Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2025 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, E. B. paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir jam paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtą bausmę nuspręsta įskaityti E. B. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2024 m. vasario 8 d. 21.30 val. iki 2024 m. vasario 9 d. 12.55 val. (viena para).

E. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus bausmės vykdymą – panaikinti.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 4 d. nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir D. J., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas paduotas nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 4 d. nuosprendį ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, sušvelninti E. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, paskiriant kitos rūšies bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje – areštą, baudą, laisvės apribojimą ar intensyvią priežiūrą.

3.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą, nepakankamai įsigilino į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, priežastis ir pasekmes. Taip pat nebuvo deramai įvertintos asmenybę apibūdinančios aplinkybės – duomenys apie apelianto darbinę veiklą bei jo pastangas gydytis nuo priklausomybės psichotropinėms ir narkotinėms medžiagoms.

3.4. Skundžiamu nuosprendžiu paskiriant bausmę, nebuvo pakankamai atsižvelgta į tai, kad byloje nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuoširdus gailėjimasis, tuo tarpu atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliantas nėra baustas už administracinius nusižengimus, jo atžvilgiu nepradėtas nė vienas naujas ikiteisminis tyrimas. Be to, 2024 m. gegužės 14 d. jis baigė stacionarinę 28 dienų trukmės Minesotos programą, padėjusią spręsti narkotinių medžiagų vartojimo problemą. Teismas nevertino, kad apeliantas yra jauno amžiaus, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis transporto vadybininku UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbdavio pateiktoje charakteristikoje apibūdinamas teigiamai. Gyvendamas laisvėje, jis turi galimybę vykdyti skolinius įsipareigojimus, toliau gydytis pagal numatytą dvejų metų gydymo planą, vartoti jam paskirtus receptinius medikamentus. Realios bausmės atlikimas užkirstų kelią tęsti gydymą, nutrauktų darbo santykius ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Be to, jis palaiko artimus ryšius su šeima – gyvena kartu su drauge, bendrauja su tėvais.

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 4 d. nuosprendį palikti galioti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniu skundu prašoma, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskirtą bausmę sušvelninti – skirti švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), kartu įvertindamas, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, galėję turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

6. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtų bausmių, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė.

7. Viena svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų yra tinkamas bausmės skyrimas, kurio bendrieji pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaudamasis šio straipsnio nuostatomis, teismas bausmę skiria pagal baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis bendrosios dalies taisyklių. Skirdamas bausmę, teismas privalo įvertinti: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo vaidmenį bendrininkaujant, taip pat atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei nusikalstama veika padarytą žalą.

8. Nors apeliaciniame skunde E. B. teigia, kad jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir neatitinka jo asmenybės bei šeimyninių aplinkybių – nurodydamas, kad jis dirba, palaiko artimus asmeninius ryšius, planuoja kurti šeimą ir savarankiškai gydosi nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms – apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, konstatuoja, kad apylinkės teismas bausmę skyrė laikydamasis BK 54 straipsnyje įtvirtintų principų. Vertindamas nuteistojo asmenybę, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog nusikalstama veika buvo susijusi su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, o nuteistojo elgesys atskleidė nuoseklų, socialiai pavojingą elgesio pobūdį. Tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas reiškia ne tik jo socialinių ryšių ar užimtumo įvertinimą, bet ir tai, ar nusikalstama veika buvo atsitiktinė, ar logiškai išplaukianti iš asmens gyvenimo būdo bei antivisuomeninių nuostatų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nusikaltimas buvo atsitiktinis ar nulemtas vien aplinkybių, kurių nuteistasis negalėjo kontroliuoti. Priešingai – bylos duomenys ir nusikalstamos veikos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo elgesys buvo sąmoningas ir planuotas ir tai atskleidžia jo požiūrį į įstatymo saugomas vertybes. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad paskirta bausmė atitinka individualizavimo principą, yra proporcinga tiek nuteistojo padarytam nusikaltimui, tiek jo asmenybei, ir užtikrina BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės tikslų įgyvendinimą. Todėl teisinio pagrindo skirti švelnesnės rūšies bausmę ar atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nenustatyta.

9. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad E. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Teismas įvertino tai, kad jis yra anksčiau teistas, šiuo metu dirba transporto vadybininku UAB „(duomenys neskelbtini)“, nėra baustas už administracinius nusižengimus. Nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2024 m. sausio 11 d. nuosprendį, kuriuo E. B. buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas. Teismas aiškiai nurodė, kad ši veika priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai, kurie, vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, teistumo neužtraukia. Todėl priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino kaip teistumo BK 97 straipsnio nuostatų kontekste. Vis dėlto teismas pagrįstai įvertino faktą, kad nauja nusikalstama veika padaryta laikotarpiu, kai ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė dar nebuvo atlikta. Toks elgesys vertintinas kaip nuteistojo polinkį į nusikalstamą elgesį atskleidžianti aplinkybė, leidžianti abejoti jo nusiteikimu laikytis įstatymų ir pozityviai keisti gyvenimo būdą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas nepadarė reikiamų išvadų ir yra linkęs daryti naujas nusikalstamas veikas.

10. Apeliaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu E. B. akcentavo, kad po nusikalstamos veikos padarymo baigė Minesotos programą ir pradėjo dvejus metus trunkantį gydymą nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, tačiau, jo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai šių aplinkybių neįvertino. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nors ši informacija teismui buvo žinoma bylos nagrinėjimo metu, ji nebuvo išskirta kaip reikšminga sprendžiant bausmės individualizavimo klausimą. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors savanoriškas gydymosi nuo priklausomybės pradėjimas vertintinas kaip pozityvus elgesys, savaime šis faktas nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir skirti švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia praktika yra išimtinio pobūdžio ir taikoma tik tais atvejais, kai visuma aplinkybių leidžia daryti išvadą, jog net ir švelnesnė bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje nustatytų tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju, nors apeliantas charakterizuojamas teigiamai – dirba, palaiko socialinius ryšius, gydosi, anksčiau paskirtą bausmę yra atlikęs – sprendžiant dėl paskirtos bausmės proporcingumo, negalima atriboti šių aplinkybių nuo veikos pobūdžio ir pavojingumo. Padarytas sunkus nusikaltimas, susijęs su psichotropinių medžiagų platinimu, nebuvo atsitiktinis ar epizodinis – jo pobūdis rodo sistemingą ir sąmoningą elgesį, kuris suponuoja didesnį veikos pavojingumą.

11. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog jo priklausomybė nuo narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų nusikalstamos veikos padarymo metu savaime sudaro pagrindą švelninti baudžiamąją atsakomybę ar paskirti švelnesnę bausmę. Nors byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nuteistasis buvo priklausomas nuo psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, tačiau tai negali būti vertinama kaip aplinkybė, pašalinanti ar mažinanti padarytos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Priešingai – priklausomybė, jei nesiekiama ją kontroliuoti, gali būti vertinama kaip asmenybės pavojingumą stiprinanti aplinkybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats faktas, jog apeliantas šiuo metu gydosi, yra pozityvus, tačiau tai nekeičia nei pačios veikos pobūdžio ir pavojingumo, nei neleidžia spręsti apie ilgalaikį pasveikimą, kuris yra sudėtingas ir daug laiko reikalaujantis procesas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gydymasis nuo priklausomybės, kad ir sveikintinas, nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ar konstatuoti, kad paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga ar neteisinga.

12. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės vykdymas neproporcingai paveiks nuteistojo šeimos ryšius, galimybes vykdyti prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus bei tęsti gydymą nuo priklausomybės. Pagal teismų praktiką, su laisvės atėmimo bausme neišvengiamai susiję asmeniniai, socialiniai ar ekonominiai padariniai, įskaitant laikiną atskirtį nuo artimųjų, profesinės veiklos ar įsipareigojimų apribojimą, savaime nelaikytini išimtinėmis aplinkybėmis, galinčiomis pateisinti bausmės švelninimą ar vykdymo atidėjimą. Baudžiamoji atsakomybė už sunkias veikas, tokias kaip disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, reikalauja proporcingos valstybės reakcijos, užtikrinančios ne tik individualios, bet ir bendrosios prevencijos tikslus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo šeiminė padėtis ar finansiniai įsipareigojimai nėra išskirtiniai ar teisiškai reikšmingi tokio pobūdžio bylose, o gydymo nuo priklausomybės tęstinumas gali būti užtikrinamas ir bausmę atliekant laisvės atėmimo vietoje.

13. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad ši aplinkybė buvo aiškiai nustatyta ir įvardyta kaip pagrindas, lėmęs minimalios, BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos, bausmės paskyrimą. Be to, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino kartu su kitais teigiamai nuteistąjį apibūdinančiais duomenimis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pirmos instancijos teismo ne tik tinkamai buvo įvertinta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir turėjo esminės įtakos parenkant bausmės dydį.

14. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad kratos metu E. B. gyvenamojoje vietoje buvo rasta penkių skirtingų rūšių narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Nors nuteistajam inkriminuotas tik vienkartinis nedidelio kiekio psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC) – realizavimas kitam asmeniui, tačiau nustatyta, kad jo gyvenamojoje vietoje rastas šios medžiagos kiekis buvo daugiau kaip dešimt kartų didesnis nei perduotas kiekis, o veikliosios medžiagos koncentracija siekė net 82,6 %. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog toks kiekis akivaizdžiai viršijo asmeniniam vartojimui įprastas ribas. Nors nuteistasis nurodė, kad pats vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas, tačiau objektyvios bylos aplinkybės – rastų medžiagų įvairovė, jų kiekiai, laikymo pobūdis – leidžia pagrįstai spręsti, kad jos buvo laikomos turint tikslą platinti. Šią išvadą patvirtina ne tik objektyvūs bylos duomenys, bet ir paties E. B. paaiškinimai, jog dalis pervedimų į jo sąskaitą buvo už narkotines medžiagas, taip pat liudytojų D. P., M. Š. ir M. K. parodymai, kuriuose nurodyta, kad nuteistasis platino narkotines medžiagas. Be to, byloje nustatyta, kad E. B. už 30 Eur pardavė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos D. J., pats nurodydamas, jog tuo metu neturėjo darbo, o toks veikimas buvo siejamas su finansinės naudos gavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad veika buvo padaryta sąmoningai, veikiant tiesiogine tyčia ir siekiant turtinės naudos, o tai didina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistojo padaryta veika mažesnio pavojingumo.

15. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų, teigiamai apibūdinančių E. B. asmenybę – jis dirba, gydosi priklausomybę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, palaiko socialinius ryšius. Vis dėlto pažymėtina, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką turi būti ne tik proporcinga, bet ir efektyvi, atitinkanti ne tik individualius nuteistojo, bet ir visuomenės interesus. Įstatymų leidėjas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, numatytą BK 260 straipsnyje, yra nustatęs griežtas sankcijas, kuriomis siekiama mažinti tokių medžiagų prieinamumą, vartojimą ir su tuo susijusias rizikas visuomenei. Prekyba draudžiamomis medžiagomis kelia reikšmingą grėsmę visuomenės saugumui, sveikatai ir viešajai tvarkai, todėl veiksminga valstybės reakcija turi būti neformali ar deklaratyvi, o realiai paveiki, įgyvendinanti baudžiamosios atsakomybės paskirtį. BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumą, sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų bei paveikti kitus asmenis laikytis įstatymų – negali būti pasiekti paskiriant per švelnią, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis šiuo metu rodo pozityvias pastangas keisti savo elgesį, tačiau pažymi, kad po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jis ne tik toliau vartojo psichiką veikiančias medžiagas, bet ir jas platino, taip parodydamas, jog nepadarė reikiamų išvadų dėl savo elgesio pavojingumo. Atsižvelgiant į tai, skirti švelnesnės rūšies bausmę nėra pagrindo, kadangi tai neužtikrintų nei individualios, nei bendrosios prevencijos tikslų.

16. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus dėl to, kad baigiamųjų kalbų metu buvo prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, tačiau šis prašymas nebuvo tiesiogiai aptartas nuosprendyje. Nors teismas nuosprendyje atskirai nepasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, iš visumos motyvų matyti, kad teismas vertino tiek veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei paskirtos bausmės atitikimą BK 41 straipsnyje įtvirtintiems tikslams. Bausmė paskirta minimali, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, kas akivaizdžiai rodo, jog teismas įvertino ir skundo esmę atitinkančius švelninimo pagrindus, tačiau nenustatė išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, vien aplinkybė, kad nuosprendyje aiškiai neaptarta baigiamojoje kalboje išdėstyta pozicija, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, galėjusiu turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui.

17. Atsižvelgdama į visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, ją individualizavo tinkamai – atsižvelgė į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir pagrįstai paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, buvo sumažinta vienu trečdaliu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę. Taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties ar kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad bausmės vykdymo atidėjimas atitiktų teisingumo principą. Priešingai – teisėjų kolegija vertina, kad už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, bei psichotropinės medžiagos realizavimą kitam asmeniui, paskirta galutinė 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra ne tik proporcinga padarytai nusikalstamai veikai, bet ir atitinka nuteistojo asmenybės pavojingumą. Tokia bausmė laikytina teisinga, efektyvia ir tinkamai įgyvendinančia tiek individualios, tiek bendrosios prevencijos tikslus. Todėl E. B. paskirtos bausmės švelninimui ar jos vykdymo atidėjimui nėra teisinio pagrindo.

18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nustatyta, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, bausmė paskirta individualizuotai, laikantis baudžiamojo įstatymo nuostatų ir teisingumo principo. Dėl to nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 4 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 4 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.