Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja D. Zimantienė Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00033-2012-7

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. liepos 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos, teisėjų Violetos Miliuvienės, Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. R. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta penkių (5) mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant ją per paskirtą laiką neatlygintinai dirbti po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iš S. R. nukentėjusiajai L. S. priteista 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimui ir 2000 Lt (du tūkstančiai litų) išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. nuteista už tai, kad 2012-07-02, apie 11.00 val., Šilutės r., Rusnės sen., (duomenys neskelbtini), L. S. nuomojamoje valstybinėje žemėje, S. R. ginčo metu tyčia kumščiu sudavė L. S. ne mažiau kaip tris smūgius į veidą ir taip jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Dėl civilinio ieškinio ir išlaidų atlyginimo nurodo, kad teismas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais išvadų apie lūpos ilgalaikį sutinimą bei tariamą gydymą, išvadų apie nukentėjusiosios neva patirtus išgyvenimus ir nepatogumus, todėl ši teismo nuosprendžio dalis laikytina visiškai nepagrįsta BPK 20 straipsnio prasme. Iš specialisto išvados matyti, kad kraujosruva vidinėje lūpos pusėje be gleivinės vientisumo pažeidimo yra itin mažareikšmis sužalojimas, dėl kurio nukentėjusioji objektyviai net ir negalėjo patirti teismo nurodytų išgyvenimų. Kita vertus, toks mažareikšmis sužalojimas sudaro pagrindą svarstyti dėl veikos mažareikšmiškumo, jeigu objektyviai būtų nustatyta S. R. kaltė dėl BK 140 straipsnio l dalyje padarytos nusikalstamos veikos padarymo (BK 37 straipsnis). Teismo išvada dėl 1000 Lt neturtinės žalos yra nepagrįsta įrodymais, neatitinka objektyvumo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Be to, vertinant tai, kad nukentėjusioji pati buvo nepakankamai atsargi ir galėjo pati susižaloti arba galėjo būti sužalota kitų asmenų (kaimynų), žalos atlyginimas yra ne baudžiamieji, o civiliniai teisiniai santykiai, dėl kurių L. S. turėtų aiškintis ne baudžiamąja, o Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir nurodo, kad byloje yra pateiktas nukentėjusiosios atstovo orderis tik dėl atstovavimo privataus kaltinimo byloje, kitas orderis dėl atstovavimo šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pateiktas ir dėl to gynyba atkreipė teismo dėmesį. Teismas nustatė, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartimi privataus kaltinimo byla Nr. PK-32-204/2013 buvo nutraukta. Akcentuoja, kad 2012 m. spalio 8 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 579798 patvirtina išlaidas ne šioje baudžiamojoje byloje, o būtent privataus kaltinimo byloje, kurioje baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu turėjo būti išsprendžiamas tokių išlaidų atlyginimo klausimas. Kadangi nukentėjusioji L. S. neskundė 2013 m. sausio 25 d. nutarties ir neprašė papildomo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų, todėl tas klausimas negalėjo būti nagrinėjamas šioje byloje. Dėl šioje byloje patirtų išlaidų nei nukentėjusioji, nei jos atstovas jokių įrodymų nepateikė, todėl teismas nepagrįstai šioje byloje sprendė klausimą dėl privataus kaltinimo byloje patirtų išlaidų atlyginimo.

Atsikirtime į nuteistosios S. R. apeliacinį skundą nukentėjusioji L. S. nurodo, kad su juo nesutinka, nes jis nepagrįstas. Teigia, kad apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų duomenų, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas, kad S. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo. Tai, kad apeliantė su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apeliantės teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, yra visiškai nepagrįsti. Tačiau nukentėjusioji nurodo, kad sutinka su skundo argumentu dėl BPK 417 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes BPK yra numatyta speciali perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą procedūra. Tačiau teigia, kad nors pirmosios instancijos teisme ir buvo padarytas šis pažeidimas, mano, kad jį bus galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Nukentėjusioji taip pat nurodo, kad su savo atstovu (advokatu) buvo sudariusi vieną susitarimą dėl teisinės pagalbos atstovaujant jos interesams. Taip jau įvyko, kad prokurorui nutraukus šio įvykio ikiteisminį tyrimą (kuris buvo atnaujintas ir pasiekė teismą) buvo inicijuotas privataus kaltinimo procesas, kuris buvo nutrauktas. Mano, kad teismo priteistos 2000 Lt advokato išlaidos yra protingos, realiai atitinkančios atstovo darbo sąnaudas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl S. R. kaltės. Vien tai, kad nuteistoji S. R. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o S. R. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantė su šiomis išvadomis nesutinka, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad S. R. įvykdė jai inkriminuotą veiką ir pagrįstai yra nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teisme S. R. buvo kaltinama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismas ją pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentu dėl BPK 417 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, esant pagrindui manyti, kad kaltinamosios veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, privalėjo paklausti nukentėjusiosios, ar ji nesusitaikytų su kaltinamąja, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius, tačiau to neatlikdamas padarė baudžiamojo proceso pažeidimą. Tačiau pažymėtina tai, kad nors apeliantė ir cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį ir teigia, kad tai yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, tačiau šiuo atveju šį pažeidimą yra galimybė ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas posėdyje ištaisė šį pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą ir nustatė, kad nukentėjusioji nesutinka taikytis su nuteistąja. L. S. teismo posėdyje parodė, kad ji nemato galimybės taikytis, nes S. R. jos niekada neatsiprašė ir nepripažino kaltės. Nukentėjusioji nurodė, kad nuteistoji galėjo pasinaudoti tokia teise, galėjo atvykti į apeliacinės instancijos teismo posėdį, tačiau to nepadarė, dar pirminiuose posėdžiuose tokia galimybė buvo, nukentėjusioji siūlė taikytis, tačiau S. R. atsisakė. Taigi, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo surinktų duomenų, nukentėjusioji L. S. nesutinka taikytis su S. R., tai matyti ir iš baudžiamojoje byloje esančio taikinamojo teismo posėdžio protokolo, kai byla iš pradžių buvo nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka (t. 1, b. l. 77–78). Šis posėdis įvyko nagrinėjant privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiosios L. S. kaltinimus S. R., tačiau pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl to paties fakto, ši byla buvo nutraukta. Iš šio taikinamojo teismo posėdžio protokolo matyti, kad L. S. nesutiko taikytis su S. R., šią savo poziciją ji patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismas, nesant galimybėms nukentėjusiajai susitaikyti su nuteistąja, pagrįstai pripažino S. R. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apeliantė teisi teigdama, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.

Šiuo atveju teisėjų kolegija neabejoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad S. R. veiksmai buvo tokie, kad tyčia sužalotų nukentėjusiąją L. S.. Apeliantė skunde teigia, kad baudžiamosios bylos duomenys nepatvirtina jos tyčios sužaloti L. S., mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad L. S. buvo nustatyti itin nežymūs sužalojimai, tačiau BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Pažymėtina, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis. Specialisto išvadoje Nr. G1164/12(03) nurodyta, kad L. S. padaryta pogleivinė kraujosruva viršutinėje lūpoje. Sužalojimas L. S. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl tokio sužalojimo sveikata sutrikdyta iki 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 30). Taigi, kad ir koks nežymus sužalojimas padarytas L. S., specialisto išvada nustatyta, kad šis sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl vien dėl to, kad L. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, negalima teigti, kad S. R. neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusiąją. Pažymėtina ir tai, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog sužalojimas L. S. padarytas ne mažiau kaip dėl vieno trauminio kontaktinio smūginio poveikio kietu buku, galbūt turinčio ribotą paviršių daiktu, todėl atmestini apeliantės argumentai apie tai, kad S. R. nukentėjusiąją galėjo kliudyti netyčia mosikuodama dokumentais, kadangi nustatyta, jog sužalojimas L. S. padarytas dėl trauminio kontaktinio smūginio poveikio, o tai neprieštarauja nukentėjusiosios ir jos vyro parodymams, kad S. R. sudavė smūgius L. S. ir taip ją sužalojo.

Nesutikdama su priimtu nuosprendžiu, nuteistoji ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistosios kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistosios S. R. kaltumui nustatyti. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad tai, jog S. R. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina nukentėjusiosios L. S. ir liudytojo R. S. parodymai, kurie yra nuoseklūs, patvirtinantys vieni kitus, šiuos parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G1164/12(03). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad aplinkybę, jog L. S. sužalojo S. R. būtent 2012 m. liepos 2 d. tarp jų įvykusio konflikto metu, patvirtina ir liudytojo D. L. parodymai, šis nors ir tiesiogiai nematė smūgių sudavimo, tačiau išskyręs R. R. ir L. S. matė, kad L. S. sužalota lūpa, nors iki šio įvykio jos veidas nebuvo sužalotas.

Apeliantė skunde dėsto daug argumentų apie tai, kad nukentėjusioji L. S. galėjo susižaloti pati (L. S. galėjo paslysti pievoje ant įvairių objektų ir dėl to suklupti; paslydusi galėjo nevalingai griebti S. R. už rūbų, kai S. R. tuo metu mosikavo dokumentais, ir tokiu būdu pati susižaloti), tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokios apeliantės keliamos versijos nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, o paremtos tik deklaratyviais samprotavimais apie tai, kokiu kitu būdu, negu nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, galėjo susižaloti L. S.. Apeliantės keliamos versijos prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, jos pamąstymai bei samprotavimai, kai jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, negali būti vertinami kaip įrodymai. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto išvada, kuri yra aiški ir nekelia abejonių. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymą į teismo posėdį kviesti specialisto išvadą surašiusį ekspertą, kuris būtų nurodęs visas aplinkybes, kaip buvo sužalota L. S.. Tačiau šiuo atveju akcentuotina tai, kad specialisto išvada Nr. G1164/12(03) yra surašyta laikantis BPK 90 straipsnyje numatytų reikalavimų, specialisto išvadą surašė ekspertas, turinti aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę ir 15 metų darbo ekspertu stažą, specialisto išvadoje nurodyti L. S. padaryti sužalojimai, jų padarymo būdas, laikas, kokį sveikatos sutrikdymo mastą atitinka nustatyti sužalojimai, specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės atitinka kitus baudžiamosios bylos duomenis, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo kviesti ekspertą, kadangi pateiktoje specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės abejonių nekelia.

Apeliantė skunde taip pat daug dėmesio skiria aplinkybei, kad išraše iš medicininių dokumentų yra nurodyta, kad nukentėjusiąją sužalojo kaimynas, be to, teigia, kad ji su L. S. nėra kaimynės, todėl galbūt L. S. sužalojo jos kaimynas kito konflikto metu. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nors išraše iš medicininių dokumentų nėra konkrečiai užfiksuotas asmuo, pavartojęs fizinį smurtą, t. y. nurodyta „kaimynas“, tačiau ši aplinkybė nėra esminė. Pažymėtina, kad 2012 m. liepos 3 d. apžiūros metu nukentėjusioji L. S. nurodė, kad ją 2012 m. liepos 2d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), ją sumušė ūkininkė S. R., taip nurodyta ir specialisto išvadoje. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad ją sužalojo S. R., todėl tai, kad išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad ją sužalojo kaimynas, vertintina kaip rašymo klaida medicininiuose dokumentuose, kur vietoj žodžio „kaimynė“ neteisingai nurodyta „kaimynas“. Apeliantė tiek proceso pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde dėsto daug argumentų apie tai, kad ji su L. S. nėra kaimynės – negyvena kaimyninėje sodyboje, nukentėjusiosios kaimynystėje esantys ūkiniai pastatai yra kitų asmenų, o ne S. R.. Tačiau tokie apeliantės argumentai nepagrįsti. Lietuvių kalbos žodyne (http://www.lkz.lt/) žodis „kaimynas“ apibūdinamas kaip gretimas gyventojas, gretimas žmogus; to paties krašto žmogus, savas žmogus. Taigi viena iš reikšmių, kaip galima vartoti žodį „kaimynas“, yra kai kalbama apie to paties krašto gyventoją, savą žmogų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek L. S., tiek S. R. gyvena (duomenys neskelbtini) miestelyje, jų ūkiniai pastatai nors ir nėra greta vienas kito, tačiau jie yra netoli vienas kito, išsidėstę toje pačioje vietovėje. Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad L. S., nurodydama, kad ją sužalojo kaimynė, būtent ir apibūdino S. R. kaip kaimynę, tai atitinka šio žodžio prasmę. Apeliantė teigia, kad akistatos su R. S. metu išaiškėjo, kad L. S. konfliktuoja su kitais kaimynais, tačiau pažymėtina, kad pats R. S. akistatos metu nurodė, kad konfliktą turėjo su kitais kaimynais, tačiau tai buvo prieš penkiolika metų (t. 1, b. l. 40), jokių kitų duomenų, kad L. S. konfliktuotų su kitais kaimynais, baudžiamojoje byloje nėra, apeliantė teigdama, kad galbūt L. S. buvo sužalota konflikto su kitais kaimynais metu, nepateikia jokių objektyvių duomenų apie kokį nors kitą tą dieną tarp L. S. ar kitų asmenų įvykusį konfliktą, tokių aplinkybių nėra ir baudžiamosios bylos medžiagoje, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Tai, kad nuteistoji teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus, jokiu būdu nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo neobjektyviai. BPK suteikia kaltinamajam teisę neduoti parodymų, todėl tai, jog nuteistoji pasinaudojo jai šia suteikta teise, nereiškia, kad teismas buvo neobjektyvus. Argumentai apie teismo neobjektyvumą ir šališkumą grindžiami ir tuo, kad, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė neišsamiai ir netinkamai juos įvertino, atmetė daugumą nuteistosios advokato prašymų apklausti liudytojus, neišreikalavo dokumentų apie L. S. kaimynus ir apie žemės nuomą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantė skunde nenurodė, jų buvimo nekonstatuoja ir apeliacinės instancijos teismas. Teismo posėdžio protokolų, apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti.

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo pripažino nukentėjusiosios parodymus nuosekliais, taip pat be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios sutuoktinio R. S. parodymais, teigia, kad nuteistoji kaltina R. S. šmeižtu, todėl jis yra suinteresuotas šios bylos baigtimi, taip pat nurodo, kad nuteistoji bylinėjasi su nukentėjusiosios broliu, todėl šių asmenų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Tačiau pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų teisingumu, kai juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, jog L. S. parodymai nėra prieštaringi, jų esminės detalės sutampa su jos vyro L. S. parodymais, šiuos parodymus patvirtina ir liudytojo D. L. parodymai, šių asmenų parodymai vieni kitus papildo. Nors tiesioginių smūgių sudavimo kiti kartu buvęs asmenys nematė, tačiau visi liudytojai (K. K., E. K., D. D.) patvirtino, kad konfliktas kilo tarp L. S. ir S. R., jos šaukė viena ant kitos. Tai, ką akcentuoja apeliantė, jog liudytojas R. S. parodė, kad nukentėjusiajai po suduoto smūgio pradėjo bėgti kraujas iš nosies, o L. S. teigė, kad kraujas jai bėgo iš lūpos, nevertintina kaip esminis prieštaravimas tarp šių asmenų parodymų. Tiek nukentėjusioji L. S., tiek jos sutuoktinis R. S. parodymus davė prisiekę dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tai rodo jų patikimumą, nėra jokių duomenų, kad šie liudytojai duotų melagingus parodymus ir siektų apkalbėti S. R., jų parodymai buvo nuoseklūs, logiški ir atitiko kitas byloje nustatytas aplinkybes, netikėti šiais parodymais nėra jokio pagrindo. Tai, kad nuteistoji bylinėjasi su nukentėjusiosios broliu, sprendžiant klausimą, ar S. R. veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis, nėra teisiškai reikšminga. Pažymėtina, kad esami nesutarimai ar konfliktai dėl žemės, aplinkybė, ar L. S. teisėtai ar neteisėtai naudojosi žeme, dėl kurios kilo ginčas, negali pateisinti prieš L. S. pavartoto smurto, todėl tai, kad S. R. L. S. sužalojo, nes norėjo išsiaiškinti santykius dėl žemės nuomos, tai akcentuoja apeliantė, nėra reikšminga vertinant S. R. veiksmų atitikimą BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstama veika, už kurią yra nuteista S. R., buvo padaryta 2012 m. liepos 2 d., liudytojas R. S. buvo apklaustas 2012 m. rugpjūčio 10 d., savo parodymus akistatos metu patvirtino 2013 m. kovo 14 d., o iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad privataus kaltinimo skundas, kuriuo S. R. kaltina R. S. dėl šmeižto pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, Šilutės rajono apylinkės teismui paduotas 2013 m. rugsėjo 16 d., 2013 m. spalio 9 d. ši byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi praėjus daugiau nei metams po 2012 m. liepos 2 d. įvykio. Liudytojas R. S. parodymus apie S. R. padarytą nusikalstamą veiką davė dar prieš prasidedant privataus kaltinimo procesui, todėl vien dėl to, kad praėjus kuriam laikui nuo nusikalstamos veikos padarymo nuteistoji pradėjo privataus kaltinimo procesą prieš liudytoją R. S., negali paneigti šio liudytojo parodymų šioje byloje teisingumo, juo labiau, kai šie parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus ir atitinka byloje esančią specialisto išvadą. Tai, kad apeliantė nurodo, jog tarp jos ir L. S. bei jos šeimos kyla konfliktai dėl žemės, nepaneigia jos kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliantė nurodo, kad teismas, pripažindamas ją kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, be pagrindo rėmėsi liudytojo D. L. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad netikėti minėto liudytojo parodymais nėra pagrindo, nes jis nei su S. R., nei su L. S. nėra asmeniškai pažįstamas ir nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Deklaratyvūs apeliantės argumentai, kad liudytojas davė melagingus parodymus apie tai, kad L. S. kraujavo lūpa, nors pagal specialisto išvadą L. S. lūpa nebuvo praskelta, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad liudytojas D. L. davė parodymus apie konflikto aplinkybes, parodė, kad jis matė, jog L. S. bėga kraujas iš lūpos, tai, kad specialisto išvadoje nėra nurodyta, kad L. S. buvo praskelta lūpa, nereiškia, kad įvykio metu L. S. iš lūpos kraujas nebėgo. Kad nukentėjusiajai kraujavo lūpa, patvirtino ir pati nukentėjusioji, ir liudytojas R. S., kuris nurodė, kad kraujavimas nebuvo stiprus. Tai, kad nukentėjusioji buvo ranka susiėmusi už veido, matė ir liudytoja D. D.. Todėl negalima atmesti galimybės, kad sužalojimo metu nukentėjusiajai iš lūpos bėgo kraujas, nors specialisto išvadoje ir nekonstatuotas išorinis L. S. lūpos sužalojimas. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytojas D. L., nurodydamas įvykio aplinkybes, davė melagingus parodymus.

Apeliantė skunde pažymi, kad vien asmens buvimas įvykio vietoje nesudaro pagrindo pripažinti asmenį kaltu, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad nuteistosios kaltė grindžiama ne vien tik jos buvimu įvykio vietoje, tačiau jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo, įrodo ir kiti baudžiamojoje byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirti įrodymai. Apeliantė skunde akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis taikinamojo teismo posėdžio metu išsakyta S. R. pozicija, nes šiuos parodymus ji davė nedalyvaujant gynėjui. Tačiau pažymėtina, kad 2012 m. rugpjūčio 29 d. vykusio taikinamojo posėdžio metu S. R. nurodė, kad ji turi gynėją, tačiau jis šiame taikinamajame posėdyje nedalyvaus, ji pati nurodė, kad bylą galima nagrinėti be advokato. Taigi taikinamojo posėdžio metu nuteistoji pati atsisakė gynėjo, sutiko savo noru duoti parodymus ir bandyti pasiekti taikų susitarimą. Iš šio teismo posėdžio protokolo matyti, kad kalbant apie susitaikymo galimybę, S. R. parodė, kad konfliktas su L. S. kilo dėl valstybinės žemės nuomos, ir kadangi L. S. neleido nuteistajai paaiškinti dėl žemės, ji delnu uždavė L. S., nurodo, kad delnu uždavė, nes norėjo išsiaiškinti situaciją (t. 1, b. l. 77–78). Šiuos parodymus nuteistoji davė savo noru, niekieno neverčiama, šio teismo posėdžio metu pripažino, kad delnu sudavė nukentėjusiajai, tačiau vėlesnio proceso metu ji šiuos savo parodymus neigė ir pateikė kitą įvykių versiją: viso ikiteisminio tyrimo metu ir proceso pirmosios instancijos teisme metu neigė savo kaltę, nurodė, kad ji nesudavė nukentėjusiajai, o apeliaciniame skunde išdėstė dar vieną įvykių versiją – tai, kad galbūt netyčia mojuodama dokumentais galėjo sužaloti nukentėjusiąją. Todėl kyla pagrįsta abejonė, kad vis keisdama įvykio versijas S. R. siekia išvengti jai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad S. R. ikiteisminio tyrimo metu bei apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės prieštarauja kitai baudžiamosios bylos medžiagai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus įvertino kaip jos siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Anksčiau aptartų duomenų visuma įrodo, jog S. R., suduodama smūgį L. S., nesunkiai ją sužalojo, ši jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad S. R. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta.

Ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai, S. R. nurodo, kad teismo motyvai apie tai, kad L. S. padaryti nežymūs sužalojimai leidžia S. R. veiką vertinti kaip itin mažareikšmę, todėl reikėtų svarstyti galimybę taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti S. R. nuo baudžiamosios atsakomybės šiame straipsnyje numatytu pagrindu. Tačiau, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, tokie apeliantės argumentai atmestini. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad neigiami padariniai buvo trumpalaikiai, sužalojimas buvo itin nežymus, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamu atveju S. R. veika yra draudžiama įstatymo, atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, ja kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, be to, padaryta kitų asmenų akivaizdoje, tokie S. R. veiksmai nesuteikia teisės spręsti konfliktą fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais. Todėl šioje byloje nėra jokio pagrindo taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti S. R. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jos padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.

Nuteistosios S. R. kaltė dėl L. S. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį bei nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrindė išvadų apie nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus ir nepatogumus. Toks apeliantės teiginys nepagrįstas, kadangi teismas savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio išsamiai ir įtikinamai motyvavo.

Civiliniu ieškiniu nukentėjusioji prašė priteisti jai 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas nustatė, kad S. R. nukentėjusiajai L. S. neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais dėl patirto smurto ir jo pasekmių, nepatogumais dėl sužaloto kūno bei likusiais po sužalojimo nemaloniais fiziniais pokyčiais, padarė nusikalstamais veiksmais Teismas, įvertinęs tai, kad nukentėjusioji dėl smūgių sudavimo patyrė skausmą, pažeminimą, po suduotų smūgių apie savaitę laiko buvo sutinusi lūpa, patyrė išgąstį, stresą, jautė fizinį skausmą, nepatogumus, tai turėjo neigiamos reikšmės jos gyvenimo kokybei, remdamasis šiomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nukentėjusiosios L. S. civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir iš S. R. priteisė 1000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nukentėjusioji dėl S. R. nusikalstamų veiksmų išsigando, kreipėsi į medikus, jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad sužalojimas L. S. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, ji jautėsi pažeminta, tačiau tai buvo trumpalaikio pobūdžio dvasiniai sukrėtimai, jos sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, sužalojimas nesukėlė sunkių pasekmių, praėjo savaime ir dėl to nesumažėjo nukentėjusiosios darbingumas ar bendravimo galimybės, liekamųjų reiškinių neliko, todėl įvertinus šią aplinkybę neturtinės žalos dydis sumažintas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus mano, jog Šilutės rajono apylinkės teismo priteista 1000 Lt dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui yra teisinga, protinga ir pakankama.

S. R. taip pat nesutinka ir su teismo sprendimu priteisti L. S. jos patirtas bylinėjimosi išvadas, nurodo, kad byloje yra pateiktas tik nukentėjusiosios atstovo advokato orderis dėl atstovavimo privataus kaltinimo byloje, kuri buvo nutraukta, todėl mano, kad nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji advokatui už atstovavimą ir dokumento surašymą 2012 m. spalio 8 d. sumokėjo 1000 Lt (t. 2, b. l. 108), taip pat 2014 m. vasario 17 d. advokatui už atstovavimą ir dokumento surašymą sumokėjo dar 1000 Lt (t. 2, b. l. 107). Nustatyta, kad iš pradžių nukentėjusioji kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, tačiau pagal jos pareiškimą buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 7), dėl to ji 2012 m. pradėjo privataus kaltinimo procesą Šilutės rajono apylinkės teisme (t. 1, b. l. 56), tačiau vėliau, panaikinus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal L. S. pareiškimą, privataus kaltinimo byla buvo nutraukta ir procesas toliau buvo tęsiamas atliekant ikiteisminį tyrimą ir palaikant valstybinį kaltinimą Šilutės rajono apylinkės teisme. Taip pat nustatyta, kad L. S. viso proceso metu atstovavo advokatas T. Leščinskas, procesas privataus kaltinimo tvarka ir vėliau bylą nagrinėjant Šilutės rajono apylinkės teisme pagal valstybinį kaltinimą vyko dėl to paties įvykio – 2012 m. liepos 2 d. L. S. sužalojimo. Nustatyta, nukentėjusiosios atstovas surašė privataus kaltinimo skundą, bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka dalyvavo 5 teismo posėdžiuose, bylos nagrinėjimo metu palaikant valstybinį kaltinimą dalyvavo 3 teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, nukentėjusiosios prašomos priteisti 2000 Lt proceso išlaidos yra teisėtos ir pagrįstos, atitinka bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas, atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimus, todėl pagrįstai priteistos iš nuteistosios.

Nukentėjusiosios atstovas T. Leščinskas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 624552 ir prašė priteisti iš nuteistosios S. R. 400 Lt už atsiliepimo į S. R. apeliacinį skundą surašymą bei nukentėjusiosios atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal nuteistosios S. R., o ne pagal nukentėjusiosios L. S. apeliacinį skundą, nuteistosios apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl nukentėjusiajai priteistinos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiajai L. S. iš nuteistosios S. R. priteisti 400 Lt proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.