Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:

E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), nevedęs, nedirbantis, teistas:

1) 2007 m. gegužės 28 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. BK 92 straipsnio pagrindu bausmės vykdymas atidėtas 2 metams,

2) 2007 m. gegužės 30 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 mėnesiams. BK 92 straipsnio pagrindu bausmės vykdymas atidėtas 1 metams,

3) 2008 m. liepos 11 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams,

4) 2010 sausio 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

5) 2010 m. kovo 15 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams,

6) 2010 m. liepos 21 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams,

7) 2010 m. spalio 15 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams,

8) 2010 m. spalio 26 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 metams,

9) 2010 m. gruodžio 20 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 metams 10 mėnesių,

10) 2011 m. gegužės 30 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams 10 dienų, pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, BK 63 straipsnio 9 dalį paskirta subendrinta bausmė pagal 2010 m. spalio 15 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendį, 2010 m. gruodžio 20 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendį laisvės atėmimu 7 metams,

11) 2017 m. balandžio 14 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo 1 metams 4 mėnesiams,

12) 2019 m. sausio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį – areštu 30 parų,

13) 2020 m. sausio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams 10 dienų (neįsiteisėjęs),

14) 2020 m. kovo 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – areštu 45 paroms (neįsiteisėjęs),

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2018 m. lapkričio 23 d., 13.30 val. Vilniuje, Geležinkelio g. 6, ties Vilniaus geležinkelio stoties pastatu, atvirai, iš G. Š. rankų, pagrobė G. Š. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy A5“ – 475 Eur vertės, su dėklu – 10 Eur vertės ir 32 Gb talpos atminties kortele – 15 Eur vertės, bendrai pagrobė 500 eurų vertės turto.

Dėl šio kaltinimo E. V. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Kaltinimas padarius atvirąją vagystę E. V. buvo grindžiamas nukentėjusiojo G. Š. pareiškimu bei ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojo T. A. asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką rezultatais, t. y. tuo, kad jis neatpažino G. Š., apie kurį ikiteisminio tyrimo metu buvo davęs parodymus kaip apie asmenį, kuris pats paprašė E. V. parduoti jo telefoną už narkotines medžiagas.

Teisiamojo posėdžio metu E. V. kaltės nepripažino ir parodė, kad tą dieną atvyko į taborą su T. A. įsigyti narkotinių medžiagų. Ten nusipirko narkotikų, apie 5 čekius, suvartojo juos miškelyje. Miškelyje sutiko G., G. buvo su draugu V. A., jie taip pat pasiėmė sau narkotinių medžiagų ir jas suvartojo. Tuomet, kaip suprato, G. ir V. trūko narkotikų ir jie galvojo, kaip dar gauti. Kai jie ėjo į stotelę, G. nuėjo į priekį, o V. atsiliko šiek tiek ir paklausė, kaip dar galima paimti, jis (E. V.) pasakė, kad reikia pinigų. V. pasakė, kad jie neturi pinigų, bet yra G. telefonas, E. V. sutiko pabandyti. Tuomet V. davė telefoną, paėmė telefoną iš G., ištraukė, sako va, yra telefonas. G. tuo metu buvo apie 30 metrų atstumu nuo jų. Jam rodos, kad V. jau turėjo telefoną prie savęs, tai gal kažkur miške jau paėmė jį iš G. Kai parodė telefoną jam (E. V.), jis pamatė, kad telefonas įskilęs, ir pasakė, kad daug negaus. Pasiūlė V. eiti kartu, kad jam nereikėtų paskui jų ieškoti, bet V. pasakė, kad kažkuris iš jų turi susitikti su pussesere ar seserimi stotyje ir kažką paimti. G. jam iš viso nieko nesakė, jis tuo metu buvo stotelėje. Jis (E. V.) tuomet sakė V., jei negali laukti, tegu jo laukia stotyje prie „Narvesen“, jis atvažiuos ir viską atiduos. Matomai ir G. negalėjo laukti. Tada V. nuėjo į stotelę, o jis (E. V.) su T. apsisuko ir grįžo į taborą, ten abu pavaikščiojo apie 15 minučių, kol surado čigoną, kuriam reikėjo telefono ir kuris jį nupirko. T. tuo metu nuo jo buvo gal 20 metrų atstumu. Už telefoną davė ar 4, ar 5 čekius, juos įsidėjo į kišenę ir kartu su T. vėl ėjo per tą miškelį link Eišiškių sodų stotelės, autobusu nuvažiavo iki stoties. G. žinojo, kad telefonas bus parduotas, nes turbūt V. pasakė jam tai, nes kaip jis kitaip būtų telefoną paėmęs. Turbūt jie susitarė, kad trūksta narkotikų, bet galim parduoti telefoną ir galėsim įsigyti. Jie prie jo (E. V.) nesitarė, jis tiesiog taip logiškai mąsto. Telefonas buvo Samsung. G. negalėjo nei matyti, nei girdėti jo pokalbio su V., nes buvo per toli. Kaip G. sako, kad telefoną iš jo paėmė stotyje, tai tikrai netiesa. Jis prašė tyrėjos ikiteisminio tyrimo metu nustatyti paskutinę telefono buvimo vietą, bet tai daryti atsisakė. Nežino, ar G. su V. paėmė per mažai narkotinių medžiagų, ar kaip ten buvo, bet prie jo priėjo V. ir paklausė, kaip galima dar įsigyti narkotinių medžiagų. Prie „Narvesen“ kiosko jis stovėjo ir laukė apie 40-60 minučių, bet neatėjo nei V., nei G. V. telefono numerio neturėjo, o G. telefonas buvo su kortele, taigi, jiems paskambinti negalėjo, dar šiek tiek palaukė, tačiau nei vienas neatėjo, todėl jis išvažiavo savo reikalais.

Pripažįsta, kad G. jam telefoną davė, o jis telefoną pardavė, bet nepripažįsta to, kad viskas vyko stotyje, nes viskas vyko čigonų taboro prieigose. Po to laiko daugiau G. ir V. nematė. Juos pažįsta labai seniai, su V. buvo tuose pačiuose vaikų globos namuose, taip pat tuo laiku žinojo, kur gyveno G., todėl neturėjo jokių minčių atiminėti iš G. telefoną. Jų santykiai buvo geri, nebuvo susipykę, G. gerai pažįsta. Nežino, kodėl jis kreipėsi į policiją. Galbūt šeimoje buvo problemos, kiek žino, jis turi žmoną, turi vaikų, gal nesakė, kad buvo tabore, gal žmonai nesako, kad vartoja. Juk nepasakys žmonai, kad buvo čigonų tabore ar ten lankosi. Visą laiką su juo (E. V.) buvo T. A. Kai pardavinėjo telefoną, T. taip pat buvo kartu, bet šalia nestovėjo, netoliese buvo, gal 20 metrų atstumu. Turėjo parduoti telefoną už pinigus arba čekius, nebuvo nustatyta už kiek. Telefonas tuo metu buvo skilęs. Tabore už telefoną davė 4 ar 5 čekius. Tuomet jis atvažiavo į stotį. Čekių neperdavė nei G., nei V., viską pasiliko sau, suvartojo. Pripažįsta, kad paėmė telefoną ir jį pardavė. Nepripažįsta to, kad stotyje telefoną atėmė ir pabėgo. Dėl pardavimo su pačiu G. nekalbėjo, tik su V. Jis tabore pavaikščiojo gal 15-20 minučių ir iki stoties atvažiavo per 20 minučių, tai iš viso užtruko apie 40 minučių, bet stotyje jų nerado ir nesulaukė, nors laukė apie pusvalandį.

Su G. tabore bendravo, kalbėjo, kad galima paimti narkotinių medžiagų už tą telefoną. Tada jam parodė tą telefoną, G. pasakė, kad ar pagalvos, ar kažkaip panašiai. Po to jau V. jam parodė tą telefoną. Taip, su V. irgi apie tai kalbėjo, kad telefonas yra įskilęs ir nežino, kiek už jį galima paimti. Jis žinojo, kad telefonas įskilęs, nes G. prieš tai jį jam rodė. Kad viduje buvo telefono atminties, SIM kortelės, jis nežinojo, nežiūrėjo, kas jame yra. Kai tik atėjo į taborą, jam reikėjo kažkam paskambinti, G. jam davė savo telefoną ir jis iš jo paskambino, neatsimena, kiek kartų. Daug kas matė, kad jis skambino, T. turėjo matyti, V. irgi matė. Tuo metu savo telefoną turėjo, bet negalėjo paskambinti, nes neturėjo sąskaitoje pinigų. Nebuvo nustatyta, po kiek laiko stoty turi susitikti. V. patikino, kad jie tikrai ten lauks. Jis maždaug po valandos buvo stotyje. Jeigu tyrėja būtų nustačiusi paskutinę telefono buvimo vietą, ji būtų pamačiusi, kad telefonas paskutinį kartą buvo ne stotyje, o tabore.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis G. Š. parodė, kad nelabai ką pamena, bet telefono tikrai nebūtų davęs parduoti, kadangi dar po šiai dienai moka už jį, nes buvo pasiėmęs išsimokėtinai. Tą dieną tabore buvo, buvo išgėręs alkoholio ir pavartojęs narkotikų. Ką prisiminė, tą ir rašė pareiškime. Tą dieną buvo su V., bet ne visą laiką. Neatsimena, ar buvo vienas, kai stotyje iš jo pagrobė telefoną. Jo telefonas buvo Samsung A5. Jis telefono tikrai neduotų parduoti, nes dar iki dabar už jį moka. Atsimena, kad E. V. paprašė paskolinti telefoną paskambinti. Turbūt taip ir buvo, jeigu taip rašė (pareiškime). 2018 m. lapkričio 24 d. tiesą sakė, nes viską prisiminė. Jų santykiai su E. iki įvykio buvo normalūs. Pats tikrai neatiduotų jam telefono. Kaip žmogus gali atiduoti telefoną ir po to dar dvejus metus mokėti už jį. Jis į lombardą būtų nunešęs ir daugiau būtų gavęs. Jis telefono neatidavė. Negalėjo būti, kad labai apsvaigęs buvo, niekada neatiduotų savo daikto, už kurį dar turės mokėti. E. buvo su kažkokiu draugu. Tą draugą yra vienąkart matęs, turbūt tai buvo T. A. V. pažįsta daug metų. Nežino, ką E. su V. kalbėjo, bet su juo (G. Š.) niekas nekalbėjo apie telefono pardavimą. Neatsimena, ar telefonas buvo įskilęs. Tabore yra buvęs gal 5 kartus per gyvenimą. Anksčiau tokio panašaus įvykio nebuvo. Atsimena tą dieną, kai ryte vartojo narkotines medžiagas. Nebuvo tokio dalyko, kad su V. vartojo ir po to kalbėjo, kad jiems per mažai. Jam vieno čekio užtekdavo 3-4 kartams. Atsimena, kad ką paėmė su V., tą viską iškart suvartojo, V. kažkam davė dar čekį. Civilinį ieškinį palaiko, nes už telefoną dar moka. Dabar neatsimena, bet jeigu tada rašė, kad stotyje, reiškia, kad stotyje paėmė telefoną. Neatsimena, kur viskas buvo, kam jam meluoti, jeigu pasirašė, kad nemeluos. Davė telefoną paskambinti, bet ne parduoti. Kaip tiksliai buvo, neatsimena, bet davė tik paskambinti. Jeigu būtų davęs parduoti, tai bent kortelę būtų išsiėmęs. Su V. tuo metu bendravo, nebuvo su juo susipykęs, ir šiuo metu nėra susipykęs.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas T. A. parodė, kad pamena, kažkas buvo su telefonu, buvo priėjęs nukentėjusysis, prašė, kad pakeistų ar parduotų telefoną už narkotines medžiagas. Atrodo, jie paėmė telefoną ir po to nukentėjusysis kažkur dingo. Neatsimena, ar nukentėjusysis vienas buvo. Visi kartu nėjo parduoti to telefono, tik jis su E. Neatsimena, ar jie pardavė tą telefoną, ir kažkaip rodos atvykę į sutartą vietą jo nerado, kažkas panašaus buvo. Susitikti turėjo tabore. E. paprašė parodyti telefoną. Gali būti, kad ir stotyje turėjo susitikti, neatsimena. Nukentėjusysis neatvyko. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu geriau viską prisiminė. Tada labai vartojo narkotines medžiagas. Ne stotyje davė telefoną, o čigonų tabore.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. A. parodė, kad prie jo nebuvo įvykio su telefono perdavimu. Jis neėmė iš G. telefono ir neatidavė jo V. Negirdėjo tokių derybų dėl telefono pardavimo. Aplamai G. rodos neturėjo telefono, bent jam nerodė.

Kaltinamajam nupasakojus įvykio aplinkybes, liudytojas V. A. nurodė, kad neatsimena įvykio. Kažkokia kalba lyg ir buvo dėl narkotinių medžiagų ir kad susitiks stotyje, bet nesulaukė kažkaip stotyje. Jis buvo su G. Š. tabore. Š. davė telefoną V. Jis (liudytojas) stotyje E. laukė su G. Tabore jo nelaukė. Po to važiavo pas G. draugą į „Šanchajų“. G. sakė eis pareiškimą rašyti. Toks įvykis buvo vieną kartą. G. atidavė telefoną pats, nes jiems buvo mažoka narkotinių medžiagų. Nieko neatsimena, E. geriau prisimena. Nieko negirdėjo apie kažkokias derybas. Nebuvo su E. po to susitikęs, žino, kad G. parašė pareiškimą. Nieko nepasakojo, ką parašė, jis ir neklausė. Tiesiog buvo pinigų trūkumas, jis buvo tabore su G., galvojo kaip čia dar gauti narkotikų ir kaip tik va buvo E. Susitarė su juo, kad parduos telefoną ir nupirks narkotikų ir susitiks stotyje. Samsung telefonas. Neatsimena, ar sveikas buvo telefonas. Neatsimena, ar E. prašė paskambinti. Nieko neatsimena, atsimena, kad pats G. atidavė telefoną.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis E. V. parodė, kad G. Š. yra jo pažįstamas. 2018 m. lapkričio mėnesio 23 dieną, dienos metu, Vilniuje, Čigonų tabore, atsitiktinai sutiko G. Š. G. klausinėjo, kokiu būdu be pinigų pas čigonus paimti narkotikų. G. parodė jam savo telefoną. Telefono galinė pusė buvo skilusi. G. pasakė, kad telefoną įmanoma parduoti, tik reikės vaikščioti ir ieškoti pirkėjo. G. paprašė telefoną parduoti čigonams. Susitarė, kad po to, kai jis parduos G. telefoną, susitiks Vilniaus autobusų stotyje, prie „Narvesen“ kioskelio. G. telefoną pardavė čigonų tabore. Už telefoną davė keturis čekius narkotinių medžiagų. Paėmęs narkotikus, jis iš „Dilginės“ autobusų stotelės nuvažiavo į Vilniaus autobusų stotį, į planuotą susitikimą su G. Į sutartą vietą G. neatėjo. G. nesulaukęs, išvažiavo savo reikalais. Jis vartoja narkotines medžiagas. Narkologo įskaitoje nestovi. Psichiatro įskaitoje nestovi. Gailisi dėl padaryto, kaltę pripažįsta iš dalies.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas nukentėjusysis G. Š. parodė, kad 2018 m. lapkričio 23 d. apie 13.30 val. Vilniuje, Geležinkelio g. 6, sutiko pažįstamą E. V., apie 27 metų amžiaus. Jie lankė tą pačią mokyklą. Apie 10 - 15 metų jie nebendrauja. E. paprašė jo telefono, tik vienam skambučiui. Paėmęs telefoną į ranką, atsitraukė. O jam nusisukus, E. su telefonu nubėgo į kitą gatvės galą. Šaukė pastarajam, kad sustotų, bet šis nereagavo. Tokiu būdu E. pavogė jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy A5“, IMEI (duomenys neskelbtini), auksinės spalvos, 475 eurų vertės, su atverčiamu dirbtinės odos auksinės spalvos dėkliuku 10 eurų vertės ir 32 Gb talpos atminties kortele 15 eurų vertės. Telefone buvo įdėta UAB „Tele2“ paslaugos „Pildyk“ SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). SIM kortelę užblokavo, telefono ne. Iš bendrų pažįstamų, kurių duomenų pasakyti negali, sužinojo, kad E. narkomanas ir vagis, o jo telefoną pardavė čigonų viršutiniame tabore. Jam padaryta 500 eurų turtinė žala. Prašo pripažinti nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu. E. V. apie 170 cm ūgio, liekno kūno sudėjimo, plaukai tamsūs, trumpai kirpti, buvo užsidėjęs kepuraitę su snapeliu, juodos ir pilkos spalvų, su kažkokiu ženklu priekyje, apsirengęs mėlynos spalvos medžiagine striuke, su šviesiai pilkos spalvos sportinėmis kelnėmis, apsiavęs mėlynos spalvos sportbačius. E. V. deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) E. teistas. Jis pats gyvena (duomenys neskelbtini). Įvykio vietą pareigūnui nurodė tinklalapio „Maps.lt“ žemėlapyje (1 t., b. l. 22).

Papildomos apklausos metu G. Š. parodė, kad telefonas „Samsung Galaxy A5“ apdraustas nebuvo, todėl draudimo išmokos negavo. Prašo pripažinti civiliniu ieškovu ir išieškoti iš kaltininko E. V. padarytą turtinę žalą, kurią įvertino 500 Eur (1 t., b. l. 30).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas T. A. parodė, kad prieš porą mėnesių, per pietus, Vilniuje, čigonų viršutiniame tabore buvo su draugu E. V. Stovėjo lauke. Priėjęs nepažįstamas, virš 30 metų amžiaus, apie 175-180 cm ūgio tamsiaplaukis vyras pasiskundė, jog suvartojo narkotinių medžiagų, bet jų jam per mažai ir norėtų dar nupirkti, bet joms įgyti neturi pinigų. Vyras paklausė, ar pas čigonus galima už telefoną nupirkti narkotikų. E. paprašė parodyti turimą telefoną. Telefonas vietomis buvo skilęs, bet sutiko parduoti čigonams. Telefono markės neatsimena. Vyras pasakė skubantis ir negalįs laukti, o narkotinių medžiagų atvyks paimti į autobusų stotį. Jis kartu su E. nuėjo pas čigonus, kurie už telefoną davė jiems keturis čekius narkotinių medžiagų. Su E. nuvažiavo į Vilniaus autobusų stotį, prie „Narvesen“ kioskelio, perduoti vyriškiui narkotines medžiagas. Vyriškis į sutartą vietą neatvyko (1 t., b. l. 33).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad T. A. nurodė, kad atpažįsta vyriškį, kuris čigonų tabore atidavė jiems savo mobiliojo ryšio telefoną ir prašė nupirkti narkotikų, kad atpažino jį pagal veido bruožus. T. A. atpažino kitą asmenį, t.y. ne G. Š. (1 t., b.l. 37-38).

Akcinės bendrovės „Telia“ 2019 m. sausio 29 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad G. Š. jų bendrovėje 2018 m. balandžio 4 d. įsigijo telefoną „Samsung Galaxy A5“. Telefonas buvo apdraustas bendrovėje „Chubb European Group“ Švedijos filiale. Draudimo sutartis galiojo tik iki 2018-09-11. Klientas nei į draudimo bendrovę, nei į juos dėl draudimo išmokos nesikreipė.

Taigi, kaip matyti iš aptartų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kaltinamasis E. V. palaikė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigdamas, jog G. Š. telefono nepagrobė, telefonas jam buvo perduotas prašant jį parduoti už narkotines medžiagas. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog telefoną jam padavė pats G. Š., teisme – kad telefoną padavė V. A., kaip suprato, su G. Š. žinia. Taip pat kaltinamasis teismui iš pradžių nurodė, kad apie tai, jog telefonas įskilęs, pamatė tik jį gavęs iš V. A., vėliau jau teigė, jog tai pamatė anksčiau, kai pasiskolino iš G. Š. telefoną paskambinti. Vis tik kitoje dalyje jo parodymus iš esmės patvirtino apklausti liudytojai bei neneigė ir nukentėjusysis. T. y., kaip nurodė E. V., įvykio dieną jis kartu su T. A. buvo tabore, kur vartojo narkotines medžiagas, ten sutiko ir G. Š., kuris buvo su V. A., ir jie abu taip pat tabore vartojo narkotines medžiagas. Teismas pažymi, kad šių aplinkybių nukentėjusysis nenurodė ikiteisminio tyrimo metu, nors teismui pripažino tądien buvęs su V. A. tabore, vartojęs narkotines medžiagas, taip pat pripažino, jog buvo vartojęs ir alkoholio. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad tik prie stoties sutiko kaltinamąjį, kuris paprašė leisti pasinaudoti telefonu. Tai, kad nukentėjusysis, nors galimai bijodamas, nutylėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams tiek susitikimo tabore, tiek narkotinių medžiagų vartojimo faktą, sudaro pagrindą ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duotus parodymus vertinti kritiškai. Be to, pasak nukentėjusiojo, jis buvo pavartojęs alkoholio ir narkotinių medžiagų; o tai, teismo nuomone, galėjo įtakoti nukentėjusiojo suvokimą apie vykstančius įvykius, juolab įvertinus tai, kad nukentėjusysis net neprisiminė, ar jo telefonas buvo įskilęs, neatmetė tokios galimybės. Teisminio nagrinėjimo metu jis tvirtino nieko neprisimenantis, ir tik remdamasis tuo, jog už telefoną iki šiol moka įmokas, darė kategorišką išvadą, jog negalėjo pats perduoti telefono už narkotikus. Taip pat teigė, jog jam pakanka nedidelės dozės ir todėl negalėjo būti taip, kad pritrūktų narkotinių medžiagų; vėlgi, nors nurodė jokių aplinkybių neatsimenantis, tuo pačiu teigė, kad V. A. kažkam kitam dar davė dozę, kas esą patvirtina, jog narkotikų jie nepritrūko. Tačiau, net ir neakcentuojant nukentėjusiojo parodymų prieštaringumo, jo argumentus paneigia ne tik E. V., bet ir liudytojų T. A. ir V. A. parodymai. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, abu jokių konkrečių aplinkybių taip pat nenurodė, tačiau nurodė pamenantys, jog buvo įvykis, kai G. Š. prašė E. V. parduoti jo telefoną už narkotines medžiagas, kurių pritrūko. Iš tiesų asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu T. A. neatpažino G. Š., tačiau teismas pažymi, kaip nustatyta, jie anksčiau vienas kito nepažinojo, taigi akivaizdu, jog liudytojas galėjo klysti; dar daugiau, nukentėjusysis patvirtino, kad tabore E. V. buvo su kažkokiu draugu, galimai su T. A. Todėl aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojas neatpažino nukentėjusiojo, nėra reikšminga ir nepaneigia liudytojo T. A. parodymų teisingumo. Dėl V. A. parodymų, jog, priešingai E. V. parodymams, jis neprašė E. V. parduoti G. Š. telefoną, teismas pažymi, jog liudytojo parodymai vis tik labiau atitinka kaltinamojo parodymus, t. y. kad jie visi vienu metu buvo tabore, telefonas kaltinamajam buvo vienokiu ar kitokiu būdu perduotas tabore su tikslu įsigyti narkotinių medžiagų, o ne kaltinamojo pagrobtas stotyje.

Taigi byloje neabejotinai pasitvirtino tik tai, kad E. V. negrąžino G. Š. telefono ir neperdavė jam už telefoną narkotinių medžiagų ar kitokio atlygio. Kaltinamasis šių aplinkybių neneigia. Tačiau įrodymų, kad kaltinamasis nukentėjusiojo telefoną įgijo kokiu nors nusikalstamu būdu, byloje nenustatyta. Teismas neturi pagrindo nepritarti kaltinamojo argumentams, kad byloje nėra išreikalauti duomenys apie nukentėjusiojo telefono buvimo vietą, nors galimai kaltinamasis ir prašė išreikalauti šiuos duomenis. Tai neabejotinai galėtų padėti nustatyti, ar po buvimo tabore telefonas buvo atgabentas į stoties rajoną nukentėjusiojo nurodomu laiku. Toks kaltinamojo prašymas nėra užfiksuotas jo apklausoje ar kitame dokumente, tačiau pažymėtina, apklausos protokole nėra nurodyta ir tai, kad E. V. buvo su T. A., nors po kelių dienų po E. V. apklausos buvo apklaustas ir šis liudytojas, vadinasi, šį asmenį įvardijo arba nukentėjusysis, arba kaltinamasis. Kadangi nukentėjusysis T. A. nepažinojo, reiškia, jį nurodė kaltinamasis. Ši aplinkybė sudaro pagrindą manyti, kad bent jau kaltinamojo apklausos protokole nurodyti ne visi apklausos metu E. V. pateikti duomenys, todėl teismas negali daryti pagrįstos išvados, jog kaltinamojo parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs. Taip pat nėra ir kitų objektyvių duomenų, kuriais galima būtų grįsti ar atmesti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojų parodymus, kurie, akivaizdu, ne visi sutampa, yra subjektyvūs, o visų dalyvių veiksmai ir jų suvokimas įvykio metu galimai buvo įtakoti apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų: bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis, liudytojai ir nukentėjusysis pripažino, jog visi buvo pavartoję narkotinių medžiagų, tai atsiminė tam tikras aplinkybes, tai neatsiminė. Lygiai taip pat ir G. Š., kaip minėta, nurodė neatsimenantis, kaip buvo, išvadas dėl pagrobimo darė vadovaudamasis savo logika (kad negalėjo pats atiduoti telefono), ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė ne visas jam žinomas aplinkybes. Taigi, E. V. kaltė iš esmės grindžiama tik nukentėjusiojo parodymais, tačiau esant ir jų prieštaringumui nėra pagrindo juos laikyti teisingesniais ir vien jais vadovaujantis priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, remiantis in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, E. V. išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusysis neteko turto, kuris turi tam tikrą vertę, ir kaltinamasis už tą turtą niekaip neatsilygino, tačiau nenustačius kaltinamojo veikoje nusikalstamos veikos požymių, darytina išvada, kad tarp jų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir savo pažeistas teises nukentėjusysis gali atkurti reikšdamas ieškinį civilinio proceso tvarka.

E. V. paskirtos kardomosios priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuosprendžiui įsiteisėjus naikintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301- 302 straipsniu, 304 – 305 straipsniu, 307 straipsniu, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

E. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

G. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.