- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-03
- Bylos Nr.
- I-968-386/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00420-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- N. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2017 m. birželio 19 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas N. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu į teismą nurodydamas, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. buvo pristatytas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) areštinę ir laikomas joje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: teko mažesnis nei numato higienos normos kameros plotas, nėra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus, tik kartą per savaitę sudaroma galimybė nusiprausti duše šiltu vandeniu, kamerose trūko privatumo, sanitariniai mazgai neatitinka reikalavimų ir nėra užtikrinamas privatumas, nėra įrengti iškvietimo mygtukai kamerose, kamerose šalta ir drėgna.
Pareiškėjas taip pat pažymi, jog įkalinimo ir suėmimo įstaigos yra specialios paskirties pastatai, taigi supažindinimas su vidaus tvarka taip pat turi būti atitinkamai reglamentuotas bei įsitikinama, kad naujai atvežtasis suprato savo teises ir vidaus nustatytąją tvarką, o neapsiribojama vien formaliu įsakymu, nurodančiu naujai atvežtam nuteistajam, pasirašyti neregistruotus dokumentus. Klaipėdos apskrities VPK areštinės pareigūnai nesupažindino jo su areštinės vidaus tvarka, suimtųjų teisėmis bei pareigomis, todėl nuolat kildavo konfliktinės situacijos.
Šiais ir skunde išsamiau išdėstytais argumentais pareiškėjas grindžia neturtinės žalos atsiradimą ir teismo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog su skundo reikalavimais sutinka iš dalies.
Klaipėdos apskrities VPK neneigia, kad pareiškėjas iš ginčo laikotarpiu areštinėje praleistų 63 parų 4 paras buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 80 punkte numatytą reikalavimą užtikrinti, kad areštinių kamerose laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nurodo, jog kamerų ploto neatitikimai buvo nežymūs: 2 paras iki numatytos minimalios normos vienam asmeniui trūko 0,02 kv. m., 1 parą trūko 0,38 kv. m. ploto ir 1 parą nustatytas 1,58 kv. m. minimalaus ploto kameroje trūkumas. Akcentuojama, kad kitais laikotarpiais pareiškėjui tekusio kameros ploto norma nebuvo pažeista, kartais pareiškėjui tekdavo žymiai daugiau kameros ploto – nuo 11,93 kv. m. iki 12,26 kv. m. Pažymi, jog galimi neatitikimai yra labai nežymūs ir pasireiškė itin trumpai. Mano, kad tokie trumpi ir nežymūs minimalaus ploto kameroje trūkumai pareiškėjui negalėjo sukelti tokių kančių ir nepatogumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Nurodo, jog pasitaikantys minimalaus kameros ploto asmeniui neatitikimai paprastai būna pasekmė to, kad Klaipėdos apskrities VPK neturi galimybės riboti į areštinę pristatomų asmenų skaičiaus, negali atsisakyti juos priimti.
Klaipėdos apskrities VPK nurodo, kad asmenys, uždaromi į areštinę, su jos vidaus tvarkos taisyklėmis susipažįsta jas perskaitydami ar išklausydami, o susipažinimo faktas paprastai patvirtinamas parašu asmens apžiūros ir kratos protokoluose. Informacija apie asmenų, laikomų Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę yra iškabinta areštinės kamerose. Policijos areštinėje laikomi asmenys, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 7.1 punktu, turi teisę gauti raštišką informaciją apie asmenų laikymo policijos areštinėje tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas. Pažymi, jog pareiškėjas su areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis supažindintas pasirašytinai.
Klaipėdos apskrities VPK pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl kamerų netinkamos temperatūros, drėgmės, netvarkingos aplinkos, netinkamai išdėstytų bei perteklinių baldų yra hipotetiniai ir nurodyti tik didesniam įspūdžiui sudaryti. Informuoja, jog Klaipėdos visuomeninės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko areštinės, esančios adresu Jūros g. 1, Klaipėda, patikrinimus ir patikrinimo aktais konstatavo, jog didesnių neatitikimų higienos normoms nenustatyta. Pažymi, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atskirti 120 – 130 cm pertvara ir tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo apribojimas yra neišvengiama sulaikymo ar kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nurodo, jog teisės aktai nenumato galimybės sulaikytiems asmenims praustis šiltame duše pagal pageidavimą, skalbyklos ir džiovyklos įrengimo, tačiau esant neatidėliotinai situacijai suimtieji turi galimybę drabužius skalbti ir džiovinti kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose.
Atsakovės atstovas akcentuoja, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu nėra duomenų, jog jis būtų skundęsis administracijai ar kitoms kompetentingos institucijoms dėl jo pažeistų teisų ar kitų pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui dėl jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje būtų kilusios neigiamos pasekmės, Klaipėdos apskrities VPK prašo teismo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau ir Institucijos) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.
Sprendžiant pareiškėjo N. T. skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti ar Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat įvertinti tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Skunde pareiškėjas N. T. prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Klaipėdos apskrities VPK areštinėje nebuvo užtikrinta minimali ploto norma vienam asmeniui, nes įvardintieji minimalūs dydžiai traktuotini kaip pageidautini, o ne minimalūs standartai. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis asmens orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis kameros plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojusi iki 2015 06 23, įstatymo Nr. XII-1819 redakcijos įsigaliojimo nuo 2016 04 01) numato, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Su suimtuoju net ir jo sutikimu draudžiami medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios. Pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu galiojusiu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės taikomos būtent asmenims, kurie yra laikomi teritorinių policijos komisariatų areštinėse (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A502-2207/2014; A525-1247/2012; A442-1840/2013; A-1484-442/2015; A-804-525/2015; A261-369/2014; A575-1881/2014; A-678-442/2015; A-227-520/2015).
Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko D. P. 2017 m. gegužės 29 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-11435 (b. l. 93-94) matyti, kad pareiškėjui N. T. ginčo laikotarpiu Klaipėdos apskrities VPK areštinėje teko nuo 3,42 kv. m. iki 18,94 kv. m. gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo ploto), o pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenka ne mažiau nei 5 kv. m. ploto, buvo pažeista 4 paras (dienas), t. y.: 1) 2014 m. lapkričio 10 d. (kamera Nr. 5, vienam asmeniui 3,42 kv. m., vienam asmeniui trūko 1,58 kv. m.); 2) nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. (kamera Nr. 5, vienam asmeniui 4,62 kv. m., vienam asmeniui trūko 0,38 kv. m.); 3) nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. (2 paros) (kamera Nr. 10, vienam asmeniui 4,98 kv. m., vienam asmeniui trūko 0,02 kv. m.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad 4 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažesnis kameros plotas (nuo 0,02 kv. m. ir 1 parą 1,58 kv. m.), nei nustatyta teisės aktuose.
Pareiškėjas skunde taip pat atkreipia dėmesį, jog kameroje vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą mažina ir joje esantys baldai. Paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog nei EŽTT teisminėje praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą baldais kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1654-602/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje A-287-602/2017). Įvertinus tai konstatuojama, kad šis pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, skaičiuotinas nuo bendrojo kameros ploto, neįskaičiuojant tik sanitarinio mazgo ploto.
Pareiškėjas skunde savo teisių pažeidimą kildina ir iš to, kad Klaipėdos apskrities VPK nesilaikė kitų teisės aktų reikalavimų. Jis nurodo, jog Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nėra sąlygų skalbti ir džiovinti savo drabužius, nesudaryta galimybė reguliariai naudotis šiltu vandeniu duše, neatliekami areštinės patalpų remonto bei grybelio šalinimo juose darbai, kamerose buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis ir t. t.
Vertinant, ar pareiškėjui naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu buvo užtikrintas jo privatumas, teismas pažymi, jog Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą teigia, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios kameros erdvės yra atskirti 120 – 130 cm aukščio pertvara. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą nurodė, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusios kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017). Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įėjimas į sanitarinį mazgą areštinės kamerose nebuvo uždengtas, todėl kiti patalpoje laikomi asmenys arba pareigūnai įėję į patalpas galėjo stebėti pareiškėją besinaudojant tualetu ir taip pažeisti jo privatumą, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikytina pagrįsta.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinėje nėra įrengta specialiai pritaikytų vietų asmeninių drabužių skalbimui ir jų džiovinimui. Vertinant pareiškėjo skundo argumento pagrįstumą paminėtina, jog Areštinių vidaus taisyklėse yra nurodyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę gauti išskalbtą patalynę, taip pat naudoti savo drabužius, avalynę, lovos skalbiniais (7.12 ir 7.15 punktai), tačiau nėra numatyta pareiga teritorinėse policijos areštinėse įrengti specialias patalpas, skirtas drabužių skalbimui ir jų džiovinimui. Tokia prievolė nėra numatyta ir ginčo laikotarpiu galiojusiose Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusioje nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m, lapkričio 1 d.). Analizuojant minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad prievolė įrengti specialias patalpas drabužių skalbimui ir džiovinimui yra privaloma tik laisvės atėmimo vietose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo vietomis laikomos pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atvirosios kolonijos, todėl darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinė nepatenka į laisvės atėmimo vietos apibrėžimą. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą konstatuotina, jog Klaipėdos apskrities VPK pareigūnų veiksmų dėl minėtų aplinkybių neteisėtumo nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas šioje apimtyje yra nepagrįstas.
Pareiškėjas teigia, jog Klaipėdos apskrities VPK areštinės patalpose nėra įrengta aliarmo sistema, kuri nelaimės ar pavojaus atveju leistų nedelsiant susisiekti su pareigūnais, atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Europos ministrų komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 18.2 punkto c) dalis įpareigoja visose patalpose, kur gyvena nuteistieji, įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų nedelsiant susiekti su personalu. Pažymėtina, kad pareiškėjo paminėtas teisės aktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų įrengimą, o teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimus reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. 5-V-206 (bylai aktuali nuo 2011-04-29 galiojanti redakcija). Šiuo įsakymu priimtų tipinių teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punktas teigia, jog Teritorinėse policijos įstaigose areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 484 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo bei priežiūros reikalavimų patvirtinimo“ nuostatomis. Pažymėtina, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“, nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 484 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo bei priežiūros reikalavimų patvirtinimo“ nuostatose nėra numatytas pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas. Taigi, nagrinėjamu atveju Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo sistemos, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos savo jurisprudencijoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį priimtą administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015).
Vertinant kitus duomenis, surinktus rengiantis bylos nagrinėjimui nustatyta, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 (b. l. 102-105) nurodė, jog 2015 m. kovo 18 d. gautas fizinio asmens skundas, kad Klaipėdos apskrities VPK kamerose Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 15, Nr. 23, Nr. 25, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 38, Nr. 39 yra nepakankama dirbtinė ir natūrali apšvieta, kamerose šalta ir drėgna, nėra tinkamos ventiliacijos, sienos apipelėjusios, nešvarūs čiužiniai, čiužiniuose yra blusų, pasivaikščiojimų kiemai nevalomi ir pilni šiukšlių, duše yra parazitų, netinkama maisto kokybė. 2015 m. kovo 30 d. atlikus patikrinimą nustatyta, kad skunde nurodyti faktai, jog Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 15, Nr. 23, Nr. 25, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 38 ir Nr. 39 yra šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos, kamerų sienos apipelėjusios, nešvarūs čiužiniai, juose yra blusų, pasivaikščiojimų kiemai nevalomi ir pilni šiukšlių, duše yra parazitų – nepasitvirtino, tačiau faktas, jog kamerose netinkama dirbtinė apšvieta – pasitvirtino. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras nurodė, kad apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti areštinės patalpų rekonstrukcijos darbus. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punkte reglamentuojama, kad veikiančioms policijos areštinėms tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl dirbtinės apšvietos matavimų neatitikimas HN 37:2009 21 punktu reikalavimams, nevertinamas kaip pažeidimas.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 (b. l. 106 - 108) nurodė, jog pagal 2015 m. rugsėjo 11 d. ir 2015 m. rugsėjo 18 d. gautus fizinių asmenų skundus 2015 m. spalio 2 d. atlikti patikrinimai Klaipėdos apskrities VPK areštinės, esančios adresu Jūros g. 1, Klaipėda, kamerose Nr. 14 ir Nr. 24. 2015 m. rugsėjo 11 d. skunde nurodoma, kad kamera Nr. 23 yra avarinės būklės, joje šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų krenta byra tinkas, nėra ventiliacijos, ventiliacijos angose daug dulkių, sugadintos elektros rozetės, čiužiniai nuo tvyrančios didelės drėgmės pūva ir smirdi, išlaužta pertvara skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. 2015 m. rugsėjo 18 d. skunde teigiama, jog kameroje Nr. 14 yra šalta, drėgna, nėra tinkamos ventiliacijos, ant lubų bei sienų yra pelėsis, nešvarus langai, jaučiamas nuotekų ir amoniako kvapas, netinkama dirbtinė ir natūrali apšvieta. Patikrinimo išvadoje nurodyta, kad asmenų 2015 m. rugsėjo 11 d. ir 2015 m. rugsėjo 18 d. skunduose išdėstyti faktai dėl per mažos dirbtinės ir natūralios apšvietos, netinkamos ventiliacijos pasitvirtino, tačiau pabrėžia, jog apšvietimo ir pastato vėdinimo sistemų pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punkte nurodyta, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi dirbtinės ir natūralios apšvietos bei oro judrumo matavimų neatitiktis HN 37:2009 reikalavimams nevertinama, kaip pažeidimas. Kiti skunduose išdėstyti faktai nepasitvirtino.
Remiantis aukščiau nurodytų Klaipėdos visuomeninės sveikatos centro patikrinimų išvadomis, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normas, yra nepagrįsti.
Pareiškėjas pažymi, kad ginčo laikotarpiu Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo galima pasinaudoti duše šiltu vandeniu tik vieną kartą į savaitę. Pareiškėjo nuomone, tai nesudaro galimybės tinkamai rūpintis asmenine higiena, didina ligų protrūkio tikimybę ir tai jam sukėlė didelius nepatogumus, diskomfortą, kadangi nuolat jausdavosi nešvarus, skleisdavo nemalonų kvapą. Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktas įpareigoja teritorinių policijos įstaigų areštinių pareigūnus sudaryti sąlygas areštinėje laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Analogiškas reikalavimas numatytas ir Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji reikalavimai“ 60 punkte ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad tokia teisė pareiškėjui buvo suteikta. Įvertinus nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų Klaipėdos apskrities VPK pareigūnų elgesio neteisėtumą dėl pareiškėjo nurodytų prausimosi duše aplinkybių.
Pareiškėjas N. T. skunde akcentuoja, kad jam atvykus į Klaipėdos apskrities VPK areštinę nebuvo pareigūnų supažindintas su joje galiojančia vidaus tvarka, sulaikytų asmenų teisėmis bei pareigomis, todėl nuolat kildavo konfliktinės situacijos tarp jo ir pareigūnų, areštinės administracijos. Paminėtina, jog Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime į skundą nurodė, kad informacija apie asmenų laikomų policijos areštinėje teises, pareigas ir dienotvarkę yra iškabinta kamerose, kur sulaikytieji turi galimybę su ja susipažinti. Areštinių veiklos taisyklių 7.1 punkte nurodyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę gauti raštišką informaciją apie asmenų laikymo areštinėje tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK administraciją, prašydamas jam raštiškai išaiškinti areštinės vidaus tvarkos taisykles, sulaikytų asmenų teises bei pareigas ir tokį jo prašymą būtų atsisakyta tenkinti. Remiantis ankščiau nurodytomis aplinkybėmis ir teisiniu reguliavimu konstatuotina, jog Klaipėdos apskrities VPK pareigūnų veiksmų neteisėtumo nenustatyta ir šioje apimtyje pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Iš Sveikatos apžiūros ir medicinos pagalbos suteikimo, ambulatorinių ligonių registravimo žurnalo išrašo (b. l. 97-101) matyti, kad pareiškėjas N. T. ginčo laikotarpiu į Klaipėdos apskrities VPK bendruomenės slaugytoją kreipėsi ir buvo jos apžiūrėtas (po atvykimo etapu): 1) 2014-10-11 dėl skaudančios nugaros ties juosmeniu; pareiškėjas teigė 5 metus turi stuburo išvaržą, priklausomai nuo skausmo intensyvumo vartoja nuskausminamuosius medikamentus; bendruomenės slaugytoja jam skyrė „Diclac“ tepalą; 2) 2014-10-13 dėl skaudančios nugaros; teigė turintis stuburo išvaržą (iš jo žodžių), tačiau tai patvirtinančių medicininių dokumentų sveikatos istorijos byloje nėra; judesiai neskausmingi; bendruomenės slaugytoja jam papildomai skyrė „Ibuprofen“; 3) 2014-11-25 dėl sumušimo; pareiškėjas teigė buvęs sumuštas, todėl pykina, svaigsta galva; jis siųstas į Klaipėdos respublikinę ligoninę konsultacijai, tą pačią dieną jis grąžintas į areštinę, rekomenduota vartoti analgetikus esant galvos skausmui; 4) 2015-01-19 teigė turintis stuburo išvaržą (iš jo žodžių), apžiūros metu stuburo skausmu nesiskundė; 5) 2015-05-19 apžiūrėtas atvykus etapu (2015-05-18), pareiškėjas teigė badaujantis nuo atvykimo (2015-05-18), paprašė raminančių vaistų. Iš pareiškėjo nurodytų nusiskundimų ir bendruomenės slaugytojos apžiūrų rezultatų matyti, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl sveikatos nesusiję su jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje sąlygomis.
Areštinėje laikomų asmenų žodiniai ir rašytiniai pasiūlymai, prašymai, (pareiškimai), skundai ir laiškai yra tvarkomi vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių IV skyriuje nustatyta tvarka. Žodiniai asmenų pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai priimami tais atvejais, kai juos galima išnagrinėti tuoj pat, nefiksuojant jų rašytiniuose dokumentuose. Duomenų, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis Klaipėdos apskrities VPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų jo teisių, byloje nėra.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo N. T. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau 5 kv. m. kameros ploto, pažeidė pareiškėjo teisę privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais, todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota teisės aiškinimo taisyklė, numatanti, jog asmenį kalinant teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis jam yra padaroma neturtinė žala (žr.: pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013, A443-858/2016 ir kt.), todėl, konstatavus neteisėtus Klaipėdos apskrities VPK areštinės veiksmus, yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad nukrypimai nuo ploto normos yra labai nežymūs ir realiai neapčiuopiami (2 paras trūko po 0,02 kv. m., 1 parą trūko 0,38 kv. m. ir 1 dieną trūko 1,58 kv. m.), tačiau visą pareiškėjo kalinimo areštinėje laiką, t. y. 63 paras, buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą jam naudojantis tualetu, nevisiškai atskirtu nuo bendros kameros erdvės.
Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015 išaiškino, kad teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr. pvz. 2017 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. S-1076-756/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1574-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Teismas, nustatydamas atlygintinos pareiškėjui neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė skundais nei į Klaipėdos apskrities VPK, nei į kitas kompetentingas institucijas, kas suponuoja išvadą, jog jis nevertino šių sąlygų, kaip pažeidžiančių jo teises, taip pat nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos neigiamos pasekmės. Be to, nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi.
Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į aukščiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, konstatuotų pažeidimų apimtį (minimalaus kameros ploto normos ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas), konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 100 Eur (CK 6.250 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas tenkinamas dalinai ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, priteistinas 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo N. T. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui N. T., gim. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100,00 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.