Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo B. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutarties B. F. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

2009 m. spalio 16 d. Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Tarnyba) poskyrio vedėja surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą B. F. dėl pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 171³ straipsnio 1 dalyje, kadangi perkančiosios organizacijos viešosios įstaigos Antavilių pensionato direktorius B. F. 2008 m. spalio 1 d. pasirašė sutartį Nr. 285 su tiekėju UAB „Bona Mens“ dėl kompiuterių priežiūros paslaugų bei 2008 m. lapkričio 13 d. pasirašė sutartį Nr. 06-031 su tiekėju UAB „Autobagi“ dėl automobilio „Ford Transit“ perdirbimo darbų, prieš tai jo vadovaujamai įstaigai neatlikus pirkimo procedūrų, netaikius nei vieno iš pirkimo būdų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 42 straipsnyje ar Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklėse (perkančioji organizacija tikrinimo metu nepateikė tai paneigiančių dokumentų), tuo pažeisdamas Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatas bei 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus skaidrumo ir nediskriminavimo principus.

Dėl minėtų pažeidimų Tarnybos 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimu B. F., remiantis ATPK 171³ straipsnio 1 dalimi, buvo paskirta 700 litų dydžio bauda.

B. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti jam paskirtą administracinę nuobaudą. Savo reikalavimus B. F. pagrindė tuo, kad VšĮ Antavilių pensionatas 2008 metais neatliko Įstatymo numatytų perkančiosios organizacijos funkcijų. Pensionato veikla 2008 metais iš valstybės ar savivaldybės biudžeto buvo finansuojama tik 37,3 procento, todėl Įstatymo nuostatos 2008 metais pensionatui neturėtų būti taikomos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi B. F. skundą tenkino iš dalies, o Tarnybos 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimą pakeitė ir paskyrė B. F. 100 Lt baudą už pažeidimo, numatyto ATPK 171³ straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Teismas konstatavo, jog B. F. teigia, kad jo vadovaujamo pensionato veikla iš valstybės ir savivaldybės biudžeto 2008 metais buvo finansuojama tik 37,3 procento, todėl pensionatas nebuvo perkančioji organizacija ir Įstatymo nuostatos jam buvo netaikytinos. Teismas pripažino, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog 2008 m. pensionatas gavo 5 278 502,61 Lt lėšų. Teismas konstatavo, jog tiesiogiai iš pensionato gyventojų surinktos lėšos sudarė 1 683 172,05 Lt, visos kitos lėšos buvo gautos iš savivaldybės biudžeto ir iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos, todėl gautos lėšos laikomos finansavimu daugiau kaip 50 procentų iš valstybės bei savivaldybės biudžetų, kaip nustatyta Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir nėra pagrindo teigti, kad pensionato veikla iš valstybės ir savivaldybės biudžeto 2008 metais buvo finansuojama tik 37,3 procento. Nagrinėjamuoju atveju teismas paties B. F. paaiškinimus vertino kaip pasirinktą gynybos poziciją, norą išvengti administracinės atsakomybės už padarytą pažeidimą. Apibendrines byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas pripažino, kad B. F. teisėtai ir pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už pažeidimą, numatytą ATPK 171³ straipsnio 1 dalyje, nes perkančioji organizacija, nevykdydama privalomų viešojo pirkimo procedūrų ir pasirašydama pirkimo sutartis, pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatas bei 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus skaidrumo ir nediskriminavimo principus, nesudarė sąlygų tiekėjų konkurencijai ir apribojo galimybes iš pateiktų pasiūlymų išrinkti pasiūlymą, kurio kaina mažiausia, tuo neužtikrino Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto pirkimo tikslo, kad perkančioji organizacija, įsigydama reikalingas prekes, paslaugas ir darbus, privalo racionaliai naudoti tam skirtas lėšas, siekimo, nes, nesant konkurencijos tarp galimų dalyvių, neįmanoma nupirkti paslaugų racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Teismo nuomone, Institucija, nagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą, surinko pakankamus B. F. kaltės, padarius ATPK 171³ straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą, įrodymus, tinkamai kvalifikavo jo veiką ir pagrįstai patraukė administracinėn atsakomybėn. Administracinė nuobauda B. F. už ATPK 171³ straipsnio 1 dalyje nustatyto pažeidimo padarymą pagrįstai paskirta įstatymo nustatytos sankcijos ribose. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti Viešųjų pirkimų tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 39-39, šis nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Iš pateiktų rašytinių įrodymų teismas taip pat padarė išvadą, kad B. F. paskirta administracinė nuobauda gali būti pakeista ir paskirta švelnesnė nuobauda, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad B. F. yra sulaukęs 65 metų, o tai laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti už pažeidimo, numatyto ATPK 171³ straipsnio 1 dalyje, padarymą B. F. paskyrus administracinę nuobaudą – 100 Lt baudą.

III.

Apeliaciniu skundu B. F. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, taip pat ištirti ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 4-42 patvirtinto Perkančiųjų organizacijų sąrašo 46 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 4 straipsnio 2 daliai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tik bent vieną iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų atitinkantys juridiniai asmenys gali būti laikomi perkančiosiomis organizacijomis. Todėl perkančiųjų organizacijų kategorijų sąrašas, pateiktas Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintame sąraše, nenumatant 46 jo punkte reikalavimo, kad išvardinta veikla besiverčiantys subjektai (socialinės globos ir rūpybos įstaigos) turi faktiškai atitikti Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, nepagrįstai išplečia įstaigų, kurios pripažįstamos perkančiosiomis organizacijomis, sąrašą bei prieštarauja įstatymui. Apelianto nuomone, Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtinto sąrašo 46 punkte nurodytos įstaigų kategorijos vertintinos kaip negalutinis sąrašas įstaigų, kurių visa ar tam tikra veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams taikyti. Tačiau, anot apelianto, vertinant, ar jos yra perkančiosios organizacijos, reikia įvertinti ar atitinkama veikla besiverčiantis subjektas dar ir faktiškai atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bent viename iš 1-3 punktuose nurodytų sąlygų ir toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant faktinę subjekto situaciją.

2. Apeliantas taip pat nurodo, jog apelianto pajamas 2008 metais sudarė 5278502,61 litų, iš kurių 346327,59 litų savivaldybės biudžeto lėšų, 1624000 Lt gauti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos pagal 2008 m. kovo 18 d. Viešosios įstaigos Antavilių pensionato teikiamų paslaugų dalinio finansavimo programos pirmo pusmečio vykdymo sutartį Nr. (l)-l-40, 1625000 litų gauti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos pagal 2008 m. liepos 3 d. Ilgalaikės socialinės globos paslaugų senyvo amžiaus asmenims viešojo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (1)-1-132, 1683175,02 litų surinkti tiesiogiai iš pensionato gyventojų už jiems teikiamas paslaugas. Apelianto nuomone, jo pajamų kilmę teismas vertino formaliai, nevertindamas aplinkybės, kad 1625000 Lt gauti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos pagal 2008 m. liepos 3 d. sutartį, kurią viešoji įstaiga Antavilių pensionatas sudarė laimėjusi supaprastintą atvirąjį konkursą, rengtą vadovaujantis Įstatymu. Apelianto teigimu, iš visų 2008 m. jo gautų pajamų tik iš savivaldybės biudžeto gautos lėšos bei iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos pagal 2008 m. kovo 18 d. sutartį gautos lėšos turi būti laikomos finansavimu iš valstybės bei savivaldybės biudžetų, kaip numatyta Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinę nuobaudą paskyrusi institucija prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes dėl apelianto vadovaujamos įstaigos, kaip perkančiosios organizacijos, statuso ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog B. F. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už pažeidimų, numatytų ATPK 171³ straipsnio 1 dalyje, padarymą. Jam inkriminuojamas pažeidimas pasireiškė tuo, kad perkančiosios organizacijos VšĮ Antavilių pensionato direktorius B. F. 2008 m. spalio 1 d. pasirašė sutartį Nr. 285 su tiekėju UAB „Bona Mens“ dėl kompiuterių priežiūros paslaugų bei 2008 m. lapkričio 13 d. pasirašė sutartį Nr. 06-031 su tiekėju UAB „Autobagi“ dėl automobilio „Ford Transit“ perdirbimo darbų, prieš tai jo vadovaujamai įstaigai neatlikus pirkimo procedūrų, netaikius nei vieno iš pirkimo būdų, nustatytų Viešųjų pirkimų įstatymo 42 straipsnyje ar Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklėse (perkančioji organizacija tikrinimo metu nepateikė tai paneigiančių dokumentų), tuo pažeisdamas Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatas bei 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus skaidrumo ir nediskriminavimo principus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Įstatymo 4 straipsnyje yra nurodyta, kad perkančioji organizacija yra: 1) valstybės ar savivaldybės valdymo institucija; 2) viešasis ar privatusis juridinis asmuo, kuris atitinka šio straipsnio 2 dalies sąlygas; 3) šios dalies 1 punkte nurodytų institucijų ir (ar) 2 punkte nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų asociacija; 4) šio įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nurodytos perkančiosios įmonės, veikiančios vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srityje (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Viešasis ar privatusis juridinis asmuo (išskyrus valstybės ar savivaldybių valdymo institucijas) yra perkančioji organizacija, jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) jo veikla yra daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų; 2) yra kontroliuojamas (valdomas) valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų; 3) turi administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra skiriami valstybės ar savivaldybių institucijų arba šioje dalyje nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina perkančiųjų organizacijų (įskaitant krašto apsaugos sistemos karinius vienetus ir tarnybas) sąrašus (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis).

Įvertinusi šį teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pažymi, jog esmines sąlygas pagal kurias viešasis ar privatusis juridinis asmuo pripažįstamas perkančiąja organizacija apibrėžia būtent Įstatymas, todėl akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 4-72 patvirtinti Perkančiųjų organizacijų sąrašai, pagal kurių 46.5 punktą prie perkančiųjų organizacijų yra priskirtos socialinės globos ir rūpybos įstaigos, negali būti taikomi formaliai, neatsižvelgiant į Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžtus kriterijus. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju B. F. vadovaujama įstaiga VšĮ Antavilių pensionatas atitiko perkančiosios organizacijos požymius ne tik pagal savo veiklos tikslus, veiklos sritis ir rūšis, t. y. ne tik todėl, kad ji buvo socialinės globos ir rūpybos įstaiga, bet ir dėl tos priežasties, kad jos veikla buvo daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Vertindama šią aplinkybę teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto pajamas 2008 metais sudarė 5278502,61 litų, iš kurių 346327,59 Lt sudarė savivaldybės biudžeto lėšos, 1624000 Lt buvo gauta iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos pagal 2008 m. kovo 18 d. VšĮ Antavilių pensionato teikiamų paslaugų dalinio finansavimo programos pirmo pusmečio vykdymo sutartį Nr. (l)-l-40, 1625000 Lt gauta iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos pagal 2008 m. liepos 3 d. Ilgalaikės socialinės globos paslaugų senyvo amžiaus asmenims viešojo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (1)-1-132, 1683175,02 Lt surinkta tiesiogiai iš pensionato gyventojų už jiems teikiamas paslaugas (b. l. 7). Apeliantas teigia, kad ne visos iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos gautos lėšos gali būti pripažintos finansavimu iš valstybės bei savivaldybės biudžetų (apelianto nuomone, tokiu finansavimu nelaikytinos lėšos, išmokėtos pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos pagal 2008 m. liepos 3 d. sutartį dėl Ilgalaikės socialinės globos paslaugų senyvo amžiaus asmenims viešojo pirkimo-pardavimo). Tačiau tiek iš 2008 m. kovo 18 d. sutarties Nr. (l)-l-40, tiek ir 2008 m. liepos 3 d. sutarties Nr. (1)-1-132 (b. l. 33 – 34, 36 – 37) turinio matyti, jog lėšos VšĮ Antavilių pensionatui pagal šias sutartis buvo skiriamos ir mokamos vykdant specialias iš valstybės biudžeto lėšų (biudžeto asignavimų) remiamas bei įgyvendinamas VšĮ Antavilių pensionato teikiamų paslaugų dalinio finansavimo programas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad pensionato veikla iš valstybės ir savivaldybės biudžeto 2008 metais buvo finansuojama tik 37,3 procento, yra pagrįsta ir teisėta.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog B. F. inkriminuotas administracinis teisės pažeidimas yra tinkamai kvalifikuotas bei pagrįstas byloje surinktais įrodymais. Papildomai patikrinusi už šį pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo pagrįstumą bei teisėtumą, taip pat nuobaudų skyrimo taisyklių laikymąsi, teisėjų kolegija akcentuoja, kad paskirta nuobauda nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus (vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis B. F. skirta mažesnė nei ATPK 171³ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta administracinė bauda).

Atsižvelgiant į tai, B. F. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens B. F. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.