Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. patikslintą skundą atsakovams UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, Alytaus miesto savivaldybės tarybai dėl vietinės rinkliavos permokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja akcentavo, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba, piktybiškai nevykdydama 2012 m. birželio 11 d. LVAT nutarties, kuria pripažinta, jog Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui, pažeidė pareiškėjos teisę mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį. Alytaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. T-38 pakeitė 2008 m. lapkričio 27 d. Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T-214 ir jį išdėstė nauja redakcija. Naujuose nuostatuose numatyta, kad rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų. Pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma nekilnojamo turto objektams (toliau – NTO), kuriems galima nustatyti tikslų plotą - eurais už 1 m² bendro nekilnojamojo turto plotą, neskirstant jo pagal paskirtis. Gyvenamosios paskirties individualių namų būstams ir butams daugiabučiuose namuose taikomas ploto apribojamas - 100 m². NTO, kuriems negalima nustatyti tikslaus nekilnojamojo turto ploto, - eurais NTO vienetui pagal turto paskirtį ir jo skaičių. Kintamosios rinkliavos dedamoji nustatoma NTO, kuriems galima nustatyti tikslų plotą ir juos valdantys rinkliavos mokėtojai naudojasi tik individualiam naudojimui priskirtais rūšiuojamojo surinkimo konteineriais, - pagal naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičių, tūrį (dydį) ir ištuštinimo skaičių. NTO, kuriems galima nustatyti tikslų plotą ir kuriuos valdantys rinkliavos mokėtojai naudojasi jiems priskirtiems kolektyviniais rūšiuojamojo surinkimo konteineriais, - pagal nekilnojamojo turto plotą ir atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą. NTO, kuriems negalima nustatyti tikslaus ploto ir kuriuos valdantys rinkliavos mokėtojai naudojasi jiems priskirtiems kolektyviniais rūšiuojamojo surinkimo konteineriais, - pagal atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą. Individualiems namams, patenkantiems į Nuostatų 17.1 punkto reglamentavimą, minimalus ištuštinimų skaičius, naudojantis 120 litrų konteineriu, yra nustatytas 17 kartų per metus, naudojantis 240 litrų konteineriu - 12 kartų per metus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

LVAT 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-605-492/2018 (taip pat ir daugybėje kitų (iš esmės analogiškų) administracinių bylų), apygardų administraciniams teismams suformavo imperatyvią praktiką, kad administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu aiškinant ATĮ nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, jog ATĮ expressis verbis nenustato reikalavimo, kad atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, šiuo atveju aktuali ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai. ATĮ vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (taip pat žr., LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2015 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015). Be to, LVAT 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartyje taip pat pabrėžė, kad ATĮ 30-2 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Tai reiškia, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Svarbu ir tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014) pabrėžė, jog vien aplinkybė, kad aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą ATĮ ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl jokių abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

Nagrinėjant šią administracinę bylą taip pat būtina įvertinti, ar yra pakankamas pagrindas pradėti norminio administracinio akto – 2017 m. vasario 9 d. Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-38 dalies teisėtumo tyrimo bylą.

ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais administracinis teismas nutartimi išsprendžia prašymo priėmimo klausimą. Teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą, teismo nutartis pradėti tyrimą turi atitikti šio įstatymo 108 straipsnyje nustatytus reikalavimus, joje turi būti aiškiai nurodyta, kokio norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumu teismas suabejojo, taip pat turi būti išdėstyti šias abejones pagrindžiantys teisiniai motyvai. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota ir tai, kad: teismas, argumentuodamas savo nuomonę dėl norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat tuo, kad norminis administracinis aktas, teismo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi, jo nuomone, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; teismas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (LVAT 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-3554-968/2019).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėja patikslintame skunde iš esmės apsiribojo vien bendro pobūdžio teiginiais (principų lygmenyje), nepateikė konkrečios teisinės motyvacijos, sudarančios pagrindą abejoti jos paminėto norminio administracinio akto konkrečios dalies atitikimu ATĮ 30-2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems principams. Svarbu ir tai, kad LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad: tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Iš to seka, kad bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010, 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014). Svarbu paminėti ir LVAT suformuotą nuostatą, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013 ir kt.).

Teismas, įvertinęs jau suformuotą LVAT ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką vietinės rinkliavos klausimu, daro išvadą, kad pačiam teismui, taip pat įvertinus ir pareiškėjus argumentus, nekyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos prašomų ištirti Nuostatų ir jų priedų teisėtumo. Dėl to pareiškėjos prašymas pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo atmestinas (ABTĮ 113 str. 2 d. 5 p.). Kaip jau buvo paminėta, jokių abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla. Aktualu, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Vien aplinkybė, kad nebuvo numatyta vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą.

Pareiškėjos patikslinto skundo šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o 12 straipsnio 1 - 2 punktai reglamentuoja, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. ATĮ 25 straipsnis apibrėžia, kad savivaldybių institucijoms yra pavesta organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, o 30 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. 2008 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. T-214, kuris buvo pakeistas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. T-38, Alytaus miesto savivaldybės taryba patvirtino naujos redakcijos Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai) ir jų priedus (b. l. 16-29). Nuostatų turinio analizė leidžia konstatuoti, kad vietinė rinkliava – tai Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 6.4 p.). Vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 6.5 p.). Nuostatai imperatyviai numato, jog atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą. Pagal Nuostatų III, V skyrių normas UAB ARATC pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Remdamasis oficialiais viešųjų registrų duomenis administratorius (UAB ARATC) parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas. Vietinė rinkliava turi būti sumokama iki kiekvieno ketvirčio paskutinės dienos. Ir pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama, nes toks imperatyvas įtvirtintas Civilinio kodekso 6.59 straipsnyje. Taigi, pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pareiškėjai kyla pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, ATĮ 32 straipsnio 1 dalies bei paminėtų Nuostatų imperatyvias nuostatas. Tai ne kartą konstatavo ir LVAT (žr., pvz. 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-275/2012, 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-492/2018 ir t.t.), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Iš pamintų procesinių sprendimų turinio analizės seka išvada, kad teisiškai nėra svarbus realiai susidariusių atliekų kiekis arba jų išvežimo (neišvežimo) periodiškumas.

Dėl paminėtų argumentų teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjos argumentus, kad ji privalo sumokėti tik už realiai perduotų tvarkyti atliekų kiekį (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Teismas šiuos pareiškėjos argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

Teismui pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja savo paskaičiavimą iš esmės grindžia 2016 m. gruodžio 23 d. UAB ARATC direktoriaus įsakymu Nr. V-269, 2017 metų UAB ARATC Specialiąja komunalinių atliekų tvarkymo programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1224 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 96 punktu (viename atliekų tvarkymo regione visiems komunalinių atliekų turėtojams turėtų būti taikoma vienoda tvarkymo kaina už tokį patį tvarkomų atliekų kiekį ir tokią pačia teikiamos paslaugos kokybę), taip pat aplinkybe, kad ji turi sumokėti tik už faktiškai perduotų tvarkyti atliekų kiekį.

Kaip jau buvo paminėta teismo sprendime, teismui nekilo abejonių dėl Nuostatų ir jų priedų prieštaravimo ATĮ 30-2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems principams. LVAT, Europos sąjungos Teisingumo teismas taip pat yra suformavę nuoseklią teismų praktiką, kad vietinė rinkliava gali būti skaičiuojama ne tik už faktiškai perduotų tvarkyti atliekų kiekį. ATĮ 26 straipsnis apibrėžia Valstybinio atliekų tvarkymo plano paskirtį – tai strateginis dokumentas, kuriuo nustatomos atliekų tvarkymo užduotys, strateginiai atliekų tvarkymo tikslai ir uždaviniai jiems įgyvendinti. Taigi, Valstybinis atliekų tvarkymo planas nėra tas teisės aktas, kuriuo remiantis pareiškėja galėtų tiksliai apskaičiuoti mokėtinos konkrečios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą konkretų dydį, kurį apsprendžia aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas (Nuostatai, ATĮ, Rinkliavų įstatymas ir t.t.). Be to, šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 366 patvirtintas Valstybinis atliekų tvarkymo 2014 - 2020 metų planas, kuris pakeitė pareiškėjos patikslintame skunde cituojamą iki tol galiojusį Valstybinį atliekų tvarkymo planą. Tie patys argumentai taikytini ir 2017 metų Specialiajai komunalinių atliekų tvarkymo programai, kuri buvo parengta vadovaujantis 2016 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 384 patvirtintomis Taisyklėmis ir Alytaus regiono plėtros tarybos 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 51/6S-49 patvirtinta Metodika. 2016 m. gruodžio 23 d. UAB ARATC direktoriaus įsakymas Nr. V-269 skirtas teisinių santykių (atsiskaitymų) reguliavimui tik tarp UAB ARATC ir atskirų savivaldybių ir netaikomas konkretiems vietinės rinkliavos mokėtojams. Teismas akcentuoja ir tai, kad ATĮ 30-2 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas ir solidarumo principas, kuris betarpiškai liečia pareiškėją ir tiesiogiai naudojamas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Pareiškėja, kuri yra vietinės rinkliavos mokėtoja, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais neišvengiamai privalo padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal perduotų tvarkyti atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą).

Dėl šių argumentų pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro 22,96 Eur permoką už neteisingai priskaičiuotą vietinę rinkliavą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji proceso šalių ir jų atstovų išdėstyti argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui ir nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Pažymėtina, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pats pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 ir kt.). Vertinant atsakovo vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus, atsižvelgtina į tai, jog pagal viešai skelbiamus duomenis (https://www.aratc.lt/kontaktai) UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras turi Teisės, viešųjų pirkimų ir projektinės veiklos padalinį, kuriame dirba viena teisininkė skolų administravimui. Nagrinėjama administracinė byla yra sudėtinga, didelės apimties, todėl vertintina, jog atsakovui nepasitelkus byloje advokato, galimai nebūtų tinkamai apginti atsakovo interesai.

Šioje administracinėje byloje teismo sprendimas priimamas atsakovo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro 707,85 Eur atstovavimo išlaidų (susipažinimas su bylos medžiaga, atsiliepimo į pareiškėjos skundą pasirengimas, dalyvavimas teismo posėdyje) (b. l. 116). Prašomos priteisti atstovavimo išlaidos grindžiamos 2019 m. balandžio mėnesio darbo ataskaita (b. l. 117), 2019 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AKS Nr. 5992 (b. l. 118), 2019 m. gegužės 10 d. mokėjimo nurodymu (b. l. 119).

Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, šių koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovas prašo priteisti atstovavimo išlaidas už susipažinimą su bylos medžiaga, atsiliepimo parengimą. Pažymėtina, jog teisinės paslaugos, susipažįstant su bylos medžiaga laikytinos atsiliepimo į skundą parengimo sudedamąja dalimi, todėl šios teisinės paslaugos atskirai nevertintinos. Kadangi atsiliepimą į skundą atsakovas teismui pateikė 2019 m. gegužės 2 d. (2019 m. antras ketvirtis), sprendžiant dėl išlaidų, patirtų už atsiliepimo į skundą parengimą priteisimo, Rekomendacijose numatyto koeficiento pagrindu imamas 2018 metų ketvirto ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (970,30 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali už skundo parengimą galima priteisti suma yra 2325,75 Eur (970,30 Eur (2018 m. ketvirto ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje) x 2,5 (koeficientas). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo posėdžiui, valandą apskaičiuojamas taikant koeficientą 0,1. Atsakovo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro atstovas dalyvavo 2020 m. vasario 24 d. teisimo posėdyje (2020 m. pirmas ketvirtis), kuris turko nuo 13.16 val. iki 14.45 val., t. y. 1 val. 29 min., kas pagal Rekomendacijų 9 punktą prilyginama 1 valandai. Taigi, už atstovavimą teismo posėdyje maksimalus priteistinas užmokesčio dydis galėtų būti 131,76 Eur (1317,60 Eur (2019 m. trečio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje) x 0,1 (koeficientas). Iš viso maksimali atsakovui priteistina suma galėtų būti 2457,51 Eur. Atsakovo UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras prašoma priteisti 707,85 Eur suma maksimalaus Rekomendacijose numatyto dydžio, todėl priteistina atsakovui UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui iš pareiškėjos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 113 straipsnio 2 dalies 5 punktu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos I. S. prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Pareiškėjos I. S. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš pareiškėjos I. S. atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras naudai 707,85 Eur (septynis šimtus septynis eurus 85 euro ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Regionų apygardos administraciniame teisme.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.