Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. G. (A. B. G.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinio apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 87 a str. 1 d. nustatytos 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, (toliau – ir Reglamentas Nr. 465/2012) taikymo pereinamosios nuostatos, pagal kurias pareiškėjui turi būti taikomas pereinamasis laikotarpis ir išduotas A1 pažymėjimas ginčo laikotarpiui.

Be to, pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai interpretavo ir pritaikė VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 27 punktą bei Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtintas darbo vietos principas, kad asmuo neturėtų įrodinėti, kur jis dirba didelę laiko dalį. Pareiškėjo įsitikinimu, pareiga nustatyti veiklos apimtį netaikytina pareiškėjo situacijai, nes Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009), 14 straipsnio 5b dalį reikia interpretuoti kaip papildomą nuostatą, įgyvendinančią Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, o ne šio reglamento 13 straipsnio 3 dalį. Atkreipė dėmesį, jog ir 2012 m. lapkritį Europos Komisijos paruoštame Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje, praktiniame vadove išaiškinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Taip pat pažymėjo, kad ankstesnėje praktikoje Lenkijos socialinio draudimo įstaiga tokiais ir panašiais atvejais kaip taikytiną teisę nustatinėjo Lenkijos teisę, tačiau Lenkijos teismai ne kartą konstatavo Lenkijos socialinio draudimo įstaigos pažeidimus tokiais atvejais.

VSDFV atkreipė dėmesį, jog Reglamento Nr.465/2012 preambulės 5 punktas numato, kad, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau valstybių narių, reikėtų patikslinti, kad „didelė veiklos dalies“ vykdymo sąlyga, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje, taip pat taikoma asmenims, dirbantiems įvairiose įmonėse ar įvairiems darbdaviams. Ši preambulės nuostata buvo reikalinga, nes Reglamentu Nr. 465/2012 buvo iš esmės pakeista Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalis, pagal kurią taikytinos teisės nustatymas asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, iš esmės priklauso nuo to, ar asmuo didelę veiklos dalį vykdo valstybėje narėje, kurioje gyvena. Tačiau Reglamento Nr. 465/2012 preambulės 5 punkto nuostata aktuali kalbant apie „didelės veiklos dalies“ sąvoką, o ne „nedidelės apimties veiklos“ sąvoką, vartojamą Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje. Kadangi Reglamento Nr. 883/2004 tikslas yra reguliuoti nacionalines socialines apsaugos sistemų koordinavimo priemones, garantuojančias, kad būtų veiksmingai naudojamasi teise į laisvą asmenų judėjimą ir siekis padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas, todėl šio reglamentų leidėjas negalėtų numatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį tik formalus darbo sutarties pasirašymas besąlygiškai lemtų taikytinos teisės nustatymą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 taip pat patvirtino, kad iš Reglamento Nr. 987/2009 (su Reglamento Nr. 465/2012 pakeitimais) matyti, jog sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jam turi būti taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos Valdyba nurodė, kad pareiškėjas į Tarnybą dėl A1 pažymėjimų išdavimo kreipėsi 2013 m., t. y. jau po Reglamento Nr. 465/2012 įsigaliojimo. Naują darbo sutartį su UAB „Vil-training“ pareiškėjas sudarė 2013 m. gegužės 1 d., taigi naujos darbo sutarties sudarymas yra pakankamas pagrindas vertinti, kad pareiškėjo situacija pasikeitė.

II.

Teismas taip pat nurodė, kad nuo 2012 m. birželio 28 d. atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis, tuo tarpu iki 2012 m. birželio 28 d. sprendžiant taikytinos teisės nustatymą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies veiklos apimtis reikšmės neturėjo. Šiuo atveju pareiškėjui A1 pažymėjimas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. neišduodamas dėl to, kad pareiškėjo Lietuvoje pagal darbo sutartį dirbtas darbas buvo pripažintas nedidelės apimties veikla, nors anksčiau pareiškėjui buvo taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo aktai.

Teismo vertinimu, pareiškėjo atveju egzistuoja sąlygos taikyti pereinamąjį laikotarpį. Pareiškėjas nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. be pertraukos dirbo UAB „Vil-training“. Jo darbo pobūdis ir sąlygos ir iš esmės nekito, išskyrus padidėjusį darbo užmokestį. Kadangi iki 2012 m. birželio 28 d. reikalavimas atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis, kai nustatoma taikytina teisė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, nebuvo taikomas, iki 2013 m. balandžio 30 d. Tarnyba buvo nustačiusi, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, ką patvirtina Tarnybos pareiškėjui 2010 m. gegužės 31 d. išduota E 101 pažyma. Vadinasi, pareiškėjui iki Reglamento Nr. 465/2012 įsigaliojimo dienos buvo taikomi Lietuvos teisės aktai, pareiškėjo situacija įsigaliojus minėtam reglamentui nepasikeitė, t. y. jis toliau tokiomis pačiomis sąlygomis dirbo UAB „Vil-training“. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nors 2009 m. balandžio 1 d. su UAB „Vil-training“ sudaryta darbo sutartis nutrūko 2013 m. balandžio 30 d., tačiau iš karto kitą dieną, t. y. 2013 m. gegužės 1 d., pareiškėjas su ta pačia bendrove sudarė naują darbo sutartį, iš kurios sąlygų matyti, kad pareiškėjas Lietuvoje ir toliau dirbo tą patį darbą tomis pačiomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo teigti, jog sudarius naują darbo sutartį su UAB „Vil-training“ pareiškėjo situacija pasikeitė. Taikytinos teisės nustatymo pažymėjimo galiojimo pabaiga taip pat negali būti nelaikoma atitinkamos padėties pasikeitimu. Nors pagal nuo 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojusį reglamentavimą pareiškėjui galimai turėtų būti taikoma Lenkijos Respublikos socialinės apsaugos teisė, jam šiuo atveju turi būti taikomas pereinamasis laikotarpis ir toliau tęsiamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų taikymas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju tai, kad dėl A1 pažymėjimo išdavimo už ginčo laikotarpį pareiškėjas kreipėsi po 2012 m. birželio 28 d., nesudaro pagrindo netaikyti jam pereinamojo laikotarpio nuostatų.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad Tarnyba nepagrįstai netaikė pareiškėjui pereinamojo laikotarpio ir atsisakė išduoti A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., todėl Tarnybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. SPRE-1722 bei jį patvirtinantį VSDFV 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5974 panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei įpareigojo Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d.

III.

Atsakovas akcentuoja, jog atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau Tarnyba mano, kad analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

Tarnyba atkreipia dėmesį, kad nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; ir 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Tarnyba laikosi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.

Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla. Dėl šios priežasties Tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. SPRE-1722 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą A. B. G.“ pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d.

Valdyba nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo atveju egzistuoja sąlygos taikyti pereinamąjį laikotarpį, kuris numatytas Reglamento (EB) Nr. 883 87 a straipsnyje. Reglamento (EB) Nr. 883 87 a straipsnis priimtas siekiant apsaugoti asmenų, kuriems jau buvo priimtas sprendimas dėl taikytinos teisės nustatymo ir kai tokių asmenų situacija nepasikeičia. Valdybos nuomone, nors asmuo ir sudarė naują darbo sutartį, jo situacija nepasikeitė. VSDFV mano, kad tokia pozicija neatitinka 87 a straipsnio paskirties, t.y. užtikrinti žmogaus, kurio darbo santykiai tęsiasi (tęsėsi) po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo, socialinio draudimo santykių tęstinumą iki situacijos pasikeitimo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 126 straipsnio 1 dalis nustato, kad pasibaigus darbo sutarties terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį. Taigi ji savaime nenutrūksta – tam reikia vienos iš šalių aktyvių veiksmų. Kitu atveju darbo sutartis tampa neterminuota. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesnė terminuota darbo sutartis buvo nutraukta, o nuo 2013 m. gegužės 1 d. sudaryta nauja terminuota darbo sutartis, akivaizdu, jog darbo sutarties šalių netenkino buvusi situacija, ir šalys siekė buvusią situaciją pakeisti. Iki 2013 m. balandžio 30 d. galiojusi darbo sutartis buvo nutraukta, o pareiškėjas sudarė su UAB „Vil-training“ naują darbo sutartį, t. y. šalys atliko aktyvius veiksmus, o tai yra nauja aplinkybė, nepriklausomai nuo naujai sudarytos darbo sutarties sąlygų. Jeigu darbo sutarties šalys (pareiškėjas ir UAB „Vil-training“) būtų norėjusios išlaikyti tą pačią situaciją, joms jokių aktyvių veiksmų atlikti nereikėjo. Kitoks Reglamento (EB) Nr. 883 87 a straipsnio aiškinimas, Valdybos teigimu, sudarytų pagrindą piktnaudžiauti pereinamojo laikotarpio nuostatomis ir būtų diskriminuojantis kitų asmenų atžvilgiu. Naują darbo sutartį pareiškėjas sudarė ir dėl A1 pažymėjimo išdavimo nuo 2013 m. gegužės 1 d. kreipėsi jau po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo. Netaikant pereinamojo laikotarpio Reglamento (EB) Nr. 883 normų jo teisės nėra pažeidžiamos, nes jam sudarant naują darbo sutartį jau buvo žinomas atitinkamas teisinio reglamentavimo pasikeitimas ir jo pasekmės.

Valdybos nuomone, Tarnybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. SPRE-1722 ir VSDFV 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. (1.45)I-5974 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalimi, 14 straipsnio 8 dalimi, Tvarkos aprašo 15, 27, 31 punktais, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 35 punktu. Valdybos teigimu, Tarnyba 2015 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. SPRE-1722 ir Valdybos 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. (1.45)I-5974 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. SPRE-1722, kuriuo Tarnyba nusprendė laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi pareiškėjo darbas Lietuvoje, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintinas kaip nedidelės apimties veikla, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti Valdybos 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5974, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus, be kita ko, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip matyti iš jų apeliacinių skundų turinio, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas, apeliacinius skundus iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai aiškino materialines teisės normas, nepagrįstai pareiškėjo atveju taikė pereinamąjį laikotarpį, kuris numatytas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 a straipsnyje.

Pasisakydama dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Aiškindama šias byloje taikytinas teisės aktų nuostatas teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog „Reglamento (EB) Nr.987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Reglamente (EB) Nr. 987/2009 iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento (EB) Nr. 987/200914 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento (EB) Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio nuostatos.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. balandžio 1 d. su UAB „Vil-training“ sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią įsipareigojo dirbti (duomenys neskelbtini) darbą 1 val. per dieną už 4.85 Lt valandinį atlygį. Ši sutartis galiojo iki 2013 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 1 d. su UAB „Vil-training“ sudarė naują terminuotą darbo sutartį, pagal kurią įsipareigojo dirbti atstovu-konsultantu 1 val. per dieną, dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą, darbo valandų skaičius per mėnesį gali didėti arba mažėti. Nustatytas valandinis darbo užmokestis – 6,06 Lt. Darbo sutarties terminas – iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Tarnyba, atsisakydama išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą jo prašomu laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., įvertinusi turimus bei pateiktus duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį iš jo vykdomos savarankiškos veiklos Lenkijoje 2013–2015 metais bei 2013 m. gegužės 1 d.–2015 m. kovo 31 d. pareiškėjo gautas pajamas dirbant pagal darbo sutartį Lietuvoje, vertino, kad pareiškėjo A. B. G. darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, sudarytą su UAB „Vil-training“ apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla, todėl atsisakė jam išduoti A1 pažymėjimą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Tarnyba nepagrįstai ginčijamu laikotarpiu atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, kadangi egzistavo sąlygos pareiškėjo atžvilgiu taikyti pereinamąjį laikotarpį, nes pareiškėjo situacija, nepaisant to, kad ir buvo sudaryta nauja darbo sutartis, nepasikeitė.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87 a straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jei įsigaliojus Reglamento (ES) Nr. 465/2012, asmeniui pagal šio Reglamento II antraštinę dalį taikomi kitos valstybės narės, nei tos, kurios teisės aktai buvo taikomi iki to įsigaliojimo datos, valstybės narės teisės aktai taikyti iki tos datos toliau taikomi asmeniui pereinamuoju laikotarpiu tiek, kiek tai nepasikeičia atitinkama situacija ir bet kuriuo atveju ne ilgiau kaip 10 metų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo darbo sutartis su UAB „Vil-training“ nutrūko 2013 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas su UAB „Vil-training“ 2013 m. gegužės 1 d. sudarė naują darbo sutartį, kurioje nustatė kitas apmokėjimo sąlygas, sutartis galioja iki 2015 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo padėtis sudarant naują darbo sutartį nepasikeitė. Kaip minėta, pareiškėjo darbo sutartis su UAB „Vil-training“ nutrūko 2013 m. balandžio 30 d., duomenų, kad darbo sutarties šalys būtų išreiškusios valią ją pratęsti, byloje nėra, pareiškėjas 2013 m. gegužės 1 d. su UAB „Vil-training“ sudarė naują darbo sutartį. Pareiškėjas į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo kreipėsi po Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo, taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo padėtis nepasikeitė ir jam turėjo būti taikomas Reglamento (ES) Nr. 883/2004 pereinamasis laikotarpis.

Pareiškėjo skunde teismui ir atsiliepime į apeliacinius skundus nurodyti argumentai, kad Tarnyba nepagrįstai reikalavo pateikti papildomus dokumentus apie pareiškėjo Lenkijoje vykdomą savarankišką veiklą, duomenis apie iš savarankiškos veiklos ir pagal darbo sutartį gaunamas pajamas ir kt., nepagrįsti, kadangi pagal Tvarkos aprašo nuostatas, spręsdama dėl taikytinos teisės nustatymo ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, esant reikalui, Tarnyba gali prašyti ne tik šiame apraše nurodytų, bet ir kitų dokumentų bei informacijos, kuri reikalinga taikytinos teisės nustatymui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad Tarnyba 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. SPRE-1722, kuris patvirtintas Valdybos 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. (1.45)I-5974, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., todėl naikinti šių sprendimų pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais bei įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą nėra pagrindo.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su nurodytais papildomais prejudiciniais klausimais.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės kreiptis į ESTT nėra. Byloje nustačius, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje lyginant su jo savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje, yra nedidelės apimties, kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pareiškėjo prašomais klausimais nebūtų tikslingas, kadangi kokybiškai nedarytų įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į ESTT netenkintinas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, neteisingai vertino bylos aplinkybes bei taikė materialiosios teisės normas, todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkinami, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo A. B. G. (A. B. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.