Kauno apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovų N. V. ir V. M. atstovui advokatui Donatui Petrauskui, atsakovei A. K., jos atstovei advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei, trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Gediminui Brejeriui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų N. V. ir V. M. ieškinį atsakovams A. K., V. K. ir L. Z. dėl 2013 m. spalio 31 d. panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys G. S. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai N. V. ir V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. K., V. K. bei L. Z. prašydami pripažinti atsakovų 2013 m. spalio 31 d. pasirašytą panaudos sutartį niekine, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 str. kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį ir/ arba vadovaujantis CK 1.87 str. kaip apsimestinį sandorį; priteisti iš atsakovų visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas (I t. b. l. 4-12).

Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas ieškinį palaikė, prašė ieškinį tenkinti remiantis ieškinyje išdėstytais ieškinio reikalavimą pagrindžiančiais motyvais.

Pagrindiniai argumentai, kuriais grindžiamas pareikšto ieškinio reikalavimas, yra šie:

Atsakovai A. K. ir V. K., 2013 m. spalio 31 d. sudarydami panaudos sutartį su atsakove L. Z. (panaudos gavėja) dėl neatlygintino naudojimosi 7/12 dalimis gyvenamojo namo, 7/12 dalimis viralinės, 7/12 dalimis ūkinio pastato, 7/12 dalimis daržinės, 7/12 dalimis tvarto, 7/12 dalimis kiemo statinių bei 5,83 arais žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir turtas), pažeidė ieškovų, kaip nurodyto turto bendrasavininkių, teisę į nuosavybę bei apribojo jų valdymo teisę, nes atsakovai ieškovų apie ketinamą sudaryti turto panaudos sandorį neinformavo, iš ieškovų nebuvo gavę jokių leidimų/sutikimų panaudos sutarties sudarymui.

Atsakovai panaudos sutarties pagrindu faktiškai perdavė atsakovei L. Z. ir sudarė jai galimybę naudotis visu turtu, o ne tik atsakovams priklausančiomis 7/12 dalimis turto. Dėl tokių atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovams buvo atimta galimybė apskritai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu.Ieškovų teigimu, santykiuose su trečiaisiais asmenimis turto bendraturčiai (ieškovai ir atsakovai) privalėjo veikti kaip vienas savininkas. Atsakovų sudaryta panaudos sutartis laikytina niekiniu sandoriu, kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, įtvirtintoms CK 4.75 str. 1 d., 4.88 str. 1 ir 2 d.Ieškovų įsitikinimu, panaudos sutartimi atsakovai iš tiesų siekė pridengti nuomos teisinius santykius, t. y. pagal panaudos sutartį perduotu turtu atsakovė L. Z. naudojosi už piniginį atlygį.

Atsakovė A. K. ir jos atstovė atsiliepime ir teismo posėdžių metu išdėstytais motyvais prašė ieškinį atmesti.

Ieškovai nepagrįstai teigia, kad atsakovai sudarė visos bendrosios dalinės nuosavybės panaudos sutartį. Kaip matyti iš panaudos sutarties teksto, panaudai buvo perduota tik atsakovams K. tuo metu priklausiusi bendrosios dalinės nuosavybės turto dalis. Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas V. M. pripažino, kad yra užėmęs ir naudojasi mažesniuoju gyvenamojo namo kambariu (6,21 m²), kuris iš esmės atitinka ieškovų turimą dalį bendrojoje nuosavybėje ir kuriame laikomi ieškovų daiktai, o panaudos gavėja L. Z. patvirtino, kad ji šiuo mažesniuoju kambariu po to, kai į jį savo daiktus atvežė ieškovas, nesinaudojo. Tokia patalpų naudojimo tvarka tarp bendraturčių buvo faktiškai susiformavusi.

Ieškovams V. M. ir N. V. priklausanti turto dalis yra labai maža ir jos negalima atidalinti į atskirą turtinį vienetą, dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal A. K. ieškinį Kaišiadorių rajono apylinkės teisme yra užvesta byla Nr. 2-3-359/2015, kuri iki šiol nėra išnagrinėta. Akivaizdu, jog ieškovai neketina gyventi bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklauančiame name, nes dėl jiems priklausančios labai mažos dalies to padaryti netgi fiziškai negalėtų. Jie siekia bet kokiu būdu patekti į bendrosios dalinės nuosavybės objektą vien tam, kad galėtų daryti spaudimą kitiems bendraturčiams dėl nepagrįstai pigaus jų dalies nupirkimo ar minėtiems asmenims priklausančios dalies nepagrįstai brangaus pardavimo. 2013 m. spalio 31 d. panaudos sutartis buvo sudaryta dar iki nuosavybės teisių įregistravimo dabar jau mirusiai bendraturtei I. J., kurios nekilnojamojo turto dalies paveldėtojai dar nėra nustatyti. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-336-359/2015 yra nustatęs, kad I. J. duktė G. S. nėra savo motinos nekilnojamojo turto Lietuvoje paveldėtoja. Toje byloje suinteresuotais asmenimis dalyvavo ir ieškovai šioje civilinėje byloje V. M. bei N. V., todėl apie teismo sprendimą jiems žinoma.CK 4.75 straipsnio 1 dalis iš nustato principą, kad bendrąją nuosavybę valdyti, naudoti ir disponuoti visų bendraturčių sutarimu, tačiau ši įstatymo nuostata nėra imperatyvi, t. y. nei šioje normoje, nei kituose teisės aktuose nėra įsakmiai pasakyta, kad dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo negavus bendraturčio sutikimo, toks sandoris yra niekinis. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad jų ginčijamas sandoris buvo apsimestinis, t. y. neva pridengiantis nuomos sandorį. Visiškai nėra aišku, kuo ieškovų teises pažeidžia neva apsimestinis panaudos sandoris ir kaip jų teisės būtų apgintos, jei šiam sandoriui būtų taikomos nuomos sandorio taisyklės. Mano, jog panaudos sandorio pripažinimas negaliojančiu nesukeltų ieškovams jų siekiamų ir apskritai jokių teisinių pasekmių.

Atsakovė L. Z. ir jos atstovė į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdį atsakovei L. Z. ir jos atstovei pranešta tinkamai. Prieš posėdį gautas atsakovės atstovės advokato padėjėjos I. Varanavičės pranešimas, kad ji nebeturi įgaliojimų atstovauti L. Z., nes ši nesikreipė į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl sprendimo jai toliau teikti teisinę pagalbą šioje byloje, nors apie tai atsakovė L. Z. buvo informuota. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė L. Z. apie šį teismo posėdį buvo tinkamai (asmeniškai pasirašytinai) informuota, taip pat atsakovė turėjo laiko pasirūpinti savo atstovavimu byloje, tačiau šia savo teise nepasinaudojo, į teismo posėdį neatvyko, apie negalėjimo atvykti į teismo posėdį priežastis teismo neinformavo, prašymo atidėti teismo posėdį nepateikė, byla išnagrinėta atsakovei L. Z. nedalyvaujant.

Trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas dėl ieškinio reikalavimo prašė spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į trečiojo asmens atsiliepime nurodytas aplinkybes ir motyvus.

Ieškovai V. M., N. V., atsakovas V. K., trečiasis asmuo G. S. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį jiems pranešta tinkamai, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla išnagrinėta nurodytiems byloje dalyvaujantiems asmenims nedalyvaujant.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovai V. M. ir N. V. bei atsakovė A. K. yra bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo 48,59 m² bendro ploto, 25,19 m² gyvenamojo ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 21 m² ploto viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 15 m² ploto ūkinio pastato (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)), 14 m² ploto daržinės (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)), 15 m² ploto tvarto (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)), kitų statinių (šulinio) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Minėtų gyvenamojo namo ir pastatų ¼ dalį A. K. įgijo 2009 m. rugpjūčio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 3-2390, pagrindu, 1/3 dalį ji įgijo kartu sus sutuoktiniu V. K. 2010 m. liepos 30 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4463, atsakovas V. K. šios bylos nagrinėjimo metu savo turto dalį (1/6 dalį) 2016 m. gegužės 20 d. turto pasidalijimo sutartimi ir 2016 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartimi perleido atsakovei A. K., kuriai sprendimo šioje byloje priėmimo dieną priklauso 7/12 pastatų ir kitų statinių, esančių Z(duomenys neskelbtini) . Ieškovai N. V. ir V. M. po 1/12 minėto gyvenamojo namo ir pastatų dalį nuosavybės teise valdo nuo 2009 m. lapkričio 24 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2-6517 pagrindu, o dar viena ¼ dalis nurodyto turto priklauso mirusiai I. J. (III t. b. l. 18-23). Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovai V. M., N. V., atsakovai A. K. ir V. K. bei valstybė yra 0,1002 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai (pažymėtina, kad ieškovai minėto žemės sklypo bendrasavininkiais tapo jau po ginčijamos panaudos sutarties sudarymo ir šios civilinės bylos iškėlimo – 2016-07-07): valstybei priklauso 252/1002 dalis minėto žemės sklypo, ieškovui V. M. – 83/1002, N. V. – 83/1002, atsakovui V. K. – 250/1002, atsakovams V. K. ir A. K. – 334/1002 (III t. b. l. 24-27).

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovų A. K. ir V. K. 2013 m. spalio 31 d. su atsakove L. Z. sudarytos panaudos sutarties, pagal kurią A. K. ir V. K. iki 2016 m. spalio 30 d. L. Z. perdavė neatlygintinai naudotis 7/12 pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovai A. K. ir V. K. atsakovei L. Z. panaudai perdavė taip pat 5,83 aro dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Panaudos gavėja – atsakovė L. Z. – įsipareigojo saugoti pastatus ir įrenginius, juos prižiūrėti, palaikyti švarą ir tvarką; laiku mokėti mokesčius už elektrą, žemės valdą, šiukšlių išvežimą; tvarkyti aplinką, dirbamą ir nedirbamą žemę (I t. b. l. 13). Ginčijamo panaudos sandorio sudarymo metu minėtas gyvenamasis namas bei pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). (panaudos sutartyje nurodyta (duomenys neskelbtini)) (toliau – ginčo namas ir pastatai), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovams N. V. bei V. M., atsakovams A. ir V. K. bei mirusiai I. J.; 0,1002 ha žemės sklypas, kurio dalį (5,83 aro) atsakovai taip pat perdavė panaudai, ginčijamos sutarties sudarymo metu priklausė atsakovams K. ir valstybei. Bylos šalys neginčijo aplinkybės, kad sudarant rašytinę panaudos sutartį nebuvo gautas bendraturčių (ieškovų) sutikimas šiai sutarčiai ir kad naudojimosi ginčo namu ir pastatais sutartis tarp bendraturčių nebuvo ir nėra sudaryta.

Byloje nustatyta, kad ginčijama panaudos sutartis buvo terminuota ir pasibaigė 2016-10-30. Atsakovė A. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovė L. Z. po panaudos sutarties pasibaigimo jai pagal šioje byloje ginčijamą panaudos sutartį perduotu turtu nebesinaudoja, panaudos santykiai tarp šalių yra pasibaigę. Duomenų, galinčių patvirtinti kitokias nei nurodė atsakovė aplinkybes dėl naudojimosi panaudos sutarties dalyku buvusiu turtu po panaudos sutarties galiojimo pasibaigimo, byloje nėra gauta, todėl teismas neturi pagrindo netikėti šiais atsakovės paaiškinimais.

Pažymėtina, kad ši civilinė byla pirmosios instancijos teismo nagrinėjama iš naujo po to, kai 2016-06-01 Kauno apygardos teismo nutartimi buvo panaikintas byloje 2015-12-21 priimtas teismo sprendimas ir byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (II t. 65-72). Nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo, šalys ir jų atstovai prašė teismo remtis visais šalių teismo posėdžių metu duotais paaiškinimais, kurie užfiksuoti teismo posėdžių garso įrašuose, taip pat ir duotais pirmosios instancijos teisme iki 2016-06-01 Kauno apygardos teismo nutarties priėmimo.

Ieškovai byloje teigė, jog atsakovai A. bei V. K., neįspėję ieškovų, negavę ieškovų sutikimo, negalėjo sudaryti panaudos sutarties su atsakove L. Z. dėl turto, kurio bendratučiais yra ieškovai, be to, atsakovai A. K. ir V. K. faktiškai atsakovei L. Z. perdavė naudotis ne tik savo 7/12 ginčo namo bei pastatų dalis, nurodytas sudarytoje panaudos sutartyje, bet visą turtą, tame tarpe – ir ieškovų turto dalis.

Bendroji nuosavybė apibūdinama dviem aspektais: pirma, kaip savininkų santykiai su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai), antra, kaip santykiai tarp savininkų (vidiniai, daiktinio – teisinio pobūdžio santykiai). Pirmieji santykiai turi absoliutų, antrieji – santykinį pobūdį. CK 4.75 str. 1 d. yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui – visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-449/2011, aiškindamas CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų normų turinį, atsižvelgdamas į jų paskirtį ir sisteminį loginį ryšį su kitomis bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančiomis CK normomis, konstatavo, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio principinė nuostata, reglamentuojanti bendraturčių tarpusavio, t. y. „vidinius“, santykius, kurie yra daiktinio–teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis. Šios CK 4.75 straipsnio 1 dalies normos nereguliuoja bendraturčių „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Pagal CK 4.78 straipsnį kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Ši teisės norma, skirtingai nuo CK 4.75 straipsnio 1 dalies, reguliuoja bendraturčių „išorinius“ santykius su trečiaisiais asmenimis ir šie santykiai pagal savo prigimtį yra prievolinio–teisinio pobūdžio (pirkimo–pardavimo, mainų, nuomos, panaudos ir kiti teisiniai santykiai). CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka buvo nustatyta, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja bendraturčių tik „vidinius“ santykius ir nereguliuoja jų „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Dėl to CK 4.78 straipsnyje, reguliuojančiame bendraturčių „išorinius“ santykius, nurodyta išimtimi, kuri varžytų (ribotų) bendraturčio teisę laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą.

Įvertinus paminėtas CK normas ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotą šių teisės normų taikymo išaiškinimą, teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ieškovų argumentus, kad atsakovai V. K. ir A. K. savo turto dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, galėjo perduoti panaudai tik esant bendraturčių sutikimui ir kad nesant tokio sutikimo sudaryta panaudos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Taip pat atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ieškovų argumentai, kad santykiuose su trečiaisiais asmenimis turto bendraturčiai (šiuo atveju - ieškovai ir atsakovai Krvacovai) privalėjo veikti kaip vienas savininkas. Pažymėtina ir tai, kad įstatyme nėra numatyta bendraturčiui pareigos, esant bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, informuoti kitą (-us) bendraturtį (-ius) apie ketinamą sudaryti bendraturčiui priklausančios turto dalies panaudos sandorį, todėl tai, kad atsakovai apie sudarytą turto panaudos sandorį neinformavo ieškovų nedaro panaudos sandorio neteisėto.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. spalio 31 d. atsakovų sudaryta panaudos sutartis 2014 m. liepos 16 d. įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Atsakovams panaudos sutarties sudarymo metu priklausė esminė ginčo namo bei pastatų dalis. Iš Nekilnojamo turto registro duomenų nustatyta, jog ginčijamo panaudos sandorio sudarymo metu A. K. kartu su V. K. priklausė 7/12 ginčo namo ir pastatų dalis, likusiems bendrasavininkams bendrai – 5/12. Kaip jau minėta, Nekilnojamojo turto registre ¼ visų minėtų pastatų dalis įregistruota mirusios I. J. vardu (I t. b. l. 107-111), tačiau jos duktė trečiasis asmuo G. S. palikimo nėra priėmusi (I t. b. l. 129-134). 1/4 ginčo namo bei pastatų dalių priklausomybė kol kas nėra aiški, nes teisme dar nėra išspręstas termino paveldėjimui po I. J. mirties jos dukteriai G. S. atnaujinimo klausimas (byla nagrinėjama kasacine tvarka – teisminio proceso Nr. 2-20-3-01208-2015-6, II t. b. l. 143-164).

CK 4.81 str. įtvirtinta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojoje daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jeigu susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str.).

Pagal pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), techninės inventorizacijos bylos planą gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. 4400-1940-5533, naudingasis plotas yra 31,66 m². Jį sudaro plane pažymėtos patalpos: 1-3 (18,98 m²), 1-5 (6,21 m²), 1-6 (6,47 m²), kitos plane pažymėtos patalpos – 1-4 (4,15 m²), 1-2 (10,57 m²), 1-1 (2,21 m²) – yra nešildomos, todėl neįeina į namo naudingąjį plotą (I t. b. l. 112, 113). Byloje esančioje UAB „2mm architektai” pažymoje nurodoma, jog bendrasavininkams – A. K. ir V. K. – priklauso 40,51 m², iš kurio naudingojo ploto yra 26,4 m²; likęs buto plotas 8,08 m² priklauso N. V. ir V. M.; likęs naudingasis buto plotas sudaro 5,26 m² (po 2,63 m² minėtiems asmenims) (I t. b. l. 112). Naudojimosi pastatais tvarka tarp bendraturčių nėra nustatyta. Teismas pažymi, kad šie UAB „2mm architektai” duomenys nėra pakankamai tikslūs, kadangi ¼ pastatų, kurių adresas: (duomenys neskelbtini)., dalis, kaip jau buvo minėta, priklauso mirusiai I. J. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys yra laikomi nuo jų įrašymo šiame registre teisingais, kol jie nenuginčyti (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), taigi, nors I. J. nekilnojamasis turtas kol kas nėra paveldėtas, skirstant ginčo pastatų dalis negalima neatsižvelgti į I. J. nuosavybę. Atsižvelgdamas į viešame registre įregistruotas bendraturčių dalių proporcijas, jei namo naudingasis plotas yra 31,66 m² , įvertinęs mirusios I. J. vardu registruotą nuosavybės dalį, teismas daro išvadą, kad atsakovų K. naudingo ploto dalis atitiktų 18,46 m² , ieškovų – 5,27 m².

Iš bylos duomenų matyti, kad yra nustatytos tik idealiosios šalims priklausančios bendro turto dalys, realios dalys bendrame daikte iki šiol nėra nustatytos, t. y. nėra nustatyta, kur randasi konkrečios šalims tenkančios dalys bendrame daikte. Nors naudojimosi tvarka ginčo namu ir pastatais iki šiol nėra nustatyta (tebevyksta teisminis ginčas), tačiau remiantis šalių teisme duotais paaiškinimais, nustatyta, kad iki ginčijamos panaudos sutarties sudarymo ginčo tarp šalių dėl naudojimosi bendru turtu nebuvo, ieškovai neprieštaravo, kad atsakovė A. K. gyventų ginčo name ir jį prižiūrėtų. Atsakovė A. K. nurodė, kad ji viena rūpinosi bendru turtu ir jį prižiūrėjo, atliko šio turto einamąjį remontą, ieškovai prie šio turto priežiūros neprisidėjo, savo nuosavybės atžvilgiu buvo pasyvūs. Kadangi vienai namu rūpintis buvo per sunku, siekdama, kad namas būtų nuolat tvarkomas ir prižiūrimas, atsakovė A. K. atidavė šį turtą panaudai. Ieškovai nurodė, jog apie tai, kad ginčo namu naudojasi ne atsakovė A. K., o atsakovė L. Z. jie sužinojo, gavę procesinius dokumentus byloje, kurioje A. K. pateikė ieškinį dėl jų dalių išpirkimo (ieškinys teismui pateiktas 2013-12-30). Jau po minėtos civilinės bylos iškėlimo ieškovas V. M. kreipėsi į policiją, siekdamas patekti į ginčo namą, tiek jis, tiek ieškovė N. V. atsivežė ir ginčo namo mažajame kambaryje pasidėjo savo daiktus. Atsakovės A. K. ir L. Z. byloje patvirtino, kad po to, kai ieškovai atvežė ir mažajame namo kambaryje pasidėjo savo daiktus, atsakovė L. Z. šiuo kambariu nesinaudojo. Atsakovė L. Z., duodama paaiškinimus teisme, nurodė, kad ji gyveno didžiajame kambaryje ir naudojosi virtuve, malkinėje laikė malkas. Nuomos mokesčio ji nemokėjo. Iki 2014 m. rudens ji naudojosi ir mažuoju kambariu, jokių skundų dėl to nebuvo. Po to, kai ieškovas V. M. atvežė savo daiktus į mažąjį kambarį, ji šiuo kambariu nesinaudojo. Be to, ieškovas pats pakeitė namo lauko durų spyną, įrodymų, kad šiai dienai ieškovai negalėtų patekti į ginčo patalpas, kuriose yra ir ieškovų daiktai, byloje nėra pateikta.

Teismo vertinimu, tai, kad nėra nustatyta naudojimosi bendru turtu tarp bendraturčių tvarka, nepanaikina bendratučių teisės naudotis savo nuosavybės dalimi. Turėdamas teisę naudotis savo nuosavybės teisės dalimi, atitinkamai bendraturtis šią savo teisę gali ir perduoti, pvz., nuomos ar panaudos sandorių pagrindu (CK 4.37 str., 4.78 str.). Bendraturčiai patys laisvai sprendžia, ar jiems įgyvendinti ir kokiu būdu įgyevndinti naudojimosi jiems priklausančia turto dalimi teisę. Net ir nesant aptartos ir susitarimu įtvirtintos naudojimosi bendru turtu tvarkos, tarp bendraturčių gali nusistovėti faktinė naudojimosi bendru turtu tvarka.

Teismas laiko, kad faktinė naudojimosi ginčo namu tvarka tarp šalių nusistovėjo, kai ieškovai pareiškė savo pretenzijas įgyvendinti savo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų dalių naudojimosi teisę ir atvežė savo daiktus į namo mažąjį kambarį. Duomenų, kad ieškovai panaudos sutarties galiojimo metu ar šiai dienai negalėtų naudotis jų dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje atitinkančiu gyvenamojo namo plotu (5,27 m²), byloje nėra. Be to, atsakovai šioje byloje nekvestionavo ieškovų teisės naudotis gyvenamojo namo dalimi – mažuoju kambariu – iki kol bus išnagrinėtas šalių teisminis ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nors ieškovai byloje teigė, kad atsakovai jiems trukdė naudotis bendru turtu, tačiau šioje byloje jokių negatorinių reikalavimų nebuvo suformuluota ir pareikšta. Pažymėtina ir tai, kad šiai dienai ginčijama panaudos sutartis yra pasibaigusi.

Teismo nuomone, šioje byloje galėtų būti keliamas atsakovų, kaip bendraturčių, sąžiningumo klausimas tuo atveju, jei atsakovai būtų perdavę panaudai ieškovų naudojamą plotą. Tačiau, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad ieškovai iki panaudos sutarties sudarymo būtų faktiškai naudojęsi savo turto dalimis ar siekę realiai naudotis, konkrečios turto dalys gyvenamajame name ieškovams nebuvo priskirtos. Nors atsakovai sudarytoje panaudos sutartyje nenurodė, kurias konkrečias jiems priklausančių patalpų dalis perduoda atsakovei, tačiau panaudos sutartyje buvo nurodyta, kad panaudai yra perduodama tik atsakovams priklausančios turto dalys (7/12). Kaip matyti iš bylos medžiagos, vėliau L. Z. buvo patikslinta, kuriomis gyvenamojo namo dalimis ji gali naudotis (didžiuoju kambariu ir virtuve), atsakovei L. Z. panaudos dalykas buvo aiškus, todėl nėra pagrindo išvadai panaudos sutartį pripažinti nesudaryta pagal CK 6.629 str. 2 d., 6.477 str. 3 d. Pažymėtina ir tai, kad net pripažinimas panaudos sutarties nesudaryta nesukeltų ieškovams jokių teisinių pasekmių, nes, kaip nustatyta iš bylos duomenų, ieškovai turėjo galimybę naudotis jų turimą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje atitinkančia patalpų ploto dalimi (mažesniuoju gyvenamojo namo kambariu) ir jokių negatorinių reikalavimų šioje byloje atsakovams suformulavę nebuvo.

Teismas taip pat pažymi, kad ieškovų ieškinyje nurodytas kaip pažeistas nurodytas CK 4.88 str. kalba apie bendrąja jungtine nuosavybės teise turimas dalis, o šioje byloje ieškovams, trečiojo asmens G. S. motinai ir atsakovams A. bei V. K. gyvenamasis namas ir kiti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, todėl CK 4.88 str. 2 d. netaikytina. Be to, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytą panaudos sandorį leistų vertinti kaip apsimestinį, kuriuo pridengti nuomos teisiniai santykiai, nes byloje negauta duomenų apie šio sandorio atlygintinumą. Esant šioms aplinkybėms, nepagrįstu pripažintinas ieškovų teiginys, jog 2013 m. spalio 31 d. atsakovų sudaryta panaudos sutartis yra apsimestinis sandoris pagal CK 1.87 str.

Nors byloje nustatyta, kad panaudos sutartis sudaryta neaptarus joje naudojimosi tvarkos, tačiau ieškovai byloje neįrodė, kad atsakovai panaudai faktiškai perdavė ir ieškovams priklausančias turto dalis. Ta aplinkybė, kad atsakovė L. Z. sudarius ginčijamą panaudos sutartį turėjo galimybę naudotis visu namu savaime nereiškia ieškovų teisių pažeidimo. Kaip nustatyta iš šalių paaiškinimų, po panaudos sutarties sudarymo, ieškovams reiškiant pretenzijas, atsakovė A. K. L. Z. patikslino, kuria namo dalimi ji gali naudotis. Ieškovai byloje neįrodė, kad po to, kai 2014 m. mažajame kambaryje buvo sudėti jų daiktai, atsakovė L. Z. būtų naudojusis ir tuo kambariu. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovai panaudos sutartimi L. Z. būtų siekę perduoti ir perdavę ne tik jiems priklausančias turto dalis, bet visą turtą, to nėra nurodyta ir pačioje sudarytoje panaudos sutartyje.

Įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas laiko, kad ieškovai neįrodė, kad ginčijama panaudos sutartimi buvo pažeistos jų teisės, taip pat ieškovai neįrodė ir teismas byloje nenustatė faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą panaudos sutartį negaliojančia, todėl ieškovų ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį atmetus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 str. 1 d., 96 str. 2 d., 99 str. 2 d., iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos atsakovei A. K. ir valstybei už atsakovams teiktą teisinę pagalbą byloje žemiau nurodytomis sumomis.

Atsakovėms L. Z. ir A. K. šioje byloje buvo suteikta antrinė teisinė pagalba. Byloje yra pažymos, pagrindžiančios 69,48 Eur ir 75,41 Eur už atsakovei L. Z. (I t. b. l. 101, II t. b. l. 61) ir pažymos, pagrindžiančios 289,50 Eur ir 227,92 Eur už atsakovei A. K. suteiktą advokato teisinę pagalbą sumokėjimą (II t. b. l. 50, III t. b. l. 75). Ieškinį atmetus, iš ieškovų valstybei lygiomis dalimis priteisiama už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš viso 662,31 Eur, t. y. po 331,16 Eur iš kiekvieno ieškovo.

Atsakovė A. K. šioje byloje patyrė 308,81 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (I t. b. l. 116-118), kurios jai iš ieškovų priteistinos lygiomis dalimis, t. y. po 154,41 Eur.

Taip pat iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei, sudarančios 31,96 Eur, t. y. po 15,98 Eur (III t. b. l. 2) (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 268, 270 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. V., a. k. (duomenys neskelbtini) po 154,41 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt keturis eurus 41 ct) bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno.

Priteisti iš ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. V., a. k. (duomenys neskelbtini) po 331,16 Eur (tris šimtus trisdešimt vieną eurą 16 ct) už antrinę teisinę pagalbą (įmokos kodas – 5630) ir po 15,98 Eur (penkiolika eurų 98 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (įmokos kodas - 5660) Valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.