Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio (pirmininkaujantysis), Artūro Ridiko ir Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-07 nuosprendžio, kuriuo R. J. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d., neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikaltimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. tuo, kad jis 2013-09-11 apie 12.30 val. (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme, laikydamas rankoje peilį ir šaukdamas „tuoj tave iškraustysiu į aną pasaulį“, tris kartus peiliu smogė D. J. pusėn, tokiu būdu grasino nužudyti D. J. ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Teismo posėdyje prokuroras ir išteisintasis bei jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Kolegija, susipažinusi su visa bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus pateiktus įrodymus, o apeliacinio skundo teiginys, kad pirmos instancijos teisme bylą nagrinėjęs teismas deramai nesurinko ir neįvertino R. J. kaltės įrodymų, o teisėjas nekreipė dėmesio į apelianto pateiktą garso įrašą (ir jo nevertino), yra deklaratyvus ir visiškai nepagrįstas, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis nepareiškė prašymo teismui surinkti dar kokius nors kitus įrodymus (iškviesti naujus liudytojus, išreikalauti dokumentus ir pan.), to nenurodė ir apeliaciniame skunde, o apeliantui teismas išaiškino, kaip įformintą garso įrašą jis gali pateikti teismui, kad būtų galiama spręsti jo prijungimo prie bylos klausimą, kadangi tik byloje esantys duomenys gali būti pripažįstami įrodymais ir šie įrodymai gali būti vertinami. Tačiau apeliantas savo teise teikti įrodymus, kuri jam proceso metu buvo itin išsamiai išaiškinta, nepasinaudojo ir teismas vertinti nesančio byloje garso įrašo neturi jokios galimybės.

Taip pat pažymėtina, kad garso įrašas, minimas apeliaciniame skunde ir apie kurio egzistavimą apeliantas buvo užsiminęs bei jis buvo perklaustas pirmos instancijos teisme yra darytas gerokai po šioje byloje nagrinėjamo įvykio, todėl šis įrašas negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad R. J. padarė šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką.

Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutinkamai su BPK 255 straipsnio nuostatomis teismas bylą nagrinėja tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjama byla teismui buvo perduota su kaltinamuoju aktu, kuriame R. J. kaltinamas konkrečios nusikalstamos veikos padarymu 2013 m. rugsėjo 11 d. ir teismas negali nagrinėti ir vertinti R. J. veiksmų, kurie nenurodyti kaltinamajame akte.

Kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, bet turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Tai reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tuo atveju, kai kaltinamojo kaltė jam inkriminuojamos veikos padarymu yra neabejotinai įrodyta surinktų įrodymų visetu. Pažymėtina ir tai, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, tuo tarpu kiti proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus dėl byloje surinktų duomenų pripažinimo įrodymais, atskirų įrodymų ir jų viseto įvertinimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-532/2012).

Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė visus byloje sutrinktus ir išnagrinėtus įrodymus ir nurodė motyvus, kodėl šių įrodymų nepakanka R. J. kaltei padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką konstatuoti. Su tokiu įrodymų vertinimu kolegija visiškai sutinka ir šių motyvų nebekartoja.

Tačiau pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė neteisingą R. J. išteisinimo pagrindą – BPK 303 str. 5 d. 2 p., kuris reiškia, kad neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Toks išteisinimo pagrindas galimas tik tuo atveju, kai ištirtų įrodymų viseto pagrindu padaroma išvada, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nėra pakankamai įrodymų, kad tokią nusikalstamą veiką padarė šios veikos padarymu kaltinamas asmuo. BPK 305 str. 6 d. yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas dėl to, jog neįrodytas jo dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme, byla perduodama prokurorui, kad pastarasis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusio asmens nustatymui.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis D. J. kategoriškai nurodė, kad, jo manymu, nusikalstamą veiką jo atžvilgiu padarė, t.y. grasino jį nužudyti būtent išteisintasis R. J., t.y. šiuo atveju kokio nors kito asmens, ne R. J. kaltės klausimas nekyla.

Kaip minėta, byloje nėra surinkta įrodymų, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą, kad R. J. 2013-09-11 apie 12.30 val. (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme, laikydamas rankoje peilį ir šaukdamas „tuoj tave iškraustysiu į aną pasaulį“, tris kartus peiliu smogė D. J. pusėn, tokiu būdu grasino nužudyti D. J. ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t.y. nagrinėjamu atveju nepakanka įrodymų, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje R. J. padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d. sudėtį, todėl apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybėms, t.y. dėl netinkamai nurodyto R. J. išteisinimo pagrindo (BPK 328 str. 3 p.) – R. J. išteisinamas dėl to, kad jis nepadarė jam inkriminuotos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p.,-

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendį pakeisti:

R. J. iš kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.