- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-16
- Bylos Nr.
- I1-1969-621/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02319-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- E. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. A. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – Atsakovas), 2000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2020-07-20 iki 2021-12-12 buvo laikomas Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjime (iki 2023-01-01 buvo Šiaulių tardymo izoliatorius, toliau – Šiaulių kalėjimas). Pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameroje esantys baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, todėl trukdė pareiškėjui laisvai judėti. Nebuvo užtikrinamas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, nebuvo galimybės laisvai judėti. Kameroje nebuvo įrengta iškvietimo mygtuko.
Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Taip pat atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 m. įsakymo Nr. V- 317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojusi suvestinė teisės akto redakcija nuo 2022 m. lapkričio 26 d. iki 2023 m. sausio 4 d.) 2.2 papunkčiu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Analogiška 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis, yra nustatyta ir LKT direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (aktualus nuo 2023 m. sausio 3 d.) 1.2.2 papunktyje.
Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2023 m. spalio 3 d. pažymoje Nr. SV-24-27340, nurodyta kuriose Šiaulių kalėjimo kamerose buvo laikomas Pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kamerose buvusių asmenų skaičius bei kamerų plotas. Kaip matyti iš minėtos pažymos, kameros Nr. 41 plotas yra 23,1 kv. m; kameros Nr. 43 plotas yra 18,33 kv. m; kameros Nr. 45 plotas yra 18,47 kv. m; kameros Nr. 50 plotas yra 18,66 kv. m, kameros Nr. 109 plotas yra 15,81 kv. m, tokiu būdu, net ir tuomet, kai kameroje vienu metu buvo laikomi penki asmenys (kameroje Nr. 109 - keturi asmenys), vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas sudarydavo ne mažiau 3,694 kv. m.
Vertinant tai, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, pažymėtina, kad aukščiau minėti teisės aktai reglamentuoja vienam asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą, tačiau teisės aktuose nėra nustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui kameroje skaičiavimo metodologija. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą, todėl sanitarinio mazgo plotas bei kameroje esančių baldų plotas yra įskaičiuotinas į bendrą vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2016 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-447-662/2017; 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. pažymoje Nr. 62/08-265 apie kamerose esančių baldų užimamą plotą bei Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelę Nr. 62/08-145, kurioje yra nurodytas sanitarinio mazgo užimamas plotas kameroje.
Anot Pareiškėjo, dėl Šiaulių kalėjime neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos, jis patyrė diskomfortą, orumo pažeminimą bei kitus nepatogumus. Šiaulių kalėjimo režiminio korpusas pastatytas 1911 m., o 2003 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau - NKPAĮ) 19 str. 2 d. 1 p., viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiama naikinti ar kitaip žaloti saugomo objekto vertingąsias savybes. Vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11 p., kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema, šių taisyklių 12.8 p. reglamentuoja, kad elektros instaliacija turi būti montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose. Tokiu būdu, kad tiesiant laidus iškvietimo sistemos įrengimui, būtina kirsti vagas mūro sienose.
Vadovaujantis NKPAĮ 19 str. 2 d. 1 p. bei atsižvelgiant į tai, kad pagal parengtą investicijų projektą Šiauliuose planuojama pastatyti naują kamerų tipo įkalinimo įstaigą, Šiaulių kalėjimo administracija ieško racionalaus sprendimo ir techninių galimybių iškvietimo sistemai įrengti. Pažymėtina, kol pareigūnų iškvietimo sistema neįrengta, Šiaulių kalėjime laikomiems asmenims užtikrinama galimybė, esant skubiam poreikiui, operatyviai kreiptis į pareigūnus, vykdančius įstaigoje laikomų asmenų priežiūrą. Tai įrodo, jog Šiaulių kalėjimo administracija vadovaujasi gero viešojo administravimo (atsakingo valdymo) principu, veikia atidžiai ir rūpestingai bei stengiasi mažinti neigiamą poveikį, galintį kilti įstaigoje laikomiems nuteistiesiems ir suimtiesiems dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos. Atkreipiame dėmesį, kad kartais būdintis pareigūnas negali nedelsiant prieiti prie kameros dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su priežiūros postuose vykdomomis funkcijomis. Tai nebūtinai išvengiama ir naudojantis iškvietimo sistema.
Visi Šiaulių kalėjimo pareigūnai santykiuose su nuteistaisiais (suimtaisiais), visada vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymu bei kitais teisės aktais, tiesiogiai reglamentuojančiais pareigūnų veiklą, griežtai laikosi Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis etikos kodekso, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-228 „Dėl Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis etikos kodekso patvirtinimo“ normų. Visi įstaigos pareigūnai griežtai laikosi įstatymų įtvirtinto lygiateisiškumo principo, užtikrinant asmenų lygybę prieš įstatymą, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, seksualinės orientacijos, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų ir kitų aplinkybių.
Pareiškėjas nagrinėjamo ginčo kontekste yra traktuojamas, kaip asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (suimtasis, laikomas laisvės atėmimo vietų įstaigoje). Atsižvelgiant į tai, tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste, t. y. laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, susijusi su laisvės apribojimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Šiuo atveju Šiaulių kalėjimo administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nenustatytini Atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Be to, Pareiškėjas neįrodė, kad jam tikrai buvo padaryta neturtinė žala, nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių įstaigos administracijos bei pareigūnų kaltę, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp kalėjimo administracijos veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, Pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad tikrai patyrė jo skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą bei kitokį gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas E. A. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 2000 Eur žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių kalėjime.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų įstaiga, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas suimtųjų laikymo laisvės atėmimo vietų įstaigoje sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnyba, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, todėl šiam reikalavimui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra tokį senaties terminą praleidęs, nes tik 2023-09-18 kreipėsi į teismą (spaudas ant voko). Todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos ir pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2020-07-20 iki 2020-09-18 atmestini, kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.
Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamosios kameros ploto
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (TAR, 2020-02-05, Nr. 2020-02567, galiojo iki 2021-10-01) 2.2. punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021-09-27 įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (TAR, 2021-09-27, Nr. 2021-20141, galiojo nuo 2021-10-01 iki 2023-01-05) 2.2. punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2020-09-19 iki 2021-12-12 Šiaulių kalėjime buvo laikomas kamerose Nr. Ū/B-1k. (plotas 39,16 kv. m.), Nr. 41 (plotas 17,92 kv. m.), Nr. KTP-2 (plotas 6,56 kv. m.), Nr. 3 (plotas 6,83 kv. m.), Nr. DI-1 (plotas 6,52 kv. m.), Nr. 105 (plotas 24,22 kv. m.). Iš byloje esančios 2023-10-03 pažymos Nr. SV-24-27340 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių kalėjime buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Teisės aktuose, reglamentuojančiuose minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui laisvės atėmimo vietų gyvenamojoje kameroje, nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. Būtent šiame EŽTT sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas konstatuoja, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.
Dėl pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo
Pareiškėjas nurodė, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo iškvietimo mygtuko. Šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas.
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Žin., 2009, Nr. 84-3564, galiojo iki 2020-12-22).
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11. punktas numato, kad kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema, tačiau taisyklių 2 punktas numato, kad šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais (TAR, 2020-12-21, Nr. 2020-28021, redakcija, galiojusi nuo 2020-12-22 iki 2022-07-06).
Atsakovas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, kad priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, konstatuotina, jog teisės aktai Šiaulių kalėjime numatė priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje (žr. 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-423-502/2023, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2018, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015 ir kt.). Tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginiai deklaratyvūs, todėl konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos nebuvimo.
Įvertinus paminėtas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo prašymas priteisti jam neturtinės 2000 Eur žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.