- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-15
- Bylos Nr.
- e2YT-4535-723/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00995-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilmantas Ambrulevičius
- Pareiškėjas
- T. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Sodininkų bendrijos „Svajonė“
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
- Kategorijos
suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei L. K.,suinteresuoto asmens Sodininkų bendrijos „Svajonė“ pirmininkui A. Š.,teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos T. S. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Sodininkų bendrija „Svajonė“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja T. S. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. B. Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Gamybinės butų ūkio valdyba 1981 m. išskyrė sodo sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos dėdė J. B., kuris iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėja T. S. priėmė dėdės palikimą jį pradėdama faktiškai valdyti (teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą). Priėmusi palikimą pareiškėja pradėjo tvarkyti ir sodo, kurį ji priėmė kaip dėdės palikimą, dokumentus. Pradėjusi šio sodo namelio įregistravimą, o taip pat bandydama išpirkti žemės sklypą, pareiškėja sužinojo, kad nėra išlikę kolektyvinio sodo skyrimo dėdei dokumentų, kadangi kaip liudija Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2017-07-10 pažyma, šiam archyvui neperduoti saugoti Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Gamybinės butų ūkio valdybos dokumentai, o J. B. sodą gavo būtent iš šios organizacijos įsteigus ir dalinant kolektyvinius sodus. Sodų kaimynai, kurie turi sodus nuo pat jų gavimo pradžios ir kurie taip pat išlikę tik keli, aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtina, kad J. B. gavo sodą kartu su jais nuo pat sodų įsteigimo pradžios. Per visus pastaruosius metus buvo bandoma įvairiose vietose rasti bet kokių duomenų ar dokumentų apie sodo išskyrimą J. B., tačiau paieškos buvo nesėkmingos ir neradus iš esmės jokių duomenų, kreiptasi su pareiškimu dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo. Pažymėjo, kad savo pareiškimą įrodinės iš esmės tik liudytojų parodymais, kadangi kitokio būdo tiesiog nėra.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM atsiliepimu su pareiškimu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-242-261/2016 pažymėta, kad „vertinant pareiškėjų teisę pirkti žemės sklypą, yra reikšminga mirusios R. J. valia įsigyti jai sutektą žemės sklypą, nes tik išreiškus tokią valią, paveldėtojams atsiranda teisė ją realizuoti. <...> pirmosios instancijos teismo išvada grindžiama ir kitais įrodymais, kurie patvirtina, kad R. J. buvo išreiškusi valią pasinaudoti teise pirkti žemės sklypą, t.y. R. J. buvo įtraukta į sodininkų bendrijos „Vita“ parduodamų sklypų asmenų sąrašą (b.l. 32-33), ji sutiko su parduodamo sklypo įkainojimo aktu (b.l. 36)“. Šioje byloje mirusioji buvo įtraukta į sodininkų bendrijos „Vita“ parduodamų sklypų asmenų sąrašą Vilniaus rajono valdybos 1992‑07‑14 potvarkiu Nr. 883. Kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje taip pat paminėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-09-04 potvarkis Nr. 1233 dėl sodininkų bendrijos „Karklas“ parduodamų sklypų sąrašo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-14 nutartis Nr. A444-1809/2013).
Taigi abiejose nagrinėtose bylose mirusiųjų atžvilgiu buvo priimti administraciniai aktai dėl valstybinės žemės sklypų šiems asmenims pardavimo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodo sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 4-10 punktų nuostatas, asmuo, pageidaujantis pirkti naudojamą žemės sklypą, teikdavo prašymą miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai, kuri surašydavo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindindavo su šiais dokumentais pirkėją. Šie dokumentai būdavo teikiami miesto (rajono) valdybai, kuri leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtino savo potvarkiu. Potvarkyje turėjo būti nurodyta parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis; sklypo kaina; nuosavybės teisės apribojimai, suderinti su pirkėju žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekte; asmuo, įgaliotas miesto (rajono) valdybos vardu pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo „sutarties pasirašymo dienos turėjo sumokėti pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvykti nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.
Taigi miesto (rajono) valdybos potvarkis buvo administracinis aktas, kuriuo asmeniui buvo patvirtinta teisė įsigyti valstybinės žemės sklypą (analogiškai šiuo metu priimamiems NŽT teritorinių padalinių vadovų sprendimams (įsakymams) dėl žemės sklypo pardavimo). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo“ 2, 4 ir 5 straipsnio nuostatomis, atitinkamos savivaldybės teritorijoje įvedus tiesioginį valdymą Vyriausybės įgaliotinis turėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, taip pat atitinkamoje teritorijoje turėjo vykdyti būtinas valstybinės valdžios ir valdymo organų funkcijas, tiesiogiai vadovauti savivaldybės organų žinioje buvusių bei jų reguliavimo sferai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklai. Šis pareigūnas turėjo teisę naikinti atitinkamoje teritorijoje esančių žemesniosios pakopos savivaldybių tarybų bei jų valdymo organų aktus, o prireikus sustabdyti šių organų įgaliojimus ir vykdyti jų funkcijas arba ten paskirti atstovą. Taigi minėti potvarkiai taip pat galėjo būti priimti ir Vyriausybės įgaliotinio.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įpėdinio prašymas dėl valstybinės žemės sklypo mėgėjų sodo teritorijoje, už kurį mirusysis nebuvo sumokėjęs įmokų, pardavimo gali būti tenkinamas tais atvejais, kai buvo priimtas administracinis aktas dėl šio žemės sklypo pardavimo mirusiajam.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2017-04-26 NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė „parduoti žemės sklypą Nr. 6, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo skirtas J. B. vardu. Kadangi esu paveldetoja“. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2017-06-05 raštu atsakė į pareiškėjos prašymą, kad prašyme minimas žemės sklypas Nr. 6 yra suprojektuotas ir pažymėtas sodininkų bendrijos „Svajonė“ generaliniame plane, tačiau NŽT Vilniaus rajono skyrius neturi duomenų dėl šio žemės sklypo skyrimo (suteikimo).
NŽT Vilniaus rajono skyriaus duomenimis, Vilniaus susivienijimo „Sodai“ „Svajonė“ sodininkų bendrijos visuotiniame narių susirinkime, įvykusiame 1992-04-22, buvo nutarta leisti privatizuoti visus 53 bendrijai priklausančius sodo sklypus. Šio susirinkimo protokole Nr. 1 nurodyti žemės sklypai, kuriuos buvo nuspręsta leisti privatizuoti, tačiau žemės sklypas Nr. 6 į šį sąrašą nebuvo įtrauktas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-09-16 potvarkiu Nr. 1290 p „Dėl sodų pardavimo“ buvo nuspręsta parduoti žemės sklypus sodininkų bendrijai „Svajonė“. Į šio potvarkio priedelio Nr. 18 Sodininkų bendrijos „Svajonė“ privatizuojamų žemės sklypų sąrašą nebuvo įtrauktas žemės sklypas Nr. 6. Taigi mirusiajam J. B. žemės sklypas Nr. 6, esantis sodininkų bendrijoje „Svajonė“ potvarkiu nebuvo skirtas (suteiktas).
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kitų mėgėjų sodo teritorijose esantys žemės sklypai – jų naudotojams. Sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995-05-18, prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka.
Įvertinus NŽT Vilniaus rajono skyriuje saugomus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajono skyriui potvarkius ir sodininkų bendrijos „Svajonė“ valdybos posėdžių protokolus, nebuvo rastas nei potvarkis, nei išrašas, kuriuo žemės sklypas Nr. 6, esantis sodininkų bendrijoje „Svajonė“, būtų suteiktas mirusiajam J. B.. Taigi prašomas nustatyti faktas pareiškėjai neturėtų jokios juridinės reikšmės, t.y. šio fakto nustatymas nesukurtų pareiškėjai jos siekiamų teisių, kadangi administracinis aktas dėl žemės sklypo Nr. 6 skyrimo (suteikimo) mirusiajam J. B. turėjo būti priimtas po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992‑02‑07 nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodo sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (neteko galios 1993-07-21) įsigaliojimo dienos.
3. Teismo posėdyje pareiškėja T. S. prašė pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad J. B. sodas buvo skirtas iš darbovietės iki 1992 metų. Jis ten toliau gyveno. Nežino kodėl sodo neprivatizavo. Jis turėjo sūnų, kitaip mąstė, gal nenorėjo. Kaip išgeriantis žmogus gal tikrai nenorėjo nuosavybės. Su juo buvo sunku susikalbėti. Dėdė mirė prieš 20 metų. Jo palikimą ji priėmė prieš tris metus. Užtruko kol rado atstovą, kuris jai sutiko padėti. J. B. sode buvo, juo naudojosi, jį tvarkė kol buvo gyvas. Tuo metu dar turėjo sūnų V. B., jis mirė prieš kažkur 15 metų. Žmona taip pat mirusi. Sūnus mirė po tėvo mirties. Po dėdės mirties ieškovo advokato, bet niekas nenorėjo padėti. Ji palikimą priėmė teismo sprendimu. 2000 metais ji negalėjo priimti palikimo. Ji pati už sodą mokesčiu moka jau kokius 10 metų. Po J. B. mirties ji mokėjo už sodą mokesčius, tikrai pradėjo mokėti apie 2002 metus. Sodo pirmininkas išrašė kvituką, kad ji apmokėtų skolas už sodo sklypą. Po J. B. mirties ji atvažiuodavo į sklypą. J. B. buvo visąlaik supratingas, bet labai daug gerdavo ir nieko nenorėjo tvarkyti. Tokių įrodymų neturi. J. B. žinojo, kad tą sodą reikia tvarkyti, bet tiesiog užleido. Taip vėlai pradėjo rūpintis sodu, nes dar buvo jos sesuo, kuri nenorėjo dalintis tuo sodu. Nesusitarė su sese tų dokumentų tvarkymu.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovas adv. V. Sviderskis nurodė, kad sklypo naudojimo faktas iki pat mirties abejonių nekelia. Tam, kad būtų galima 1992 metais dalyvauti privatizavime asmuo turėjo pirma būti teisėtai ir legaliu būdu įgavęs atitinkamą turtą. Negalėjo bet koks pretendentas, kuriam turtas nebuvo teisėtai suteiktas ir kuris nebuvo įtrauktas į bendrijos narių sąrašą, dalyvauti, pareikšti prašymą dėl privatizavimo. Neturint būtent šitojo duomens, kurie nėra išlikę, pareiškėja net neturėjo galimybės startuoti su prašymu. Būtent todėl nustatinėjamas prašomas faktas. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalis nustato, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, kiti sodo teritorijoje esantys sodo sklypai – jų naudotojams. Šie duomenys atidaro galimybes valstybinės žemės sklypą parduoti be aukciono. Po (duomenys neskelbtini) metų J. B. mirties iš tiesų buvo sūnus, kuris tuo nesidomėjo, buvo pareiškėja ir jos sesuo, kurios šiame procese dalyvavo vienaip arba kitaip tvarkėsi. Būtent jos priėmė palikimą, tik teisė sąvoka, kad pradėdama turtą faktiškai valdyti. Ji nesikreipė dėl turto apyrašo sudarymo, nei į paveldėjimo vietos notarą. Šio dokumento nepadarius, pareiškėjai bandant šio sklypo klausimą išspręsti, ji atsiremia į dvi problemas, t.y. nebuvo išspręstas ir nustatytas faktas dėl palikimo priėmimo, ir neturėjo jokių duomenų, kad šitas sodas buvo išskirtas J. B.. Šio fakto nustatymas leistų tęsti klausimą dėl privatizavimo ar išspirkimo.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Sodininkų bendrijos „Svajonė“ pirmininkas A. Š. nurodė, kad yra matęs pareiškėją retkarčiais atvažiuojant. J. B. pažinojo, kartu dirbo, sklypų kaimynai. J. B. pradžioje ten negyveno, ten buvo sukaltas sandėliukas, kuriame jis ir mirė, bet taip jis atvažiuodavo. Su juo dar gyveno sugyventinė, kuri mirė po dviejų metų nuo jo mirties. Žino apie sodo suteikimą. Suteikimas buvo tarybų rajono vykdomojo komiteto buvo sąrašas, kurį pateikė norintieji įsigyti sklypus. Jie parašė pareiškimus ir atidavė gamybinių ūkių valdybai. Valdyba padarė sąrašą. Tada visus surinko ir buvo notaras atvažiavęs. Kurie norėjo privatizuoti, visi privatizavo. Sąraše B. nebuvo. Jis sakė, jam nereikia. Jis privatizuoti nenorėjo. Jam sklypas buvo sąrašu išskirtas, bet kai mirė nuo tos dienos ir narystė dingo. Kažkur po 10 metų nuo privatizacijos, B. neturėjo kur gyventi, tai gyveno tam sode. Ten ir mirė. Jis (pirmininkas) ėjo per instancijas, kad tą sklypą kažkam išskirtų, bet visi pasakydavo, jog turi būti aukcionas. Jis pats bandė tą B. sklypą privatizuoti, bet jam nepavyko. Pagal sąrašą 1982 metais B. buvo bendrijos narys. Negali pasakyti, ar 1992 metais B. buvo bendrijos nariu, taip pat ir ar iki mirties juo buvo. Kai jis tapo pirmininku, tai pas jį atėjus pasakė, kad negali imti nario mokesčių iš pašalinių žmonių. Jis pirmininku yra tris metus. Dabar nario mokesčio iš neima, nes asmuo nėra savininkas ir narys. Narys numirė. Savininkas yra valstybė. Privatizaciją organizavo tuometis pirmininkas, buvo pakviesti visi, B. privatizuoti nenorėjo. Jis sakė, kam jūs privatizavot, o man nereikia. Visi bendravo.
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė L. K. prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas šiai dienai jokios teisinės reikšmės neturės. Sodo suteikimą ir leidimą jį įsigyti teisės aktas buvo priimtas tik 1992 metais Vyriausybės nutarimas Nr. 89. Jame buvo aiškiai nurodyta, kad pilietis, siekiantis įsigyti žemės sklypą sodininkų bendrijoje, turėjo pateikti prašymą, išreikšti valią, kad jam būtų skirtas potvarkiu žemės sklypas, todėl mano, kad prašomas juridinis faktas, kad 1981 metais buvo skirtas, juo remiantis sklypas negalėjo būti skirtas tik remiantis šituo 1981 m. aktu, nes turėjo būti išreikšta naudotojo valia. Pareiškėja neįrodė, kad J. B. siekė ir norėjo įsigyti tą sklypą. Sklypas gal ir buvo skirtas tarybiniais laikais. Šiais laikais Lietuvos respublikoje galiojo įstatymai ir Vyriausybės nutarimas Nr. 89, kuriuo buvo leista įsigyti sodo sklypus jų naudotojams, kurie buvo skirti tarybiniais laikais naudojimui. Pareiškėjos dėdė neišreiškė tokios valios, todėl pareiškėja kaip įpėdinė neįgyja teisės įsigyti šį sodo sklypą. Pareiškėja negalės, nustačius prašomą faktą, išspirti žemės sklypą iš valstybės šiuo metu. Šitas sklypas buvo suteiktas sodininkų bendrijai, pažymėtas generaliniame plane. Tik nuo 1992 iki 1995 metų turėjo būti padarytas sodo suteikimas.
Liudytoja I. D. nurodė, kad porą kartų matė pareiškėją. J. B. puikiai pažįsta. Ji iš finansų skyriaus. Gamybinė butų ūkio valdyba buvo organizacinė. Buvo visokie skyriai ir rašė prašymus, kad priimtų į tą sklypų gavimą. Tai buvo 1982 metais, kai Vilniaus rajonas atidavė sklypus. Daug kas rašė prašymus, paskui traukė burtų keliu. Taip ir B. matyt buvo gavęs. Privatizacijos metu B. niekas matyt nerūpėjo. Jis nieko nesiteikė. Daug dar ir dabar tokių yra tokių, kurie neišsipirko. Jis buvo geriantis. Gaudavo alga, išdalindavo skolas ir nieko nebeturėdavo. Kai buvo blaivas, tai mąstantis žmogus.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas netenkinamas.Byla nutrauktina.
4. Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017-02-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-130-647/2017 turto paveldėjimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja T. S. priėmė J. B., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą, nuo jo atsiradimo dienos.
Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono skyrius 2017-06-05 atsakyme Nr. 48SD-6928-(14.48.104.) į pareiškėjos T. S. prašymą dėl valstybinės žemės sklypo Nr. 6, esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo, nurodė, kad šis žemės sklypas Nr. 6 yra suprojektuotas ir pažymėtas sodininkų bendrijos „Svajonė“ generaliniame plane, tačiau skyrius neturi dokumentų dėl šio žemės sklypo skyrimo (suteikimo). Atsižvelgiant į tai paprašė pateikti skyriui dokumentą, kuriuo pagrindu J. B. suteiktas (skirtas) šis valstybinės žemės sklypas Nr. 6, o neradus skyrimo dokumentų, išaiškino teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinė reikšmę turinčio fakto nustatymo.
UAB „Naujininkų ūkis“ 2017-07-11 rašte Nr. S2-396 nurodė, kad UAB „Naujininkų ūkis“ archyve nėra informacijos dėl J. B. priskirto sodo sklypo (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja pateikė į bylą mokėjimo nurodymų pervesti įmokas kopijas, kad A. K. sumokėjo 468 Lt už tikslinius įnašus sodo nario nuo 2002-2007 metų ir 82 Lt už 2008 metus. Kada lėšos pervesto iš mokėjimo nurodymų nustatyti negalima. Taip pat pateiktas kvitas, kad 2013-08-06 pareiškėja T. S. sumokėjo 518,40 Lt nario mokestį už 2010 metus (ieškinio priedas Nr. 11).
Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono skyrius į bylą pateikė įrodymus, kad Vilniaus susivienijimo „Sodai“ „Svajonė“ sodininkų bendrijos visuotiniame narių susirinkime, įvykusiame 1992-04-22, buvo nutarta leisti privatizuoti visus 55 bendrijai priklausančius sodo sklypus. Šio susirinkimo protokole Nr. 1 nurodyti žemės sklypai, kuriuos buvo nuspręsta leisti privatizuoti, tačiau žemės sklypas Nr. 6 į šį sąrašą neįtrauktas (savininko vardas, pavardė nenurodyti). Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-09-16 potvarkiu Nr. 1290 p „Dėl sodų pardavimo“ buvo nuspręsta parduoti žemės sklypus sodininkų bendrijoms, tame tarpe ir sodininkų bendrijai „Svajonė“ pagal priedelius. Iš šio potvarkio priedelio Nr. 18 Sodininkų bendrijos „Svajonė“ privatizuojamų žemės sklypų sąrašo matyti, kad nebuvo įtrauktas žemės sklypas Nr. 6.
5.Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau–CPK) 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Vadovaujantis CPK 445 straipsniu, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taigi juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai.
Pareiškėja T. S. siekia privatizuoti jos dėdei J. B. skirtą ir jo naudotą žemės sklypą Nr. 6, esantį (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, nuo pareiškėjos prašomos nustatyti aplinkybės nepriklauso pareiškėjos asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kadangi, teismui nustačius, jog J. B. buvo išskirtas (suteiktas) žemės sklypas, tai nesukels jai jokių teisinių padarinių, t. y. neturės jokios juridinės reikšmės.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į nurodytą, sutiktina su suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos argumentais, kad nagrinėjant asmenų, kuriems mėgėjų sodo teritorijoje valstybinės žemės sklypai buvo suteikti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau už juos nebuvo įmokėtos įmokos, įpėdinių prašymus pirkti tokius sklypus būtina atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-242-261/2016 išaiškino, kad vertinant paveldėtojo teisę pirkti žemės sklypą, yra reikšminga mirusio palikėjo valia įsigyti jam suteiktą žemės sklypą, nes tik išreiškus tokią valią, paveldėtojams atsiranda teisė ją realizuoti. Šios teisės realizavimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-15 nutarimu Nr. 1443, kuriuo buvo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklės. Šių Taisyklių 25.9 papunkčiu nustatyta, kad pageidaujantys pirkti be aukciono valstybinės žemės sklypus mėgėjų sodo teritorijoje turi pateikti paveldėjimo teisės liudijimo kopiją, jeigu valstybinės žemės sklypą pageidauja pirkti mirusio asmens, kuriam buvo suteiktas valstybinės žemės sklypas, įpėdiniai. minimoje byloje mirusioji buvo įtraukta į sodininkų bendrijos parduodamų sklypų asmenų sąrašą Vilniaus rajono valdybos potvarkiu. Kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A444-1809/2013 buvo priimta 2013-10-14 nutartis, kurioje taip pat minimas Vyriausybės įgaliotinio potvarkis suteikti mirusiajam palikėjui teisę išpirkti žemės sklypą sodininkų bendrijoje. Taigi, abiejose nurodytose bylose mirusiųjų atžvilgiu buvo priimti administraciniai aktai dėl valstybinės žemės sklypų šiems asmenims pardavimo.
1992-02-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 89 buvo patvirtinti Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 4 punktu buvo nustatyta, kad asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos, dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu, sklypo planą. Miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba, gavusi asmens prašymą, surašydavo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindindavo su šiais dokumentais pirkėją. Toliau šie dokumentai būdavo teikiami miesto (rajono) valdybai, kuri leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtindavo savo potvarkiu. Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos turėjo sumokėti pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvykti nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Taigi miesto (rajono) valdybos potvarkis buvo administracinis aktas, kuriuo asmeniui buvo patvirtinama teisė įsigyti valstybinės žemės sklypą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo“ 2, 4, 5 straipsniais, atitinkamos savivaldybės teritorijoje įvedus tiesioginį valdymą Vyriausybės įgaliotinis turėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, taip pat atitinkamoje teritorijoje turėjo vykdyti būtinas valstybinės valdžios ir valdymo organų funkcijas, tiesiogiai vadovauti savivaldybės organų žinioje buvusių bei jų reguliavimo sferai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklai. Jis turėjo teisę naikinti atitinkamoje teritorijoje esančių žemesniosios pakopos savivaldybių tarybų bei jų valdymo organų aktus, o prireikus sustabdyti šių organų įgaliojimus ir vykdyti jų funkcijas arba ten paskirti savo atstovą. Taigi, aukščiau nurodyti potvarkiai galėjo būti priimti ir Vyriausybės įgaliotinio.
Iš aukščiau aptartų teisės normų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų matyti, kad įpėdinio prašymas dėl valstybinės žemės sklypo mėgėjų sodo teritorijoje, už kurį mirusysis nebuvo sumokėjęs įmokų, pardavimo gali būti tenkinamas tais atvejais, kai buvo priimtas administracinis aktas dėl šio žemės sklypo pardavimo mirusiajam. Nagrinėjamos bylos atveju, tokio administracinio akto priimta nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad pareiškėjos dėdė J. B. net nebuvo išreiškęs savo valios privatizuoti žemės sklypą. Nėra jokių duomenų, kad J. B. pateikė nustatytos formos prašymą su priedais, todėl darytina išvada, kad jis nepasinaudojo 1992-02-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 89 suteiktomis teisėmis ir ginčo sklypas liko neprivatizuotas. Teismo posėdyje pati pareiškėja patvirtino, kad dėdė nuosavybės nenorėjo, privatizavimu nesidomėjo. Sodininkų bendrijos „Svajonė“ pirmininkas šias aplinkybes patvirtino, t.y., kad norintieji privatizuoti žemės sklypus privatizavo, jo J. B. nurodė, nenorintis privatizuoti. Liudytoja apklausta I. D. taip pat patvirtino, kad J. B. privatizacija nerūpėjo. Darytina išvada, kad J. B. nebuvo išreiškęs savo valios privatizuoti žemės sklypo. Asmens teisė įsigyti valstybei priklausantį žemės sklypą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Tokią teisę valstybė suteikė 1992 metais ir įstatymų bei poįstatyminių aktų pagrindu leido Lietuvos Respublikos piliečiams ja pasinaudoti, tačiau tai buvo ne imperatyvas, o teisė ir galimybė.
Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono skyrius į bylą pateikė įrodymus, kad Vilniaus susivienijimo „Sodai“ „Svajonė“ sodininkų bendrijos visuotiniame narių susirinkime, įvykusiame 1992-04-22, buvo nutarta leisti privatizuoti visus 55 bendrijai priklausančius sodo sklypus. Šio susirinkimo protokole Nr. 1 nurodyti žemės sklypai, kuriuos buvo nuspręsta leisti privatizuoti, tačiau žemės sklypas Nr. 6 į šį sąrašą neįtrauktas (savininko vardas, pavardė nenurodyti). Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-09-16 potvarkiu Nr. 1290 p „Dėl sodų pardavimo“ buvo nuspręsta parduoti žemės sklypus sodininkų bendrijoms, tame tarpe ir sodininkų bendrijai „Svajonė“ pagal priedelius. Iš šio potvarkio priedelio Nr. 18 Sodininkų bendrijos „Svajonė“ privatizuojamų žemės sklypų sąrašo matyti, kad nebuvo įtrauktas žemės sklypas Nr. 6. Taigi, mirusiam pareiškėjos dėdei J. B. žemės sklypas Nr. 6 sodininkų bendrijoje „Svajonė“ potvarkiu nebuvo suteiktas.
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kitų mėgėjų sodo teritorijose esantys žemės sklypai – jų naudotojams. Sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995-05-18, prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka.
Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus darytina išvada, kad prašomas nustatyti faktas pareiškėjai neturėtų jokios teisinės reikšmės, t.y. šio fakto nustatymas nesukurtų pareiškėjai jos siekiamų teisių, kadangi nebuvo priimtas joks administracinis aktas dėl žemės sklypo Nr. 6 skyrimo (suteikimo) mirusiajam J. B. po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992‑02‑07 nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodo sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ įsigaliojimo dienos, o ir nebuvo pačio mirusiojo J. B. išreikštos valios įsigyti šį žemės sklypą.
Kasacinio teismo išaiškinta, jog kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), arba kai įstatymų nustatyta neteisminė šių faktų nustatymo tvarka, teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas – bylą nutraukia (CPK 293 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu yra pagrindas bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme ypatingos teisenos tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendė:
Bylą nutraukti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.