- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-452-159/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09487-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eugenija Morkūnienė (pirm.), Almantas Padvelskis, Žydrūnas Bertašius
- Ieškovas
- S. V.
- Atsakovas
- L. Ž., L. O.
Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-452-159/2013
Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-09487-2012-2)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTART I S
2013 m. balandžio 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Žydrūno Bertašiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. V. ir atsakovo L. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-612-639/2012 pagal ieškovo S. V. patikslintą ieškinį atsakovams L. O. komercinei firmai ir L. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovo L. Ž. priešieškinį dėl įpareigojimo perduoti turtą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
ieškovas S. V. 2010-07-19 padavė teismui ieškinį dėl sudaryto sandorio pripažinimo (t. 1, b. l. 2–9). 2011-11-02 ieškinį patikslino. Juo teismo prašo: patvirtinti automobilių VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-09-15 pirkimo–pardavimo sutarties tarp atsakovės L. O. komercinės firmos ir ieškovo S. V. sudarymą; pripažinti negaliojančiomis 2008-01-30 pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp atsakovų L. O. komercinės firmos ir L. Ž. dėl tų pačių automobilių VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagal pažymas – sąskaitas Nr. 3990, Nr. 3991 ir 2008-01-30 pinigų priėmimo kvitus Nr. 1692455 ir Nr. 1692456; priteisti ieškovui iš atsakovų solidariai 20 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jo anūkės vyras D. V. ketverius metus vertėsi automobilių prekyba ir pirko iš L. Ž. avarijos metu apgadintus automobilius. 2007-07-15 kartu su D. V. nuvykęs į atsakovo L. Ž. automobilių stovėjimo aikštelėje Ukmergėje, iš L. Ž. už 3 800 JAV dolerių nupirko avarijos metu apgadintą japonų gamybos automobilį TOYOTO CAMRY. Pakrovus šį automobilį į sunkvežimį, L. Ž. prašant paskolinti 4 000 JAV dolerių, su sąlyga, kad per mėnesį du atgabenti po avarijos VOLKSWAGEN PASSAT bus perduoti tik ieškovui S. V. ir kad skola bus įskaityta į automobilių kainą. Per D. V. L. Ž. perdavė 2 000 JAV dolerių, neįforminus raštu 2 000 JAV dolerių perdavimo. 2007-09-15 su D. V. atsakovo L. Ž. automobilių stovėjimo aikštelėje Ukmergėje pamatė du labai blogos techninės būklės automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m. Nenorėjo pirkti tokių labai blogos techninės būklės automobilių, tačiau buvo priverstas tuos automobilius pirkti. Atsakovui L. Ž. pareiškus, kad neperkant automobilių, jam 4 000 JAV dolerių kreditas nebus grąžintas, todėl automobilius nupirko už 12 000 JAV dolerių, nes galėjo prarasti 4 000 JAV dolerių. Matant D. V. L. Ž. perdavė 8 000 JAV dolerių, L. Ž. įskaičius į automobilių kainą jo suteiktą 4 000 JAV dolerių kreditą. Atsakovas L. Ž. jam perdavė transporto priemonių dokumentus ir atsakovės L. O. komercinės firmos tris tuščius neužpildytus pasirašytus įgaliojimus VĮ Regitra“ išimti valstybinius laikinuosius numerio ženklus transporto priemonėms. Automobilius parsigabeno į Vilkaviškį, juos suremontavo ir įregistravo VĮ „Regitra“ ir juos pardavinėjo Marijampolės turguje. Matydamas, kad automobiliai nebus nupirkti, telefonu apie tai pranešė atsakovams, tačiau atsakovas L. Ž. nurodė juos ir toliau pardavinėti turguje. 2008-01-14 parašė raštą atsakovams, kad atsiimtų automobilius arba išduotų dokumentus, kad galėtų juos įregistruoti savo vardu, tačiau iš atsakovų jokio atsakymo negavo. 2008-09-01 automobiliams esant Kaune, iš Lenkijos pirkėjai juos norėjo nupirkti, davė rankpinigius ir sutiko mokėti už kiekvieną automobilį po 20 000 Lt. Elektroniniu paštu apie tai pranešė atsakovės L. O. komercinei firmai, tačiau ji nedavė sutikimo automobilius parduoti. Už automobilius sumokėjo 12 000 JAV dolerių, tuos automobilius suremontavo iš savo lėšų, patyrė 20 000 Lt turtinę žalą, daugiau nei ketverius metus juos valdo, todėl turi būti patvirtintas automobilių pirkimo–pardavimo sandoris ir automobiliai pereiti jo nuosavybėn. Sutartys dėl ginčo automobilių pirkimo–pardavimo, sudarytos tarp atsakovų, turi būti pripažintos negaliojančiomis, nes jis automobilius prieš tai nusipirko ir jie yra jo žinioje. Ieškovas, būdamas 81 metų amžiaus, ne vieną kartą kreipėsi raštu į atsakovus ir siūlė taikiai išspręsti kilusius nesutarimus. Atsakovams nereaguojant į jo raštiškus siūlymus, kreipėsi į Klaipėdos apskrities Valstybinę mokesčių inspekciją, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrą ir Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus ir didelius fizinius ir dvasinius sukrėtimus. Mano, kad patyrė 10 000 Lt neturtinę žalą, ją prašo solidariai priteisti iš atsakovų (t. 1, b. l. 2–9, 50–53, 155–161, 180, 183).
Atsiliepimas
Atsakovas L. Ž. 2012-08-20 į bylą padavė priešieškinį. Juo prašė ieškinį atmesti, įpareigoti ieškovą perduoti jam pagal perdavimo–priėmimo aktą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šiuo metu pas ieškovą esančius, atsakovui nuosavybės teise priklausančius automobilius: VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-01-30 pagal pažymas – sąskaitas Nr. 3990, Nr. 3991 iš atsakovės L. O. komercinės firmos nusipirko du automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m. ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m. Už tuos automobilius L. O. komercinei firmai 2008-01-30 pinigų priėmimo kvitais, serija BUH Nr. 1692455 ir Nr. 1692456, grynaisiais pinigais sumokėjo 17 800 Lt ir 21 000 Lt. Jokių sutarčių dėl šių automobilių perleidimo kitiems asmenims nebuvo sudaręs. Abu automobilius teisėtai įgijo iš atsakovės L. O. komercinės firmos. Ieškovui perdavė automobilius, kad suremontuotų ir su juo sutarė atsiskaityti už šių automobilių remontą po jų pardavimo, tačiau ieškovas šiuos automobilius neteisėtai pasisavino ir jam negrąžina. Priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas patyrė turtinę žalą, nes automobiliai per ketverius metus, skaičiuojant nuo 2008-01-30 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nuvertėjo daugiau nei pusę kainos. Pagal VšĮ „Emprekis“, teikiančios informaciją apie autotransporto priemonių kainas Lietuvoje, duomenis, VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m. įkainojamas 8 141 Lt, o VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m. – 9 339 Lt, todėl bendra automobilių kaina yra 17 480 Lt (t. 2, b. l. 88–89).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-11-05 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino ieškovui S. V. (sprendime nurodyta V.) nuosavybės teises į automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), įgytus iš atsakovės L. O. komercinės firmos. Priteisė iš atsakovės L. O. komercinės firmos ir atsakovo L. Ž. po 385 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui S. V.. Kitą ieškinio dalį ir atsakovo L. Ž. priešieškinį atmetė. Nurodė, kad atsakovas L. Ž. 2007-09-15 perdavęs automobilius ieškovui daugiau nedėjo jokių pastangų tuos automobilius susigrąžinti. Jei automobiliai būtų perduoti remontuoti ieškovui ir jų savininkas būtų buvęs L. Ž., jis būtų dėjęs kokias nors pastangas juos susigrąžinti, tačiau to nedarė. Ieškovas elgėsi priešingai. Gavęs automobilius kreipėsi į atsakovus reikalaudamas įforminti pirkimą, taip pat kreipėsi į įvairias įstaigas, prašydamas padėti apginti jo teises. Nors atsakovė L. O. komercinė firma išrašė atsakovui L. Ž. sąskaitas bei jose nurodė, kad už automobilius atsiskaityta grynaisiais pinigais, tačiau pačių automobilių atsakovui L. Ž. neperdavė, šie automobiliai nuo 2007-09-15 iki šiol yra pas ieškovą. Atsakovas L. Ž. perdavė automobilius ir jų dokumentus ieškovui, o ieškovas sumokėjo 12 000 JAV dolerių. Teismas padarė išvadą, kad tarp atsakovės L. O. komercinės firmos, kurios įgaliotas asmuo buvo atsakovas L. Ž., ir ieškovo S. V. buvo sudaryta ginčo automobilių pirkimo–pardavimo sutartis. Kadangi ginčo automobiliai buvo ieškovui parduoti ir jis tapo jų savininku, tai pastarasis būdamas daiktų savininkas ir priima sprendimus dėl jų remonto. Byloje nebuvo įrodyta, kad automobilių pardavėjai įsipareigojo atlyginti ieškovui parduotų automobilių remonto išlaidas, todėl jas priteisti iš atsakovų nėra pagrindo. Teismas spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad vien atsakovų vengimas įforminti sudarytą sandorį nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Ieškovas neįrodė, kad dėl atsakovų veiksmų jam buvo padaryta neturtinė žala, t. y. jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (t. 2, b. l. 153–156).
Šalies argumentai
Ieškovas S. V. 2012-12-03 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo priteisti iš atsakovų solidariai po 10 000 Lt nuvertėjusių automobilių turtinės žalos atlyginimą, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 600 Lt žyminio mokesčio. Nurodo, kad teismas teisingai išnagrinėjo jo patikslintą ieškinį ir pagrįstai nustatė, kad 2007-09-15 per atsakovės L. O. komercinės firmos atstovą L. Ž. nupirko du automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., ir sumokėjo 12 000 JAV dolerių (30 000 Lt). Tačiau teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 20 000 Lt turtinės žalos priteisimo, padarydamas išvadą, kad ši suma susidarė ieškovui remontuojant automobilius. Ši suma susidarė ne dėl automobilių remonto, bet dėl atsakovų kaltės neparduotų automobilių nuvertėjimo. 2007-09-15 neremontuotų automobilių VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., vertė buvo 15 000 Lt. Jeigu automobiliai nebūtų suremontuoti, tai 2012 m. jų kiekvieno vertė po avarijos būtų ne didesnė kaip 4 000 Lt. Abu atsakovai kalti dėl automobilių nuvertėjimo, nes tik po jo rašto gavimo ir neturėdami automobilių ir jų dokumentų, 2008-01-30 fiktyviai įformino, kad L. Ž. iš L. O. komercinės firmos už 38 800 Lt nupirko automobilius. Kai 2007-09-15 automobiliai buvo nupirkti iš L. O. komercinės firmos per atstovą L. Ž., jam buvo sumokėta 12 000 JAV dolerių, tai Lietuvos nacionaline valiuta atitinka 30 000 Lt. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes dėl automobilių patyrė daug išlaidų, dėl to labai išgyveno, mažai miegojo, padidėjo kraujo spaudimas, vos neįvyko insultas (t. 3, b. l. 2–6).
Atsakovas L. Ž. 2012-12-06 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-05 sprendimą pakeisti: sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo S. V. ieškinio reikalavimas pripažinti ieškovui nuosavybės teises į automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuria atmesti jo priešieškinio reikalavimai, panaikinti. Atmesti S. V. ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės į automobilius ieškovui pripažinimo, priešieškinį tenkinti visiškai – įpareigoti ieškovą S. V. perduoti pagal perdavimo–priėmimo aktą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos jam nuosavybės teisėmis priklausančius automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai padarė išvadą, kad jis buvo atsakovės L. O. komercinės firmos įgaliotas asmuo. Teismas sprendime nenurodė jokių konkrečių rašytinių įrodymų, remiantis kuriais padarė išvadą, kad jis buvo atsakovės L. O. komercinės firmos įgaliotas asmuo. Su atsakove jokie darbo ar kitokie atstovavimo santykiai nesiejo, iš atsakovės savo vardu tik pirko automobilius. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad jis 2007-09-15 perdavęs S. V. automobilius iki pat 2012-09-06, nedėjo jokių pastangų susigrąžinti tų automobilių, nes ieškovui ne kartą skambino ir žodžiu reikalavo grąžinti automobilius, teisę kreiptis į teismą galutiniu atveju turėjo per 10 metų terminą. Tai, kad nesiėmė tiesinių priemonių ir norėjo susitarti su ieškovu gražiuoju, neįrodo, kad automobiliai priklauso ieškovui. Teismo sprendime padarytos išvados, kad ieškovas atsakovui L. Ž. sumokėjo 12 000 JAV dolerių už automobilius, o už tai atsakovas L. Ž. ieškovui perdavė automobilius ir jų dokumentus, nepagrįsta jokiais konkrečiais įrodymais. Teismas nemotyvavo, kuo remdamasis konstatavo kad ieškovo žodiniai paaiškinimai apie pinigų sumokėjimą už automobilius yra patikimesni nei atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai – pajamų orderiai, automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, jie patvirtina, kad L. O. komercinei firmai sumokėjo už ginčo automobilius. Šių rašytinių įrodymų tikrumą patvirtinto ir atsakovė, tuo tarpu ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad kam nors būtų sumokėjęs už ginčo automobilius. Akivaizdu, jog atsakovas L. Ž., turi įrodymus apie teisėtai įgytus automobilius, tuo tarpu ieškovas jokių įrodymų, kad ginčo automobilius įgijo iš jo ar iš L. O. komercinės firmos, nepateikė, todėl ta sprendimo dalis nepagrįsta.
Teismas iš dalies tenkindamas ieškinį, visiškai nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo panaikinti ginčo automobilių pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp atsakovės L. O. komercinės firmos ir L. Ž.. Teismas pripažindamas ieškovui S. V. nuosavybės teises į ginčo automobilius, tačiau nepanaikindamas tų automobilių pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų tarp L. Ž. ir atsakovės L. O. komercinės firmos, į šalių teisinius santykius įnešė destrukciją, nes automobilių pirkimo–pardavimo sutartys jas sudariusioms šalims turi įstatymo galią. Teismas vienpusiškai vertino visus pateiktus įrodymus, daugiau vertino tik ieškovo pateiktus paaiškinimus, nevertino pateiktų pirkimo–pardavimo sutarčių, pajamų orderių, kurių pagrindu sumokėta už automobilius, atsakovės paaiškinimų, kad automobilius perdavė, o vėliau pardavė atsakovui. Teismas nevykdė Klaipėdos apygardos teismo 2011-10-12 nutarties, joje nurodyta, kad ieškovas turi pateikti visus įrodymus dėl pinigų sumokėjimo už ginčo automobilius (t. 3, b. l. 23–26).
Atsiliepimas
Ieškovas S. V. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovas L. Ž. neteisingai teigia, kad jis nebuvo atsakovės L. O. komercinės firmos atstovas. Būtent jis rūpinosi automobilių pardavimu, kuriuos jam perduodavo atsakovės L. O. komercinė firma (t. 3, b. l. 32–39).
Atsakovas L. Ž. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą dėl 20 000 Lt išlaidų patirtų, dėl automobilių nuvertėjimo priteisimo. Toks reikalavimas nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Teismas pagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimą, nes neturtinė žala priteisiama tik įstatyme numatytais atvejais (t. 3, b. l. 53–54).
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo S. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo L. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
Remdamasis šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį atsakovės L. O. komercinė firma iš JAV į Lietuvą įsivežė apgadintus automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 16–21, 23–26). 2007-10-12 ir 2007-11-24 atsakovės L. O. komercinė firma išdavė ieškovui S. V. įgaliojimą VĮ „Regitra“ atstovauti išimant valstybinius laikinuosius numerio ženklus transporto priemonėms VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 22, 27). Ieškovas parsigabeno automobilius į Vilkaviškį ir juos iš savo lėšų suremontavo (t. 2, b. l. 11–12). 2008-01-14 ieškovas pareiškė atsakovams pretenziją reikalaudamas, kad jie pasiimtų suremontuotus automobilius ir sumokėtų automobilių remonto išlaidas (t. 1, b. l. 30–31). 2008-01-30 atsakovės L. O. komercinė firma pagal pažymas–sąskaitas Nr. 3990, Nr. 3991 atsakovui L. Ž. už 17 800 Lt ir už 21 000 Lt pardavė automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., o 2008-01-30 pinigų priėmimo kvitais serija BUH Nr. 1692455, 1692456, atsakovas L. Ž. už nupirktus automobilius sumokėjo iš viso 38 800 Lt (t. 1, b. l. 70–72).
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl automobilių VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., nuosavybės ir išlaidų, susijusių su automobilių remontu. Ieškovas tvirtina, kad atsakovas L. Ž., kaip atsakovės L. O. komercinės firmos įgaliotas asmuo, šiuos ginčo automobilius jam pardavė, nes jis kaip pirkėjas už juos sumokėjo 12 000 JAV dolerių, o atsakovas L. Ž. jam perdavė automobilius ir automobilių įsigijimo dokumentus. Tuo tarpu atsakovai teigia, kad ieškovui automobiliai buvo perduoti tam, kad pastarasis juos suremontuotų. Tarp ieškovo ir atsakovų nebuvo sudaryta rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat ir jokia kita rašytinė rangos dėl automobilio remonto ar kokia nors kita paslaugų sutartis. Tačiau iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad tarp šalių buvo žodiniai susitarimai, jų pagrindų tarp šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nuosekliai laikosi nuostatos, jog teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso įstatymas nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, o tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-02-23 nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Ūkio bankas“ v. M. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-355/2005; 2008-08-01 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kirstnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.–N. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008; 2010-07-30 nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ukmergės statyba“, bylos Nr. 3K-3-348/2010).
Kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Esant ginčui dėl sutarties galiojimo, rūšies, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiam ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010-07-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010). Taigi, sprendžiant šalių ginčą, svarbu tinkamai kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, įvertinti šalių veiksmus sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo, nustatyti civilinės atsakomybės ribas. Tik teisingai kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendime padarė išvadą, kad tarp atsakovės L. O. komercinės firmos, kurios įgaliotas asmuo buvo atsakovas L. Ž., ir ieškovo S. V. buvo sudarytos ginčo automobilių pirkimo–pardavimo sutartys, todėl ieškovui S. V. pripažino nuosavybės teises į tuos automobilius, kaip įgytus iš atsakovės L. O. komercinės firmos. Teisėjų kolegija su tokia teismo sprendime padaryta išvada nesutinka. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, neteisingai įvertino įrodymus, teismo išvados nepagrįstos patikimais įrodymais.
Ieškovas teigia, kad 2007-09-15 iš atsakovo L. Ž. už 12 000 JAV dolerių nupirko automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., todėl prašo patvirtinti šių automobilių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą tarp atsakovės L. O. komercinės firmos ir ieškovo S. V. ir pripažinti negaliojančiomis 2008-01-30 pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp atsakovų L. O. komercinės firmos ir L. Ž. dėl tų pačių automobilių.
CK 6.305 str. nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ir patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Byloje tarp šalių ginčo, kad atsakovas L. Ž. perdavė ieškovui automobilius, nėra. Tačiau šalys nesutaria, kokiu tikslu automobiliai buvo perduoti ieškovui. Iš ieškovo 2008-01-14 atsakovams pareikštos pretenzijos turinio matyti, kad ieškovas reikalavo, kad atsakovai atsiimtų automobilius ir jam sumokėtų automobilių remonto išlaidas (t. 1, b. l. 30–31). Tą aplinkybę, kad automobiliai buvo perduoti ieškovui suremontuoti, patvirtina ir atsakovų paaiškinimai. Atsakovas L. Ž. teigia, kad ieškovui perdavė automobilius, kad suremontuotų, ir susitarė atsiskaityti už šių automobilių remontą po jų pardavimo (t. 2, b. l. 88–89). Atsakovės L. O. komercinė firma taip pat teigia, kad automobilius perdavė atsakovui L. Ž., jis juos žadėjo suremontuoti, o suremontavęs už juos atsiskaityti (t. 2, b. l. 2). Taigi pagal atsakovo L. Ž. užsakymą ieškovas atlikto sugadintų automobilių remonto darbus. Ir nors ieškovas, kaip rangovas, jų remonto metu automobilius valdė teisėtai, kadangi jie jam buvo perduoti atsakovo L. Ž., o L. Ž. teisę valdyti automobilius buvo suteikusi atsakovės L. O. komercinė firma, tačiau automobilių perdavimo suremontavimui nėra pagrindo kvalifikuoti turto įsigijimu nuosavybės teise. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas savo lėšomis ginčo automobilius suremontavo ir juos pardavinėjo Marijampolės turguje, tačiau dėl pasikeitusios ekonominės situacijos rinkoje – kritusios automobilių paklausos ir kainų – automobilių nepardavė. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai yra pagrindas padaryti išvadą, kad tikrasis ieškovo tikslas buvo automobilius suremontuoti ir juos parduoti, turint tikslą pasipelnyti, bet ne nuosavybės teise juos įsigyti savo asmeniniams poreikiams.
Kad pirkimo–pardavimo sutartis būtų įvykdyta, yra būtina sąlyga, kad pirkėjas, gavęs prekes, už jas sumokėtų. Ieškovas tik teigia, kad sumokėjo už ginčo automobilius 12 000 JAV dolerių atsakovui L. Ž., įskaičius 2007-07-15 L. Ž. 2 000 JAV ar 4 000 JAV dolerių suteiktą kreditą, atsakovui L. Ž. jam už 3 800 JAV dolerių pardavus avarijos metu apgadintą japonų gamybos automobilį TOYOTO CAMRY (t. 1, b. l. 2–3, 155), tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą. Atsakovai neigia, kad ieškovas su kurio nors iš jų atsiskaitė už ginčo automobilius. Šias aplinkybes patvirtina ir ieškovo 2008-01-14 pareikšta atsakovams pretenzija, ją ieškovas pareiškė, kai artėjo 6 mėnesių terminas nuo automobilių įvežimo į Lietuvą ir buvo būtina atlikti muitinės procedūras bei automobilių registraciją. Pretenzijoje ieškovas pats patvirtina, kad neturi lėšų automobilių išmuitinimui ir jų pirkimui, todėl automobilius grąžina ir prašo sumokėti remonto išlaidas. Taigi, jei ieškovas būtų jau tuos automobilius nusipirkęs, kaip jis teigia, tai jis nebūtų kreipęsis su pretenzija į atsakovus, kad šie sumokėtų remonto išlaidas bei pasiimtų automobilius. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nėra pagrindo padaryti išvados, kad tarp atsakovės L. O. komercinės firmos ir ieškovo buvo sudarytos automobilių pirkimo–pardavimo sutartys. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ydingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, padarė neteisingas išvadas dėl ginčo automobilių nuosavybės ir nepagrįstai ginčo automobilius pripažino ieškovo nuosavybe, todėl tenkinant atsakovo L. Ž. apeliacinį skundą, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-05 sprendimo dalis, kuria ieškovui S. V. (sprendime nurodyta V.) pripažinta nuosavybės teisė į automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), įgytus iš atsakovės L. O. komercinės firmos, panaikintina. Ieškovo S. V. ieškinio reikalavimas patvirtinti automobilių VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-09-15 pirkimo–pardavimo sutarčių tarp atsakovės L. O. komercinės firmos ir ieškovo S. V. sudarymą, atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo L. Ž. apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kad teismas iš dalies tenkindamas ieškinį, visiškai nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo panaikinti ginčo automobilių 2008-01-30 pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp atsakovės L. O. komercinės firmos ir L. Ž., ir kad teismas, pripažindamas ieškovui S. V. nuosavybės teises į ginčo automobilius, tačiau nepanaikindamas tų automobilių pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų tarp L. Ž. ir atsakovės L. O. komercinės firmos, į šalių teisinius santykius įnešė destrukciją, nes automobilių pirkimo–pardavimo sutartys jas sudariusioms šalims turi įstatymo galią. Tačiau atmetus anksčiau minėtą S. V. ieškinio reikalavimą patvirtinti 2007-09-15 su L. O. komercine firma sudarytas automobilių pirkimo–pardavimo sutartis nebėra pagrindo spręsti klausimą dėl ieškovo pareikšto reikalavimo pripažinti negaliojančiomis 2008-01-30 pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp atsakovų L. O. komercinės firmos ir L. Ž. dėl tų pačių automobilių. Esant tokioms aplinkybėms naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra pagrindo.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2008-01-30 atsakovės L. O. komercinė firma pagal pažymas–sąskaitas Nr. 3990, Nr. 3991, atsakovui L. Ž. už 17 800 Lt ir už 21 000 Lt pardavė automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., o 2008-01-30 pinigų priėmimo kvitais, serija BUH Nr. 1692455, 1692456 atsakovas L. Ž. už nupirktus automobilius sumokėjo iš viso 38 800 Lt (t. 1, b. l. 70–72, CK 6.344 str.). Šių automobilių pirkimo–pardavimo sutartys yra galiojančios ir automobiliai nuosavybės teise priklauso atsakovui (CK 4.47 str. 1 p.). Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Kadangi ieškovas po sutarčių sudarymo neteisėtai valdo atsakovui L. Ž. nuosavybės teise priklausančius automobilius, ieškovas įpareigotinas perduoti automobilius atsakovui. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-05 sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo L. Ž. priešieškinis panaikintina, atsakovo L. Ž. priešieškinis tenkintinas. Ieškovas S. V. įpareigotinas perduoti pagal perdavimo–priėmimo aktą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2013-04-11 – atsakovui L. Ž. nuosavybės teise priklausančius automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Nors tarp ieškovo ir atsakovų pirkimo–pardavimo santykiai nesusiklostė, tačiau iš šalių paaiškinimų ir jų elgesio po automobilių įvežimo iš JAV į Lietuvą matyti, kad tarp ieškovo ir atsakovų buvo žodiniai susitarimai. Ir nors tokie žodiniai susitarimai nebuvo įstatymo nustatyta tvarka įforminti, sudarant rašytines sutartis, faktiškai jie egzistavo, todėl būtina nustatyti tikrąjį šalių susitarimų turinį, kad būtų galima tokiems šalių susitarimams pritaikyti materialinės teisės normas ir nustatyti civilinės atsakomybės ribas. Iš atsakovės L. O. komercinės firmos atsiliepimo į ieškinį turinio matyti, kad ginčo automobiliai buvo įvežti įforminant laikinojo įvežimo perdirbti muitines procedūras, o po šios procedūros atlikimo automobiliai perduoti atsakovui L. Ž., su kuriuo susitarta, kad juos suremontavus, atsakovas susimokės už automobilius (t. 2. b. l. 2). Iš atsakovo L. Ž. pateikto atsiliepimo į ieškinį turinio matyti, kad jis susitarė su ieškovu, kad ieškovas suremontuos automobilius, o atsakovas susimokės už jų remontą po jų pardavimo (t. 1, b. l. 194–195). Ieškovas taip pat teigia, kad jis automobilius remontavo savo lėšomis ir patyrė 20 000 Lt išlaidų. Esant nurodytoms aplinkybėms yra pagrindas padaryti išvadą, kad šalių žodinis susitarimas dėl automobilių remonto turi rangos sutarties požymių, t. y. viena šalis įsipareigojo atlikti tam tikrą darbą, kita šalis įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 str. 1 d). Anksčiau nutartyje jau minėta, kad ieškovas turėjo tikslą ne tik automobilius suremontuoti, bet juos ir parduoti, turėdamas tikslą pasipelnyti. Savarankiškai automobilių parduoti ieškovas neturėjo teisės, nes tuo metu jie nuosavybės teise priklausė atsakovės L. O. komercinei firmai. Atsakovo L. Ž. tikslas buvo jam perduotus automobilius suremontuoti ir atsiskaityti tiek su ieškovu už automobilių remontą, tiek ir su atsakove.
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas savo nuožiūra suremontavo jam perduotus automobilius ir juos pardavinėjo. Artėjant 6 mėn. terminui nuo automobilių įvežimo į Lietuvą, buvo būtina atlikti muitinės procedūras ir automobilių registraciją. Kadangi ieškovui nepavyko pasiekti galutinio rezultato – parduoti suremontuotus automobilius, todėl jis kreipėsi į atsakovus, kad šie pasiimtų automobilius ir sumokėtų jo patirtas automobilių remonto išlaidas. Atsakovai į ieškovo pretenziją atsakymo nepateikė. 2008-01-30 atsakovės L. O. komercinė firma pardavė atsakovui L. Ž. suremontuotus automobilius už 38 800 Lt (t. 1, b. l. 70–72).
Nors atsakovės L. O. komercinė firma atsakovui L. Ž. pardavė suremontuotus automobilius, tačiau suremontuotų automobilių ieškovas atsakovams neperdavė, o atsakovai su ieškovu už automobilių remontą neatsiskaitė, t. y. savo pareigos tinkamai ir laiku neįvykdė (CK 6.655, 6.662 str.). Kadangi susitarimo dėl atliktinos remonto kainos tarp šalių taip pat nebuvo sudaryta, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, turėtų būti atlygintos protingos ir įrodymais pagrįstos automobilių remonto išlaido, bei atlygis už šias paslaugas. Iš ieškovo pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovas už automobilių remontą patyrė 20 000 Lt (CK 6.653 str. 1 d.). Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo turėtų automobilių remonto išlaidų dydį, taip pat nepateikė jokių pretenzijų dėl atliktų remonto darbų kokybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios ieškovo nurodytos išlaidos už dviejų automobilių remontą, kurie buvo po avarijos, ir už juos atsakovė mokėjo tik 1 590 JAV dolerių, o suremontuotus automobilius pardavė atsakovui už 38 800 Lt, yra protingos ir pakankamai pagrįstos (CPK 178 str., CK 6.198 str. 1 d.). Ieškovas prašo jo patirtas automobilių remonto išlaidas priteisti iš abiejų atsakovų, tačiau įvertinus, kad atsakovas L. Ž. įsigijo iš atsakovės L. O. komercinės firmos jau suremontuotus automobilius, sumokėdamas už juos 38 800 Lt, taigi atsakovė parduodama automobilius gan už didesnę kainą negu juos pirko iš užsienio gavo pelną, o atsakovas suremontuotus automobilius, už kuriuos sumokėjo atsakovei, todėl ieškovo turėtos 20 000 Lt išlaidos priteistinos tik iš atsakovės L. O. komercinės firmos ir ta ieškovo ieškinio dalis tenkintina iš dalies.
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo priteisti iš atsakovų solidariai po 10 000 Lt nuvertėjusių automobilių turtinės žalos atlyginimą. Išaiškintina, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo pareikštas reikalavimas atlyginti nuvertėjusių automobilių žalą, yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl dėl šio reikalavimo pagrįstumo teisėjų kolegija nagrinėdama bylą apeliacine tvarka nepasisako.
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais ir jeigu įrodyta, kad žala padaryta ir pasireiškė kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar įstatymų nustatytais būdais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Taigi byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant ieškovui galėtų būti priteista neturtinė žala tiek pagal CK 6.250 str. 2 d., tiek pagal kitus įstatymus, todėl priteisti jam neturtinę žalą nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegijai pakeitus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Išnagrinėjus bylą ieškovo ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies, todėl jam iš kiekvieno atsakovo priteisto žyminio mokesčio už ieškinį suma mažintina iki 97 Lt. Atsakovo L. Ž. priešieškinis tenkintinas visiškai, todėl iš ieškovo atsakovui priteistina 2 150 Lt įrodymais pagrįstų (t. 1, b. l. 73, t. 2 b. l. 141–142) patirtų atstovavimo išlaidų (CPK 98 str.) ir 524 Lt žyminio mokesčio sumokėto, už priešieškinį (t. 2, b. l. 92). Atsakovo L. Ž. apeliacinį skundą tenkinus iš ieškovo priteistina 1 049 Lt (t. 3, b. l. 27) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 3 d.) ir 400 Lt įrodymais pagrįstų (t. 3, b. l. 28) apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų (CPK 98 str.).
Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui S. V. (sprendime nurodyta V.) pripažinta nuosavybės teisė į automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), įgytus iš atsakovės L. O. komercinės firmos. Dėl šios sprendimo dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo S. V. ieškinio reikalavimą patvirtinti automobilių VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-09-15 pirkimo–pardavimo sutarčių tarp atsakovės L. O. komercinės firmos ir ieškovo S. V. sudarymą.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-05 sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo L. Ž. priešieškinis. Dėl šios sprendimo dalies priimti naują sprendimą – atsakovo L. Ž. priešieškinį tenkinti. Įpareigoti ieškovą S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) perduoti pagal perdavimo–priėmimo aktą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2013-04-11 – atsakovui L. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančius automobilius VOLKSWAGEN PASSAT, 2001 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir VOLKSWAGEN PASSAT, 2002 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas S. V. ieškinys dėl 20 000 Lt už automobilio remonto išlaidų atlyginimą. Dėl šios sprendimo dalies priimti naują sprendimą. Patenkinti ieškinio reikalavimą ir priteisti ieškovui S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. O. komercinės firmos, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 20 000 Lt automobilio remonto išlaidų atlyginimą.
Sumažinti iš atsakovės L. O. komercinės firmos ir atsakovo L. Ž. ieškovui S. V. priteistas po 385 Lt bylinėjimosi išlaidas iki 97 Lt iš kiekvieno atsakovo.
Kitas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš ieškovo S. V. atsakovui L. Ž. 2 150 Lt atstovavimo išlaidų ir 524 Lt žyminio mokesčio, 1 049 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 400 Lt atstovavimo išlaidų patirtų, apeliacinės instancijos teisme, iš viso 4 123 Lt.