Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš S. S., P. D., G. J., D. K., J. N. ir J. Ž. solidariai priteista nukentėjusiajam T. D. 430 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kita ieškinio dalis atmesta.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti P. D., G. J., D. K., J. N., R. S. ir J. Ž., tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad kartu su G. J., P. D., D. K., J. Ž. ir J. N., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodami psichinę ir fizinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėtiems interesams:

G. J., manydamas, kad iš jo T. D. nepagrįstai pareikalavo per A. P., M. B. ir tyrimo nenustatytą asmenį, vardu Andrius, grąžinti anksčiau paskolintus 2 000 litų, taip pat manydamas, jog pastarieji pavogė jo 680 litų vertės televizorių „Tecwood“, namų kiną su 6 garso kolonėlėmis, kurių vertė 250 litų, kambarinę televizoriaus anteną, kurios vertė 110 litų, laikrodį „Casio“, kurio vertė 220 litų vertė, kelioninį lagaminą, kurio vertė 120 litų, vykdydamas savo tariamą teisę – susigrąžinti savo daiktus, įkalbėjo ir sukurstė P. D., D. K., kad jie susirastų T. D. ir pavartodami fizinį ir psichinį smurtą, pasitelkus ir kitus bendrininkus, išreikalautų tariamai pagrobtus daiktus bei atlygintų tariamą žalą.

2010 m. sausio 11 d. apie 21 val. P. D., D. K., J. Ž., S. S., J. N., veikdami bendrai ir žinant G. J., automobiliu „Pontiac Transport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvežė nukentėjusįjį T. D. prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini) mieste, nukentėjusįjį T. D. išlaipino iš savo automobilio. J. Ž., S. S., D. K., J. N., vykdydami susitarimą su G. J., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai, pavartodami fizinį smurtą – užlaužė nukentėjusiajam rankas ir daiktu, panašiu į pistoletą, smogė T. D. į galvą, tuo padarydami nukentėjusiajam paviršinę muštinę viršugalvio žaizdą, pargriovė pastarąjį ant žemės ir tuo pat metu spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į dešinę kaktos pusę, tuo padarydami odos nubrozdinimą ir poodines kraujosruvas dešinėje kaktos pusėje bei ant dešinio smilkinio –užausio, dešinės ausies kaušelio odos nubrozdinimą. Taip atėmę nukentėjusiajam T. D. galimybę priešintis, iš jo paėmė 220 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5310“ su SIM kortele. Po to J. Ž., S. S., D. K., J. N., žinant G. J. ir P. D., užmovė T. D. ant galvos juodos spalvos medžiaginį maišą ir įstūmę nukentėjusįjį į automobilio BMW bagažinę, tokiu būdu atėmę T. D. laisvę bei galimybę priešintis, nuvežė už Klaipėdos miesto ribų į tyrimo nenustatytą vietą, kur grasindami susidoroti, pastarąjį sumušė suduodami ne mažiau kaip apie 20 smūgių metaline lazda į įvairias kūno vietas, tuo padarydami daugybines susiliejančias poodines - minkštųjų audinių kraujosruvas ant dešinės rankos žasto – alkūnės sąnario – dilbio – riešo, susiliejančias poodines kraujosruvas pilvo dešiniame šoniniame paviršiuje ir ant dešinio klubo, dideles poodines kraujosruvas bei smulkius odos nubrozdinimus dešinėje šlaunies pusėje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje bei odos nubrozdinimą kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdami savavališkus veiksmus, J. Ž., S. S., D. K., J. N. paminėtu automobiliu BMW atvežė nukentėjusįjį T. D. prie (duomenys neskelbtini) mieste, kur neleisdami pastarajam išlipti iš automobilio, pavartodami psichinę prievartą, grasindami daiktu, panašiu į pistoletą, jį įrėmė nukentėjusiajam į galvą ir pareikalavo perduoti jų nuosavybėn 7 200 litų vertės automobilį „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tęsdami savo savavališkus veiksmus, nurodė nukentėjusiajam T. D. paskambinti savo draugei D. N. (dabar (duomenys neskelbtini)), kad ji atvykusiam į kiemą, adresu (duomenys neskelbtini) mieste, D. K. perduotų automobilį „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat jo dokumentus, tai pastaroji ir padarė. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, turėdami tikslą ir toliau savavaldžiauti, J. Ž., S. S., D. K., J. N., grasindami fiziniu susidorojimu, atvirai pareikalavo iš T. D. 5 000 litų už tai, kad nukentėjusysis iš G. J. reikalavo grąžinti 2 000 litų skolą. 2010 m. sausio 12 d., apie 01 val., J. Ž., D. K., J. N., grasindami T. D. susidoroti bei naudodami psichinę prievartą, atvežė T. D. prie (duomenys neskelbtini) mieste, kur J. Ž. kartu su D. K., prievarta nusivedę nukentėjusįjį į pastarojo butą, adresu (duomenys neskelbtini), privertė T. D. perduoti jiems jam priklausančius daiktus: 30 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Zl 50“, 400 litų vertės 4 vnt. garso kolonėlių, 1 000 litų vertės nešiojamąjį kompiuterį „Acer“.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai neaprašyta kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus (veiką) jis padarė. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek įrodymų tyrimo teisme metu visi be išimties kaltinamieji kategoriškai paneigė, jog jis (apeliantas) 2010 m. sausio 11 d. apie 21 val. buvo kartu su jais prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini) mieste, kur jie atvežė nukentėjusįjį T. D. ir prieš jį atliko nuosprendyje nurodytus veiksmus, taip pat paneigė, kad jis buvo kartu nuvežant nukentėjusįjį už Klaipėdos miesto ribų, kur jam buvo grasinama susidorojimu ir jis buvo sumuštas, bei kad jis (apeliantas) buvo kartu, kai buvo reikalaujama perduoti automobilį „Peugeot 406”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padarant visus kitus veiksmus prieš nukentėjusįjį. Pats nukentėjusysis T. D. teisme ne kartą duodamas parodymus kategoriškai nurodė, jog apeliantas prieš jį visiškai jokių veiksmų neatliko ir jis nei turtinio, nei neturtinio pobūdžio pretenzijų jam neturi. Nukentėjusysis teisme paneigė ir aplinkybę, jog apeliantas sėdėjo automobilyje greta vairuotojo, nurodydamas, jog ikiteisminio tyrimo metu galėjo apsirikti atpažindamas apeliantą tik iš nuotraukos, nes tuo metu jam ant galvos buvo uždėtas juodos spalvos medžiaginis maišas ir apeliantą jis matė tik iš nugaros. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, kad jis jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu buvo visai kitoje vietoje, t. y. sporto salėje, ir su tuo sutiko valstybinis kaltintojas, pareikšdamas, jog dėl šios aplinkybės neabejoja ir nėra būtina ieškoti ir kviesti apklausti liudytoju trenerį V. T., kuris kartu su apeliantu minėtą dieną ir laiku buvo sporto salėje.

Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes neįvertino jo kaltę paneigiančių bylos duomenų. Todėl buvo pažeistos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkto nuostatos, kuriose nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos neginčijamais įrodymais, o nepavykus pašalinti abejonių, jos aiškinamos kaltinamojo naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo S. S. gynėjas prašė tenkinti nuteistojo S. S. apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas nuteistasis S. S., nesutikdamas su skundžiamo teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, prašo šią teismo nuosprendžio dalį panaikinti ir jį pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi jis šios nusikalstamos veikos nepadarė. Mano, kad teismo išvados dėl jo kaltės yra prieštaringos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir paremtos tik prielaidomis bei spėjimais, o skundžiamas teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose išdėstytų reikalavimų.

Apelianto prašymas – jį išteisinti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrino ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o apkaltinamasis teismo nuosprendis, priešingai nei teigia apeliantas, atitinka tiek teismų praktiką taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-20 Senato nutarimas Nr. 40), tiek BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose išdėstytus reikalavimus. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat yra išdėtyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Šioje byloje teismas, ištyręs ir įvertinęs įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, nustatė, jog 2010 m. sausio 11 d. S. S., veikdamas bendrai su P. D., D. K., J. Ž., J. N. ir G. J., dalyvavo savavaldžiavimo veiksmuose prieš nukentėjusįjį T. D. Klaipėdos mieste ir už jo ribų. Teismas nustatė tokią šio nusikaltimo schemą: G. J. sukurstė P. D. ir D. K. pasiimti T. D. turtą arba išreikalauti iš jo atitinkamą pinigų sumą, o pastarieji šiam tikslui pasitelkė J. Ž., J. N. ir S. S. 2010 m. sausio 11 d. apie 21 val., G. J. bendrininkai P. D., D. K., J. Ž., J. N. ir S. S., žinant G. J., atvežė nukentėjusįjį T. D. prie (duomenys neskelbtini) mieste, kur jį išlaipino iš automobilio. D. K., J. Ž., J. N. ir S. S., vykdydami susitarimą su G. J., veikdami bendrininkų grupe, pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir taip atėmę jam galimybę priešintis, iš nukentėjusiojo neteisėtai paėmė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5310“ su SIM kortele. Po to J. Ž., S. S., D. K. ir J. N., žinant G. J. ir P. D., užmovė T. D. ant galvos juodos spalvos medžiaginį maišą ir įstūmė nukentėjusįjį į automobilio BMW bagažinę, tokiu būdu atėmę T. D. laisvę bei galimybę priešintis, nuvežė jį už Klaipėdos miesto ribų į tyrimo nenustatytą vietą, kur grasino susidoroti ir sumušė nukentėjusįjį, padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdami savavališkus veiksmus, J. Ž., S. S., D. K., J. N. automobiliu BMW atvežė nukentėjusįjį prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini) mieste, kur neleido pastarajam išlipti iš automobilio, pavartojo prieš jį psichinę prievartą, grasindami daiktu panašiu į pistoletą, įrėmė jį nukentėjusiajam į galvą ir pareikalavo perduoti jų nuosavybėn 7 200 Lt vertės automobilį „Peugeot 406“. Tęsdami savavališkus veiksmus, nurodė nukentėjusiajam paskambinti savo draugei, kad ši D. K. perduotų automobilį „Peugeot 406“, taip pat jo dokumentus, ką pastaroji ir padarė. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, turėdami tikslą ir toliau savavaldžiauti, J. Ž., S. S., D. K., J. N., grasino fiziniu susidorojimu, atvirai pareikalavo iš T. D. 5 000 Lt už tai, kad nukentėjusysis iš G. J. reikalavo grąžinti 2000 Lt skolą. 2010 m. sausio 12 d. apie 01 val. J. Ž., D. K., J. N., grasindami T. D. susidoroti bei naudodami psichinę prievartą, atvežė T. D. prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini) mieste, kur J. Ž. kartu su D. K., prievarta nusivedė nukentėjusįjį į pastarojo butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir privertė jį perduoti jiems jam priklausančius daiktus: mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Zl 50“, 4 vnt. garso kolonėlių, nešiojamąjį kompiuterį „Acer“, kurie vėliau buvo realizuojami.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs aptartas nusikaltimo padarymo aplinkybes, padarė išvadą, jog prieš nukentėjusįjį T. D. savavaldžiavimo veiksmus atliko bendrininkų grupė, susidedanti iš šešių asmenų, tarp kurių buvo ir S. S., bei skundžiamame teismo nuosprendyje nurodė bendrininkų atliktus nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį T. D.

Apeliantas nuteistasis S. S., nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, jog jis nusikaltime nedalyvavo ir skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytose įvykio vietose nebuvo, be to, skundžiamame teismo nuosprendyje neaprašyti konkrečiai jo padaryti nusikalstami veiksmai prieš nukentėjusįjį ir nenurodyti įrodymai, patvirtinantys teismo išvadą, kad jis atliko prieš nukentėjusįjį kokius nors neteisėtus veiksmus.

Tokie apelianto skundo teiginiai yra prieštaringi ir neatitinka bylos medžiagos.

Visų pirma, pastebėtina, jog apeliantas skunde nurodo dvi iš esmės skirtingas savo pozicijas dėl dalyvavimo savavaldžiavime. Vienu atveju jis neigia buvęs nusikaltimo padarymo vietoje ir teigia tuo metu buvęs kitoje vietoje – sporto salėje, o kitu atveju – teigia, jog neįrodyta, jog jis prieš nukentėjusįjį atliko savavaldžiavimo veiksmus ar padėjo juos padaryti kitiems nuteistiesiems. Tokius iš esmės skirtingus apelianto teiginius teisėjų kolegija vertina kaip nuteistojo S. S. bandymą bet kokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistojo S. S. dalyvavimas su kitais bendrininkais savavaldžiavimo veiksmuose prieš nukentėjusįjį T. D. yra įrodytas iš dalies paties apelianto, kitų nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme apklaustas apie įvykio aplinkybes parodė, jog jis įvykio dieną nuo 18 val. iki 20.30 val. buvo sporto salėje, po to jam paskambino J. Ž. ir pasakė, kad reikia pagalbos. Jis apie 21.30 val. atėjo į nurodytą vietą ir matė dvi mašinas ir tai, kad ten buvo įvykęs konfliktas, paimti daiktai. D. K. jam pasakojo, kad apiplėštas butas ir reikia paimti daiktus, jis (apeliantas) pasakė, kad nenori niekur dalyvauti ir paprašė J. Ž. parvežti jį namo. Mašinoje buvo G. J., kurį jis matė pirmą kartą. Nukentėjusiojo nematė, nes antra mašina buvo tamsintais langais ir toliau (7 t., 93-94 b. l.). Taigi kaip matyti iš nuteistojo teisme duotų parodymų turinio, jis neneigia įvykio dieną susitikęs su nuteistaisiais J. Ž. ir D. K., matęs nuteistąjį G. J., ir žinojęs apie įvykio aplinkybes. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir kiti įvykio vietoje buvę ir nusikaltime dalyvavę nuteistieji. Tačiau apeliantas teigia, jog jis atsisakė dalyvauti D. K. siūlomuose neteisėtuose veiksmuose. Šie apelianto teiginiai prieštarauja nukentėjusiojo T. D. iš esmės vienodiems ir nuosekliems parodymams. Jis teisme parodė, jog po to, kai buvo įmestas į pilkos spalvos automobilio BMW bagažinę ir vežiojamas po miestą, visada buvo du automobiliai BMW pilkos ir juodos spalvos. Automobilis, kuriuo buvo vežiojamas jis, važiavo pirmas, o kitas važiavo iš paskos. Jis atpažino S. S., kaip asmenį sėdėjusį automobilio, kuriuo jis buvo vežiojamas po miestą, priekyje. Nukentėjusysis parodė, jog S. S. jam nieko nedarė, tik sėdėjo sidabrinės spalvos mašinoje priekinėje sėdynėje, jis dalyvavo kartu, ar vartojo fizinį smurtą pasakyti negalėjo. S. S. atpažino iš nuotraukų, jį matė kai gulėjo bagažinėje, kai važinėjo mieste. Jis kalbėjosi su kitu asmeniu, atsisuko, o jis pakėlė galvą (6 t., 171-177 b. l.). Taigi nukentėjusiojo parodymais paneigtas apelianto teiginys, kad jis atsisakė dalyvauti savavaldžiavimo veiksmuose ir juose nedalyvavo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, nes jie gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, juos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Tokie duomenys yra byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad S. S. naudojosi iš nukentėjusiojo pagrobtais daiktais (automobiliu ir telefonu) bei aktyviai dalyvavo juos realizuojant (automobilį, kompiuterį). Apeliantas, neneigdamas šių aplinkybių, mano, kad jos negali būti jo kaltės įrodymais, nes jis nebuvo kaltinamas nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu arba realizavimu, be to, pokalbyje su J. P. nėra fiksuota, kad jis pastarajam siūlė būtent T. D. kompiuterį „Acer”. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybės, kad apeliantui nebuvo pareikšti jo paminėti kaltinimai ir kad jis pokalbyje su J. P. neminėjo T. D. pavardės, nepaneigia jo kaltės dalyvavus savavaldžiavimo veiksmuose prieš T. D. Kaip jau buvo minėta, apeliantas neneigia, kad jis naudojosi automobiliu ,,Peugeot“, ieškojo pirkėjo kompiuteriui ,,Acer“, skambino iš svetimo telefono, ieškodamas pirkėjo minėtam kompiuteriui, tačiau teigia nežinojęs, kad visi šie daiktai buvo nusikalstamu būdu paimti iš nukentėjusiojo. Šie apelianto teiginiai prieštarauja ne tik byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios patvirtina, kad S. S. pats betarpiškai dalyvavo savavaldžiavime prieš nukentėjusįjį, bet ir jo paties teisme nurodytai aplinkybei, kad jis kitą dieną po įvykių kalbėjo su nuteistuoju J. Ž. apie tai ar jie išsiaiškino iki galo dėl daiktų (7 t., 94 b. l.). Ši nuteistojo nurodyta aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, daro nelogišką apelianto teiginį, kad jis nežinojo, jog naudojasi ir realizuoja iš nukentėjusiojo paimtus daiktus.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl nuteistojo S. S. kaltės padarius savavaldžiavimą, kadangi jos pagrįstos byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu.

Apeliantas teigia, jog jis nusikalstamoje veikoje iš pradžių nedalyvavo ir prieš nukentėjusįjį fizinio smurto nenaudojo, tai patvirtino ir nukentėjusysis. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą nurodytus teiginius, kuriais jis tvirtina pirmosios instancijos teisme duotus savo parodymus ir nurodo, kad S. S. prieš jį fizinės ir psichologinės prievartos nenaudojo, todėl prašo jį išteisinti.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos nuteistojo ir nukentėjusiojo teiginius, visų pirma pažymi, kad nukentėjusiojo atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą suformuluotas prašymas - išteisinti S.S. - teismui nėra privalomas. Antra, apelianto skunde ir nukentėjusiojo atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje pradžios ir jo veiksmų prieš nukentėjusįjį pobūdžio nešalina apelianto atsakomybės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad S. S. nuteistas už tai, kad savavaldžiavo veikdamas bendrininkų grupe, o bendrininkavimas suprantamas kaip tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą atskleidžia objektyvių ir subjektyvių požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Bendrininkai siekia sudaryti galimybes numatytai BK specialiojoje dalyje bendrai nusikalstamai veikai padaryti. Taip pat svarbu, kad bendrininkų susitarimas gali vykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje – kol bus pasiektas norimas rezultatas. Taigi nors S. S. prie bendrininkų prisijungė vėliau ir pats tiesiogiai fizinės ir psichinės prievartos prieš nukentėjusįjį nenaudojo, bet jis, veikdamas bendrai su kitais nuteistaisiais (važinėdamas po mietą automobiliu, kuriame buvo neteisėtai laikomas ir vežiojamas nukentėjusysis), suvokdamas kitų bendrininkų veiksmų neteisėtą pobūdį ir tikslą (apie bendrininkų tikslą apeliantui pasakė D. K. ir J. Ž., o bendrininkų neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį apeliantas matė), pritarė tokiems veiksmams, savo dalyvavimu prisidėjo prie kitų vykdytojų veiksmų sumanymo, o vėliau dar ir naudojosi iš nukentėjusiojo pagrobtais daiktais ir dalyvavo juos realizuojant. Šios aplinkybės rodo, jog apelianto ir kitų nuteistųjų veiksmų visuma atitiko bendro sumanymo tikslus, buvo kryptinga ir vieninga, apeliantas savo veiksmais dalyvavo realizuojant šią veiką ir suprato jos pavojingumą bei priešingumą teisei. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra nustatyti visi reikalingi požymiai, atitinkantys BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį, ir S. S. teisingai taikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl S. S. kaltės padarius savavaldžiavimą, tinkamai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskyrė jam teisingą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę.

Tenkinti nuteistojo S. S. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą atmesti.