Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad konfliktas (duomenys neskelbtini) negali būti laikomas lokalizuotu, t. y. vykstančiu tik fronto linijoje, kadangi visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksta smurtas. Net tos teritorijos, kurios Migracijos departamento buvo įvardintos kaip turinčios žemą smurto lygį, nuolat patiria atakas, nukreiptas būtent į civilius ir civilių infrastruktūrą, todėl konfliktas Migracijos departamento turėjo būti vertinamas kaip plačiai paplitęs, o ne lokalizuotas. Pareiškėjas vertino, jog nepagrįsta Migracijos departamento pozicija, kad jis gali grįžti ir įsikurti (duomenys neskelbtini).

6. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausima?, nepakankamai išnagrinėjo jo individualia? situacija?, nenustatė visu? aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotina? išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių neatitinka papildomos apsaugos kriterijų.

10. Atsakovas akcentavo, kad aplinkybė, jog laikinosios apsaugos laikotarpis (duomenys neskelbtini) pratęstas iki 2026 m. kovo 4 d., nėra pagrindas pripažinti ginčijamą Sprendimą nepagrįstu, nes juo nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo / grąžinimo klausimas. Pasak atsakovo, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas 2024 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. 24S245213 (toliau – ir 2024 m. lapkričio 3 d. sprendimas) dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kuriame nustatyta, jog nėra Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į jo kilmės valstybę, tačiau pastarasis sprendimas apskųstas administracinėje byloje (duomenys neskelbtini).

11. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas nei skunde, nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nepateikė duomenų, kodėl jis negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, o ginčijamame Sprendime, atlikus išsamų aplinkybių vertinimą dėl galimybės pasinaudoti vidaus persikėlimo alternatyva, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios neleistų pareiškėjui pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, todėl, atsakovo nuomone, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas.

II.

15. Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes (žr. šios nutarties 13.1–13.2, 13.5, 13.7, 13.9 ir 13.13 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, jog negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes visoje jos teritorijoje vyksta kariniai veiksmai, kurie kelia grėsmę jo gyvybei, tačiau, vadovaujantis 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VII, (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, turi teisę būti perkelti šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Teismas nurodė, kad įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Be to, teismas akcentavo, kad nuo 2015 m. Europos Taryba (duomenys neskelbtini) vykdo projektus, skirtus šalies viduje perkeltiesiems asmenims remti, o nuo 2019 m. – projektus, susijusius su socialinių teisių apsauga.

17. Teismas, įvertinęs, kad (duomenys neskelbtini), padedama užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų teikiamos finansinės ir karinės paramos, vykdo (duomenys neskelbtini) teritorijos gynybą, įskaitant (duomenys neskelbtini) regioną, bei kryptingai siekia patraukti asmenis, atsakingus už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui vykdžiusius asmenis (duomenys neskelbtini) teritorijoje, sprendė, kad (duomenys neskelbtini) institucijos užtikrina ilgalaikę ir efektyvią apsaugą nuo persekiotojo (duomenys neskelbtini) regione. Remdamasis (duomenys neskelbtini) srities administracijos pateiktais 2022 m. lapkričio 14 d. duomenimis, teismas pažymėjo, kad į (duomenys neskelbtini) regioną buvo persikėlę daugiau nei 75 000 (duomenys neskelbtini) pabėgėlių ((duomenys neskelbtini) regiono populiacija 2022 m. duomenimis siekė apie 1,02 mln. gyventojų) – taigi, apie 13–14 proc. (duomenys neskelbtini) regiono gyventojų sudarė viduje valstybės persikėlę (duomenys neskelbtini) pabėgėliai, kurių didžioji dalis įsikūrė pasienio su (duomenys neskelbtini) gyvenvietėse, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), mažesnė dalis – (duomenys neskelbtini) srities administraciniame centre – (duomenys neskelbtini), o naujausiais 2024 m. spalio mėnesio duomenimis (duomenys neskelbtini) regione yra apie 45 000 viduje valstybės persikėlusių karo pabėgėlių.

19. Teismas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) regione yra vystomi nevyriausybinių organizacijų, privačių subjektų projektai, kuriais siekiama suteikti būtiniausią pagalbą valstybės viduje persikėlusiems (duomenys neskelbtini) pabėgėliams, t. y. finansų organizacija (duomenys neskelbtini) prisideda prie finansinės ir techninės pagalbos projektų (duomenys neskelbtini), taip pat ir (duomenys neskelbtini) mieste ((duomenys neskelbtini) regione), be to, įgyvendinami laikino būsto projektai (duomenys neskelbtini), skirti (duomenys neskelbtini) viduje persikėlusiems pabėgėliams, Europos Tarybos remiama nevyriausybinė organizacija (duomenys neskelbtini), suteikianti pagalbą (duomenys neskelbtini) viduje persikėlusiems tautinių mažumų atstovams integruotis (duomenys neskelbtini) miesto bendruomenėje, o ne pelno siekianti organizacija (duomenys neskelbtini) teikia finansinę paramą į vakarų (duomenys neskelbtini) regionus persikėlusiems (duomenys neskelbtini) karo pabėgėliams. Be kita ko, (duomenys neskelbtini) regione veikia ir daugiau įvairią pagalbą karo pabėgėliams teikiančių nevyriausybinių organizacijų, taip pat privačių subjektų iniciatyvų, kuriomis siekiama padėti gausiai valstybės viduje persikėlusiai piliečių bendruomenei.

24. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis buvo nustatyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei bei valstybės tvarkai, o tokią aplinkybę patvirtina Policijos departamento Išvada, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo teistas. Teismas akcentavo, kad aptariama išvada patvirtina Migracijos departamento išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės visuomenei, jog jis (duomenys neskelbtini) buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 186 (plėšimas), 296 (chuliganizmas) ir 198 (turto, kuris žinomai gautas iš nusikalstamos veikos, įsigijimas arba pardavimas) straipsniuose. Teismas nurodė, kad iš Direktyvoje 2011/95/ES pateikto teisinio reguliavimo matyti, jog prieglobstis asmeniui nėra suteikiamas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą ne prieglobsčio šalyje prieš pripažįstant jį pabėgėliu. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo atlikta nusikalstama veika atitinka Direktyvoje 2011/95/ES nurodytus kriterijus, dėl kurių trečiųjų šalių piliečiams negali būti suteiktas prieglobstis Europos Sąjungos valstybėse. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui, atsižvelgiant į jo atliktos nusikalstamos veikos mastą, pagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

25. Įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą bei neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Teismas vertino, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, taip pat Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl teismas darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą.

III.

31. Pareiškėjas akcentuoja, kad Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo sprendimų atsisakyti pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (2024 m. spalio 3 d. sprendimas), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti bei apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (2024 m. spalio 7 d. sprendimas) ir išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (2024 m. lapkričio 3 d. sprendimas). Pareiškėjo vertinimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu kaip vieną iš esminių motyvų, kodėl jam, nepaisant to, kad jis atitinka Įstatymo 87 straipsnyje numatytus papildomos apsaugos kriterijus, negali būti suteikiama tarptautinė apsauga Lietuvos Respublikoje, nurodė jo nusikalstamą veiką, kuri lėmė Policijos Išvados apie pareiškėjo grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenėje priėmimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo sustabdyti administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimą iki tol, kol nebus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra nagrinėjamas pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir nusikalstamos veikos ryšys su pareiškėjo tariama grėsme viešajai tvarkai ir visuomenei.

34. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir akcentuoja, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija ginčijamo Sprendimo dalies dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo.

37. Atsakovas tvirtina, kad įvertino tris būtinus kriterijus, kurie turi būti tenkinti kumuliatyviai, t. y. šalies dalis yra saugi prieglobsčio prašytojui; prieglobsčio prašytojas gali patekti į šią šalies dalį; galima pagrįstai manyti, kad prieglobsčio prašytojas joje apsigyvens. Atsakovas nurodo, kad, įvertinus (duomenys neskelbtini) regiono saugumą, remiantis nevyriausybinės organizacijos Ginkluotų konfliktų vietų ir įvykių duomenų projekto (ACLED) duomenimis bei atsižvelgiant į tai, kad minėtas regionas de jure (teisiškai) ir de facto (faktiškai) yra kontroliuojamas (duomenys neskelbtini), pareiškėjo baimė patirti persekiojimą ar didelę žalą (duomenys neskelbtini) regione nėra pagrįsta. Be to, (duomenys neskelbtini) valstybė nori ir gali užtikrinti efektyvią ir ilgalaikę savo piliečių apsaugą (duomenys neskelbtini) regione. Atsakovas akcentuoja, kad nustatyta, jog pareiškėjas gali saugiai ir teisėtai nuvykti iki (duomenys neskelbtini) regiono ir nėra viešai prieinamos informacijos, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurie persikelia šalies viduje, būtų draudžiama ar būtų ribojamas patekimas į (duomenys neskelbtini) teritoriją. Pasak atsakovo, vertinant trečiąjį kriterijų buvo atsižvelgta į (duomenys neskelbtini) srities administracijos pateiktus duomenis, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos ataskaitą bei Socialinės politikos ministerijos 2025 m. sausio 14 d. pranešimą dėl perkeltų asmenų išduodamų lėšų. Taigi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas yra jauno ir darbingo amžiaus vyras, neturintis sveikatos nusiskundimų, nėra vedęs bei neturi vaikų, kuriuos reikėtų išlaikyti, yra įgijęs suvirintojo, inžinieriaus, elektriko specialybes ir į kitas ginčijame Sprendime nurodytas aplinkybes, atsakovas tvirtina, jog pareiškėjas gebės užsitikrinti būtiniausius savo poreikius, o jo individuali situacija tenkina visus tris kumuliatyvius kriterijus ir jis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

40. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo atmestas ne dėl grėsmės viešajai tvarkai, o todėl, kad nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, taip pat dėl to, jog įvertinus vidinio persikėlimo alternatyvą kilmės valstybėje buvo nustatyta, kad pareiškėjas turi galimybę persikelti į saugų (duomenys neskelbtini) regioną, kuriame beatodairiškas smurtas vyksta itin žemu lygmeniu, todėl pareiškėjui nekyla reali grėsmė. Atsakovo teigimu, Policijos departamento Išvada dėl grėsmės viešajai tvarkai ginčijame Sprendime minima tik išsiuntimo ir draudimo atvykti kontekste, t. y., kad dėl šių dalykų yra priimti atskiri sprendimai remiantis minėta Išvada. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nori sustabdyti bylą ne dėl to, jog būtina išsiaiškinti kokią nors ginčijamo Sprendimo esminę dalį, o todėl, nes, priėmus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, jis netenka galimybės teisėtai likti Lietuvos Respublikoje, o sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę vykdytinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

42. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.

43. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino galimybę pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą, mano, kad ši administracinė byla stabdytina, kol bus išnagrinėta kita administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje bus vertinamos svarbios šiai bylai aplinkybės.

44. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

45. Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti.

46. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

48. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

49. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

50. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija ginčijamo Sprendimo dalies dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo. Todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako. Tačiau pareiškėjas nesutinka, kad jam kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) negresia pavojus gyvybei ir sveikatai dėl karo veiksmų, mano, kad nėra galimybės (duomenys neskelbtini) teritorijoje saugiai persikelti. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pats pareiškėjas iš esmės kelia klausimą, ar (duomenys neskelbtini) valstybėje yra teritorijų, kuriose pareiškėjas jaustųsi saugus, o jo anksčiau padarytų nusikalstamų veikų vertinimas šiai administracinei bylai nėra aktualus. Vadinasi, pareiškėjo prašymas stabdyti šią administracinę bylą tol, kol bus išnagrinėta kita administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje turėtų būti vertinamas pareiškėjo pavojingumas viešajai tvarkai ir valstybės saugumui, netenkinamas, nesant aktualaus pagrindo. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo prijungti administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą prie šios bylos medžiagos.

51. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tuo, kad jo kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini), vyksta karo veiksmai, todėl visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksta beatodairiško smurto veiksmai. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino, jog papildoma apsauga, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, galėtų būti suteikiama tik nustačius, jog išsiuntus prieglobsčio prašytoją į kilmės valstybę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kiltų rimta ir asmeninė grėsmė dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys atsakovo surinkti duomenys patvirtina, jog beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) vyksta tik tam tikrose srityse, tačiau vakarinės (duomenys neskelbtini) dalyse, konkrečiai – (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjas turėtų galimybę persikelti ir gyventi, smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, taip pat konstatuoti, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos pareiškėjo asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tie atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjas galėtų ne tik patekti į pakankamai saugią (duomenys neskelbtini) dalį – (duomenys neskelbtini), bet ir joje apsigyventi, taip pat pagal savo amžių ir turimą profesiją gauti pakankamą atlyginimą, kurio užtektų pragyvenimui. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų reali ir individuali persekiojimo grėsmė, todėl tai leidžia padaryti išvadą, kad nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Įvertinus paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jas vertinti kitaip, negu tai atliko pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija.

52. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, nepagrįsti. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Jų apeliaciniame skunde nepaneigė ir pareiškėjas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė pareiškėjo kilmės valstybės padėties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidusių visapusiškai, objektyviai, nešališkai įvertinti pareiškėjo teiginius apie jam kylančias grėsmes jo kilmės valstybėje; atitinkamai, padaryti išvadas, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

54. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.