Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-236-332/2011

Teisėja: Audronė Alčauskienė Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. liepos 1 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011-03-21 nuosprendžio, kuriuo D. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 mėnesiams.

Iš D. N. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteista 5111,87 Lt gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. N. nuteistas už tai, kad jis 2009-09-29, apie 20 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Telšių mieste, ties gyvenamuoju namu Nr. l, tyčia, iš asmeninių paskatų, suduodamas vieną smūgį koja V. Š. į kojas ir taip jį pargriaudamas, bei suduodamas vieną smūgį koja į krūtinės ląstos sritį, padarė jam krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą, lydimą septinto šonkaulio lūžio, bei blužnies plyšimo, besikomplikavusio kraujavimu į pilvaplėvės ertmę ir antro laipsnio šoku, t. y. sunkiai sutrikdė V. Š. sveikatą. Ši D. N. nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.

Teismas, atsižvelgdamas į eksperto D.Vitkaus paaiškinimus, pakeitė faktines aplinkybes ir konstatavo, kad jis sužalojimą – blužnies plyšimą padarė, spirdamas koja. Tokia teismo išvada, padaryta remiantis eksperto samprotavimu, kad toks sužalojimas daugiau tikėtinas suduodant smūgį koja, o ne rankos kumščiu. Pažymi, kad jis nuosekliai tvirtino, jog nukentėjusiajam į kūną sudavė vieną smūgį kumščiu, nukentėjusiajam virstant po to, kai sudavė jam per kojas, bėgdamas iš paskos. Smūgis nebuvo stiprus ir dėl šio smūgio plyšti blužnis ir lūžti šonkaulis tikrai negalėjo. Apeliantas įsitikinęs, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti, nukentėjusiajam griūnant ir trenkiantis į šaligatvio bordiūrą, kurio aukštis apie 30 cm. Šiuo atveju teismas turėjo skirti ekspertizę, o ne vadovautis tik eksperto hipotetinio pobūdžio paaiškinimu. Be to, ekspertas atkreipė dėmesį ir į tai, kad kairės pusės šonkaulio lūžis ir blužnies plyšimas negalėjo įvykti nuo vieno smūgio.

Konfliktas su nukentėjusiuoju kilo dėl asmeninių paskatų, nes nukentėjusysis pats jį dalinai išprovokavo, būdamas neblaivus, viešai jį įžeidinėdamas ir vartodamas necenzūrinius žodžius. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. l d. 6 p., yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes paties nukentėjusiojo elgesys buvo neleistinas ir provokuojantis.

Jis pats šiuo metu nedirba, su savo gyvenimo drauge augina ir išlaiko sūnų D. N., gim. 2010-08-12. Šeimos materialinė padėtis sunki, jis šiuo metu verčiasi iš atsitiktinių darbų.

Teismo posėdyje nuteistasis D. N. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus.

Iš apelianto D. N. pateikto apeliacinio skundo motyvų matyti, kad nuteistasis nesutinka pirmosios instancijos teismo nustatyta jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija, nes, apelianto teigimu, nusikaltimas buvo padarytas dėl neatsargumo, o ne siekiant tyčia sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo V. Š. sveikatą.

Tiek paties nuteistojo D. N., tiek nukentėjusiojo V. Š., liudytojo V. B. parodymais nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo V. Š. ir nuteistojo D. N. įvyko žodinis konfliktas, po to V. Š. nuėjo, o D. N. pastarąjį pasivijo ir tyčia nukentėjusiojo atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą, suvokdamas savo veiksmų pavojingumą ir numatydamas galimas pasekmes. Tokiu būdu, esant išdėstyoms aplinkybėms, kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo tyčią D. N. veiksmuose ir teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką, kaip sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, kad sužalojimą – blužnies plyšimą V. Š. jis padarė, spirdamas koja. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šią aplinkybę, rėmėsi nukentėjusiojo V. Š. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais teisme.

Nukentėjusiojo V. Š. parodymais nustatyta, kad antrasis smūgis, t. y. į krūtinės šoninę dalį buvo toks stiprus ir skausmingas, kad jis neteko sąmonės. Nukentėjusysis negalėjo detalizuoti, kuo tiksliai jam buvo suduota ir kaip jis nugriuvo.

Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad V. Š. padaryti sužalojimai – tiek blužnies plyšimas, tiek šonkaulio lūžis – galėjo atsirasti vieno smūgio poveikyje ir pasėkoje, galimai įspiriant. Šią išvadą patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas – ekspertas D. Vitkus, paaiškinęs, kad blužnies plyšimas galima tik suduodant labai stiprų tiesioginį smūgį, kumščiu tokio sužalojimo padarymas mažai tikėtinas, o tokio sužalojimo padarymo galimybė griūnant ir atsitrenkiant išvis atmetama, kadangi tokiu atveju kritimas turėtų būti iš labai didelio aukščio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti liudytojo V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, l. 42, 108). Jis apklausimas parodė, kad matė, kaip gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam D. N. spyrė į šoną ir tuo viskas pasibaigė. Įvertinus šiuos liudytojo V. B. parodymus visų apylinkės teismo ištirtų įrodymų visumoje, daroma išvada, kad pirmosios instancijso teismas pagrįstai nustatė, jog blužnies plyšimas V. Š. galėjo būti padarytas, tik nuteistajam D. N. suduodant smūgį nukentėjusiajam į juosmens sritį koja. Tuo tarpu nuteistojo teiginius, kad jis, prieš V. Š. nurgiūvant, sudavė pastarajam vieną smūgį kumščiu į šoną, apylinkės teismas pagrįstai laikė gynybine nuteistojo versija ir pagrįstai juos atmetė, kaip nepagrįstus.

Apeliantas skunde teigia esąs įsitikinęs, kad blužnies plyšimas nukentėjusiajam galėjo atsirasti, šiam griūnant ir trenkiantis į šaligatvio bordiūrą, kurio aukštis apie 30 cm. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, antras smūgis į juosmens sritį V. Š. buvo suduotas, jam virstant, po ko nukentėjusysis V. Š. neteko sąmonės ir nebeatsiminė, kas nutiko. Tokiu būdu darytina išvada, kad nukentėjusysis neteko sąmonės būtent griuvimo momentu, nuteistajam D. N. suduodant jam stiprų smūgį į kairiąją juosmens sritį, kas patvirtina aukščiau išdėstytus įrodymus dėl D. N. būtent koja suduoto antro smūgio V. Š..

Apelianto skundo argumentai, kad nukentėjusysis pats jį išprovokavo nusikalstamai veikai, jį vietai įžeisdamas, vartodamas necenzūrinius žodžius, nesudaro pagrindo taikyti jo (D. N.) atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 59 str. l d. 6 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas paties nukentėjusiojo elgesys. Kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, laiko, kad net ir preziumuojant tarp nuteistojo D. N. ir nukentėjusiojo V. Š. įvykus žodinį konfliktą, D. N. atsakomoji reakcija į V. Š. veiksmus neadekvati ir dėl to nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe minėtą Lietuvos Respublikos BK 59 str. l d. 6 p. numatytą aplinkybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus įrodymus, padarė teisingas išvadas dėl D. N. kaltės sunkiai sužalojus V. Š., šios išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Paskirdamas nuteistajam D. N. bausmę už padarytą nusikaltimą, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str. Skiriant bausmę, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir stadiją – padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas (Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., 11 str. 5d.), kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, nuteistajam suvokiant daromos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, numatant pavojingus padarinius ir jų siekiant, nuteistojo asmenybę – D. N. nusikalto pirmą kartą, laikinai dirba pagal verslo liudijimą, augina mažametį sūnų, atsakomybę lengvinančią aplinkybę – geranoriškai atylgino nukentėjusiajam padarytą žalą, su juo susitaikė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Atsižvelgęs į visas išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad už D. N. padarytą sunkų nusikaltimą skirtina straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė, artima Lietuvos Respublikos BK 50 str. 2 d. nustatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės minimumui. Apylinkės teismo D. N. paskirta bausmė nėra per griežta, ją švelninti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. numatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.

Byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, leidžiančių teismui taikyti BK 54 str. 3 d. numatytas nuostatas ir D. N. skirti kitos rūšies bausmę, nei numatyta įstatyme. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie apelianto asmenybę, šeimyninę padėtį nėra išimtinės aplinkybės, jos reikšmingos nustatant bausmės dydį. Todėl taikyti BK 54 str. 3 d. ir D. N. skirti kitos rūšies bausmę, nei numatyta įstatyme, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. N. apeliacinį skundą atmesti.