- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-15
- Bylos Nr.
- 1A-356-929/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-56051-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Paužaitė, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- E. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūras 3-ojo skyriaus prokurorės Irenos Pavliukevič apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. E. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2018 m. lapkričio 23 d., 13.30 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atvirai, iš G. Š. rankų, pagrobė G. Š. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy A5“ – 475 Eur vertės, su dėklu – 10 Eur vertės ir 32 Gb talpos atminties kortele – 15 Eur vertės, bendrai pagrobė 500 eurų vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti E. V. kaltu dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, paskirti jam 90 parų arešto bausmę ir pilnai tenkinti nukentėjusiojo G. Š. pareikštą 500 Eur civilinį ieškinį.
Šalies argumentai
3. Prokurorė skunde nurodo, kad išteisintasis savo kaltę iš dalies pripažino. Byloje neginčijamai nustatyta, kad E. V. paėmė nukentėjusiojo G. Š. mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A5“ su dėklu ir 32 GB talpos atminties kortele, tačiau telefono nukentėjusiajam negrąžino, jo vertės atitinkančios sumos jam nesumokėjo bei jokių daiktų ar paslaugų mainais nesuteikė. Šių aplinkybių neneigia ir pats išteisintasis. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog E. V. iš nukentėjusiojo telefoną įgijo kokiu nors nusikalstamu būdu, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Prokurorė sutinka, kad byloje nėra pakankamai tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių subjektyviuosius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau tiek teismų praktikoje, tiek įstatyme nėra draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį netiesioginiais įrodymais.
4. Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu E. V. paaiškino, jog telefoną jam padavė pats nukentėjusysis norėdamas, kad kaltinamasis mainais už jį nupirktų jam narkotinių medžiagų, tačiau teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad telefoną jam perdavė kartu su nukentėjusiuoju buvęs asmuo - V. A.. Šio asmens išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu net neminėjo. Pasak prokurorės, nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs dėl įvykio vietos, tačiau viso proceso metu jis buvo nuoseklius parodymus apie tai, kad jo telefoną, be jo sutikimo, paėmė E. V.. Išteisintajam yra parankiau nurodyti, kad dėl telefono pardavimo mainais už narkotines medžiagas su juo tarėsi ir telefoną jam perdavė ne pats nukentėjusysis, o kitas asmuo. Liudytojui T. A. taip pat yra palankiau laikytis šios versijos, kad išvengtų įtarimų dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką, todėl jo parodymus, kurie iš dalies patvirtina kaltinamojo parodymus, reikia vertinti kritiškai. Šis liudytojas taip pat keitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir, skirtingai, nei nurodė parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, teismo posėdžio metu jis atpažino G. Š. ir teigė, kad nukentėjusysis prašė parduoti savo telefoną už narkotines medžiagas. Atsižvelgiant į tai, skirtingai nei nurodoma nuosprendyje, liudytojo T. A. parodymai negali būti laikomi teisingais. Liudytojas V. A. nustatytas ir apklaustas tik teisminio nagrinėjimo metu. Teisiamojo posėdžio metu jis davė parodymus, kurie yra akivaizdžiai prieštaringi.
5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad išteisintojo versija, jog G. Š. pats savo noru perdavė 500 Eur vertės turtą, tačiau po to sutartoje vietoje ir laiku nepasirodė, kad gautų atlygį už neva perduotą telefoną, neįtikinama. Be to, aplinkybę, kad nukentėjusysis pats savo noru davė mobiliojo ryšio telefoną kaltinamajam netiesiogiai paneigia faktas, kad telefonas buvo paimtas kartu su jame buvusiomis kortelėmis (t. y. SIM kortele ir 32 GB atminties kortele). Nors kaltinamasis nurodo, kad SIM kortelė jam buvo reikalinga, nes reikėjo paskambinti, tačiau paimtame telefone liko ir atminties kortelė. Tai, kad nukentėjusysis pirko aptariamą telefoną išsimokėtinai ir vis dar moka periodines įmokas už jį, susilpnina versiją, kad telefoną jis perdavė savo noru. Apibendrinama prokurorė nurodo, kad kaltinamojo veiksmuose paimant nukentėjusiojo telefoną yra visi BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, prokurorės apeliacinio skundo motyvais, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad šių įrodymų nepakanka E. V. kaltei, padarius jam inkriminuotą BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsti.
7. E. V., kaip minėta, buvo kaltinamas tuo, kad (duomenys neskelbtini0, atvirai, iš G. Š. rankų, pagrobė nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A5“ su dėklu ir atminties kortele. Išteisintasis nurodė, kad nukentėjusiojo telefono nepagrobė, kadangi šis telefonas jam buvo perduotas prašant jį parduoti už narkotines medžiagas. Taigi, E. V. nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei duodamas parodymus teismo posėdyje, neneigė aplinkybių, kad bylai aktualiu laiku jis turėjo G. Š. telefoną ir jo nukentėjusiajam negrąžino, be to, neperdavė už telefoną narkotinių medžiagų ar kitokio atlygio. Prokurorės apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad dėl telefono perdavimo aplinkybių E. V. parodymai yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad telefoną jam padavė pats G. Š. (t. 1, b. l. 56), o apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje – kad telefoną padavė V. A., kaip suprato, su G. Š. žinia. Visgi, E. V. parodymų prieštaringumas dėl to, kokiu būdu jam buvo perduotas G. Š. telefonas, savaime nereiškia, kad išteisintojo parodymais apskritai negalima vadovautis. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, E. V. parodymus pirmosios instancijos teismas analizavo vertindamas jų nuoseklumą, logiškumą bei lygino su kitais byloje surinktais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių.
8. Nukentėjusysis G. Š., apklausiamas teismo posėdyje, nurodė, kad įvykio aplinkybių nelabai prisimena, nes tą dieną buvo romų tabore, buvo išgėręs alkoholio ir pavartojęs narkotikų. Tačiau savo telefono tikrai nebūtų atidavęs parduoti, nes jį buvo įsigijęs išsimokėtinai ir turėjo mokėti įmokas. Tokie nukentėjusiojo parodymai leidžia spręsti, kad kategorišką išvadą, jog telefonas iš jo buvo pagrobtas, jis darė iš esmės remdamasis tik tuo, kad už telefoną iki šiol moka įmokas. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. Š. nurodė, kad 2018 m. lapkričio 23 d. apie 13.30 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sutiko pažįstamą E. V., kuris paprašė jo telefono paskambinti. Paėmęs telefoną į ranką, atsitraukė, o jam nusisukus, E. V. su telefonu nubėgo į kitą gatvės galą (t. 1, b. l. 22). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir savo 2018 m. lapkričio 6 d. pareiškime (t. 1, b. l. 6).
9. Kaip matyti iš T. A. ir V. A. parodymų, šie liudytojai konkrečių aplinkybių taip pat nurodė neatsimenantys, tačiau patvirtino, kad buvo įvykis, kai G. Š. prašė E. V. parduoti jo telefoną tam, kad įsigyti narkotinių medžiagų, kurių pritrūko. Nors ikiteisminio tyrimo metu, atliekant atpažinimą iš fotonuotraukos, liudytojas T. A. neatpažino G. Š., tačiau ši aplinkybė nepaneigia minėto liudytojo parodymų teisingumo. T. A. ir G. Š. anksčiau vienas kito nepažinojo, todėl visiškai pateisinama, kad liudytojas, jį atpažindamas iš nuotraukų, galėjo klysti. Be to, pats nukentėjusysis patvirtino, kad tabore E. V. buvo su kažkokiu draugu, galimai su T. A.. Dėl liudytojo V. A. parodymų prieštaringumo pažymėtina, kad šis liudytojas iš esmės paneigė išteisintojo parodymus, kad jis (liudytojas) paėmė iš G. Š. telefoną ir perdavė E. V., tačiau patvirtino, kad „kažkokia kalba buvo dėl narkotinių medžiagų. G. Š. atidavė telefoną pats, nes jiems buvo mažoka narkotinių medžiagų“. Įvertinusi šio liudytojo parodymus bei sulyginusi juos su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad V. A. parodymai didesne dalimi patvirtina būtent E. V. parodymus, t. y. kad jie visi vienu metu buvo tabore, kur telefonas išteisintajam buvo vienokiu ar kitokiu būdu perduotas, turint tikslą įsigyti narkotinių medžiagų, o ne E. V. pagrobtas stotyje, kaip nurodė nukentėjusysis G. Š..
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje apklaustų asmenų parodymais nustatyta, jog E. V., kartu su T. A. buvo romų tabore, kur vartojo narkotines medžiagas, ten sutiko ir G. Š., kuris buvo su V. A., pastarieji taip pat vartojo narkotines medžiagas. Visgi, šių aplinkybių G. Š. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, ir tik apklausiamas teismo posėdyje pripažino, kad tą dieną buvo su V. A. tabore, kur vartojo narkotines medžiagas, taip pat nurodė, kad buvo vartojęs ir alkoholio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą abejoti ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duotų parodymų, apie tai, kad E. V. iš jo telefoną pagrobė stoties rajone, patikimumu. Be to, G. Š. apsvaigimas nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio taip pat neabejotinai turėjo reikšmės jo suvokimui apie vykstančius įvykius, gebėjimui šiuos įvykius įsiminti ir vėliau, apklausų metu, teisingai atpasakoti. Kaip minėta, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusysis nurodė neprisimenantis aplinkybių, net neprisiminė, ar jo telefonas buvo įskilęs, tačiau neatmetė tokios galimybės. Be to, kaip pagrįstai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, esant būtinybei patikrinti G. Š. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių nustatyti jo telefono buvimo vietą bylai aktualiu laiku.
11. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad byloje surinkta pakankamai netiesioginių įrodymų, kurie pagrindžia E. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, ir kuriais remiantis, anot prokurorės, galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Nagrinėjamu atveju, byloje surinktais duomenimis, kuriuos prokurorė siūlo pripažinti netiesioginiais įrodymais, nustatyti tarpiniai faktai nėra nuosekliai tarpusavyje susiję ir iš esmės nepagrindžia įrodinėtinų šios bylos aplinkybių. Byloje apklaustų išteisintojo E. V., nukentėjusiojo G. Š., liudytojų T. A. bei V. A. veiksmai ir jų suvokimas įvykio metu buvo nulemti apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų, todėl jų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir subjektyvūs, dalies reikšmingų aplinkybių tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai nurodė neatsimenantys.
12. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta kitų objektyvių duomenų, kuriais būtų galima patikrinti E. V. ar G. Š. iškeltas versijas, o išteisintojo kaltė iš esmės gali būti pagrįsta tik nukentėjusiojo parodymais. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nukentėjusysis pirko aptariamą telefoną išsimokėtinai ir vis dar moka periodines įmokas už jį, o tai sudaro pagrindą tikėti jo parodymais, kad jis negalėjo telefono perduoti savo noru. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie prokurorės argumentai nėra pakankami išteisintojo E. V. kaltei pagrįsti, nes, kaip minėta, nukentėjusiojo veiksmai ir elgesys įvykio metu buvo nulemti apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų. Vertindamas G. Š. parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, esant jų prieštaringumui, nėra pagrindo nukentėjusiojo parodymus laikyti teisingesniais ir vien jais vadovaujantis priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-232/2014, 2K-7-97-895/2019 ir kt.).
13. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl E. V. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Materialiosios teisės ar procesinių pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas ar keičiamas skundžiamas nuosprendis, nepadaryta, todėl prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūras 3-ojo skyriaus prokurorės Irenos Pavliukevič apeliacinį skundą atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.