Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-10-08 · Administracinė byla Nr. I-1195-0281/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2009-10-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2011-03-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-10-08
Bylos Nr.
I-1195-0281/2009
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00058-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rasa Ragulskytė-Markovienė, Mefodija Povilaitienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
E. S., L. Ž., E.
Atsakovas
Lietuvos gyventojų
Adm. byla Nr. I-1195-281/2009
(Proceso Nr.3-61-3-00058-2009-7)Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)
SprendimasLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009-10-08Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (pirmininkės ir pranešėjos), Rasos Ragulskytės – Markovienės ir Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjoms E. S. ir L. Ž., atsakovo atstovui Algirdui Adomui Stankevičiui, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. S. ir L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įsakymo panaikinimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjos E. S. ir L. Ž. skunde bei patikslintame skunde teismui (t1, b.l. 3-17; t4, b.l.164-165) prašo: 1) panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Tyrimų centras) generalinės direktorės 2009-01-08 įsakymą Nr.1V-2, kuriuo joms nepripažintas nukentėjusiųjų nuo okupacijos asmenų teisinis statusas; 2) įpareigoti Tyrimų centrą parengti įsakymą, kuriuo pareiškėjoms būtų pripažintas nukentėjusių asmenų teisinis statusas pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įst. (toliau – Įstatymas) 7 str. 1 d. 8 p. f pap. arba įsakymą, kuriuo E. S. būtų pripažintas nukentėjusio asmens teisinis statusas pagal Įstatymo 5 str. 1d. 2p. bei 4d., o L. Ž. pagal Įstatymo 5 str. 2d. 2p., 4 dalį.

Pagrįsdamos savo reikalavimus pareiškėjos paaiškino, kad LGGRTC pasipriešinimo dalyvių teisių komisijai (toliau – Komisija) 2008-09-25 pateikė prašymus pripažinti nukentėjusiomis nuo 1939-1990 m. okupacijų teisinius statusus pagal 7 str. 1d. 8p. a, b, f papunkčius, 5 str. 1d. 1p, 2d. 1p.

2008-11-26 gavo pranešimus „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso“ kartu su Komisijos 2008-11-12 posėdžio (protokolas Nr.2PD-181) išvada, kurioje minimas tik Įstatymo 5 str.. Nurodo, kad pareiškėjų tėvas P. (P.) V. K. grįžęs į Lietuvą nedrįso prisipažinti valdžios organams, kad jis ir jo šeima gyvena svetima pavarde. Kaip įrodymas Komisijai buvo pateiktas Vilniaus rajono apylinkės teismui paduotas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjų tėvo tikra pavardė bei vardas yra P. V. K. Kartu buvo pateikti įrodymai, gauti iš Gruzijos centrinio valstybės archyvo, t.y. pareiškėjų tėvo, jo brolio M. bei tėvo sesers J. metrikai iš T. P. ir Povilo bažnytinės knygos už 1903, 1905 ir 1907 metus.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, jų prašymas Vilniaus rajono apylinkės teismui buvo atmestas dėl tos priežasties, kad jas atstovaujanti advokatė netiksliai suformulavo pareiškimo esmę, o Komisija sprendimo priėmime nesivadovavo teismui pateiktais įrodymais. Komisija nepaaiškino, kokius papildomus įrodymus būtina pateikti, o priėmė skubotą sprendimą.

Nesutikdamos su ginčijamu Komisijos sprendimu, pareiškėjos nurodo, kad joms nebuvo suteikta galimybė pateikti naujus rašytinius įrodymus. Skubotai priimtu 2009-01-08 įsakymu Nr.1V-2 joms įteisinta ne dėl jų kaltės nešiojama svetima pavardė, per kurią jos, kaip ir jų tėvas P. V., Ko.(M. M., A.), prarado teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, priklausiusį tėvo seneliams.

Nuo 2007-03-26 Vilniaus m. 4 apylinkės teisme (civ. b. Nr.2-42-807/2009) saugomi AB „Lietuvos geležinkeliai“ centrinio archyvo pareiškėjų tėvo M. M. A., vyresniojo buhalterio Mechanizuotos apskaitos Donecko fabrike, 1956-05-03 pareiškimas, adresuotas Lietuvos geležinkelių viršininkui, bei jo ranka užpildyta 1956-06-18 kadrų apskaitos asmens kortelė, kurių įrašai liudija, kad pareiškėja E. S. buvo nutremiama paskui tėvą nuo 1943 metų iš Čeliabinsko srities Zlatousto miesto į Kremenčuką (Ukraina), 1945 m. iš Kremenčuko į Moldovijos miestą Belcy, iš kurio 1947 m. į Vilniaus miestą.

Šios apskaitos kortelės 13-os grafos 1953 m. įrašas liudija apie tai, jog ne tik pareiškėja E. S. buvo tremiama ir įrašyta į tremiamųjų sąrašą, bet ir jos jaunesnieji broliai ir seserys, iš kurių gyva liko tik Loreta (pakeitusi vardą iš L.) Ž. Šis įrašas liudija, kad 1953 m. į Donecko fabriką buvo nutremtas pareiškėjų tėvas M. M. A.. Nutrėmimo laikas sutampa su politine situacija Lietuvoje, kada masiškai trėmė už politiką, už tai, kad šeimoje buvo politinių kalinių, už tai, kad buvo per daug žemės ir t.t. Tuo metu buvo tremtyje ir kalėjime jo giminės iš mamos V. P. (P.) pusės. Todėl abiem pareiškėjom turi būti taikomos Įstatymo 7 str. 1d. 8p. f papunkčio nuostatos.

Pažymėjo, kad yra ir kitų faktų apie pareiškėjų nukentėjimą: 1953 metais tėvą atskyrė nuo šeimos, nutremiant jį kaip lietuvį į svetimas šalis; atėmė tėvui personaliai duotą namelį; dėl okupacinių struktūrų kaltės patyrė badą, nes motina, augindama septynis vaikus, neturėjo galimybės įsidarbinti, o tėvas dirbo vienas atskirtas nuo šeimos Donecko fabrike; broliai po tarnybos blogose sąlygose, karštuose taškuose, grįžo visiškai suluošinti.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjos patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Tyrimų centras atsiliepime teismui (t1, b.l. 96) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir paaiškino, kad vadovaujantis Komisijos 2008-11-12 (posėdžio protokolas Nr.2PD-181) išvada, Tyrimų centro generalinės direktorės 2009-01-08 įsakymu Nr.1V-2 pareiškėjoms nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisiniai statusai. Pripažinti pareiškėjoms nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinius statusus pagal Įstatymo 7 str. nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad E. S. ir L. Ž. 2008-09-26 pateikė Tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai prašymus pripažinti pareiškėjoms nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinius statusus (t1, b.l. 97; t2, b.l. 185).

Tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2008-11-12 protokoliniu sprendimu Nr.2PD-181 padaryta išvada, kad pripažinti E. S. ir L. Ž. nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinį statusą nėra pagrindo (t1, b.l. 21-22, 26-27).

Tyrimų centro generalinės direktorės 2008-01-08 įsakymu Nr.1V-2 E. S. ir L. Ž. nutarta nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinio statuso (t2, b.l. 178; t3, b.l. 190).

Byloje spręstinas ginčas dėl E. S. ir L. Ž. skundo reikalavimų panaikinti Tyrimų centro direktorės 2008-01-08 įsakymą bei įpareigoti Tyrimų centrą parengti įsakymą, kuriuo pareiškėjoms būtų pripažinti nukentėjusių asmenų teisinis statusas pagal Įstatymo 7 str. 1 d. 8 p. f pap., arba įsakymą, kuriuo E. S. būtų pripažintas nukentėjusio asmens teisinis statusas pagal Įstatymo 5 str. 1d. 2p. bei 4d., o L. Ž. pagal Įstatymo 5 str. 2d. 2p., 4d., pagrįstumo bei teisėtumo.

Sprendžiant pareiškėjų skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą būtina įvertinti, ar teismui pateikti įrodymai patvirtina Įstatymo 5 str. 1d. 2p., 5 str. 2d. 2p. ir 7 str. 1d. 8 p. f pap. nurodytas aplinkybes, kurioms esant asmenys gali būti pripažįstami nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis arba tremtiniais ir jiems prilygintais asmenims, buvimą.

Asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijos anketoje E. S. nurodė, kad pagal Įstatymo 5 str. ji pripažintina nukentėjusiąja dėl tų priežasčių, kad yra gimusi tremtyje Zlatouso m., Čeliabinsko srityje (Rusija) 1940-03-10 P (P.) V., K., kuris slapstėsi nuo Stalino represijų prisidengdamas M. M. A. vardu bei pavarde, šeimoje, t.y. tremtyje. Nurodo, kad dėl tėvo slapstymosi iš vienos vietovės į kitą bei savo kilmės ir priklausymo Petraičių šeimai slėpimo nukentėjo visa pareiškėjos šeima (t2, b.l. 186).

Iš esmės analogiškas aplinkybes savo asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijos, anketoje nurodė ir L. Ž.. Be to, paaiškino, kad buvo tremtinių šeimos nare (t1, b.l. 101).

Įstatymo 5 str. 1d. 2p. sakoma, kad tremtiniais pripažįstami asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Įstatymo 5 str. 2d. 2p. sakoma, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.

Įstatymo 5 str. 4 d. nurodoma, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens tremtinio teisinis statusas.

Įstatymo 7 str. 1 d. 8 p. b ir c pap. nurodoma, kad kitais nuo okupacijos nukentėjusiais asmenimis pripažįstami ir asmenys, kurie: okupacinių režimų struktūrų sprendimais dėl režimo zonų ar kitų motyvų iškelti iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos į kitas vietas šalies viduje ar už jos ribų (b); pilnamečiai ištremtų šeimų nariai, įrašyti į tremiamųjų sąrašus, tačiau išvengę ištrėmimo, jeigu jie vėliau nebuvo persekiojami ir galėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (c); šio straipsnio 1 d. 8 p. b ir c papunkčiuose išvardytų asmenų šeimų represavimo metu buvę nepilnamečiai nariai (f).

Iš skundo motyvų bei argumentų matyti, kad E. S. ir L. Ž. savo reikalavimus iš esmės siekia pagrįsti jų tėvo M. M. A. 1956-05-03 pareiškimu Lietuvos geležinkelio viršininkui bei 1956-06-18 užpildytos kadrų apskaitos asmens kortelės 13 p. įrašu. Minėti įrodymai, pareiškėjų teigimu, patvirtina, kad jų tėvas kartu su E. S. iš Čeliabinsko srities Zlotousto miesto 1943 m. buvo ištremtas į Kremenčiuką (Ukrainą), vėliau 1945 m. į Belcy miestą, esantį dabartinėje Moldovos respublikoje, o nuo 1947 m. iš šio miesto į Vilnių.

Iš byloje esančio M. M. A. 1956-05-03 Lietuvos geležinkelio viršininkui pateikto pareiškimo (t1, b.l. 37-38) turinio matyti, kad pareiškėjų tėvas siekia būti pervestas ir tęsti savo darbinę veiklą naujai steigiamoje įmonėje Lietuvos geležinkeliai. 1956-06-18 užpildytos kadrų apskaitos asmens kortelės 13 p. įrašai liudija pareiškėjų tėvo visą darbinę veiklą nuo 1926 m. iki 1956 m. (t1, b.l. 41).

Tačiau, minėtuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie Įstatymo 5 str. 1, 2 d. bei 7 str. 8 d. nurodytas ir nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas bei nustatytinas aplinkybes, kaip asmens įtraukimas į tremiamų asmenų sąrašus, ištrėmimas, kalinimas, priverstinis pavardės pakeitimas ar naudojimasis svetimais bei suklastotais dokumentais (siekiant išvengti represijų ar persekiojimo politiniais ar kilmės motyvais), iškeldinimas iš gyvenamosios vietos, kitoks nukentėjimas nuo okupacijos. Minėtų aplinkybių, nurodytų Įstatymo 5 str. 1, 2 d. bei 7 str. 8 d., buvimo nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys įrodymai.

Tai, jog iš esmės nėra duomenų, kad šeima buvo ištremta, teisminio nagrinėjimo metu pripažino ir pareiškėja L. Ž. (t1, b.l. 169).

Pareiškėjoms nei Komisijai, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikus įrodymų, patvirtinančių Įstatymo 5 str. 1, 2 d. ar 7 str. 8 d. nurodytas aplinkybes, pripažinti joms tremtinio ar kitų nuo okupacijos nukentėjusių asmenų teisinio statuso nėra pagrindo.

Pareiškėjų motyvas, kad joms nebuvo suteikta galimybė pateikti naujus rašytinius įrodymus, nepagrįstas, nes 2008-11-26 Komisijos raštuose (1t. b.l.1920 ir 24-25), siunčiant Komisijos išvadas, pareiškėjoms buvo išaiškinta galimybė pateikti papildomus dokumentus ir nurodyta, kad vien tik pretendentų į teisinį statusą argumentų ir teiginių, nepagrįstų konkrečiais faktiniais duomenimis ir įrodymais, atitinkančiais įstatymo reikalavimus, paprastai nepakanka pakeisti Komisijos išvadą.

Pareiškėjų skundo argumentas, kad skubotai priimtu 2009-01-08 įsakymu Nr.1V-2 joms įteisinta ne dėl jų kaltės nešiojama svetima pavardė yra tik pačių pareiškėjų subjektyvus vertinimas, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.

Išnagrinėjus bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus sprendžiama, kad Tyrimų centro generalinės direktorės 2008-01-08 įsakymas Nr.1V-2, kuriuo E. S. ir L. Ž. nepripažintas nukentėjusiųjų nuo okupacijų asmenų teisinis statusas, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjų E. S. ir L. Ž. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjai Mefodija PovilaitienėRasa Ragulskytė MarkovienėDonatas Vansevičius