Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės, Vilijos Mikuckienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo AB DNB bankas apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB bankas ieškinį atsakovams I. V. ir S. V. dėl iškeldinimo ir atsakovų priešieškinį ieškovui dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo ir

Ieškovas AB DNB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškeldinti atsakovus S. V. ir I. V. iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – buto su pusrūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio adresu (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovus perduoti ieškovui raktus nuo minėtų patalpų bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2007 m. spalio 22 d. su kredito gavėja J. P. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2412-2007 su vėlesniais pakeitimais. Kaip įsipareigojimų užtikrinimas pagal minėtą sutartį banko naudai hipotekos lakštu Nr. 01/1/2007/0030865 įkeistas atsakovams priklausantis nekilnojamas turtas, įskaitant ir ginčo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Kredito gavėjai nevykdant įsipareigojimų laiku, ieškovas nutraukė kreditavimo sutartį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi bankui įkeistas turtas areštuotas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. kovo 25 d. nutarė priverstinai parduoti iš varžytinių bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą. 2012 m. spalio 30 d. Turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 148201210301987/11 pagrindu ieškovas perėmė nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Ieškovas bandė susisiekti su atsakovais dėl nekilnojamojo turto atlaisvinimo, tačiau atsakovai vengia išsikelti. Ieškovo nuomone, atsakovai iškeldintini remiantis CK 4.95 str., CPK 419-423 str.

Atsakovai I. V. ir S. V. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti ieškovą DNB banką sudaryti su atsakovais neterminuotą ginčo buto sutartį, nuomos mokestį nustatant pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-413 patvirtinto „Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“ nuostatas, taikomas socialinio būsto nuomai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo bute gyvena nuo 1988 m. Tai yra vienintelis jų gyvenamasis būstas. Atsakovai yra pensinio amžiaus, nors ir dirba, tačiau gaunamos pajamos nesuteikia galimybės įsigyti gyvenamąjį būstą ar nuomotis rinkos komercinėmis kainomis. Nustojus dirbti pajamos ženkliai sumažėtų. Dėl šių aplinkybių manytina, kad AB DNB bankas įpareigotinas dėl neterminuotos buto nuomos sutarties sudarymo. Pažymėjo, kad įkeisto turto vertė daugiau nei du kartus viršijo paskolos sumą. Per visą turto įkeitimo laikotarpį bei jo realizavimo metu nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turto vertė žymiai sumažėjo dėl atsakovų kaltų veiksmų. Atsakovai buvo sąžiningi šio sandorio dalyviai ir tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Be to, 2009 m. kovo 2 d. raštu prisiėmė bendraskolių įsipareigojimus ir šiuo metu daromos išskaitos iš atsakovų pajamų ieškovo naudai. Tai, kad sandorio metu įvyko didelio masto ekonominė krizė, kurio metu ženkliai sumažėjo nekilnojamojo turto vertė, nėra atsakovų kaltė ir vertintina kaip force majeure. Ieškovas būdamas šiame sandoryje stipresne šalimi turėjo ir galėjo įvertinti savo rizikas.

Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas AB DNB bankas su juo nesutiko prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad reikalavimas įpareigoti ieškovą sudaryti su atsakovais nuomos sutartį reiškiamas nenurodant jokio teisinio reikalavimo pagrindo. Prievoliniai santykiai ieškovo nesieja ir nesiejo, todėl atsakovai neturi jokio teisinio pagrindo reikšti tokį reikalavimą. Ieškovas nebuvo prisiėmęs jokių įsipareigojimų atsakovų atžvilgiu. Toks reikalavimas pažeidžia sutarties laisvės principą. Byloje neįrodyta, kad įstatymas ar šalių susitarimas nustato pareigą sudaryti tokią sutartį. Teismas neturi teisės versti ieškovą prieš jo valią sudaryti sutartį su atsakovais. Aplinkybės susijusios su įkeisto turto verte neturi jokio teisinio ryšio su pareikštu priešieškinio reikalavimu. Pažymėjo, kad kaip ir kiti rinkos dalyviai ieškovas dėl ekonominės krizės jau patyrė nuostolių, t.y. nebuvo grąžintas visas kreditas, todėl nėra pagrindo dar didinti nuostolius neiškeldinant atsakovų. Bankas nesiverčia turto nuoma, pagrindinė jo veikla pinigų skolinimas. Atsakovai hipotekos sandorį sudarė laisva valia nieko neverčiami. Atsakovai perdavus turtą ieškovui įgyja teisę pareikšti buto vertės dydžio reikalavimą kredito gavėjai. Jeigu atsakovai turi teisę į socialinį būstą, ji turi būti realizuojama kreipiantis į socialinį būstą suteikiančią įstaigą. Neatitinkantys tikrovės yra atsakovų teiginiai, kad iš jų pajamų daromos išskaitos skolos pagal kreditavimo sutartį padengimui. Išieškojimą iš atsakovų pajamų vykdo kiti kreditoriai. Netgi po antstolių atskaitymų bendros atsakovų pajamos 2012 m. – 2013 m. sudarė 2920,95 Lt, taigi tai nėra tokios mažos, kad atsakovai negalėtų išsinuomoti kito būsto rinkos kaina.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu siekdamas nepažeisti vienos iš pagrindinių žmogaus teisių į būstą ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Įpareigojo ieškovą AB DNB bankas sudaryti su atsakovais Ilja verba ir S. V. buto su rūsiu unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), neterminuotą nuomos sutartį, nustatant nuomos kainą pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 1-413 patvirtinto „Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“ nuostatas, taikomas socialinio būsto nuomai. Priteisė iš ieškovo atsakovams 1644,79 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 28,08 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, kad iki buto perdavimo nuosavybės teise ieškovui atsakovai jame jau gyveno ir tai ieškovui buvo žinoma. Todėl laikyti, kad atsakovai atliko kokius nors veiksmus, kurie pakeitė ieškovo įsigyto buto valdymą, nei jis buvo buto įsigijimo metu, nėra pagrįsta. Atsakovų nuomos sutarties sudarymas su ieškovu, kai ieškovas to nepageidauja, varžo ieškovo teisę laisvai disponuoti savo turtu, tačiau tai nereiškia, kad ieškovas praranda nuosavybės teisę į butą ar negali gauti protingos naudos iš nuomos santykių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas AB DNB bankas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – AB DNB banko ieškinį atsakovams dėl iškeldinimo tenkinti, atsakovų priešieškinį atmesti ir perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme bei priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir banko ieškinį atmesdamas nepagrįstai suabsoliutino asmens teisę į būstą ir jo neliečiamybės principą. Savininko teisės ir teisėti interesai negali būti varžomi kitų asmenų interesų sąskaita. Ieškovo ieškinys pareikštas CK 4.98 str. pagrindu, t.y. ginant savo kaip buto savininko teises. Ieškovo su atsakovais nesiejo jokie prievoliniai santykiai todėl reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo yra pareikštas ir turėjo būti kvalifikuotas kaip savininko teisių gynimo būdas pagal CK 4.98 str. Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą nėra sprendžiama kiek laiko asmuo gyveno patalpoje, jo galimybių gauti kitą patalpą, kitos gyvenamosios patalpos suteikimo ir pan. Ieškovas įrodė kad yra buto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos, to užtenka CK 4.98 str. taikymui. Šios bylos ir bylos, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas ratio decidendi nesutampa. Nei viename iš jų nekalbama apie asmens teisę gyventi kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame turte prieš savininko valią. Situacijos kai šalis sieja prievoliniai santykiai negalima tapatinti su situacijomis, kai šalių prievoliniai santykiai nesieja. Aplinkybė, kad apeliantas perimdamas butą žinojo, kad jame gyvena atsakovai niekaip negali įtakoti banko reikalavimo pagrįstumo, kadangi atsakovai prarado nuosavybės teisę į ginčo patalpas ir jų veiksmai valdant butą neteko prieš tai turėto teisinio pagrindo ir tapo pažeidžiančiais banko daiktines teises. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovai įkeisdami butą prisiėmė galimą jo praradimo riziką. Todėl neteko turėtos nuosavybės teisės, negalėjo iškeldinimo byloje remtis savo teise į būstą ir banko kaip buto savininko interesų sąskaita reikalauti, kad jiems ši teisė būtų užtikrinta. Pirmosios instancijos teismas suteikęs prioritetą teisei į būstą ir suvaržydamas banko teises, sumenkino hipotekos institutą ir sukūrė precedentą sukeliantį abejones dėl vykdymo procese asmens įgyjamų daiktinių teisių tikrumo.Pirmosios instancijos teismas tenkindamas priešieškinį pažeidė sutarties laisvės principą (CK 6.156 str.). Neįvertino aplinkybės, kad atsakovai neturi jokio teisinio pagrindo reikšti reikalavimą bankui sudaryti nuomos sutartį. Bankas nėra subjektas, kuriam valstybė būtų pavedusi vykdyti socialinio būsto teikėjo funkciją. Jokio įsipareigojimo atsakovų atžvilgiu bankas taip pat nebuvo prisiėmęs. Nagrinėjamu atveju jokio įstatyminio pagrindo bankui sudaryti sutartį su atsakovais nei teismas, nei atsakovai nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.138 str. nustatytą reikalavimą veikti neviršijant savo kompetencijos ribų, visiškai ignoravo banko teises. Toks teismo sprendimas sukūrė situaciją, kai bet kuris asmuo, remdamasis savo teise į būstą ir neatsižvelgdamas į kito subjekto valią, turi teisę reikalauti ir pagrįstai tikėtis, kad su juo socialinio būsto teikimo sąlygomis bus sudaryta nuomos sutartis. Net ir pripažįstant, kad teismas turėjo teisę spręsti klausimą dėl atsakovų teisės į būstą, tai savaime nesudaro prielaidų atmesti banko reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo ir tenkinti priešieškinį. Asmens rėmimasis teise į socialinį būstą negali būti besąlyginis pagrindas ginti pažeistas jo teises ir leisti netaikyti savininko teises ginančių įstatymų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai neturi galimybės įsigyti ar susirasti kitą gyvenamąjį būstą. Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas pripažino, kad atsakovai net nesvarstė galimybės susirasti kitą būstą. Tai reiškia, kad atsakovai ne negali, o nenori išsikelti. Netgi po antstolių atskaitymų, vykdomų kitiems kreditoriams, atsakovų bendros pajamos 2012-2013 m. buvo 2920,95 Lt. Apelianto vertinimu, tokio dydžio pajamų gavimas yra pakankamas būstui išsinuomoti.Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo dėl nuomos kainos nustatymo. Pažymėjo, kad asmens teisė į būstą gali būti ginama atidedant sprendimo dėl iškeldinimo vykdymą. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad toks ginčo išsprendimo būdas iš esmės nepažeis banko interesų, nes bankas nepraras nuosavybės teisės į butą visiškai nepagrįstas, kadangi bankas nėra institucija užsiimanti nekilnojamojo turto nuoma, ginčijamu sprendimu bankas įpareigotas nuomoti būstą socialinio būsto nuomos įkainiais, o neiškeldinus atsakovų būsto realizavimas tampa ypač apsunkintu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašė jį atmesti ir prijungti naujus įrodymus. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė taikydamas būtent tas nuostatas, kuriose pažymima, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti ir savininko teisės ir interesai gali būti ribojami kitų asmenų naudai, jeigu tam yra teisinis pagrindas. Šiuo atveju buvo teisinis pagrindas apriboti ieškovo kaip savininko teises.Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis tiek fakto tiek teisiniais argumentais pagrįstai sprendė, kad atsakovų teisė į gyvenamąjį būstą yra pagrindas atlygintinai apriboti ieškovo nuosavybės teisę.Atsakovai neginčija, kad įkeisdami turtą prisiėmė ir galimą jo praradimo riziką. Tačiau šioje byloje ginčas kilo ne dėl atsakovų nuosavybės teisės gynimo, o dėl jų teisės atlygintinai naudotis svetimu daiktu.Nesutiktina su argumentu, kad teismas tenkindamas priešieškinį pažeidė sutarties laisvės principą. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą svarstyti ar yra įstatyminiai pagrindai dėl ieškovo įpareigojimo sudaryti būsto nuomos sutartį net ir nesant ieškovo valios tokiam sandoriui. Tokie pagrindai gali kilti ne tik iš įstatymų normų, bet ir iš tokio visuomeninių santykių teisinio reguliavimo, kuris suponuoja, kaip vieną iš teisėtų interesų gynimo būdų – subjekto įpareigojimą sudaryti sutartį prieš jo valią. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad asmens teisė į būstą, reiškia aukščiausiu teisiniu lygiu saugomą prigimtinę laisvę. Šioje byloje sprendžiama dėl pagyvenusių, pensinio amžiaus asmenų gyvenamojo būsto išsaugojimo.Atsakovai neatliko ieškovo atžvilgiu jokių jo teises pažeidžiančių veiksmų, jie visą įkeitimo laikotarpį ir jau kelis metus netekę nuosavybės teisės į butą moka komunalinius mokesčius. Apeliantas nevertina aplinkybės, kad išsikeldinant iš buto atsakovams teks atsisakyti daugumos jų užgyventų daiktų, nes butai nuomojami su juose jau esamais baldais ir kitais reikmenimis. Atsakovai teisėtu būdu siekia likti šiame, jų buvusiame bute, kur yra visi jų buities daiktai, o pagal turtinę padėtį neįstengtų nuomoti lygiaverčio buto pagal Vilniuje nusistovėjusias butų nuomos kainas.Atsakovai neginčija, kad atsakovų atstovas siūlė ieškovo atstovui spręsti ginčą taikiai, aptariant atsakovų buto nuomos sąlygas nebūtinai nuomos kainą siejant su socialinių būstų nuomos kainomis. Apelianto išvada apie atsakovų gebėjimą išsinuomoti butą rinkos kainomis niekuo nepagrįsta. Atsakovai buto nuomos kainą grindė Vilniaus miesto sprendimu tais sumetimais, kad jie nors ir nėra formaliai priskirtini prie socialiai remtinų asmenų, bet dėl savo senyvo amžiaus bei ribotų pajamų ir ribotos galimybės gauti darbines pajamas, priskirtini socialinės rizikos asmenų grupei.Nepagrįstas argumentas, kad skundžiamas teismo sprendimas sukūrė precedentą, galintį turėti įtakos teikiant kreditus būstui įsigyti, nes bankai negalės iškeldinti asmenų, kurie įkeičia perkamus butus. Apylinkių lygio teismų sprendimais nekuriami precedentai. Be to šioje byloje atsakovai buto neteko ne dėl savo neteisėtų veiksmų, o dėl trečiojo asmens netinkamo paskolos sutarties vykdymo. Apeliantas būdamas sandorio stipresniąja šalimi neabejotinai sandorio sudarymo metu suvokė artėjančią ekonominę krizę, nesielgė sąžiningai ir neatsisakė buto įkeitimo. Pažymėjo, kad atsakovų įkeisto turto vertė du kartus viršijo paskolos sumą. Be to ieškovas perėmė atsakovams priklausantį turtą dviejų sklypų pavidalu, kurio vertė šiai dienai vėl viršija paimtos paskolos dydį.Apelianto argumentas, kad jis neužsiima nekilnojamojo turto nuomos veikla nepagrįstas, kadangi jam priklauso grupė bendrovių užsiimančių šia veikla, tarp jų yra ir UAB „Industrius“, kurios įstatinis kapitalas buvo padidintas iš atsakovų perimtais žemės sklypais kaip turtinis įnašas už bendrovės papildomai išleistas akcijas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus. Pažymėtina, kad CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau teismų praktika pripažįsta, jog šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nurodė, kad įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau dėl naujų ieškovo argumentų nurodytų apeliaciniame skunde. Atsakovai pateikė skelbimus dėl žemės sklypų pardavimo, DNB banko finansinės ataskaitos ištaukos kopijas, naujienų agentūros BNS pranešimų kopijas, UAB „Industrius“ skelbimo kopiją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai neturi esminės reikšmės ir nėra susiję su byloje sprendžiamais klausimais dėl atsakovų iškeldinimo bei ieškovo įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį su atsakovais, todėl atsakovų prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl ieškovo kaip buto savininko teisės reikalauti pašalinti pažeidimus susijusius su jo nuosavybės teise ir dėl atsakovų iškeldinimo atitikties Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., kuriame formuluojama ginamo asmens „būsto“ sąvoka, santykis. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovus ir siekiant nepažeisti pagrindinių žmogaus teisių į būstą tenkino atsakovų priešieškinį įpareigodamas ieškovą sudaryti neterminuotą ginčo buto nuomos sutartį nustatant nuomos kainas pagal įkainius taikomus socialinio būsto nuomai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, nepagrįstai suabsoliutino asmens teisę į būstą ir nepagrįstai bei nemotyvuotai atmetė ieškovo ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apelianto argumentais.

Dėl ieškinio pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas iškeldinti atsakovus iš jam nuosavybės teise priklausančio buto.

Pagal CK 4.98 straipsnio nuostatas, savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda bet kurios rūšies nuomos ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Intractus“ v. O. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-361/2013; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. ir kt. v. G. F. ir kt., bylos Nr. 3K-3-260/2008; kt.). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei iškeldinamojo teisė į būstą atsiranda prievolinių teisės normų pagrindu ir ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaiga.

Šiuo atveju ieškovas pareiškė negatorinį ieškinį, reikalaudamas iškeldinti atsakovą iš jam priklausančio nekilnojamojo turto ir tokiu būdu pašalinant kliūtis ieškovui naudotis jam priklausančia nuosavybės teise. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovas pagal 2012 m. spalio 30 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 1098-8001-7014:0044 įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamojo turto registre ginčo turtas yra įregistruotas ieškovo vardu, byloje nėra duomenų, jog tarp ieškovo ir atsakovų yra susiklostę tam tikri kitokio pobūdžio sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovai turėtų teisinį pagrindą naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu. Atsakovai apie ieškovui priklausančio turto atlaisvinimą yra įspėti raštu 2012 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. sausio 3 d. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovai neišsikeldami iš jiems nebepriklausančio nekilnojamojo turto, gyvena jame be teisėto pagrindo. Taigi, darytina išvada, kad ieškovas įrodė būtinas sąlygas ieškinio dėl asmenų, neteisėtai besinaudojančių kitam asmeniui priklausančiu turtu, iškeldinimo tenkinimui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Atkreiptinas dėmesys, kad iki bylos išnagrinėjimo, atsakovai praktiškai realizavo savo interesą papildomai gyventi ginčo bute ( daugiau nei 3 m.), tačiau atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, kolegijos vertinimu, yra pagrindas atidėti sprendimo vykdymą 3 mėnesiams (CPK 284 str. 1 d.).

Dėl atsakovų priešieškinio pagrįstumo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas tenkindamas priešieškinį pernelyg suabsoliutino asmens teisę į būstą, neįvertino aplinkybės, kad atsakovai neturi jokio teisinio pagrindo reikšti reikalavimą įpareigoti ieškovą sudaryti nuomos sutartį ir kad tokio reikalavimo tenkinimas pažeidžia sutarties laisvės principą.

Kolegija sutikdama su tokiais apeliacinio skundo argumentais pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje yra įtvirtinta žmogaus teisė į būsto neliečiamybę, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiama jo būsto neliečiamybė. Tačiau remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos standartais, formuojamais iškeldinimo bylose pažymėtina, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybę gerbimą apribojimo forma; bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turėtų turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme; neužtenka taikomą ribojimą vien tik pagrįsti įstatymo norma. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, § 50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinybei priimti asmens nenaudai griežčiausią priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų. Be kita ko pažymėtina ir tai, kad svarbią reikšmę vertinant teisės į būsto neliečiamybės ribojimo proporcingumą gali turėti tai, ar į ginčo būstą egzistuoja kitas aiškus privatus interesas (pvz., Bjedov v. Croatia, no 421050/09, 29 May 2012). Iš EŽTT jurisprudencijos galima daryti prielaidą, kad asmens amžiaus, sveikatos būklė ar kiti subjektyvūs (individualūs) aspektai labiau aktualūs sprendžiant iškeldinimo atidėjimo, valstybės pozityviųjų pareigų atsiradimo, suteikiant socialinį būstą, klausimus (žr. Meads and others v. United Kingdom, no 694/01, decision of 9 October 2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-197/2013).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, dėl atsakovų nurodomų tęstinių ir glaudžių ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa (jie daugiau kaip penkiolika metų gyvena ginčo bute, šį būstą laiko savo namais) šis ginčo butas gali būti laikomas ,,būstu“ pagal Konvencijos 8 straipsnį, tačiau tokios aplinkybės kaip ilgalaikis faktinis patalpų naudojimas, jų priežiūra, komunalinių mokesčių mokėjimas nėra tokios reikšmingos kaip gintinas kito asmens privatus interesas – galimybė netrukdomai naudotis jam priklausančia nuosavybe, ir jos nesukuria patalpų savininkui pareigos užtikrinti faktiniam patalpų naudotojui teisę į būstą. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog Konvencijos 8 straipsnio ir EŽTT praktikos aspektu leidžia atsakovų teisės į būstą ribojimą pripažinti proporcingu ginant teisėto būsto savininko (ieškovo) teises. Priešingu atveju tai iš esmės galėtų lemti ieškovo konvencinės teisės netrukdomai naudotis nuosavybe pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys ir į CK 1.137 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatytas draudimas įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinės teisės paskirčiai. Asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai (Lietuvos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-203/2008).

Pažymėtina ir į tai, kad CK 6.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, draudžianti versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Atsakovai prašydami įpareigoti ieškovą sudaryti su jais ginčo buto nuomos sutartį nenurodė ir teismas nenustatė jokio įstatyminio pagrindo įpareigojančio ieškovą sudaryti nuomos sutartį su atsakovais. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas būtų įsipareigojęs savanoriškai tokią sutartį sudaryti. Tuo tarpu net ir vertinant principines nuostatas, susijusias su atsakovų teisės į būstą pateisinimu, darytina išvada, kad atsakovai neįrodė, jog atitinka labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų statusą (nėra neįgalus, neturi nepilnamečių vaikų, gauna pajamas) ir neturi galimybės nuomotis būstą, taip pat nenurodė tokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų teismui pagrindą suabsoliutinti jų teisę į būstą, paneigiant ieškovo teisę į nuosavybę.

Atsakovų argumentai dėl įkeisto turto vertės ir suteiktos paskolos santykio nėra bylos dėl iškeldinimo nagrinėjimo dalykas, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimų į šį skundą argumentus, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pernelyg suabsoliutino asmens teisę į būstą, nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį ir tenkino atsakovų priešieškinį. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad nebuvo jokio teisinio ar sutartinio pagrindo atsakovų priešieškinio tenkinimui ir įpareigojimui sudaryti ginčo buto nuomos sutartį su atsakovais. Atsižvelgiant į tai, kolegijos vertinimu, yra pagrindas tenkinti ieškovo apeliacinį skundą, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo tenkinti, atsakovų priešieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Tenkinus ieškovo AB DNB bankas apeliacinį skundą, perskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1354 Lt (392 EUR) bylinėjimosi išlaidų (144 Lt žyminis mokestis, 1210 Lt teisinės pagalbos išlaidų), taip pat 968 Lt (280 EUR) už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys tenkinamas, o atsakovo priešieškinis atmesdamas, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 672 EUR bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 336 EUR.

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas tinkintinas, tai jo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliacinio skundo surašymą patyrė 280,35 EUR ir sumokėjo 62 EUR žyminio mokesčio už jį. Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-212/2009, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 32, 2010 m. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo). Kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovo patirtos išlaidos advokato pagalbai už apeliacinio skundo parengimą, neviršija rekomenduojamų dydžių, yra realios ir pagrįstos, pagrindų jas mažinti nėra nustatyta. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 342,35 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, t.y po 171,18 EUR.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija:

nutaria:

Ieškovo AB DNB bankas apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Tenkinti ieškovo ieškinį ir iškeldinti atsakovus I. V. (a.k(duomenys neskelbtini) ir S. V. (a.k(duomenys neskelbtini) su jiems priklausančiu turtu iš ieškovui AB DNB bankui (į.k.112029270) priklausančio buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovus I. V. (a.k(duomenys neskelbtini) ir S. V. (a.k(duomenys neskelbtini) perduoti ieškovui AB DNB bankas (į.k.112029270) raktus nuo buto su rūsiu unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini).

Teismo sprendimo vykdymą atidėti 3 mėnesiams.

Atsakovų I. V. (a.k(duomenys neskelbtini) ir S. V. (a.k(duomenys neskelbtini) priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui AB DNB bankas (į.k.112029270) iš atsakovų lygiomis dalimis 672 EUR bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, t.y. po 336 EUR ir 342,35 EUR apeliacinės instancijos teisme, t.y. po 171,18 EUR.