- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-05
- Bylos Nr.
- I1-1740-331/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04314-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas pateikė teismui skundą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 27 600 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 1995 m. kovo 8 d. iki 2019 m. vasario 13 d. (b. l. 1-8).
1.1. Paaiškina, kad nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Visą laikotarpį buvo laikomas kamerose, kurios neužtikrino privatumo, kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, jis nuo kitų viduje esančių kalinių, maždaug nuo 2003 metų, atskirtas sienele, ne aukštesnė nei 1,5 m., o prieš keletą metų ir užuolaida. Nuo 1995 metų kovo 8 d. iki 2003 m. tualetas visai nebuvo atskirtas nuo likusios kameros dalies. Administracijos atstovai į kamerą įeidavo be perspėjimo, kartais būdavo užtinkamas atliekantis gamtinius reikalus, jautėsi stebimas administracijos darbuotojų, tame tarpe ir moterų. Patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepilnavertiškumo jausmą. Ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl kalinimo sąlygų, tačiau niekas nepasikeitė.
1.2. Mano, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę, nespėdavo per 15 minučių ir nusirengti, ir nusimaudyti, ir apsirengti, todėl papuldavo į prižiūrėtojų nemalonę, duše nebuvo atitvarų. Kameroje buvo tik šaltas vanduo.
Atsiliepimas
1.3. Skundo papildyme pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais (b. l. 44-47), papildomai skundėsi per mažu plotu kamerose; netinkamu apšvietimu; prasta ventiliacija; kamerose buvo parazitų, dėl ko negalėjo normaliai išsimiegoti, o Lukiškių TI-K administracija nekviesdavo specialistų jiems naikinti; kad ilgą laiką teko priverstinai gyventi su rūkančiais asmenimis; skubaus iškvietimo mygtukas įrengtas per aukštai, visi pažeidimai buvo nuolatiniai.
2. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN, nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 13-21) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 1995 m. kovo 8 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Pažymi, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Kai kuriuose postuose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1.5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
2.1. Pažymi, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia, siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.
2.2. Atkreipia dėmesį, kad pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
2.3. Vilniaus PN, vadovaudamiesi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
3. Byloje pareiškėjas prašo priteisti 27 600 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 1995 m. kovo 8 d. iki 2019 m. vasario 13 d.
4. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
5. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
6. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl žalos byloje taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą, pripažįsta, kad reikalavimas pagrįstas. Pareiškėjo skundas teisme gautas 2019 m. gruodžio 23 d., todėl trejų metų terminas skaičiuojamas nuo skundo gavimo teisme dienos. Taigi teismas nagrinės pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2019 m. gruodžio 23 d.
7. Vadovaujantis Vilniaus pataisos namų atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 13-35), nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 24 d. iš Lukiškių TI-K išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją 2 sektorių. 2017 m. rugsėjo 20 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 202, plotas - 6,90 m² (1 asmuo kameroje); 2017 m. rugsėjo 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 205, plotas - 6,90 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2017 m. rugsėjo 28 d.; 2017 m. rugsėjo 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 12, plotas - 6,41 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2017 m. spalio 24 d.; 2017 m. spalio 25 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2017 m. lapkričio 17 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 12, plotas - 6,41 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2017 m. vasario 6 d.; 2018 m. vasario 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 1, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2018 m. birželio 5 d. 2018 m. birželio 6 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2018 m. birželio 14 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 1, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2018 m. liepos 18 d. 2018 m. liepos 19 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2018 m. liepos 27 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 1, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. 2018 m. rugpjūčio 10 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2018 m. rugpjūčio 20 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 1, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2019 m. vasario 12 d. 2019 m vasario 13 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 461 parą.
8. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus patalpų ploto reikalavimus.
8.1. LVAT suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
8.2. Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad pareiškėjui teko nuo 6,41 kv. m. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.
9. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
9.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Eksploatavimo taisyklių, 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, higienos norma nenumato.
9.2. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
9.3. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas. Kaip nurodė Vilniaus PN atsiliepime, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (b. l. 33-35).
9.4. Teismas nesutinka su atsakovo pozicija, nes pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad tam tikrose patalpose (b. l. 17) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo.
9.5. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, (nors ir buvo laikomas vienas), ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pažymėtina, kad net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 461 parą buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą.
10. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, prasta ventiliacija, veisiasi parazitai.
10.1. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), kurios 17 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Atsakovas pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
10.2. Pareiškėjas skundo papildyme nurodo buvusius higienos reikalavimų trūkumus kameroje Nr. 202, kurioje buvo 1 dieną, visos kameros grindys buvo padengtos dvokiančiomis fekalijų liekanomis, kurios buvo ištekėjusios iš sugedusio unitazo. Kitą dieną buvo perkeltas į geresnę kamerą Nr. 205. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip abstraktūs, jokiais įrodymais nepagrįsti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti higienos normų pažeidimo.
11. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo netinkamas apšvietimas.
11.1. Eksploatavimo taisyklių 16.7 punktu, numatyta, kad Lukiškių T-IK gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx., reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Aukščiau minėtos taisyklės nenumatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad buvo netinkamas kamerų apšvietimas, tačiau jokių dokumentų šiems teiginiais patvirtinti nepateikė, įrodymų, kad kreipėsi į administraciją byloje nėra, todėl teismas pažeidimų nenustatė.
12. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti po dušu, kamerose buvo tik šaltas vanduo.
12.1. Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 "Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo", įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.
12.2. Vilniaus pataisos namai atsiliepime pažymi, kad Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas teismui nepateikė, taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, ar į Kalėjimų departamentą, ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas vertina, kad įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia.
13. Pareiškėjas skundžiasi, kad buvo laikomas vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis, tačiau, kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo pareiškėjas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo laikomas vienas, duomenų, kad būtų skundęsis dėl laikymo sąlygų su rūkančiais asmenimis ar prašęs jį laikyti su nerūkančias nėra. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestini ir pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo iškvietimo mygtuko įrengimo.
14. Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 461 parą buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.
15. Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
16. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 461 parą nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 27 600 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 400 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.