Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-183-628/2014

Teisėja Jolanta Bagdonienė Teisminio proceso Nr.1-52-3-00023-2012-1

2014 m. sausio 7 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Algimanto Valantino, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant privačiai kaltintojai J. J., J. J. atstovui advokatui Vidmantui Martyšiui, išteisintajam A. B., išteisintojo A. B. gynėjui advokatui Mindaugui Kukaičiui, vertėjoms Boženai Seniut, Virginijai Malaiškienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. (du epizodai) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Privačios kaltintojos J. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas ir jai išaiškinta teisė pareikšti ieškinį civiline tvarka, o prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo – atmestas.

A. B. atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir iš J. J. jam priteista 3700 (trys tūkstančiai septyni šimtai) litų šioms išlaidoms atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi privataus kaltinimo baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. rugsėjo 16 d. apie 21.10 val., paskleidė grįžusiam J. J. sutuoktiniui Z. J., dirbančiam keleivinio lėktuvo įgulos vadu užsienyje, tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent, kad jo sutuoktinė tariamai neištikima jam, nes sekdamas ją, A. B. užfiksavo faktus, kad ji naktimis susitikinėjo su jo administracinę bylą tyrusio padalinio Vilniaus rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotoju J. T., tokiu būdu ją pažemino, apšmeižė, t.y. padarė Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Be to, A. B. buvo kaltinamas tuo, kad analogišką tikrovės neatitinkančią informaciją dėl J. J. tariamai artimų santykių su J. T. jis 2012 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais raštu pateikė ir STT Vilniaus skyriui, dėl ko ši tarnyba apklausinėjo J. T., jo bendradarbius bei kitus asmenis, tokiu būdu pažemino, paniekino J. J., t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netyrė melagingos informacijos pateikimo STT Vilniaus skyriui aplinkybių, nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp įrodymų, lemiančių bylos objektyvių ir subjektyvių aplinkybių nustatymą, nes išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatskleidė minėtos nusikalstamos veikos (melagingos informacijos pateikimo STT) aplinkybių, savo išvadų nepagrindė teisiniais argumentais, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 5 d. reikalavimus.

Pažymima, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą A. B. atžvilgiu, nenustatė objektyvių bei subjektyvių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių. Išvadą, kad A. B. apie kitą asmenį, t.y. J. J., paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią ją paniekinti ir pažeminti, patikimai patvirtino pačios apeliantės, kitų teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai, teisiamojo posėdžio protokolas bei kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Aplinkybę, jog A. B. Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. įtvirtintus veiksmus atliko tyčia, patvirtina faktinės bylos aplinkybės ir išteisintojo parodymai.

Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teisiamojo posėdžio metu neapklausė J. J. sutuoktinio Z. J..

Išteisintasis A. B. teismui pateikė atsikirtimą į nukentėjusiosios J. J. apeliacinį skundą, kuriuo prašo J. J. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš pastarosios bylos vedimo išlaidas jo naudai.

Atsikirtime nurodoma, kad J. J. nemalonę A. B. užsitraukė 2011 metais, kai jo nepilnamečiai vaikai, laistydami lauko gėlyną, keliais lašais aptaškė pastarosios automobilį. Po šio įvykio A. B. teko aiškintis tiek policijoje, tiek pas ekspertus. Nepasitvirtinus J. J. kaltinimams, jog jai buvo padaryta žala, jos požiūris į A. B. šeimą vis labiau keitėsi neigiama linkme.

Pažymima, kad kalbėdamas su savo kaimynu, J. J. sutuoktiniu, Z. J., A. B. pasakė, kad keista, jog už J. J. skundų nagrinėjimą atsakingos institucijos vienas iš pareigūnų – Vilniaus rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojas J. T. pas J. J. lankosi ne tik darbo metu. Aplinkybę, kad J. T. lankosi pas J. J. teisme paliudijo praktiškai visi kaimynai: G. D., Š. G., J. G., N. G., M. T., D. P., J. C., šią aplinkybę patvirtino ir pats J. T. bei jo sesuo R. J.. A. B. pabrėžia, kad jis nešmeižė J. J., tiesiog pasakė faktą, kurį matė.

Teismo posėdžio metu nukentėjusioji J. J. bei jos atstovas advokatas Vidmantas Martyšius palaikė apeliantės skundą, išteisintasis A. B. bei jo gynėjas advokatas Mindaugas Kukaitis prašė nukentėjusiosios J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios J. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės išteisintojo A. B. veiksmų kvalifikavimui, buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, paneigiančiais A. B. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. įtvirtinto nusikaltimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės paskleidimą apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį), nori taip veikti ir siekia paskleisti būtent tokią informaciją.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. 2012 m. rugsėjo 16 d., apie 21.10 val., grįžusiam J. J. sutuoktiniui Z. J., dirbančiam keleivinio lėktuvo įgulos vadu užsienyje, pokalbio metu pasakė, kad pas pastarojo sutuoktinę J. J. namuose nakvoja J. T., ateina pas ją su gėlėmis, analogiško turinio informaciją A. B. nurodė ir skunde Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybai (b. t. 1, b. l. 52-55), t.y. kad J. T. yra artimas J. J. pažįstamas, kuris pas ją dažnai lankosi ir nakvoja jos namuose. Siekiant patraukti A. B. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., byloje turėjo būti įrodyta, kad pastarojo paskleista informacija buvo klaidinga, žeminanti nukentėjusiosios J. J. garbę ir orumą, paskleista tyčia.

Garbės ir orumo pažeidimo bylos yra privataus kaltinimo bylos, kurios nagrinėjamos pagal tokius pat principus kaip ir visos kitos baudžiamosios bylos, jose taip pat galioja nekaltumo prezumpcija. Tai reiškia, kad kaltininko kaltę privalo įrodyti privatus kaltintojas. Be to, kaltintojas privalo įrodyti ir tai, kad apskritai buvo padaryta nusikalstama veika, priešingu atveju kaltininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi baudžiamajame procese įrodinėjimo pareiga tenka privačiam kaltintojui. Kitaip tariant, nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas privalo įrodinėti visus šmeižimo arba įžeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios J. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, ji patvirtino, kad J. T. ne kartą lankėsi jos namuose – 2011 metais, kai buvo parašytas skundas, 2012 metų gegužės mėnesį, kai buvo parašytas skundas dėl šunų, 2012 metų rugpjūčio mėnesį J. J. pati pasikvietė J. T., kad pažiūrėtų, jog pas pastarąją pastatytos kameros, 2012 metų rugsėjo mėnesį J. T. buvo pas ją atvykęs, nes jos sesuo dalyvavo rinkimuose. J. J. teismo posėdžio metu pažymėjo, kad J. T. pas ją namuose lankosi tik esant reikalui. Papildomai paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 16 d. grįžus jos sutuoktiniui Z. J., pastarasis užsilaikė kieme. J. J. pamatė, kad jos sutuoktinis kalbasi su kaimynu A. B., išgirdo dalį jų pokalbio. A. B. jos sutuoktiniui aiškino, kad su J. J. vyksta pastovūs konfliktai, kurie sprendžiami pastarosios naudai dėl to, kad pas ją yra labai artimas pažįstamas iš savivaldybės, kuris pas ją gyvena, nakvoja, atneša jai gėlių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Z. J. parodė, kad gyvena kartu su savo sutuoktine J. J., tačiau dirba užsienyje, todėl retai būna Lietuvoje. Kai įvyko pokalbis su A. B. – 2012 m. rugsėjo 16 d., apie 21.00 val., jis su savo sutuoktine J. J. buvo grįžęs iš kaimo, kur lankė savo tėvus. Išlipęs iš automobilio, pamatė, kad A. B. bendrauja su savo draugais kaimynais. A. B. priėjo prie tvoros ir pakvietė Z. J., pradėjo jam sakyti, jog su pastarojo sutuoktine vyksta nuolatiniai konfliktai, kurie sprendžiami jo sutuoktinės naudai, nes pas ją gyvena kažkoks žmogus iš savivaldybės – J. T.. Pažymėjo, kad J. T. vakarais ateina, nakvoja, išeina tik paryčiais, važinėja su Z. J. automobiliais. Kartu su jo sutuoktine J. J. buvo išvykęs atostogauti. Jam (Z. J.) tai buvo šokas, tačiau jis pasakė A. B., kad jo žodžiais netiki. Jo sutuoktinė J. J. buvo netoliese ir šitą pokalbį girdėjo. Tai galima vertinti tik kaip šmeižtą, kadangi jokių tai patvirtinančių faktų nėra. Ši informacija buvo paskleista tiek bendrijoje, tiek Vilniaus rajono savivaldybėje, tiek STT. Papildomai paaiškino, kad iš jo ir jo sutuoktinės pusės jokių konfliktų su A. B. nebuvo. Jam buvo reiškiamos tik pastabos, į kurias kaimynas nereagavo. Pastabos prasidėjo dėl to, kad jo vaikai apipylė automobilius vandeniu. Vanduo nefiltruotas, kietas, o automobiliai nauji, tai ant jų likdavo baltos dėmės. J. J. nuolat dėl to reikėjo plauti automobilius. Be to, A. B. išpila savo šiukšles į jų (Z. J. ir J. J.) konteinerį. Dėl to buvo rašytas skundas savivaldybei. Iš savivaldybės buvo atvažiavę žmonės. Z. J. nuomone, J. T. su tuo skundu susijęs nebuvo.

Išteisintasis A. B. nurodo pokalbio metu su J. J. sutuoktiniu pasakęs jam, kad Vilniaus rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojas J. T. pas J. J. lankosi ne tik darbo metu, tačiau aiškina tai padaręs ne norėdamas J. J. apšmeižti, o nurodydamas tiesą atitinkančius faktus, bei siekdamas apginti savo šeimos interesus. Tai, kaip Z. J. ar J. J. suprato jo žodžius yra jų asmeninis reikalas.

Kaip nustatyta byloje, A. B. Z. J. nurodytas aplinkybes – kad pas jo sutuoktinę J. J. lankėsi J. T., patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai: J. G., D. P., G. D., Š. G., N. G., M. T., J. Č. bei A. B..

Iš liudytojos J. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad yra pastebėjusi, kaip pas jos kaimynę J. J. lankosi vyriškis. Jis visada stengdavosi uždengti veidą, kai jį pastebėdavo. Ji yra sakiusi nukentėjusiosios vyrui, kad nedera palikti moters ilgai vienos. Bandė jį įspėti, bet jis nesuprato užuominos. Matydavo nukentėjusiosios kieme automobilį su savivaldybės skiriamaisiais ženklais, matė, kaip iš jo išlipa vyriškis. Jie visi yra susitarę su kaimynais, kad bus stebima, ar nesilanko svetimi, t.y. propaguodavo saugią kaimynystę. Jai skambino kaimynė, sakė, kad matydavo nepažįstamą automobilį, kuris buvo statomas apačioje, o vyriškis dengdamas veidą popieriaus lapu, eidavo pas kaimynę J. J.. Tas automobilis buvo paliekamas reguliariai. Vyriškis ateidavo vakare, o išeidavo ryte. Ji (J. G.) pati tai matė daugiau nei keletą kartų. Taip pat matė, kad šis vyriškis važiuodavo J. J. automobilyje atsigulęs, o kažkiek laiko palaukęs – išlipdavo. Kelis kartus matė jį anksti ryte, jis ėjo į savo automobilį Audi tamsiai vyšninės spalvos. Vėliau suprato, kad tai J. T.. Matė J. T. vairuojant Z. J. mašiną, jis vairavo vienas. Tai buvo 2011 metų žiemą. Iš viso per metus mačiusi pas J. J. atvykstant J. T. nuo 5 iki 10 kartų.

Iš liudytojo D. P. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodymų matyti, kad gyvena nukentėjusiosios kaimynystėje, jos namas matyti iš jo kiemo: įvažiavimas į namą ir galinė namo dalis. Yra matęs pas ją atvykstantį vyrą. Taip pat matė išeinantį jį anksti ryte iš jos namo ir dengiantį savo veidą, būtent tą pusę, kuri matėsi jam. Jis žilstelėjęs, 180 cm ūgio. Pastebėjo jį nuo 2012 metų vasaros. Yra girdėjęs, kad tai savivaldybės darbuotojas.

Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju G. D. paaiškino, kad visas kaimas žino, jog pas J. J. lankosi žmogus iš savivaldybės. Pats jis yra matęs ryte apie 6.40 - 7 val. išeinantį iš J. J. namo. Pirma jis nesislėpė, vėliau pradėjo dangstytis. Matė apie 3-5 kartus. Tai J. T.. Ateinantį vakare matė vieną kartą, išeinantį ryte – kelis kartus. Pasirodė, kad jis šlubčioja.

Liudytojas Š. G. paaiškino, kad ne tik girdėjo iš kitų, jog pas J. J. lankosi svetimi žmonės, bet ir pats keletą kartų matė, kaip iš jos namų anksti ryte išeina žmogus. Kelis kartus matė vasarą, kelis – žiemą. Dažniausiai ryte. Visada tas pats žmogus, jį pažino iš eisenos, ūgio. Jį yra matęs kartą su J. J. parduotuvėje.

Liudytojas N. G., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad gyvena toliau nuo J. J. namo, labiau apačioje. Yra matęs, kaip J. J. atveža savivaldybės mašina, kuri ryte apie 6.30 - 7 val. išvažiuoja. Per dvejus metus tai matė daug kartų. Matė, kaip šiek tiek raišas vyriškis eidavo, pirma pastatęs mašiną apačioje. Jis eidamas gatve susitikdavo tą asmenį, mano, kad jį pažintų. Asmuo atvažiuodavo automobiliu su savivaldybės ženklais. Per susirinkimą jis dar pasakė, kad gerai, jog bendrijoje apsigyveno savivaldybėje dirbantis asmuo, padės reikalus sutvarkyti.

Iš liudytojo M. T. parodymų matyti, jis gyvena toliau nuo J. J., žino, kad pas ją lankosi vyriškis. Automobilį prie to namo palikdavo vis tas pats asmuo, kuris jo name negyvena. Tas asmuo palikdavo įvairius automobilius: Niva, Audi, Opel Zefyra. Gerai matė, kaip vyriškis Opelį pastatė į S. B. garažą, o nuo garažo jo paimti atvažiavo juodas Nisan automobilis, kurį vairavo J. J.. Vyriškis atsisėdo į galinę sėdynę, jie apsuko ratą ir užvažiavo į viršų. Tą vyriškį jis matė 10-15 metrų atstumu, gatvėje jį pažintų. To žmogaus pavardės nežinojo. Matė ir Vilniaus rajono savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus automobilį baltos spalvos. Jis yra ne kartą sakęs, kad svetimi palieka automobilį prie jų namų. Tai buvo dar prieš konfliktą dėl konteinerių. Palikęs mašiną vyriškis eidavo į viršų, t. y. A. B. ir J. J. namų link. Tačiau nė karto nematė jo S. B. kieme tarp medžiotojų, to vyro veido bruožus įsidėmėjo.

Liudytojas J. Č. paaiškino, kad gyvena šalia A. B. ir J. J., namas Nr. 16 (J. J.) jam iš antro aukšto gerai matyti, jis mato visą kiemą. Matė, kad J. J. name gal prieš 1,5 – 2 metus pradėjo lankytis vyriškis. Tą asmenį jis įsidėmėjo, nes lankėsi vienas žmogus. Tas vyriškis važinėjo Z. J. automobiliu, juodu Nissan. Matė vieną kartą ateinantį iš apačios kaimo. Sėdėdami pas save matė, kaip J. J. su tuo vyriškiu nuėjo į 16 namą. Matė kelis kartus, abu kartus vakare.

Liudytoja A. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad matė J. T. besilankantį pas J. J.. Matė, kad jis važinėja jos automobiliu, distanciniu pulteliu vartus atsidaro. Buvo rašiusi skundą dėl to, kad J. J. neleistinoje vietoje plauna automobilius. Dėl skundo pas ją buvo atvykę J. T. ir T. B.. Po to karto atvažiuodavo pas ją pastoviai, atveždavo gėlių ir saldainių. Stovėdavo balta tarnybinė mašina. Kartais atvažiuodavo, kartais ateidavo pėsčiomis. Žino, kad vyras perspėjo J. J. sutuoktinį dėl svetimo vyro apsilankymų pas jo žmoną. Sakė, kad jis buvo nustebęs ir sakė, kad pats išsiaiškins. Per savaitę J. T. matydavo 2-3 kartus pas J. J.. Vėliau jis pradėjo slėpti veidą nuo kitų. Pažindavo J. T. iš eisenos, nes jis šlubčioja.

Tokiu būdu, iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų matyti, jog paskleisdamas informaciją J. J. sutuoktiniui Z. J., A. B. neturėjo tikslo paskelbti tikrovės neatitinkančių žinių. A. B. nurodė (paskelbė) Z. J. žinias, kurių tikrumu jis buvo įsitikinęs, t. y. jų neišsigalvojo. Aplinkybes, kad J. T. yra lankęsis pas J. J., nesant namuose jos vyrui, nurodė ir byloje apklausti liudytojai. Viena iš apklaustųjų yra išteisintojo A. B. sutuoktinė, todėl teismas jos parodymais nesiremia, tačiau kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais kolegija neturi pagrindo netikėti. Iš šių liudytojų nurodytų aplinkybių nustatyta, jog ir A. B., ir parodymus teisme davusiems liudytojams buvo žinomos tokios aplinkybės: J. T. lankydavosi pas J. J., kai pastarosios sutuoktinis Z. J. būdavo išvykęs, jis dažniausiai atvykdavo vakare ir išvykdavo tik ryte, matė juos kartu apsipirkinėjančius parduotuvėje, ne kartą pastebėjo, kaip J. T. bandė slėpti savo veidą. A. B., remdamasis tokiomis jam žinomomis aplinkybėmis, galėjo suvokti jas kaip sutuoktinių neištikimybės faktus ir tokius savo vertinimus perdavė Z. J..

Atsižvelgiant į tai, kad tarp kaimynų, t. y. B. ir J. sutuoktinių buvo iškilę kaimyniniai nesutarimai, dėl kurių ir viena, ir kita pusė rašė skundus valstybinėms institucijoms, pagrįsti A. B. argumentai dalyje, kad į STT su pareiškimu jis kreipėsi ne tikslu pažeminti ar paniekinti J. J., ir ne tam, kad būtų ištirti J. J. ir J. T. santykiai, o kad būtų ištirti Vilniaus rajono savivaldybės pareigūnų veiksmai ir jų pareigų vykdymas.

Aptartos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog A. B., remdamasis jam bei kitiems bendrijos kaimynams žinomais faktais apie J. T. apsilankymus J. J. namuose, Z. J. išdėstė savo nuomonę, t.y. šių aplinkybių supratimą, vertinimą. A. B. veikoje nebuvo tyčios pažeminti, paniekinti J. J.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 154 str. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Iš bylos duomenų analizės darytina išvada, kad A. B., pateikdamas Z. J. savo nuomonę, rėmėsi tikrovę atitinkančiais duomenimis. Kaip jau minėta anksčiau, tiek jis, tiek ir bendrijos kaimynai ne kartą matė J. T. atvažiuojantį pas nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo ir tai, kad pareiškimą STT A. B. rašė ne tikslu ištirti J. J. privataus gyvenimo aplinkybes, o Vilniaus rajono savivaldybės pareigūnų, kurie anot pareiškėjo netinkamai atlieka savo pareigas, veiksmus. Taigi pagrįstai nustatyta, kad abiem atvejais tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdų šmeižti nukentėjusiąją, nebuvo.

Kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl LR Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų nuostatų, kuriose įtvirtinta laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją. Pažymėtina, kad Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad išnagrinėtoje byloje nenustatyta, kad būtų pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką (kad ir aštrią) ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl aptartos A. B. paskleistos informacijos pateikimo STT pareigūnams, pažymėtina, kad tiek STT pareigūnams, tiek nukentėjusiosios J. J. sutuoktiniui išteisintojo paskleista informacija tebuvo A. B. išdėstyta nuomonė, suformuota remiantis tiek jam, tiek kitiems bendrijos kaimynams žinomais faktais. Pabrėžtina tai, kad bet koks asmuo, įtardamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, jas gali ginti Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijose Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kaip jau minėta anksčiau, bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. ne kartą konfliktavo su J. J., jų konfliktai buvo sprendžiami skundų, pateikiamų Vilniaus rajono savivaldybei, pagalba. A. B. pastebėjus, kad J. T., dirbantis Vilniaus rajono savivaldybėje, kur sprendžiami jo ir jo kaimynės J. J. skundai, dažnai lankosi pas J. J., įtarė, kad J. J. artimai bendraujant su Vilniaus rajono savivaldybės darbuotoju J. T., gali būti pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai dėl palankių J. J. sprendimų, priimamų būtent Vilniaus rajono savivaldybės pareigūnų. Jau minėta ir aptarta, kad iš A. B. pareiškimo dėl galimai įvykdytų nusikalstamų veikų, pateikto Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, turinio matyti, kad A. B. STT pareigūnų prašė ištirti ne J. J. santykius su J. T., bet Vilniaus rajono savivaldybės pareigūnų veiksmus bei jų pareigų vykdymą. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. B. kreipimosi į STT pareigūnus faktas dėl galimų savo teisių pažeidimo nėra ir negali būti pripažįstamas nusikaltimu – šmeižtu Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. prasme.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d).

Pagal BPK 105 str. 6 d. nuostatas, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas turi sumokėti įtariamasis, kaltinamasis ir nukentėjusysis arba vienas iš jų.

Atsikirtimu į J. J. apeliacinį skundą A. B. išdėstė prašymą priteisti iš pastarosios bylos vedimo išlaidas jo naudai. Byloje pateikti pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad A. B. už atstovavimą bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme yra sumokėjęs: 2013 11 05 - 1000 litų už gynybą (kvitas Nr. 642844) bei 1200 litų (kvitas Nr. 642841) už gynybą ir dokumento surašymą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios J. J. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, sprendė, kad naikinti ar keisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. dėl kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. išteisintas, pagrindo nėra. Nors išteisintasis prašo priteisti jo naudai viso 2200 Lt turėtų proceso išlaidų, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teisme įvyko tik du teismo posėdžiai, jų trukmė, lyginant su posėdžių trukmėmis pirmosios instancijos teisme, nebuvo ilga, tenkina prašymą dėl proceso išlaidų iš dalies. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, o taip pat į protingumo principą, A. B. atstovavimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis 1000 Lt (vieno tūkstančio litų) sumoje ir ši suma jam priteistina iš J. J..

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nukentėjusiosios J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. J. A. B. naudai jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas 1000 Lt (vieno tūkstantčio litų) sumoje.