Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Loretai Ščerbakovienei, dalyvaujant ieškovo KB ,,Jonas ir sūnūs“ direktoriui J. G., ieškovo atstovui A. S., atsakovo VĮ Turto banko atstovui D. V., atsakovui K. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo KB ,,Jonas ir sūnūs“ ieškinį atsakovams VĮ Turto bankui ir K. Š. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo. Ieškovas grindžia reikalavimą tuo, kad už parduotą bankrutuojančios įmonės turtą gautos piniginės lėšos buvo pervestos į kreditoriaus VĮ Turto banko sąskaitą, o sandoris pripažintas teismo negaliojančiu, todėl tokios piniginės lėšos, gautos pagal šį sandorį, turėtų būti grąžintos solidariai abiejų atsakovų, nes žala buvo sąlygota vienintelio bankrutavusios įmonės kreditoriaus VĮ Turto banko 2007-06-22 (data yra 2007-01-24) kreditorių susirinkimo nutarimo, kurį įvykdė ieškovo įgaliotas asmuo atsakovas K. Š. pagal pavedimo sutartį.

Iš byloje esančio Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-14 sprendimo matyti, jog 2006-01-03 Klaipėdos apygardos teismas L. M. įmonei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi teismas skyrė kooperatinę bendrovę „Jonas ir sūnūs“. Bankroto procedūrą vykdė KB „Jonas ir sūnūs“ įgaliotas asmuo K. Š.. Vykdant bankroto procedūrą, likviduojant bankrutavusią įmonę, L. M. įmonės kreditorių susirinkime 2007-01-24 vienintelis kreditorius AB Turto bankas įpareigojo administratoriaus įgaliotą asmenį parduoti varžytynėse 2001-07-03 LRV nutarimo Nr. 831 nustatyta tvarka L. M. vardu registruotą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosioms varžytynėms nustatant 10 000 Lt kainą 32 b. l.). Varžytynės įvyko 2007 m. balandžio 25 d., kurias laimėjo ir nekilnojamąjį turtą įsigijo UAB „Audata“ ir UAB „Generolus dominus“ lygiomis dalimis už 21 500 Lt. Minėtu sprendimu teismas pripažino negaliojančiu 2007-04-25 viešųjų varžytynių aktą Nr. 1, kuriuo buvo parduotas bankrutavusios L. M. įmonės turtas - nebaigtas statyti gyvenamasis namas (baigtumas 19 proc.), kaina 21 500 Lt, esantis (duomenys neskelbtini) (19-31 b. l.).

Šiaulių apygardos teismas Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą panaikino. Aukščiausiasis teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2011-05-02 sprendimą ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-14 sprendimo dalį dėl nuostolių priteisimo panaikino ir dėl reikalavimo priėmė naują sprendimą - tenkino dalį reikalavimo ir priteisė iš atsakovo kooperatinės bendrijos „Jonas ir sūnūs“ ieškovų UAB „Audata“ ir UAB „Generolus dominus“ naudai po 5375 Lt žalai atlyginti, po 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą kiekvienam nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Priteisė iš ieškovo UAB „Audata“ 149,25 Lt, o UAB „Generolus dominus“ 199,13 sumokėto žyminio mokesčio ir UAB „Audata“ 1250 Lt, o UAB „Generolus dominus“ 1200 Lt atstovavimo išlaidų. Taip pat iš KB „Jonas ir sūnūs“ 105,24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Buvo konstatuota mišri administratoriaus ir pirkėjų kaltė, todėl ne visa suma buvo pirkėjams priteista (5-11 b. l.)

Vykdydamas Aukščiausiojo teismo nutartį, ieškovas 2012 m. vasario 22 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo UAB „Audata“ ir UAB „Generolus dominus“ priteistas sumas ir valstybei 105,24 Lt išlaidas, susijusiais su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 15 463,80 Lt, kurią ieškovas laiko žala ir prašo solidariai priteisti iš atsakovų (35-36 b. l.).

Atsakovui VĮ Turto bankui už turtą, parduotą varžytynėse, bankrutuojanti L. M. įmonė pervedė 24068,01 Lt (34 b. l.). Teismo sprendimu varžytynės buvo pripažintos negaliojančiomis (31 b. l.). Ieškovas pripažįsta, kad Aukščiausiasis teismas taikė mišrią kaltę, ir bankroto administratoriaus ir parduodamo varžytynėse turto pirkėjų, todėl ieškovas prašo priteisti ne visą pervestą sumą, o tiek, kiek pagal kasacinio teismo nutartį buvo priteista iš ieškovo.

Ieškovas atsakovo VĮ Turto banko civilinę atsakomybę kildina iš delikto bei teigia, kad atsakovas be pagrindo įgijo turtą, nes jis, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorius priėmė, ieškovo manymu, neteisėtą nutarimą – parduoti nekilnojamąjį turtą iš varžytynių, kurios yra pripažintos negaliojančiomis, o pinigai negrąžinti. Atsakovo K. Š. civilinę atsakomybę kildina iš pavedimo sutarties ir delikto, nes jis vykdė neteisėtą kreditoriaus nutarimą, jo neginčijo, pardavė realiai neegzistuojantį turtą, neišsiaiškinęs išsamiai duomenų apie turtą.

Dėl atsakovo VĮ Turto banko atsakomybės. Į ieškinį atsakovas atsikerta ir nurodo, jog ieškovas neįrodo civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, jis neatliko neteisėtų veiksmų, nes kreditorių susirinkimo nutarimo - parduoti bankrutuojančios įmonės turtą - priėmimas nėra neteisėti veiksmai.

Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-3-6-2012 (prijungta civ. byla) dėl kreditoriaus susirinkimo nutarimo išaiškino, kad administratorius nėra besąlygiškai saistomas kreditorių susirinkimo nutarimų (10 b. l.). Be to, dar prieš nutarimo priėmimą kreditorius VĮ Turto bankas 2006-10-16 pažymoje (82 b. l.) buvo nurodęs administratoriaus įgaliotam asmeniui gauti išsamius duomenis apie turtą, kas leistų identifikuoti turtą. Toks pat nurodymas buvo nustatytas ir 2007-01-24 kreditorių susirinkimo protokole Nr. 4, kuriame nutarta: įpareigoti administratoriaus įgaliotą asmenį kreiptis į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo dėl išsamios informacijos apie L. M. vardu registruotą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau kaip jau yra nustatyta galiojančiuose teismo sprendimuose, administratorius ir jo įgaliotas asmuo šios pareigos tinkamai neįvykdė, dėl ko buvo paskelbtos varžytynės dėl realiai neegzistuojančio turto ir jis buvo parduotas (8 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo VĮ Turto banko nesieja teisiniai santykiai nei su turto pirkėjais, nei su ieškovu, nes pinigai už parduotą turtą pervesti iš bankrutuojančios L. M. įmonės tuo metu AB Turto bankui, nurodant paskirtį – kreditorinių reikalavimų tenkinimas. Šis sandoris teisėtas, jis nepripažintas negaliojančiu, kreditorius turėjo ir turi reikalavimo teisę, kuri ir buvo tenkinta. Varžytynės yra pripažintos negaliojančiomis, konstatuojant būtent bankroto administratoriaus ir pirkėjų kaltę.

Ieškovui neįrodžius civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, neįrodžius be pagrindo įgijus turtą ieškovo sąskaita, taip pat ir nepagrįsto praturtėjimo ieškovo sąskaita, šis atsakovas nėra atsakingas už ieškovui padarytą žalą (CK 6.245, 6.237, 6.242 str. 3 d.).

Ieškovas reikalauja priteisti solidariai iš abiejų atsakovų žalos atlyginimą pagal Civilinio kodekso 6.265 str., kuris nustato, kad jeigu asmuo, vykdydamas kito asmens, kuris nėra jo darbdavys, duotą nurodymą, padaro žalos, tai abu šie asmenys atsako solidariai. Šiuo atveju atsakovas VĮ Turto bankas priėmė nutarimą parduoti turtą iš varžytynių, šis nutarimas nėra nuginčytas, nėra pripažintas neteisėtu, o Aukščiausiojo teismo yra konstatuota, jog administratorius nėra saistomas kreditorių susirinkimo nutarimų, turi veikti pagal Įmonių bankroto įstatymą, administratorius yra valdantis, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą, bankuose esamas lėšas ir jomis disponuojantis, privalantis užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovaujantis įmonės ūkinei komercinei veiklai, privalantis ginti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, organizuojantis ir vykdantis visus būtinus bankroto procedūros darbus (Įmonių bankroto įstatymo 11 str.) . Šiuo atveju nenustačius atsakovo VĮ Turto banko buvus neteisėto nurodymo, nes buvo nurodyta bankroto administratoriui pareiga išsiaiškinti ir identifikuoti turtą, todėl netaikytina ir CK 6.265 str. 1 d. ir šio atsakovo atveju ieškinys atmestinas (CPK 178, 185 str.).

Dėl atsakovo K. Š. civilinės atsakomybės. Iš byloje esančios pavedimo sutarties matyti, jog 2006-01-06 ieškovas su atsakovu K. Š. sudarė pavedimo sutartį vykdyti bankrutuojančių, likviduojamų įmonių procedūras, nustatytas įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose. Iš byloje (ir prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-790-772/2010) esančių dokumentų matyti, jog atsakovas K. Š. organizavo kreditorių susirinkimą, kuris vyko 2006-09-13 ir jame buvo svarstomas bankrutuojančios L. M. įmonės turto pardavimas. Buvo nutarta, įvertinus turtą, jį pasiūlyti pirkti žemės savininkui, o nesutikus pirkti – kreiptis į apygardos teismą dėl dalies pastato nuosavybės nustatymo (civ. byla Nr. 2-790-772/2010 1 t. 124-125 b. l.). 2007-01-24 buvo priimtas kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 4, kuriame nutarta: įpareigoti administratoriaus įgaliotą asmenį kreiptis į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo dėl išsamios informacijos apie L. M. vardu registruotą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) ir parduoti varžytynėse 2001-07-03 LRV nutarimo Nr. 831 nustatyta tvarka L. M. vardu registruotą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, nustatant kainą 10 000 Lt, įpareigojant administratorių organizuoti turto pardavimo varžytynes, paskelbiant ,,Valstybės žinios“ (prijungtos bylos 1 t. 126 b. l.). Varžytynės įvyko 2007-04-25, pirkėjai sumokėjo pinigus (prijungtos bylos 1 t. 8 b. l.). 2010-10-14 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu 2007-04-25 viešųjų varžytynių aktas Nr. 1 pripažintas negaliojančiu. Teismo sprendime nustatyta, jog atsakovo įgaliotas asmuo vykdydamas 2007-01-24 kreditorių susirinkimo sprendimą (protokolas Nr. 4) (b.l.67), 2007-04-25 organizavo viešąsias varžytynes, kuriose buvo parduotas pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), baigtumas 19 procentų. VĮ Registrų centras Klaipėdos filialas 2007-07-16 sprendimu atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į viešosiose varžytynėse įsigytą nekilnojamąjį daiktą, kadangi toks objektas iš vis neegzistuoja. Teismas konstatavo, kad turto pirkėjai faktiškai neįsigijo viešosiose varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto, ką patvirtino Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prijungtos bylos 1 t, 21-26 b. l.). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog bankroto administratorius, organizuodamas skolininkui priklausančio daikto pirkimo pardavimo varžytynes, turėjo įsitikinti ir patvirtinti pastarojo nuosavybės teisę į parduodamą daiktą. Sprendė, kad neužtenka remtis vien duomenimis iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko. Bankroto administratorius privalėjo įsitikinti ar parduodamas nekilnojamasis daiktas realiai egzistuoja. Administratorius varžytynių dalyviams turėjo garantuoti, kad parduodamas daiktas yra laisvas, o byloje nustatyta, kad skolininkui L. M. nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis daiktas buvo ne jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Taip pat nustatyta, kad ši aplinkybė taip pat buvo žinoma ir administratoriui bei jo vykdytojui K. Š. (29 b. l.) ir teismas sprendė, kad bankroto administratorius neįvykdė visų įstatymo keliamų reikalavimų.

Atsakovas K. Š. atsikerta ir nurodo, jog jis vykdė kreditoriaus VĮ Turto banko nutarimą parduoti nekilnojamąjį turtą, todėl nėra atsakingas už žalą, atsiradusią ieškovui. Tačiau Aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs bylą, taip pat konstatavo, jog varžytynės buvo vykdomos tik pagal registro duomenis, nors realiai nepavyko nustatyti nei paties nekilnojamojo daikto, nei tikslios vietos, kur buvo ar galėjo būti šis daiktas. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimu nustatyta, kad varžytynes vykdęs K. Š. patvirtino, jog žinojo faktinę situaciją ir varžytynių metu faktiškai pardavė tik įrašą apie nuosavybę. Dar iki varžytynių AB Turto banko 2006 m. spalio 16 d. pažymoje buvo nurodomos abejonės dėl realios daikto vietos, paties daikto. Dėl to tokie veiksmai, kai kilus abejonių tiek dėl nekilnojamojo daikto egzistavimo, tiek dėl jo faktinės buvimo vietos, administratorius vykdo varžytynes, iš kurių negali kilti teisėtų padarinių, negali būti pripažįstami atitinkančiais tiek Civilinio kodekso normų reikalavimų, tiek bankroto administratoriaus tinkamai įvykdytos pareigos veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai. Aukščiausiasis teismas nustatė civilinės atsakomybės sąlygas ir konstatavo, kad paties bankroto administratoriaus veiksmuose yra kaltės. Bankroto administratorius teismo posėdyje pripažino, jog prieš pat varžytynes informavo varžytynių dalyvius, kad parduodamas ne tas turtas, kuris nurodytas ,,Informacinių pranešimų“ skelbime dėl vyksiančių varžytynių, tačiau varžytynių neatšaukė. Tokių veiksmų negalima pripažinti tinkamai atlikta pareiga.

Aukščiausiojo teismo nutartyje taip pat konstatuota, jog administratorius nėra besąlygiškai saistomas kreditorių susirinkimo nutarimų, t. y. kreditorių susirinkimas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti; kreditorių susirinkimas neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri jam priskirta. Netinkamai atlikęs jam kylančią pareigą, bankroto administratorius negali remtis kreditorių susirinkimo nurodymu atlikti tam tikrą veiksmą (5-11 b. l.).

Ieškinys atsakovui K. Š. pareikštas regreso teise, kad žalą ieškovui padarė atsakovas, netinkamai vykdydamas ar nevykdydamas pavedimo sutarties, kurios 4.4 punktas numato, kad teismui nustačius, jog dėl įgaliotinio (K. Š.) kaltės įgaliotojas (ieškovas) patyrė nuostolį, įgaliotinis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 6.280 str.). Tiek bankroto administratoriaus, tiek įgalioto asmens K. Š. neteisėti veiksmai nustatyti įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose dokumentuose, atsakovui K. Š. netinkamai vykdant pavedimo sutartį, abiems žinant realiai, jog turtas neegzistuoja, bet varžytynių neatšaukus, leidžia teismui spręsti, jog tiek ieškovo, tiek ir atsakovo K. Š. veiksmai sudarė sąlygas žalai atsirasti (CK 6.248 str. 4 d.). Civilinio kodekso 6.761 str. 1 d. numato, jog įgaliotojas privalo bendradarbiauti su įgaliotoju, kai šis vykdo pavedimą. Civilinio kodekso 6.760 str. nustatyta įgaliotinio pareiga informuoti įgaliotoją apie pavedimo vykdymą. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatyta, jog abiems buvo žinoma apie tai, kad realiai parduodamo turto nėra, bet varžytynės nebuvo atšauktos, todėl teismas sprendžia, jog ne tik atsakovas K. Š. atsakingas už susidariusią žalą, bet ir paties ieškovo veiksmai sudarė sąlygas žalai atsirasti, todėl iš atsakovo K. Š. priteistinas žalos atlyginimas pusę reikalaujamos sumos (CPK 178, 185 str., CK 6.245, 6.256 str., 6.280 str., 6.248 str. 4 d., 6.760, 6.761 str.).

Iš visų įrodymų visumos teismas sprendžia, jog ieškinys tenkintinas iš dalies, konstatavus ir paties ieškovo kaltę (CPK 178, 185 str., CK 6.248 str.).

Kadangi ieškinys tenkintinas iš dalies, o ieškovas buvo sumokėjęs 467 Lt žyminį mokestį, todėl iš atsakovo K. Š. ieškovui priteistinos 232 Lt bylinėjimosi išlaidos, o valstybei iš ieškovo ir atsakovo K. Š. po 12,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80, 83, 88, 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 - 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo K. Š. ieškovui kooperatinei bendrovei ,,Jonas ir sūnūs“ 7731,90 Lt (septynis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt vieną litą, 90 centų) žalos atlyginimą ir 232 Lt (du šimtus trisdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo K. Š. ir ieškovo kooperatinės bendrovės ,,Jonas ir sūnūs“ po 12,85 Lt (dvylika litų, 85 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant skundą Šiaulių miesto apylinkės teisme.