toliau – atsakovo sprendimas) atsakovas dar kartą nutarė neišduoti A1 pažymėjimų pareiškėjo pridėtame sąraše nurodytiems darbuotojams, kadangi jų siuntimai dirbti į Latviją neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų. Užsienio išmokų tarnyba nusprendė, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios, o dėl šios priežasties pareiškėjo veikla Lietuvoje negali būti vertinama, kaip didelė. Atsakovas nurodė, kad neva pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog dalis jo pajamų, gautų iš veiklos užsienyje yra tiesiogiai susijusi su bendrovės veikla Lietuvoje.

2017-03-16 sprendimu Nr. (1.45)I-1650 (toliau – Fondo valdybos sprendimas) Fondo valdyba atsakovo sprendimą paliko galioti. Nurodė, kad, Užsienio išmokų tarnyba pagal Bendrovės išrašomų sąskaitų-faktūrų registrų duomenis, darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketų Nr. 2012/1 ir 2013/1 duomenis, 2014-12-05 raštą Nr. SD-88 nustatė, kad įmonės pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti į Latviją pradžios, sudaro mažiau nei 10 procentų visų bendrovės pajamų. Fondo valdybos nuomone, atsakovo sprendime išsamiai aprašyti skaičiavimai, atlikti pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 (toliau -Tvarkos aprašo), kurio 9 punktas nustato, kad Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į bendrovės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų. Fondo valdyba nusprendė, kad Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios.

Nei Užsienio išmokų tanyba, nei Fondo valdyba neįvertino konkrečių pareiškėjo veiklos savybių ir neatsižvelgė į pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdį. ES privalomosios ir rekomendacinio pobūdžio teisės aktų nuostatos numato, kad siekiant nustatyti, ar įmonė vykdo didelę veiklos dalį, turi būti įvertinti visi kriterijai, kuriais apibūdinama bendrovės vykdoma veikla, t. y. kriterijus svarbu įvertinti ne formaliąja prasme, tačiau atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo veikla yra specifinė - požeminių inžinerinių statinių statyba, didesnę darbų dalį sudaro žemės darbai, kurių atlikimas visiškai priklauso nuo gamtinių sąlygų. Atsižvelgiant į jas pareiškėjas turi darbus stabdyti, dėl ko statybos darbų atlikimo laikas pailgėja. Tiriamieji - paruošiamieji darbai atliekami dar iki pasirašant darbų atlikimo sutartis, teikiant pasiūlymus konkursams ir kurie taip pat yra įtraukiami į objektų statybos savikainą. Rangos sutartys yra ilgalaikės ir apmokėjimai/pajamos pareiškėją pasiekia po ilgo laiko tarpo (kartais po metų), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas nedirba Lietuvoje. Tiesiog, kol nebaigti objektai nesudaromi darbų priėmimo - perdavimo aktai. Pareiškėjo darbuotojai yra glaudžiai susiję su Lietuvos Respublika (išsaugomi tiesioginiai ryšiai su kilmės valstybe), darbuotojai yra įdarbinti Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, buveinė registruota Lietuvoje, pareiškėjas nuolat vykdo ekonominę veiklą Lietuvoje (apimant visus laikotarpius po siuntimų dirbti).

Užsienio išmokų tarnyba sprendimą priėmė vadovaudamasi vieninteliu kriterijumi, numatytu Aprašo 8 punkte ir nurodydama, kad neva pareiškėjas nepateikė duomenų Tvarkos aprašo 9 punkto išimties taikymui. Aprašo 8 punkte įtvirtintas negatyvusis reguliavimas, reiškiantis, kad jei tenkinama bent viena šiame punkte numatyta sąlyga, veiklos dalis negali būti pripažinta didele. Pareiškėjo vertinimu darytina išvada, kad Europos Sąjungos teisės aktuose ir nacionaliniame teisės akte - Apraše, numatytas vienas kitam prieštaraujantis reguliavimas (teisės aktų kolizija): ES teisės aktai numato sistemišką kriterijų, kuriais nustatoma, ar įmonė vykdo didelę veiklos dalį, vertinimą, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką, kiekvieno darbdavio konkrečias savybes, o Užsienio išmokų tarnybos nuomone, Aprašas šių kriterijų pritaikomumą apriboja iki to, kad faktui konstatuoti užtenka vieno kriterijaus, kas, kaip jau minėta, ženkliai susiaurina subjektines teises ir prieštarauja Reglamentų nustatytiems tikslams.

Lietuvos Respublikai, kaip ES šaliai narei, taikomas ES teisės viršenybės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje. Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju, jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, Aprašo 8 punkto nuostatos, numatančios atvejus, kai dėl didelės veiklos vykdymo sprendžiama įvertinus tik vieną kriterijų, susiaurina subjektines teises ir sukuria blogesnę subjektų padėtį palyginti su ta, kokią nustato ES teisės normos (Reglamentai). Pareiškėjo nuomone, sprendimas dėl didelės veiklos vykdymo turėtų būti priimtas, vadovaujantis teisės aktais bei tomis Aprašo ar kitų nacionalinių teisės aktų nuostatomis, kurios neprieštarauja aptartoms ES teisės aktų normoms. Užsienio išmokų tarnyba, apskaičiuodama pareiškėjo pajamas, vadovavosi tik PVM sąskaitų-faktūrų registruose pateikta informacija, skaičiavimus atliko formaliai, nenurodė ir nemotyvavo pajamų apskaičiavimo pagrindo. Be to , Užsienio išmokų tarnyba tiksliai nenurodė, kaip apskaičiuojant pareiškėjo pajamų dydį iš 2012 m. ir 2013 m. PVM sąskaitų-faktūrų registrų buvo atskirtos Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės, todėl lieka neaišku kaip atsakovas apskaičiavo bendrovės gautas pajamas Lietuvoje. Pareiškėjas kartu su anketiniais duomenimis Užsienio išmokų tarnybai jau buvo pateikęs procentinius apskaičiavimus apie gautas pajamas Lietuvoje: 2012 m. - 11% pajamų, gautų iš veiklos Lietuvoje, 2013 m. - 13 %, 2014 m. - 20%, tačiau atsakovas, nors ir pateikęs skaičiavimus, nepaaiškino, kodėl skaičiavimai atlikti būtent taip ir kokiu būdu nustatytos pajamos iš veiklos, vykdytos Lietuvoje.

A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio darbuotojo siuntimui dirbti į kitas valstybes nares, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti, kad siunčiamam darbuotojui siuntimo laikotarpiu taikomi tik darbdavio veiklos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai ir kad valstybinio socialinio draudimo įmokos turi būti mokamos toje valstybėje narėje.

Sprendžiant klausimus dėl taikomų teisės aktų nustatymo ir tai patvirtinančių pažymų išdavimo darbdaviui siunčiant darbuotojus laikinai dirbti į kitą valstybę, keliamos tam tikros sąlygos, kurias turi atitikti toks darbuotojo siuntimas.

Nagrinėdama pateiktus duomenis Užsienio išmokų tarnyba tikrino, ar darbuotojų siuntimas atitinka visas Tvarkos aprašo 5 punkte keliamas sąlygas ir vadovaudamasi 8 punkte įtvirtintais kriterijais nustatė, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti į Latviją pradžios, sudarė mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų.

Tvarkos aprašo 9 punkte numatyta, jog Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų to darbdavio pajamų. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos ir dokumentų apie tai, jog užsienyje vykdoma dalis gamybos proceso, kuris pradedamas Lietuvoje ar kad užsienyje realizuojama Lietuvoje pagaminta produkcija ir panašiai. Taip pat pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog dalis jos pajamų, gautų iš veiklos užsienyje yra tiesiogiai susijusi su įmonės veikla Lietuvoje.

Užsienio išmokų tarnyba nustatydama, ar pareiškėjas vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, vertino: 1) darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketų Nr. 2012/1 ir Nr. 2013/1 duomenis; 2) pareiškėjo išrašytų sąskaitų faktūrų registrų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-12-03 duomenis; 3) 2014-12-05 raštą dėl UAB „Instita“ vykdomos veiklos.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketose Nr. 2012/1 ir Nr. 2013/1 pateikta informacija tik už laikotarpius nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 ir nuo 2013-01-01 iki 2013-12-01, o darbuotojai siųsti dirbti įvairiais laikotarpiais, taip pat į tai, jog anketose pateikti duomenys apie įmonės pajamas nesutampa su UAB „Instita“ pateiktuose išrašytų sąskaitų faktūrų registruose pateikta informacija, Užsienio išmokų tarnyba nustatydama ar UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti, vadovavosi išrašytų sąskaitų faktūrų registruose pateikta informacija.

Įvertinęs pateiktus duomenis atsakovas nustatė, kad UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki pridedamame sąraše išvardintų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios. Dėl šios priežasties pareiškėjo veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai pridedamame sąraše išvardintiems įmonės darbuotojams, nurodytais laikotarpiais siųstiems dirbti į Latviją, neišduotini.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, kad Fondo valdyba, vykdydama privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijas, išnagrinėjo pareiškėjo 2017-02-14 skundą, kuriuo buvo prašoma prašė panaikinti Užsienio išmokų tarnybos 2017-01-16 sprendimą Nr. SPRE-87. Pareiškėjas savo nesutikimą su atsakovo sprendimu motyvavo tuo, kad Užsienio išmokų tarnybos sprendimas buvo priimtas sistemiškai neįvertinus visų kriterijų, numatytų Tvarkos aprašo 7 punkte.

Darbo vietos valstybės teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Viena iš išimčių – tai asmenų laikinas siuntimas dirbti darbdavio naudai į kitą ES valstybę narę. Tai, kad asmeniui, siunčiamam dirbti darbdavio naudai į kitą ES valstybę narę, taikomi jo nuolatinės darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės aktai, patvirtina A1 pažymėjimas, kurį Lietuvoje išduoda Užsienio išmokų tarnyba. Sąlygas, kada siunčiamam laikinai dirbti į kitą valstybę narę darbuotojui gali būti išduodamas A1 pažymėjimas, nustato Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14, 15, 19 straipsniai, Sprendimas A2, Tvarkos aprašas.

ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t.y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Visgi ES valstybės turi teisę nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti taisykles, kaip šie principai turi būti įgyvendinti.

Vertinant, ar yra pagrindas išduoti A1 pažymėjimus darbuotojams, siunčiamiems dirbti į kitą valstybę, turi būti įvertinta, ar juos siunčiantis darbdavys atitinka visus Tvarkos aprašo 7 punkte nurodytus reikalavimus ir neatitikti nei vienos iš 8 punkte nurodytų sąlygų.

Užsienio išmokų tarnyba pagal pareiškėjo išrašomų sąskaitų-faktūrų registrų duomenis, darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketų Nr. 2012/1 ir Nr. 2013/1 duomenis, 2014-12-05 raštą Nr. SD-88 nustatė, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti į Latviją pradžios, sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų. Fondo valdybos nuomone, Užsienio išmokų tarnybos sprendime išsamiai aprašyti skaičiavimai, atlikti pagal Tvarkos aprašo 8.4 punktą.

Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios. Fondo valdybos nuomone, atsakovas iš pateiktų dokumentų teisingai nusprendė, kad pareiškėjo darbuotojams negali būti išduoti A1 pažymėjimai.

Skundas tenkintinas iš dalies

Nagrinėjamoje byloje keliamas Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015-04-29 sprendimo Nr. (7.2)S2-14649 ir Fondo valdybos 2016-01-05 sprendimo Nr. (1.45)1-46 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

2017-01-16 sprendimu Nr. SPRE-87 Užsienio išmokų tarnyba nusprendė neišduoti A1 pažymėjimų UAB „Instita“ pridedamame sąraše nurodytiems darbuotojams, kadangi jų siuntimai dirbti į Latviją neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų.

2017-03-16 sprendimu Nr. (1.45)I-1650 Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Užsienio išmokų tarnybos 2017-01-16 sprendimo Nr. SPRE-87, nusprendė skundą atmesti.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Tiek atsakovas, tiek Fondo valdyba ginčijamus sprendimus priėmė, vadovaudamiesi Reglamentais Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (Tvarkos aprašas), patvirtino Reglamentu Nr. 883/2004 ir Reglamentu Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 nustatė, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Tokios nuostatos taikomos ir kitose administracinėse bylose, kuriose nagrinėjami analogiško pobūdžio ginčai (žr., pvz., LVAT 2017-03-21 nutartį Nr. A-917-502/2017).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dar 2014-11-19 Užsienio išmokų tarnybai padavė prašymus išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, siunčiamam dirbti į užsienio valstybę (Latviją) bei Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketas už 2012 m., už 2013 m. ir 2014 m., kuriose pateikti duomenys, jog 2012 m. darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų sudaro 11 proc., 2013 m. – 13 proc., 2013 m. – 20 proc.

2014-11-20 raštu Nr. (7.8)S2-39624 paprašė pareiškėjo pateikti duomenis iš sąskaitų faktūrų registro, sutarčių, sudarytų su fiziniais ar juridiniais asmenims dėl veiklos vykdymo Lietuvoje kopijas ir kt. Duomenis pareiškėjas atsakovui pateikė 2014-12-05 raštu Nr. SD-88.

Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014-12-22 sprendimu Nr. SPRE-2545 bei Fondo vadybos 2015-02-11 sprendimu Nr. (1.45) 1-989 buvo atsisakyta išduoti pareiškėjo darbuotojams A1 pažymėjimu.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-08-21 sprendimu Nr. I-7652-580/2015 ir LVAT 2016-10-10 nutartimi Nr. A-1487-442/2016 pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai buvo panaikinti ir atsakovas įpareigotas pareiškėjo prašymą dėl A1 pažymėjimų išdavimo išnagrinėti iš naujo.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai priimti vykdant teismo įpareigojimą ir juose iš esmės padaryta tokia pati išvada, kad UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, dėl ko netenkinama Tvarkos aprašo 8.4 punkte nurodyta sąlyga, aktualūs yra LVAT 2016-10-10 nutartyje Nr. A-1487-442/2016 pateikti teisės taikymo išaiškinimai.

Pagal Tvarkos aprašo 5 punktą, A1 pažymėjimas išduodamas asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje darbdaviui, paprastai vykdančiam savo veiklą Lietuvoje, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą Valstybę narę dirbti tam darbdaviui (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis), jeigu yra šios sąlygos: 5.1. iki siuntimo laikinai dirbti į Valstybę narę pradžios siunčiamam asmeniui bent mėnesį taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai; 5.2. numatoma darbo Valstybėje narėje trukmė neviršija 24 mėnesių; 5.3. darbuotojas nėra siunčiamas pakeisti kitą darbuotoją, kurio siuntimo dirbti laikotarpis baigėsi; 5.4. siuntimo dirbti laikotarpiu išsaugomas tiesioginis ryšys tarp siunčiamo darbuotojo ir darbdavio Lietuvoje: 5.4.1. lieka galioti Lietuvoje sudaryta darbo sutartis; 5.4.2. Lietuvos darbdavys garantuoja darbo sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą; 5.4.3. Lietuvos darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją iš darbo; 5.4.4. Lietuvos darbdavys nustato atliekamo darbo pobūdį; 5.4.5. Lietuvos darbdavys moka už išsiųstą darbuotoją valstybinio socialinio draudimo įmokas; 5.5. siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje.

Didelės veiklos dalies vykdymo Lietuvos Respublikoje taisyklė aiškinama Tvarkos aprašo 7-9 punktuose. Pagal Tvarkos aprašo 7 punktą, nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, atsižvelgiama į: 7.1. buveinės registracijos ir administracijos vietą; 7.2. administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas; 7.3. sutartis, sudarytas vykdant ekonominę veiklą Lietuvoje ir užsienyje; 7.4. pajamas iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; 7.5. ekonominės veiklos Lietuvoje trukmę per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (įmonės, pradedančios veiklą Lietuvoje – visą veiklos vykdymo laikotarpį); 7.6. ekonominę veiklą Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti; 7.7. kitus objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį.

Tvarkos aprašo 8 punktas nustato sąlygas, kurias nustačius A1 pažymėjimas negali būti išduotas. Pagal Tvarkos aprašo 8.4 papunktį, A1 pažymėjimas neišduodamas, jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis: darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje.

Tvarkos aprašo 9 punktas nustato, kad Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų.

Pastebėtina, kad dėl taikytino teisinio reglamentavimo aiškinimo anksčiau ginčas tarp proceso šalių nebuvo kilęs. Tiek pirmos instancijos, tiek LVAT, anksčiau nagrinėję ginčą, pažymėjo, kad nebuvo surinkta duomenų ir iš ginčytų ankstesnių sprendimų nebuvo aišku, kaip konkrečiai atsakovas apskaičiavo, kad pareiškėjo pajamos Lietuvos Respublikoje visais atvejais per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti buvo mažesnės nei 10 procentų. Iš pareiškėjo prašymų dėl A1 pažymėjimo išdavimo bei Užsienio išmokų tarnybos parengtos lentelės, kuri buvo pridėta prie sprendimo, buvo nustatyta, jog pareiškėjas darbuotojus į užsienio valstybę siuntė skirtingais laikotarpiais, kurie prasideda 2013-01-02 ir baigiasi 2014-10-27. LVAT pabrėžė, kad Tvarkos aprašo 8.4 papunktį, darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje turi būti skaičiuojamos nuo visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Tačiau, Užsienio išmokų tarnybos sprendime nebuvo pateikti konkretūs apskaičiavimai, kurie pagrįstų atsakovo išvadą, jog pareiškėjo pajamos, gautos per 12 kalendorinių mėnesių iki kiekvieno iš nurodytų darbuotojų siuntimo dirbti į užsienio valstybę, iš tiesų sudarė mažiau nei 10 proc. visų bendrovės pajamų. Tuo tarpu UAB „Instita“ prie prašymų išduoti A1 pažymėjimą pateiktose Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketose už 2012 m., už 2013 m. ir 2014 m. nurodyta, kad 2012 m. darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų apskaičiuotas 11 proc., 2013 m. – 13 proc., 2013 m. – 20 proc. Kaip konstatavo ginčą nagrinėję teismai, Užsienio išmokų tarnybos 2014-12-22 sprendime Nr. SPRE-2545 nebuvo atskleista, kokiais skaičiavimais atsakovas rėmėsi darydamas atitinkamas išvadas, kodėl nesivadovavo pareiškėjo pateiktose anketose nurodytu pajamų Lietuvos Respublikoje procentiniu dydžiu, taip pat nenurodyta, kaip 2012 m. ir 2013 m. PVM sąskaitų faktūrų registruose buvo atskirtos Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės. Be to, teismai atkreipė dėmesį, kad Užsienio išmokų tarnyba priimdama pareiškėjo atžvilgiu neigiamą sprendimą nebuvo aptarusi Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo galimybė.

Taigi, ir šioje nagrinėjamoje byloje, kurioje tikrinamas Užsienio išmokų tarnybos sprendimas, priimtas vykdant teismo įpareigojimą, spręstinas fakto klausimas, ar atsakovas tinkamai pagrindė išvadą, jog pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios, todėl negali būti vertinama, kaip didelė.

Kaip šiame sprendime jau minėta, LVAT 2016-10-10 nutartimi Nr. A-1487-442/2016 įpareigojo Užsienio išmokų tarnybą, iš naujo nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti A1 pažymėjimus apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą įmonės darbuotojams, siųstiems dirbti į Latviją, ne tik pateikti apskaičiavimai, kurie pagrįstų atsakovo išvadą, jog pareiškėjo pajamos, gautos per 12 kalendorinių mėnesių iki kiekvieno iš nurodytų darbuotojų siuntimo dirbti į užsienio valstybę, iš tiesų sudarė mažiau nei 10 proc. visų bendrovės pajamų, tačiau ir atskleisti, kodėl nesivadovauta pareiškėjo pateiktose anketose nurodytu pajamų Lietuvos Respublikoje procentiniu dydžiu, nurodyti, kaip 2012 m. ir 2013 m. PVM sąskaitų faktūrų registruose buvo atskirtos Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės bei įvertinti Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo galimybę.

Išanalizavus Užsienio išmokų tarnybos 2017-01-16 sprendimą Nr. SPRE-87 darytina išvada, kad jis ir šiuo atveju neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Ginčijamame sprendime Užsienio išmokų tarnyba konstatuoja, kad pareiškėjo pateiktų anketų duomenys apie įmonės pajamas nesutampa su UAB „Instita“ pateiktuose išrašytų sąskaitų faktūrų registruose pateikta informacija. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamame sprendime atsakovas neatskleidė, kokie duomenys ir kokia apimtimi nesutampa ir kaip tai turėjo įtakos atsakovo sprendimui vadovautis išrašytų sąskaitų faktūrų registruose pateikta informacija. Ginčijamame sprendime Užsienio išmokų tarnyba nurodo, kaip buvo taikyta darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalies procentinė išraiška už atskirus laikotarpius, tačiau, įvertinus šią informaciją, darytina išvada, kad ir šiuo (šioje byloje ginčijamu) sprendimu nebuvo atskleista, kodėl atsakovas nesivadovavo pareiškėjo pateiktose anketose nurodytu pajamų Lietuvos Respublikoje procentiniu dydžiu. Atsakovo sprendime formalus nurodymas, kad pareiškėjo pateikti duomenys nesutampa, konkrečiai neaptariant aptiktų neatitikimų, nelaikytina tinkamu ir pakankamu pagrindimu atsakovo pasirinkto pajamų dalies apskaičiavimo būdo. Be to, įvertinus ginčijamą Užsienio išmokų tarnybos sprendimą darytina išvada, kad atsakovas ir šiuo atveju nenurodė, kaip 2012 m. ir 2013 m. PVM sąskaitų faktūrų registruose buvo atskirtos Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės bei neįvertino Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo galimybės.

Tvarkos aprašo 9 punkto nuostata įgalina atsakovą netaikyti 8.4 punkto apibrėžiančio, kada darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų.

Šioje vietoje svarbu atkreipti dėmesį, kad Užsienio išmokų tarnyba dar 2016-10-21 sprendimu Nr. SPRE-1013 nurodė, jog UAB „Instita“ nepateikė dokumentų, įrodančių, jog dalis jos pajamų, gautų iš veiklos užsienyje yra tiesiogiai susijusi su įmonės veikla Lietuvoje. Tokio Tvarkos aprašo 9 punkto taikymo galimybės eliminavimo netgi Fondo valdyba nelaikė tinkamu ir atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Todėl Fondo valdyba 2016-12-19 sprendimu Nr. (1.45)I-7164 įpareigojo Užsienio išmokų tarnybą iš naujo išnagrinėti UAB „Instita“ prašymą ir priimti tinkamai pagrįstą sprendimą.

Vykdydama paminėtą Fondo valdybos sprendimą Užsienio išmokų tarnyba priėmė iš esmės visiškai tokį pat sprendimą (ginčijamas sprendimas), lyginant jį su 2016-10-21 sprendimu Nr. SPRE-1013, t.y. šių sprendimų turinys sutampa pažodžiui. Užsienio išmokų tarnyba ginčijamą sprendimą papildė išskirtinai UAB „Instita“ 2014-12-05 rašto Nr. SD-88 citata: „...statome požeminius inžinerinius statinius, todėl didesnę darbų dalį sudaro žemės darbai, kurių atlikimas visiškai priklauso nuo gamtinių sąlygų, todėl esant nepalankioms sąlygoms, mes negalime atlikti savo darbų ir būname priversti juos stabdyti.<...> Kitas aspektas yra tiriamieji – paruošiamieji darbai, kurie atliekami dar iki pasirašant darbų atlikimo sutartį...“, tačiau, net ir būdama įpareigota Fondo valdybos priimti tinkamai argumentuotą sprendimą, jokiais naujais motyvais pareiškėjo atžvilgiu priimto neigiamo sprendime nepapildė, t. y. savo išvadų nemotyvavo (VAĮ 8 str.). Taigi, sutiktina su pareiškėjo skundo teismui argumentu, jog nagrinėjamu atveju vėlgi liko neįvertintos darbdavio konkrečios savybės ir tikrasis vykdomos veiklos pobūdis, veiklos, vykdomos Lietuvoje, apimtys (Tvarkos aprašo 5 ir 7 p.), bei šių faktinių aplinkybių reikšmė sprendžiant dėl Tvarkos aprašo 9 punkto išlygos taikymo.

Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamas pranešimas yra nepagrįstas, t.y. jam nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios pranešime išvardintų teisės normų taikymą. Aiškumo reikalavimas, t.y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu.

Pareiškėjas į bylą apibūdindamas savo veiklos pobūdį atsakovui pateikė visa eilę rangos/subrangos sutarčių, tačiau atsakovas jų vertinimo ginčijamame sprendime nepateikė, kaip ir nemotyvavo pareiškėjo pateiktų įrodymų atmetimo ir/ar nevertinimo, apsiribodamas formaliu argumentu, jog UAB „Instita“ nepateikė dokumentų, įrodančių, jog dalis jos pajamų, gautų iš veiklos užsienyje yra tiesiogiai susijusi su įmonės veikla Lietuvoje. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas Užsienio išmokų tarnybos sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo, kuris užtikrina kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę ir įtvirtina pareigą administravimo subjektui pagrįsti savo sprendimus. Užsienio išmokų tarnybai pritrūkus duomenų pareiškėjo veiklos pobūdžiui įvertinti, pastaroji privalėjo pasiūlyti pareiškėjui teikiamą medžiagą papildyti, t.y. pasiūlyti pateikti vertinimui reikalingus duomenis.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad situacija, kai pareiškėjas į Užsienio išmokų tarnybą kreipėsi dar 2014 metais, o jų pateiktas prašymas iš esmės nėra išnagrinėtas iki šiol (3 metus), yra nesuderinama su bendraisiais teisės principais. Be kita ko, viešojo administravimo sistemos subjektui netinkamai vykdant įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų, gali ir turi būti sprendžiama dėl tokio teisinio vieneto atsakomybės arba/ir pastarajam ir toliau nevykdant priskirtų funkcijų, tai galėtų būti įpareigojama padaryti jau konkrečiu teismo sprendimu. Teismas akcentuoja, kad nesant pagrįstų argumentų atmesti pareiškėjo pateiktus įrodymus ir eliminuoti Tvarkos aprašo 9 punkto nuostatų taikymo galimybę, atsakovas turėtų priimti sprendimą išduoti UAB „Instita“ A1 pažymėjimus.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasi anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek Užsienio išmokų tarnybos 2017-01-16 sprendimas Nr. SPRE-87, tiek Fondo valdybos 2017-03-16 sprendimas Nr. (1.45)I-1650 naikintini, Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip neteisėti iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, o konkrečiai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams.

Byloje nesant duomenų apie atsakovo, teisės aktais įpareigoto priimti sprendimus dėl A1 pažymėjimų išdavimo/neišdavimo, sprendimo motyvus, t.y. susiklosčiusios situacijos ir pareiškėjo pateiktų bei atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo, teismas neturi galimybės ginčą išspręsti iš esmės - paneigti Užsienio išmokų tarnybos išvadas ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimus.

Pareiškėjas byloje yra pateikęs prašymą priteisti iš atsakovo 605 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Pareiškėjas už skundo parengimą prašo priteisti 605 Eur. Šią sumą grindžia PVM sąskaita-faktūra APB Nr. 10066 ir mokėjimo nurodymu. Pažymėtina, kad Rekomendacijų 8.2 punkte numatyta, jog maksimalus užmokesčio dydis už ieškinį yra 2,5. Minėta teisinė paslauga buvo suteikta 2017 m. III ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2017 m. I ketv.) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 817,6 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteistinas užmokesčio dydis už skundo parengimą (817,6 X 2,5) 2044 Eur. Taigi, pareiškėjo prašomų priteisti atstovavimų išlaidų dydis ne tik kad neviršija maksimalaus, bet nesudaro netgi pusės Rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl pareiškėjas pagrįstai gali tikėtis šių išlaidų atlyginimo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas tik iš dalies, priteistina suma mažintina iki 500 Eur.

Be to, prie atlygintinų bylinėjimosi išlaidų priskirtinos ir pareiškėjo patirtos 22,50 Eur žyminio mokesčio išlaidos. Viso pareiškėjui iš Užsienio išmokų tarnybos priteistina 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio,

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Instita“ skundą tenkinti iš dalies.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2017-01-16 sprendimą Nr. SPRE-87 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017-03-16 sprendimą Nr. (1.45)I-1650 panaikinti.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą iš naujo išnagrinėti UAB „Instita“ prašymą išduoti A1 pažymėjimus.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Priteisti UAB „Instita“ naudai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.