Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-223-124/ 2013

Teisėja E. Kavaliauskienė Teisminio proceso Nr. 2-01-3-06929-2012-7

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 24 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Kooperatinės bendrovės „Jonas ir sūnūs“ ir atsakovo K. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5763-797/2012 pagal ieškovo Kooperatinės bendrovės „Jonas ir sūnūs“ ieškinį atsakovams Valstybės įmonei Turto bankas ir K. Š. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Panaikinti 2012 m. gruodžio 11 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5763-797/2012 ir priteisti iš VĮ Turto bankas visą ieškinio sumą 15 463,80 Lt bei visas bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliaciniai skundai atmestini.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas Kooperatinė bendrovė „Jonas ir sūnūs“ pareiškė ieškinį atsakovams, prašydamas taikyti solidarią atsakomybę ir iš atsakovų priteisti 15 463,80 Lt turtinę žalą, kurią patyrė dėl to, kad jis sumokėjo šią sumą įmonėms UAB „Audata“ ir UAB „Generolus dominus“, teismui pripažinus sandorį –bankrutavusios L. M. individualios įmonės bankroto byloje turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu ir priteisus šią sumą iš ieškovo.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, išanalizavusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą

Kaip matyti iš ieškovo ieškinio ir iš bylos medžiagos, ieškovas pareiškė ieškinį solidariems skolininkams-bankrutavusios ir išregistruotos iš registro L. M. įmonės kreditoriui VĮ Turto bankas ir pagal pavedimo sutartį administratoriaus pareigas atlikusiam atsakovui K. Š.. Apeliantai mano, kad teismas nepagrįstai netaikė civilinės atsakomybės VĮ Turto bankui, be to sumokėtos pirkėjams pagal teismo sprendimą lėšos turėjo būti priteistos iš kreditoriaus kaip be pagrindo gautos lėšos, nes sandoris dėl turto pardavimo buvo panaikintas. Taigi iš dalies ieškovo faktinis ieškinio pagrindas buvo siejamas su esą atsakovo VĮ Turto bankas pareiga grąžinti nepagrįstai įgytas lėšas. Byloje siekdamas teisinio rezultato, kad atsakovas be pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ar neturėjo gauti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju ieškovas tokių sąlygų neįrodė, nes jis pats teigė, jog lėšos šiam atsakovui buvo perduotos kreditorinio reikalavimo patenkinimui. Prievolei grąžinti be teisinio pagrindo atsirasti būtinos yra tik dvi sąlygos – turto įgijimo faktas bei faktas, kad turtas įgytas be teisinio pagrindo. Be pagrindo lėšų įgijimą ieškovas laiko pinigų perdavimo metu egzistavusio 2007 m. balandžio 25 d. turto pardavimo iš varžytinių sandorį, kaip pinigų pervedimo pagrindą, vėlesnį išnykimą (šio akto pripažinimą negaliojančiu, prijungta civ.byla Nr.2-790-772/2010,8 b. l).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 vasario 13 d. nutartyje civ. byla Nr. 3K-3-6/2012 konstatavo, jog šis sandoris yra niekinis. Niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, todėl 2007m. balandžio 25 d. turto pardavimo iš varžytinių akto panaikinimas negali būti pripažintas apeliantų nurodomu neteisėto turto įgijimo įrodymu ( CK 1.78 str. 1 d.).Ieškovas, pervesdamas pinigines lėšas kreditoriui, veikė savanoriškai, neįrodė atsakovo nesąžiningumo bei kad tas nesąžiningumas įtakojo ieškovo veiksmus dėl pinigų pervedimo, pardavus turtą, todėl pagal Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą šių pinigų iš atsakovo jis negalėtų išreikalauti. Pinigai už parduotą turtą VĮ Turto bankas buvo pervesti bankrutuojančios L. M. įmonės kreditorinių reikalavimų tenkinimui. Kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti teismo , lėšų pervedimo metu ši nutartis buvo galiojanti. Kaip patvirtina LITEKO duomenys , šis atsakovas turėjo reikalavimo teisę , kuri ir buvo iš dalies patenkinta(162 b.l.). Šis pagrindas neišnyko, todėl nėra pagrindo taikyti CK normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.237-6.241str).Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal šią įstatymo nuostatą yra svarbus praturtėjimo ar turto gavimo būdas – turtas pas kitą asmenį neturi atsirasti įstatymo ar sutarties pagrindu. Jeigu kitas asmuo praturtėja ar turtą gauna pagal įstatymą ar sutartį, toks asmuo negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar gavusiu turtą be pagrindo. Jeigu sutartis vėliau ir būtų nutraukta, tai šios sutarties nutraukimo pasekmės reglamentuotos CK 6.222 straipsnyje, t. y. taikoma restitucija. Šiuo atveju L. M. įmonė 2007-10-16 išregistruota iš registro, nebuvo pagrindo taikyti restituciją. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atsakovui VĮ Turto bankas pagal LR CK 6.237 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas Kooperatinė bendrovė „Jonas ir sūnūs“ ieškinyje rėmėsi ir kitu pagrindu, t.y. žalos padarymu. Panaikinus 2007-04-25 turto pardavimo iš varžytinių aktą , ieškovas pagal 2012 vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-6/2012 sumokėjo turto pirkėjams įmonėms UAB „Audata“ ir UAB „Generolus dominus“ 15 463,80 Lt lėšų, kurias sudarė žalos atlyginimas, bylinėjimosi išlaidos, palūkanos, bylinėjimosi išlaidos valstybei. Ieškovas nurodo, kad jam yra padaryta žala. Šiuo atveju ieškovas, pateikdamas ieškinį, sutapatino be teisinio pagrindo perduotą ir įgytą pinigų sumą su ieškovui atsiradusia žala, ir toks ieškinys iš esmės yra prieštaringas, nes žalos atlyginimas yra iš delikto ar sutarties kylanti prievolė, kuriai taikyti yra būtinos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, tarp jų ir žalos atsiradimo faktas, tuo tarpu prievolei grąžinti be teisinio pagrindo atsirasti būtinos yra tik dvi sąlygos – turto įgijimo faktas bei faktas, kad turtas įgytas be teisinio pagrindo.

Prašydamas priteisti šią žalą, ieškovas remiasi tuo, kad atsakovas VĮ Turto bankas, kaip vienintelis kreditorius, įpareigojo administratoriaus įgaliotą asmenį parduoti skolininko vardu registruotą turtą. Tą patį argumentą nurodo abu apeliantai. CK 6.246 straipsnio pirmoji dalis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos( neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 str. 1 d.). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimus), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu ( CK 6.247 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį atsakovui VĮ Turto bankas šiuo pagrindu, nes nebuvo įrodytos būtinosios atsakovo kaip skolininko civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliantai šio atsakovo kaltę grindžia tuo, kad vienintelis kreditorius kreditorių susirinkime priėmė neteisėtą nutarimą, kurį bankroto administratorius privalėjo vykdyti, skelbti varžytines dėl turto pardavimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-02-13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-508/2010 pasisakė , kad ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. Šių normų reikalavimai negali būti keičiami nei pavedimo sutartimi, nei konkrečiais kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Dėl to ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, kuria administratoriui pavedama vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus, negali būti aiškinama taip, kad administratorius yra besąlygiškai saistomas nutarimų net tada, kai jie pažeidžia teisės normas, kitų kreditorių (likusių mažumoje) ar skolininko teises. Nors ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatoje nesuformuluota teisės administratoriui skųsti teismui kreditorių susirinkimo (nutarimo) sprendimus, tačiau tai kyla iš administratoriaus, kaip specialaus bankroto teisės subjekto, turinčio specialią įstatymo jam suteiktą kompetenciją, teisinės padėties ir yra vienareikšmiškai pripažįstama teismų praktikoje. Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius - tokių pavedimų vykdyti. Be to, kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui. Tai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė ir nagrinėtoje byloje Nr.3K-3-6/2012.

Prieš priimant kreditoriui nutarimą atsakovas VĮ Turto bankas 2006-10-16 pavedė bankroto administratoriui pačiam kreiptis į kompetentingas institucijas raštu, aiškiai suformuluojant klausimus, kad būtų gauta atitinkama informacija , leidžianti toliau pardavinėti turtą, jį identifikuoti (82 b. l.). Šiame rašte jau buvo išreikštos abejonės tiek dėl nekilnojamo daikto egzistavimo, tiek dėl jos faktinės buvimo vietos. Pavedė gauti oficialius duomenis, leidžiančius identifikuoti vietą, kur yra nebaigtas statyti skolininko L. M. namas, o 2007 sausio 24 d. kreditorių susirinkimo nutarime įpareigojo administratoriaus įgaliotą asmenį išsiaiškinti aplinkybes dėl skolininkui priklausančio turto identifikavimo, tuo tikslu įpareigojo kreiptis į Vį Registrų centro Klaipėdos filialą (32 b. l.).Taigi netinkamai atlikęs jam kylančią pareigą, bankroto administratorius, vykdęs varžytines tik pagal registro duomenis, nors realiai nebuvo nepavyko nustatyti nei paties nekilnojamo daikto, nei tikslios vietos, kur galėjo būti šis daiktas, pardavė realiai neegzistuojantį daiktą. LAT 2012-02-13 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-6/2012 konstatavo bankroto administratoriaus kaltę netinkamai vykdžius bankroto administratoriui pavestas pareigas, dėl ko turto pardavimo sandoris buvo pripažintas niekiniu. Įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą, teismo paskirtas įmonės administratorius visiškai pakeičia įmonės vadovą, atlieka vienasmeniniam valdymo organui paskirtas funkcijas. Priimti galutinį sprendimą pardavinėti ar ne ginčo turtą, t.y. ar vykdyti 2007-01-24.kreditorių susirinkimo nutarimą turėjo spręsti pats administratorius, veikiantis įmonės vardu pagal įstatymą ir kaip nurodyta LAT nutartyse kreditorių susirinkimas negali įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, šis nėra besąlygiškai saistomas kreditorių susirinkimų nutarimų.

Taigi neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų-atsakovo VĮ Turto bankas kaltės dėl įvykdyto sandorio, atsiradusių pasekmių, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą šiam atsakovui , pareikštą dėl žalos atlyginimo (CPK 178 str.).

Apeliantas K. Š. apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad žalą padarė kreditorius VĮ Turto bankas, kuris priėmė nepagrįstą sprendimą parduoti turtą, be to šis atsakovas turėtų atlyginti patirtą žalą ir pagal CK 6.237 str. 1 dalį, grąžinti nepagrįstai įgytas lėšas, o ne perkelti atsakomybę silpniausiai grandžiai bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis dėl civilinės atsakomybės taikymo bankroto administratoriaus įgalioto asmens atžvilgiu, ieškovas pareiškė regresinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, ką numato ir pavedimo sutarties 4.4 p.(93 b. l.)(CK 6.280 str.). LAT 2012-02-13 nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-6/2012 konstatavo bankroto administratoriaus kaltę, kuriam yra taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, konstatavo jo netinkamą pareigų vykdymą bei esant visoms sąlygoms civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246-6.249 str.), kas yra taikytina ir bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atveju. Šioje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir nagrinėtoje byloje dalyvavusio atsakovo apelianto K. Š. atžvilgiu, kuris šias pareigas atliko pagal pavedimo sutartį (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Administratoriaus įgaliotas asmuo varžytines vykdė tik pagal registro duomenis, pats patvirtino žinojęs faktinę situaciją ir faktiškai pardavė tik įrašą apie nuosavybę. Kilus abejonėms dėl nekilnojamo daikto egzistavimo, dėl jo buvimo vietos, neatšaukė varžytinių, jas vykdė. Jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1d.).Taigi įgaliotinis atsakovas K. Š. netinkamai vykdė pareigas bankrote kaip įgalintas administruojančios įmonės asmuo, dėl ko bankroto procedūras vykdančiai įmonei atsirado žala, ieškovui sumokėjus LAT priteistas sumas nekilnojamo turto pirkėjams UAB Audata“ ir UAB „Generosus dominos“, už kurias jie nebuvo įgiję jokio turto, nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos fakto ir neteisėtų veiksmų, K. Š. netinkamai vykdant pareigas pagal pavedimo sutartį.

Nors apeliantas K. Š. nurodo, kad nepagrįstai tik jam, kaip silpniausiai grandžiai, buvo perkeltas žalos atlyginimas, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo ir paties įgaliotojo-ieškovo dalinę kaltę, sumažindamas iš atsakovo K. Š. priteistiną sumą(CK 6.284 str.4 d.,6.760 str.). Ieškovo vadovas pasirašė varžytinių aktą, nepatikrinęs visų faktinių aplinkybių, tinkamai nekontroliavo pavedimo sutarties vykdymo, perimdamas įmonę, privalėjo išsiaiškinti ir sudaryti viso perimamo turto sąrašą. Be to iš parduoto turto bankroto administratoriui buvo išmokėta ir dalis lėšų-4000 Lt.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus įvertino pagal CPK 185 str. reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas neteisingai aiškino ar taikė materialinės teisės normas, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliaciniai skundai netenkinami, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n utaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.