Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.; 2.1.7.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.; 2.4.2.1.;

2016 m. spalio 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. išteisintas, jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d. požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. buvo kaltinamas tuo, jog jis 2015 m. liepos 23 d., apie 21.30 val., (duomenys nekslebtini) mieste, gyvenamosios patalpose, iš asmeninių paskatų, tyčia rankos kumščiu sudavė du smūgius G. A. į pilvo sritį, po ko, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, minėto namo kieme, sudavė jam medine lazda ne mažiau šešių kartų į kairiąją ranką dilbio, alkūnkaulio ir riešo srityje bei suduodamas ne mažiau kaip po vieną kartą ta pačia medine lazda į kairį ir dešinį juosmens šonus, taip padarydamas G. A. kairės rankos sumušimą su odos nubrozdinimu, minkštųjų audinių patinimą, alkūnkaulio lūžimą apatiniame trečdalyje, dėl ko G. A. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį, kuriuo V. A. išteisintas, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. V. A. pripažinti kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. ir nuteisti jį 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nurodo, kad jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias nuostatas, rėmėsi nepatikimais įrodymais, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevertino įrodymų visumos, nepagrįstai vienus duomenis laikė įrodymais, o kitus duomenis atmetė visiškai nenurodydamas, dėl kokių priežasčių jie nepripažintini įrodymais, atskiriems įrodymams suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, nesivadovavo logikos dėsniais, todėl aprašomojoje nuosprendžio dalyje padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl kaltinamojo V. A. išteisinimo.

Pažymi, jog baudžiamojoje teisėje asmens kaltė įrodinėjama ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir tiriant kitas reikšmingas bylos aplinkybes, priešingu atveju, teisminio nagrinėjimo metu kaltinamajam neigiant savo kaltę, kai kuriais atvejais apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas būtų neįmanomas (asmens kaltės klausimas negali būti išspręstas remiantis vien tik jo paties parodymais).

Teigia, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nurodė, kad nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, neįtikinami, jų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Nurodo, jog nukentėjusiojo G. A. parodymai nebuvo nenuoseklūs, tačiau pažymi, kad nukentėjusysis jokių parodymų iš esmės nekeitė, juos tik papildė. Pirmą kartą jis buvo apklaustas tuoj po operacijos, t. y. išleistas iš ligoninės, kur buvo taikoma narkozė, o prieš tai jis buvo vartojęs vyno, jog iš karto po patirto šoko, po sumušimų, visko jis ir negalėjo papasakoti, nurodyti visiškai tikslių aplinkybių, nes ko klausė tyrėjas jis viską papasakojo. Vėliau apklausiamas nukentėjusysis nurodė tas aplinkybes, kurias prisiminė, t. y. tas pačias aplinkybes kaip ir tyrimo metu. Tas pačias aplinkybes nukentėjusysis parodė ir teisme, jo parodymai buvo įtikinami, nuoširdūs, o ir pats kaltinamasis jam jokių klausimų teisme neturėjo. Teigia, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, išgėrė vyno ir nuėjo miegoti, bet tai nėra draudžiama. Vakare apie 21–22 val. nukentėjusysis buvo prikeltas iš miego, jo atžvilgiu iš karto buvo pavartotas smurtas. Jis suprato, kad smurtas jo atžvilgiu buvo vartojamas, kadangi kaltinamasis V. A. atvyko pas jį išsiaiškinti, kodėl jis savo buvusiai žmonai A. A., dabartinei kaltinamojo žmonai skambinėja telefonu, rašinėja SMS žinutes. Šias aplinkybes patvirtina ir pats kaltinamasis, liudytoja A. A., liudytoja D. A.. Teigia, kad V. A. atvyko pas nukentėjusįjį ne pasiaiškinti, o su jau aiškiu tikslu, jį vyriškai pamokyti, kad jis „nebelįstų“ ir neskambinėtų jo žmonai, todėl iš karto nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pavartotas, staiga jį užklupus miegantį, fizinis smurtas. To neneigia ir pats kaltinamasis, nurodydamas, kad sudavė keletą smūgių G. A.. Pažymi, kad kaltinamasis yra įskaitoje, kur nurodyta, kad jis yra impulsyvaus tipo. Pats nukentėjusysis G. A. nei tyrimo metu, nei teisme neprašė jokios turtinės, neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo, o teismo prašė ir norėjo įrodyti, kad taip daryti negalima ir, kad ateityje jo atžvilgiu fizinis smurtas nebūtų vartojamas kaltinamajam panorėjus. Nurodo, kad visi proceso dalyviai nurodo praktiškai tas pačias aplinkybes ir tai, kaip jie susikibo, pradėjo muštis, vartoti vienas kito atžvilgiu fizinį smurtą, po ko ir ristis, griuvo ant žemės. Tačiau toliau kaltinamasis nurodo, kad po ristynių jis nubėgo link palikto automobilio ir išvažiavo, o nukentėjusysis nurodo, kad kaltinamasis nubėgo link mašinos ir iš automobilio bagažinės pasiėmė lazdą su kuria pradėjo jį mušti, norėjo suduoti per galvą, todėl su rankomis dengėsi galvą ir visi smūgiai kliuvo būtent į ranką, dėl ko ir buvo sulaužyta jo ranka, t. y. nuo smūgių lazda, kada jis degėsi rankomis savo galvą.

Pažymi, kad byloje apklausta liudytoja D. A. nurodė, jog ji matė kaip nuo automobilio sugrįžo (dar kartą) V. A., rankoje jis turėjo baltos spalvos lazdą, pagalį. Ką jis darė su lazda ar pagaliu ji nematė, nes buvo kambaryje ir pro savo langą to negalėjo matyti ir būdama sąžininga ir įspėta dėl melagingų parodymų davimo nenurodė tų aplinkybių, kurių nematė, nors turėjo visas tam galimybes, tačiau patvirtino tik tai, ką matė pati, todėl ja netikėti nėra jokio pagrindo. Teigia, kad teismas nuosprendyje visiškai nenurodo, kodėl neatsižvelgia į duotus liudytojos D. A. parodymus, jų nevertina, neaptaria ar jie pagrįsti, įtikinami, nors yra pateikti aiškūs ir kategoriški liudytojos parodymai, kad kaltinamojo rankose buvo lazda (pagalys), kad jis (kaltinamasis) dar kartą grįžo nuo automobilio pusės į kiemą ir po kiek tai laiko išvažiavo. Šių liudytojos D. A. parodymų teismas nevertina, jų neaptaria nei atskirai, nei kaip visumos įrodymų. Nurodo, kad liudytoja D. A. taip pat nurodo, kad po kelių minučių, kai išvažiavo V. A. į namus sugrįžo nukentėjusysis, kuris pasakė, kad „V.“ (kaltinamasis) jį sudaužė su „beisbolo“ lazda, rodė savo pamėlusią ranką, kurią ji dar sutvarstė, o vieta kur jie grūmėsi yra lygi, auga žolė, jokių daiktų ar plytų, akmenų ant žemės nėra. Mano, kad šios liudytojos parodymai yra svarbūs, įtikinami, yra nustatyta aiški faktinė aplinkybė, kad kaltinamasis V. A. sugrįžo dar kartą su lazda ir pagal nukentėjusiojo parodymus, su ja pradėjo jį daužyti. Pažymi, kad po kelių minučių nukentėjusiajam sugrįžus į savo namus jis iš karto, tai pačiai liudytojai D. A. pasakė, kad buvo sumuštas su beisbolo (pagaliu) lazda. Mano, kad tuo metu nukentėjusysis negalėjo taip staiga sumąstyti, sugalvoti įvairių ir sudėtingų versijų, kad jį tariamai užpuolė su lazda V. A..

Teigia, kad teismas subjektyviai vertina teismo medicinos eksperto R. P. P. parodymus, dvi jo išvadas dėl sveikatos masto nustatymo, kur aiškiai ir nedviprasmiškai yra nustatyta, kad griūnant daugiausia lūžta stipinkaulis apatiniame trečdalyje, todėl neįtikėtina, kad lūžimą G. A. galėtų patirti griūdamas ar atsitrenkus į kietus daiktus, o įvertinus visas įvykio aplinkybes, nukentėjusiojo parodymus bei tai, kad kritimo vieta yra lygi, duoda išvadą, kad toks sužalojimas padarytas smūgiuojant. Ekspertas nurodo, kad minimus rankos sužalojimus G. A. galėjo patirti bukos traumos pasėkoje, paveikus kairįjį dilbį kietu, buku daiktu. Įrašai tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose neprieštarauja tam, kad nustatytus sužalojimus G. A. galėjo patirti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2015-07-23, paros antroje pusėje. Dėl alkūnkaulio lūžimo sveikata sutrikdoma ilgalaikiai – G. A. sužalojimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties.

Pažymi, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl kitos faktinės aplinkybės: nukentėjusysis G. A. neištverdamas patirto skausmo nubėgo į šalia esančią kavinę, kur dirba jo dukra N. A.. Liudytoja duodama parodymus patvirtino, kad jos tėtis buvo lazda (būtent lazda) sumuštas jos dabartinio patėvio V. A., jos buvo prašomą, kad paskambintų greitajai medicinos pagalbai. Pasak prokuroro, šios aplinkybės taip pat patvirtina faktines aplinkybes, kad tuoj pat po įvykio nukentėjusysis savo artimam asmeniui – dukrai, pasakė sumušimo aplinkybes tokias, kokios buvo, nes koks motyvas nukentėjusiajam savo dukrai, kurios prašė iškviesti tik greitąją medicinos pagalbą, meluoti ar kažką išsigalvoti dėl sumušimo aplinkybių. Šių aplinkybių teismas taip pat nevertino, jų neanalizavo, nors tai dar kartą netiesiogiai parodo, kad nukentėjusysis buvo sumuštas būtent su lazda. Mano, kad liudytojos N. A. parodymai yra objektyvūs, įtikinami, kadangi ji yra ir nukentėjusiojo dukra, ir kaltinamojo podukra, nes jos mama ištekėjusi už kaltinamojo V. A.. Teigia, kad teismas ignoravo ir nevertino šių parodymų, nuosprendyje jie aptariami, o yra vertinami tie parodymai, kurie palankūs kaltinamajam, t. y. paties kaltinamojo parodymai ir kartu su juo automobiliu atvykusių liudytojų parodymai. Mano, kad teismas turėjo ir privalėjo vertinti visą byloje pateiktų duomenų visumą bei aiškiai ir skaidriai vertinti, kodėl vieni įrodymai yra palankūs kaltinamajam, o kiti atmetami. Prokuroro teigimu, jog iš visumos pateiktų byloje įrodymų, kurie buvo patvirtinti teisminio posėdžio nagrinėjimo metu, galima daryti išvadą, kad yra pakankamai duomenų, jog pagrįsti kaltinamojo V. A. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo.

Prokuroro teigimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai aukščiau paminėtų išanalizuotų ir įvertintų duomenų, kurių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamojo V. A. veikoje yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., požymiai. Nurodo, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį neįvertino ir neatsižvelgė į aukščiau paminėtas aplinkybes bei nepagrįstai išteisino V. A., todėl teismo nuosprendis dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo byloms aplinkybėms naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis V. A. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 str. 4 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-396/2014). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. A. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios BK 138 str. 1 d. požymių.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu teigdamas, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė BPK 20 str. numatytas įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias nuostatas, rėmėsi nepatikimais įrodymais, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevertino įrodymų visumos, nepagrįstai vienus duomenis laikė įrodymais, o kitus duomenis atmetė visiškai nenurodydamas dėl kokių priežasčių jie nepripažintini įrodymais, atskiriems įrodymams suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, nesivadovavo logikos dėsniais, todėl aprašomojoje nuosprendžio dalyje padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl kaltinamojo V. A. išteisinimo.

BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje neginčytinai yra nustatytas tik faktas, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. 2015 m. liepos 23 d. apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), G. A. patyrė sužalojimą – kairės rankos sumušimą su odos nubrozdinimu, minkštųjų audinių patinimą, alkūnkaulio lūžimą apatiniame trečdalyje (1 t. 83–84 b. l.). Tačiau, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, nors ir nėra pagrindo abejoti specialisto išvadomis dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, tačiau byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad šiuos sužalojimus padarė būtent V. A..

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis jokių parodymų nekeitė, juos tik papildė, tačiau, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, šie parodymai nėra nuoseklūs, nesutampa su kitų proceso dalyvių parodymais, todėl negali būti laikomi neabejotinais įrodymais, leidžiančiais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmiausia pastebėtina, kad nukentėjusysis viso proceso metu ne tik papildė savo parodymus, tačiau nurodydavo vis naujus faktus, kurie prieštaraudavo jo ankstesniems parodymams. Protokole-pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad V. A. beisbolo lazda jam kelis kartus trenkė į įvairias kūno vietas, ko pasėkoje jam lūžo kairės rankos alkūnkaulis (1 t. 4 b. l.). Papildomos apklausos metu nukentėjusysis jau aiškino, kad jam gulint lovoje V. A. jį pradėjo mušti, po to išėjus į kiemą jis parvertė V. A. ant žemės, liepė nusiraminti. Jį paleidęs nuėjo parūkyti. Išgirdo šaukiant tetą, kad pasisaugotų, nes Virginijus pareina pasiėmęs pagalį. Tuo pagaliu V. A. penkis kartus trenkė jam per kairę ranką, po vieną smūgį į kairį ir dešinį šonus, tačiau dėl to neliko kraujosruvų ir fizinio skausmo nesukėlė. Po to, kai V. A. baigė jį mušti, jis pajuto, jog nusviro jo ranka ir suprato, kad lūžo (1 t. 13–14 b. l.). Duodamas parodymus teisme nukentėjusysis jau aiškino, kad V. A. jį ištempė iš lovos ir trenkė į žemę, po to abu išėjo į lauką. V. A. šaukė, kad jį užmuš. Jie susikibo ir nuvirto ant žemės, greit pašoko. V. A. nuėjo link mašinos, atsidarė dureles, pasiėmė lazdą, kuria pradėjo jį daužyti per šonus. Buvo mėlynės ant peties, šlaunies. Vieną kartą V. A. norėjo jam suduoti per galvą, kad negautų smūgio į galvą, užsidengė ranka. Ranka nuo smūgio sutraškėjo, bet skausmo nepajuto. Jis spėjo sugriebti už lazdos ir tada vėl abu nukrito ant žemės. V. A. buvo apačioje, jis viršuje ir laikė V. A. dešine ranka, o kaire ranka norėjo smūgiuoti, bet ranka nulinko kaip degtukas ir buvo labai didelis skausmas. Tada suriko iš skausmo ir pabėgo. Taip pat šios apklausos metu parodė ir tai, kad pas jį į namą V. A. atėjo kartu su A. A., ko nebuvo nurodęs ankstesnėse apklausose. Paaiškino, kad A. A. viską matė, buvo šalia, jis užstojo jį, jog V. A. ją pastūmė.

Liudytoja D. A. tik iš dalies patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Teisme paaiškino, kad jai atrakinus duris įpuolė V. A. ir jo žmona, nors duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad V. A. atėjo ne vienas, liudytoja nenurodė. Paaiškino, kad V. A. nuėjo tiesiai į G. A. kambarį. Jie išėjo į kiemą, susistumdė, po to kas vyko nematė. Tik vėliau pamatė V. A. nubėgo iki mašinos, iš automobilio bagažinės pasiėmė lazdą baltos spalvos, apie metro ilgio, nors tokių aplinkybių duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ji nenurodė. Kaip jie mušėsi, nematė. G. A. grįžęs jai pasakė, kad V. A. jam beisbolo lazda sulaužė ranką. Atkreiptinas dėmesys į liudytojos nurodytas aplinkybes, jog ji aiškiai matė, kaip V. A. nubėga prie automobilio ir iš bagažinės pasiima lazdą, o tuo tarpu nukentėjusysis teigė, jog jis matė, kaip lazdą V. A. paima atidaręs automobilio dureles. Tokie parodymų neatitikimai leidžia abejoti liudytojos parodymų patikimumu.

Kita vertus, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti išteisintojo pateikta nuoseklia ir logiška įvykių seka apie tai, kad buvo nuvykęs pas G. A. aiškintis dėl skambučių jo gyvenimo draugei bei buvo susikibę su G. A.. Pasikalbėti su G. A. jis nuėjo vienas, kiti su juo kartu važiavę asmenys, liko automobilyje. Nuėjo tuščiomis rankomis, lazdos neturėjo. G. A. miegojo, jis pasikvietė G. A. į lauką. Lauke sudavė G. A. smūgį ar du į pilvo sritį, tada G. A. puolė jį ir apsikabino, neišlaikę pusiausvyros griuvo į šiukšlyną, t. y. į akmenų, plytų, stiklainių krūvą. Nugriuvus jis buvo apačioje, G. A. rankos buvo jam už nugaros. G. A. sušukęs, kaip jis mano, jog iš skausmo, pašoko ir pabėgo. Tada jis grįžo į automobilį ir išvažiavo į namus.

Šią V. A. pateiktą versiją, kad jis vienas nuėjo pas G. A. pasikalbėti, jog rankose jokio pagalio neturėjo pasiėmęs, kad automobilyje liko A. A., D. K. ir A. S., jog V. A. nebuvo grįžęs iki automobilio ko nors pasiimti, patvirtina teisme apklausti liudytojai A. A., D. K. ir A. S.. Nors šie liudytojai yra pažįstami su V. A., tačiau jų parodymais abejoti nėra pagrindo, kadangi jų parodymai nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog apylinkės teismas nevertino liudytojos N. A. parodymų, tačiau kolegija pažymi, kad ši liudytoja tiesiogiai nematė įvykio, o įvykio aplinkybes nurodė tokias, kokias jai papasakojo jos tėvas G. A..

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas subjektyviai vertino teismo medicinos eksperto R. P. P. parodymus, dvi jo išvadas dėl sveikatos masto nustatymo. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini. Nors ekspertas teisiamojo posėdžio metu patvirtinęs savo išvadas ir paaiškino, kad ranka alkūnkaulio srityje galėjo lūžti tiesioginio smūgio metu, tačiau neatmetė ir tokios galimybės, jog nukentėjusysis sužalojimus galėjo patirti ir krisdamas bei atsitrenkdamas į atsikišusį kietą ir buką daiktą. Taip pat ekspertas paaiškino, kad nukentėjusysis buvo apžiūrėtas traumatologo, jokių mėlynių ar sumušimų kitose nukentėjusiojo kūno vietose nebuvo užfiksuota, kas paneigia nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes. Pasisakydamas dėl nukentėjusiojo nurodytų sužalojimo aplinkybių, ekspertas parodė, kad ranka nulinkti, kaip teigė nukentėjusysis, negalėjo, nes lūžęs tik vienas kaulas. Taip pat ekspertas paaiškino, kad po alkūnkaulio lūžimo nukentėjusysis iš karto turėjo pajusti skausmą. Pats nukentėjusysis parodė, kad skausmą jis pajuto tada, kai su V. A. nuvirto, jis buvo viršuje, o V. A. liko apačioje, jog norėdamas suduoti V. A. pakėlė ranką ir tada pajuto didelį skausmą. V. A. teigimu, jog jiems nugriuvus, V. A. sušuko, kaip jis manė, kad iš skausmo ir pašokęs pabėgo. Taigi, gretinant specialisto išvadas ir eksperto paaiškinimus su nukentėjusiojo ir išteisintojo duotais parodymais bei liudytojų parodymais, negalima daryti kategoriškos išvados, jog G. A. nustatyti sužalojimai tikrai buvo padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

Pažymima, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu principu – in dubio pro reo, reiškiančiu, kad, jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pagrįstai konstatavo, kad nėra V. A. kaltę patvirtinančių įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad V. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.

Įvertinus visas bylos aplinkybes prokuratūros apeliacinis skundas yra atmetamas ir V. A. atžvilgiu paliekamas išteisinamasis nuosprendis, apeliacinis skundas dalyje dėl prokuroro prašomos bausmės, aukštesnės instancijos teismo paliekamas nenagrinėtinu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą.