Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-239-616/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-21
Bylos Nr.: 1A-239-616/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-23402-2022-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: G. S.
Nukentėjusysis: R. N., E. B.
Advokatai: Simas Šuminas

Kategorijos

1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-239-616/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23402-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.2.4.4.1; 1.2.26.2; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Vaivai Vilkei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Budriui,nuteistojo G. S. gynėjui advokatui Simui Šuminui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. gynėjo advokato Simo Šumino apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, ir jam skirtos bausmės:

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams,

pagal BK 284 straipsnį – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė G. S. skirta laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, G. S. skirtas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo probacijos tarnyboje dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti nepakeistą iki bausmės vykdymo pradžios.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš G. S. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteista atlyginti 1571,46 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 46 centus) patirtoms išlaidoms, teikiant nukentėjusiesiems R. N. ir E. B. sveikatos priežiūros paslaugas.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti – dvi laikmenas su garso ir vaizdo įrašais nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. S. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2022 m. birželio 24 d. apie 5.19 val. viešoje vietoje – prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: kilusio konflikto metu nukentėjusiajam R. N. sudavė rankomis ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 3 kartus į įvairias kūno vietas, ir taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat nuvertė nukentėjusįjį E. B. ant žemės ir kojomis spyrė jam ne mažiau kaip 2 kartus į įvairias kūno vietas, ir taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, G. S. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. birželio 24 d. apie 5.19 val. viešoje vietoje – prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), viešosios tvarkos pažeidimo metu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. B. sveikatą, o būtent: nuvertė nukentėjusįjį E. B. ant žemės ir kojomis spyrė jam ne mažiau kaip 2 kartus į įvairias kūno vietas bei tuo padarė nukentėjusiajam E. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, odos nubrozdinimą virš kairio antakio, nosikaulių, žandikaulių ančių priekinių ir šoninių sienelių, kairio skruostikaulio ir dešinės skruostinės ataugos, kairės akiduobės šoninės sienelės lūžius, nes dėl veido kaulų lūžių nukentėjusiojo E. B. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. S. gynėjas advokatas Simas Šuminas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 19 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį G. S. atžvilgiu.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino eilės teisingam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui būtinų aplinkybių, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o pirmosios instancijos teismo motyvai ir prieitos išvados neatitinka baudžiamosios bylos medžiagos. Nurodo, kad tokiu būdu buvo padaryti baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai.

3.2. Tvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje daugiau dėmesio skirta ne baudžiamojoje byloje esančių duomenų, o nuteistojo G. S. parodymų analizei, taip pat tendencingai, selektyviai ir vienpusiškai įvertintos įvairios aplinkybės, kurios neva paneigia būtinosios ginties sąlygų buvimą G. S. veiksmuose.

3.3. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas tik nurodė, jog G. S. parodymai yra nenuoseklūs, tačiau iš nuosprendžio turinio taip ir lieka neaišku, kuo pasireiškė G. S. duotų parodymų nenuoseklumas (prieštaringumas). Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog G. S. parodymai buvo keičiami ir šią savo išvadą grindė tuo, jog neva G. S. įvykio vietoje policijos pareigūnams nenurodė, dėl ko kilo konfliktas bei nenurodė, kad smūgius jam sudavė ir kiti asmenys (ne tik E. B.). Tvirtina, kad tokios teismo išvados neatitinka baudžiamosios bylos medžiagos ir jai akivaizdžiai prieštarauja.

3.4. Apelianto teigimu, G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė sutampančius ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, kuriuos patvirtina ir kiti baudžiamosios bylos duomenys. Teigia, kad G. S. teisme nurodė, jog prieš pat įvykį sėdėjo lauke ant suoliuko su mergina prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, kai iš naktinio klubo išėjo grupelė vaikinų ir merginų. Vienas iš išėjusių vaikinų, kurio jis nepažįsta, atsisuko į jį ir pakeltu tonu pradėjo sakyti, kad „daug žmonių pridavęs esi“, pasakė, kad „nu ir kas, kad esu“, o jis jam tik pasakė, kad tuoj ateis ir dar kažką pasakė, tačiau ką tiksliai negali pasakyti, nes nelabai suprato, bet lygtais, kad gaus nuo jo. Kadangi jis anksčiau dirbo (duomenys neskelbtini) prižiūrėtoju, tai suprato, kad šie žodžiai ir grasinimas į jį buvo nukreipti būtent dėl jo anksčiau užimtų pareigų. Tam vaikinui, kai šis jam pagrasino, tiesiog pasakė eiti nuo jo ir toliau ramiai sėdėjo ant suoliuko su mergina. Kol jis stebėjo tą vaikiną, kažkas iš šono, kuris buvo iš to vaikino kompanijos, keliu jam sudavė į galvos sritį, t. y. dešinįjį antakį. Dėl tokio to vaikino elgesio pajuto momentinį fizinį skausmą, atsistojo ir tada trys vaikinai, iš kurių vienas buvo tas, kuris jam pagrasino, kitas – kuris sudavė keliu į galvos sritį, bei dar vienas vaikinas, pradėjo pulti ant jo. Bandė viso to išvengti, norėjo kaip ir pabėgti, tačiau tie vaikinai pradėjo jį vytis, todėl matydamas, kad niekur nepabėgs, pradėjo nuo jų gintis.

3.5. Teigia, kad tokius nuteistojo G. S. parodymus pagrindžia 2022 m. rugpjūčio 12 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota pareigūnų kūno kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūra. Iš šių vaizdo įrašų matyti, kad G. S. policijos pareigūnams nurodė aplinkybes apie tai, jog jis sėdėjo ant suolelio, jam buvo pagrasinta, kad jis bus sumuštas, nes jis dirbo teisėsaugos sistemoje, po ko jam buvo suduotas smūgis. Taip pat nurodė, kad buvo užpultas trijų asmenų, jam buvo suduoti smūgiai, po ko jis buvo priverstas gintis, o vėliau ir bėgti, kad nebūtų sumuštas.

3.6. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. S. įvykio vietoje policijos pareigūnams nenurodė, kad smūgius jam sudavė ir kiti asmenys (ne tik E. B.), neatitinka 2022 m. rugpjūčio 12 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotų aplinkybių. Pasak apelianto, 2022 m. rugpjūčio 12 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. 1.39-47) užfiksuota, kaip G. S. policijos pareigūnams nurodė: „jo, mane užpuolė trys žmonės, čia karoče sėdėjau ant suoliuko, vienas trenkė iš kelieno, (neaiškiai girdisi) davė į kaktą, pabėgau (galimai - toli) mane visi gaudė, vienu metu trise“ (protokolo 6-tojo lapo 2-4 eilutės); „jie patys puolė, žinokit, ta prasme, aš, mane būtų sumušę“, aš viens pats prieš tris“ (protokolo 6-tojo lapo antros pastraipos 6-7 eilutės); „nu kad atėjau, sumušė, apsigyniau čia yra blogai ta prasme?“ (protokolo 6-tojo lapo antros pastraipos 9-10 eilutės). Teigia, kad tokias pat aplinkybes G. S. nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme. Todėl neaišku, kokiais bylos duomenimis remiantis, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog įvykio vietoje G. S. nenurodė, kad jį puolė ir kiti asmenys, ir, kad jo parodymai šioje dalyje yra kintantys (nenuoseklūs). Akcentuoja, kad tame pačiame 2022 m. rugpjūčio 12 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. 1. 39-47) užfiksuota ir tai, kaip G. S. į policijos pareigūno klausimą, dėl ko kilo konfliktas, atsakė: „sėdėjau ant suoliuko, šnekėjau su panele, aš dirbau anksčiau biškį (duomenys neskelbtini) sistemoj, ir viens žmogus sako, tu esi (duomenys neskelbtini), aš sakau dirbau, sako nori gaut sako į galvą, sakau nenoriu, žinai, jisai, o kits jo draugs girdėja, ir jisai man (neaiškiai girdisi), nežinau dėl ko man trenkė ir po to visi tryse čia pradėjo mane gaudyti“ (protokolo 6-tojo lapo 13-17 eilutės). Teigia, kad lygiai tokias pat aplinkybes G. S. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, todėl taip pat neaišku, kokiais bylos duomenimis remiantis pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog įvykio vietoje buvusiems policijos pareigūnams G. S. nenurodė, dėl ko kilo konfliktas, ir, kad jo parodymai šioje dalyje yra kintantys.

3.7. Pažymi, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, G. S. nebuvo apklausiamas kokiu nors procesiniu statusu, o tik įvykio vietoje lakoniškai paaiškino įvykio aplinkybes. Todėl tai, kad G. S. apklausiant ikiteisminio tyrimo metu, jis galėjo plačiau ir detaliau paaiškinti įvykio aplinkybes, negali būti traktuojama kaip jo parodymų keitimas.

3.8. Nurodo, kad iš to paties vaizdo įrašo (2022 m. rugpjūčio 12 d. kitų objektų apžiūros protokolas) matyti, jog policijos pareigūnai įvykio vietoje pastebėjo sužalojimą (patinimą) G. S. veido srityje, siūlė jam medicininę pagalbą Akcentuoja, kad užfiksuoti G. S. ir policijos pareigūno pokalbiai: pareigūnė: „nu yra toks guziuks, tau pačiam medikų nereik?“, vaikinas: „nu žinokit mane būva labai supykinę ten“, pareigūnė: „nu tai nuo smūgio tikriausiai“, vyras: „čia tipo, kaip galvojat, ta prasme, nieką nesimata čia?“, pareigūnas: „kas? Biškį matos patinus“, pareigūnė „nu matos, kad biškį patinę, aha“, vaikinas „ant suoliuką, nesupratau, pradėja gaudyt“; „ta prasme, nu ką, aš jeigu į nosį būčiau gavęs, tai kaktą gavau“. Teigia, kad, nepaisant to, jog policijos pareigūnai matė patinimą (sužalojimą) G. S. veido srityje ir siūlė kviesti medikus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jokie sužalojimai nuteistajam G. S. padaryti nebuvo ir jam gintis nebuvo pagrindo.

3.9. Pažymi, kad nukentėjusieji nei įvykio vietoje esant policijos pareigūnams, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė turintys pretenzijų G. S., taip pat nei vienas iš jų nesugebėjo (o gal nenorėjo) nurodyti aplinkybių, dėl ko kilo konfliktas ir nei vienas iš jų nepaneigė, kad būtent jie provokavo konfliktą ir pirmieji užpuolė G. S., dėl ko pastarasis turėjo gintis. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje nustatyti ir apklausti liudytojai nematė visos įvykių pradžios ir negalėjo nurodyti, dėl kokios priežasties kilo konfliktas.

3.10. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įvykio aplinkybes, iš esmės rėmėsi tik liudytojos G. J. parodymais, tačiau ji negalėjo nurodyti konflikto kilimo priežasties, o tuo pačiu nepaneigė ir G. S. parodymų, jog jam buvo pagrasinta smurtu dėl anksčiau jo eitų pareigų (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad ta pati G. J. patvirtino, jog G. S. iki konflikto buvo lauke ir sėdėjo su mergina, vardu L,, ir būtent prie jo priėjo kitas asmuo ir pradėjo konfliktinio pobūdžio pokalbį. Todėl teigia, kad tai patvirtina, jog ne G. S. buvo konflikto iniciatorius.

3.11. Taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojos G. J. parodymais kaip patikimais, tačiau visiškai neanalizavo galimo jos parodymų subjektyvumo ir jos duotų parodymų nenuoseklumo. Teigia, kad nors duodama parodymus G. J. bandė menkinti nukentėjusiųjų R. N. ir E. B. veiksmų pobūdį konflikte, nurodydama, kad, jos manymu, E. B. tik norėjo išskirti konfliktuojančias puses, tačiau jos parodymai negali būti laikomi patikimais, nes ji ir pati buvo to paties konflikto dalyvė, be to, naktiniame klube buvo kartu su nukentėjusiais asmenimis, E. B. yra jai pažįstamas asmuo. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2022 m. rugpjūčio 12 d. kitų objektų apžiūros protokole, kuriame užfiksuota pareigūnų kūno kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūra, ta pati G. J. iškart po įvykio pasakė E. B. „šokinėjai, tai va prisišokinėjai“, kas patvirtina, kad E. B. buvo ne pasyvus ir (ar) geranorišką poziciją turintis konflikto dalyvis, o, priešingai, jo veiksmai buvo nukreipti į G. S.. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad apskritai nepamenanti, jog būtų taip sakiusi.

3.12. Pažymi, kad G. S. į įvykio vietą grįžo tuomet, kai atvyko policijos pareigūnai ir šios aplinkybės užfiksuotos vaizdo įraše, darytame policijos pareigūnų kūno kameromis. Apklausos metu teisme liudytoja G. J. parodė, kad „po kokio pusvalandžio kaltinamasis grįžo į įvykio vietą, jis keikėsi, dar puolė ant manęs, bet mes į jį nekreipėme dėmesio“; „kai kaltinamasis grįžo, policijos pareigūnai dar buvo. Kaltinamasis puolė koliotis, aš jam dar pasakiau kaip tau ne gėda, bet jis vis tiek koliojosi, nors policija buvo šalia“. Vis tik, iš 2022 m. rugpjūčio 12 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotų vaizdo įrašų matyti, kaip G. S., po to, kai jis buvo pabėgęs nuo jį norėjusių sumušti asmenų, tik parėjus į įvykio vietą ir jam atėjus pas policijos pareigūnus, girdimas merginos (G. J.) balsas, kaip ji necenzūriniais žodžiais vadina G. S.: „mergina (G. J.): „valkata k** (neaiškiai girdisi)“; „po pareigūnės perspėjimo nekelti konflikto, mergina sako: „eik n**“. Teigia, kad sugretinus vaizdo įrašus su liudytojos G. J. parodymais, akivaizdu, kad ji buvo itin priešiška G. S. atžvilgiu, būtent ji keikėsi, vadino jį necenzūriniais žodžiais ir policijos pareigūnė ramino ją įvykio vietoje, o ne, kaip teisme bandė paaiškinti G. J., G. S. ją „koliojo“ prie policijos pareigūnų ir ji ramino G. S.. Nurodo, kad iš vaizdo įrašų aiškiai matyti, jog viso pokalbio metu G. S. nepasakė visiškai nieko priešiško G. J. atžvilgiu, jis į ją kreipėsi tik vieną kartą, sakydamas, kad ji matė, kaip jį puolė jos draugai. Apelianto teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad G. J. parodymai yra subjektyvūs ir tendencingi, ir jais vadovautis, kaip atitinkančius objektyvumo kriterijus, negalima.

3.13. Nurodo, kad miesto vaizdų kamerų padaryti vaizdo įrašai, esantys baudžiamojoje byloje, yra neinformatyvūs ir niekaip neatskleidžia įvykio aplinkybių, juose tik galima įžvelgti aplinkybes, jog G. S. bėgo (kas patvirtina jo parodymus, kad jis bijodamas bėgo), ir, kad tarp asmenų vyksta susigrūmimas. Tuo tarpu nei vienas iš nukentėjusiųjų nepaneigė, kad buvo grasinama G. S., taip pat jie nenurodė aplinkybių, kaip prasidėjo grumtynės, kokius smurtinius veiksmus ir kada atliko jie patys G. S. atžvilgiu. Todėl teigia, kad realiai jokių objektyvių duomenų, paneigiančių G. S. parodymus, kad jis buvo užpultas ir gynėsi, nėra. Priešingai, įvykio metu G. S. buvo vienas ir jo atžvilgiu priešiškus veiksmus rodė E. B., R. N. ir trečiasis nenustatytas asmuo. Todėl akivaizdu, kad G. S. būnant vienam prieš tris, jo atžvilgiu agresyviai nusiteikusius asmenis (vienam iš jų pagrasinus G. S. smurtu, kitam duodant smūgį keliu G. S. į veidą), jam buvo pagrįstas pagrindas bijoti, kad gali būti užpultas ir sumuštas. Todėl tvirtina, kad stresinės būklės metu jo reakcija į susiklosčiusias aplinkybes buvo pateisintina. Akcentuoja ir tai, kad G. S. buvo turėjęs dvi nosies operacijas, todėl bet koks bandymas kėsintis į jo sveikatą, jam suduodant smūgius, būtų turėjęs itin neigiamų pasekmių ir tai buvo papildomas akstinas imtis gynybinių veiksmų prieš asmenis, besikėsinančius į jo sveikatą. Taip pat pažymi, kad po įvykio pats G. S. skambino į policiją ir taip pat pranešė apie įvykį.

3.14. Tvirtina, kad G. S. jokios tyčios sutrikdyti viešąją tvarką ir (ar) ką nors sužaloti G. S. neturėjo, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip įžūlūs ir (ar) atlikti siekiant ką nors sąmoningai sužaloti ir kaip viešosios tvarkos sutrikdymas ir (ar) tyčinis nesunkus kito asmens sveikatos sutrikdymas. Taip pat pažymi, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį nebuvo atliekamas E. B., R. N. ir trečiojo nenustatyto asmens atžvilgiu, nors G. S. taip pat buvo padaryti sužalojimai. Apelianto teigimu, G. S. buvo apkaltintas viešosios tvarkos pažeidimu tik dėl to, kad vienam iš konflikto dalyvių kilo sunkesnės pasekmės, tačiau tai negali būti automatiškai vertintina kaip aplinkybė, paneigianti paties nukentėjusio konflikto dalyvio pavojingo elgesio ir paneigianti galimybę asmens, padariusio tokį sužalojimą, veiksmus vertinti kaip padarytus savigynos metu.

3.15. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog niekas nepatvirtino nuteistojo G. S. parodymų, kad jam pirmasis koja smūgiavo nenustatytas asmuo. Teigia, kad būtent dėl to G. S. kėlė klausimą dėl merginos, vardu L., kuri sėdėjo kartu su juo įvykio vakarą, nustatymo, jos radimo bei apklausos, nes būtent ji buvo ant suoliuko tuomet, kai G. S. buvo pagrasinta smurtu ir, kai jam buvo suduotas smūgis iš kelio į veido sritį, ir būtent ji galėtų patvirtinti arba paneigti G. S. nurodytas aplinkybes. Nurodo, kad lieka neaišku, kokių veiksmų ėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnai, siekiant nustatyti merginos, vardu „L.“, tapatybę. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepaėmė G. J. judriojo ryšio telefono, siekiant išsiaiškinti, ar G. J. turi įsivedusi jos telefono numerį, kaip ir kada jos susitiko, kad kartu eitų į klubą. Nurodo, kad šioje vietoje taip pat dar kartą įvertintinas ir G. J. parodymų patikimumas, nes nesuprantama, kaip ji negalėjo nurodyti savo draugės, su kuria atėjo į naktinį klubą „(duomenys neskelbtini)“ tapatybės, tai yra, kaip ji gali nepažinoti šio asmens. Kyla abejonė, ar merginos, vardu „L.“, tapatybė nebuvo nenurodyta sąmoningai, nes ji galėtų atskleisti objektyvias įvykio metu įvykusias aplinkybes. Pasak apelianto, baudžiamojo proceso metu (tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei prokurorui, tiek teismui) atsisakius imtis priemonių šiam asmeniui nustatyti, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad niekas nepatvirtino kaltinamojo G. S. aiškinimo, kad jam pirmasis koja smūgiavo nenustatytas asmuo, nors būtent ši mergina ir galėjo būti vienintelis asmuo (liudytoja), galintis kategoriškai patvirtinti arba paneigti G. S. nurodytas aplinkybes dėl smūgio jam sudavimo. Tvirtina, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas perkėlė įrodinėjimo naštą nuteistajam, kas nėra suderinama su baudžiamojo proceso principais.

3.16. Taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašuose yra matomas trečiasis asmuo, kuris yra su įtvaru ant kojos kelio, sunkiai stovi ir dėl to kyla abejonių, ar iš viso šis asmuo galėjo smūgiuoti koja. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs vaizdo įrašą, iškėlė hipotezę apie tai, kas galėjo būti tas trečiasis G. S. užpuolęs asmuo, po to, pats teismas paneigė savo paties iškeltą hipotezę, konstatuodamas, kad kyla abejonių, ar iš viso šis asmuo galėjo smūgiuoti koja. Tvirtina, kad tokie pamąstymai kelia nuostabą, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme net nebuvo nustatinėjama ir nustatyta, kas buvo trečiasis G. S. užpuolęs asmuo ir kokius veiksmus jis atliko.

3.17. Apibendrintai teigia, kad G. S. duodamas parodymus tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu neneigė faktinių aplinkybių dėl smūgių sudavimo R. N. ir E. B., tai yra, neginčijo, kad atliko aktyvius veiksmus šių nukentėjusiųjų atžvilgiu, taip pat neneigė, kad E. B. padaryti sužalojimai susiję priežastiniu ryšiu su šiais aktyviais veiksmais. Tačiau G. S. nurodė, kad gynėsi nuo jį užpuolusių asmenų, o baudžiamojoje byloje esantys duomenys tai akivaizdžiai patvirtina. Todėl tvirtina, kad G. S. turi būti išteisintas kaip nepadaręs nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje ir (ar) 138 straipsnio 1 dalyje. Net jeigu ir kilų tam tikrų abejonių dėl G. S. iškeltos įvykių versijos, jis turi būti išteisintas kaip nepadaręs šių nusikalstamų veikų, nes valstybės kaltintojas turi pareigą įrodyti neabejotiną asmens kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, o šiuo atveju nebuvo imtasi priemonių abejonėms pašalinti (nenustatytas trečiasis G. S. puolęs asmuo, taip pat, nenustatyta mergina, kuri buvo vienintelė liudytoja, galėjusi papasakoti visas įvykio aplinkybes).

4. Atsiliepimų į nuteistojo G. S. gynėjo advokato Simo Šumino apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Vytautas Budris prašė nuteistojo G. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas advokatas Simas Šuminas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo G. S. gynėjo advokato Simo Šumino apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis G. S. nepripažįsta savo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, ir prašo jį išteisinti. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino eilės teisingam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui būtinų aplinkybių, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o prieitos išvados neatitinka baudžiamosios bylos medžiagos.

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013, Nr. 2K-296-788/2017). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais teiginiais, kurie buvo išdėstyti kaip gynybos versija pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas dėl visų gynybos argumentų iš esmės pasisakė ir juos argumentuotai atmetė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ne dėl kiekvieno skunde dėstomo samprotavimo, o tik dėl esminių skundo klausimų.

Dėl įrodymų vertinimo

9. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

10. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė bylos duomenų pakankamai išsamia bei nešališka analize. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, įrodymų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, kuriais grindė apelianto kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, motyvuotai atmetė nuteistojo G. S. versiją, neva jis tik gynėsi.

11. Nustatyta, kad G. S. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. S. kaltu ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino liudytojos G. J. parodymus, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pakankamai nuoseklūs bei neprieštaringi, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis, kas sudarė vieningą įrodymų grandinę.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo G. S. parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs, yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies su tuo sutinka.

13. Kaip matyti, apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis G. S. pripažino, kad nukentėjusiesiems sužalojimai padaryti nuo jo smūgių, tačiau tvirtino, kad jis tik gynėsi. Parodė, kad prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ sėdėjo su mergina ant suoliuko, kai nukentėjusysis R. N. bandė jį žodžiais išprovokuoti konfliktui, tačiau jis į tai nereagavo. Tada kitas jaunuolis pasakė: „tuoj ateisiu pas tave“ ir sulig tais žodžiais, besėdėdamas ant suoliuko ir būdamas šiek tiek pasilenkęs, gavo stiprų smūgį virš kaktos į smilkinį. Gavęs smūgį atsistojo, pamatė, kad jam kojos keliu spyrė stambokas tamsių plaukų vyriškis, šalia kurio stovėjo kitas nukentėjusysis E. B., dar buvo tas jaunuolis, kuris kabinėjosi žodžiais, kai sėdėjo ant suoliuko. Kai atsistojo, tie visi trys vyriškiai pribėgo prie jo ir ruošėsi jį mušti, buvo užsimoję, vienas pastūmė, kitas bandė trenkti. Jis bandė bėgti atbulomis, bet jie greitai visi trys jį apsupo ir jis nebeturėjo, ką daryti. Kažkuris pirmas jam trenkė, mano, jog galimai nukentėjusysis E. B., prieš tai jam jau buvo suduotas smūgis kojos keliu, tai padarė stambokas vyriškis. Trečiasis asmuo jam suduoti nespėjo. Jis gynėsi ir visi susimušė. Vienas iš vaikinų pabėgo atbulomis. Gynėsi stipriai, trenkė vienam, kitam ir taip gavosi, kad apsigynė, asmenims nugriuvus, vienam šiek tiek trenkė kojomis, apspardė gulintį, nes šis bandė keltis. Spyrė, kad jam daugiau nieko nebedarytų. Kai pasibaigė tos muštynės, du jaunuoliai iš tų trijų stovėjo, o trečias gulėjo. Tų dviejų paklausė, ar jie jam turi pretenzijų. Tas vaikinas, kuris jį išprovokavo, pasakė, kad pretenzijų neturi, tuomet ir jis pasakė, kad neturi jokių pretenzijų. Dar paklausė, o ar turi pretenzijų draugas, kuris jam spyrė kojos keliu, vaikinas pasakė, kad pretenzijų neturi. Trečiasis vaikinas gulėjo, jo nieko nebeklausė. Po to pamatęs, kad renkasi daugiau žmonių, jų draugų, nuėjo už kampo, kad būtų ramiau, ir paskambino policijai, pasakė, kad susimušė ir apsigynė. Telefonu pakalbėjęs su pareigūnais, grįžo į įvykio vietą. Pareigūnai matė, kad jo kakta buvo raudona. Tvirtino, kad įvykio metu jis gynėsi nuo jį užpuolusių asmenų, tie asmenys jį buvo apsupę, jis neturėjo kur trauktis ir turėjo gintis. Tie asmenys buvo neblaivūs, pikti, jie buvo trise, aukštesni už jį, jam grėsė realus pavojus, jeigu nebūtų gynęsis, jie jį būtų sumušę. Įvykio metu buvo šiek tiek išgėręs (2 t., b. l. 118-120).

14. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. S. parodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes. Teigė, kad vaikinui, kuris jam pagrasino, tiesiog pasakė eiti, kur nori ir toliau ramiai sėdėjo ant suoliuko bei kalbėjosi su L.. Kol stebėjo tą vaikiną, kažkas iš šono, kuris buvo iš to vaikino kompanijos, keliu jam sudavė į galvos sritį, t. y. dešinįjį antakį. Dėl tokio to vaikino elgesio jis tuo metu pajuto momentinį fizinį skausmą. Kadangi jam kilo pyktis dėl tokio to vaikino elgesio, jis atsistojo ir tada trys vaikinai, iš kurių vienas buvo tas, kuris jam pagrasino, kitas – kuris sudavė keliu į galvos sritį, bei dar vienas vaikinas, pradėjo pulti ant jo. Bandė viso to išvengti, norėjo kaip ir pabėgti, tačiau tie vaikinai pradėjo jį vytis, todėl matydamas, kad niekur nepabėgs, pradėjo nuo jų gintis. Gavosi taip, kad jis vienas su tais trimis vaikinais susimušė, kam ir kiek kartų sudavė, bei į kurią kūno vietą, tikrai nepasakys, nes viskas vyko labai greitai. Pamena momentą, kai vienas iš tų vaikinų nukrito, o gal ir jis jį nuvertė ir jam sudavė smūgius tiek rankomis, tiek spardė ir kojomis, iš kurių daugiausiai smūgių kliuvo į galvos sritį. Mano, kad tai gali būti tas vaikinas, kuriam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dar prisimena ir tai, kad buvo nukritęs ir dar vienas, tačiau kai baigė muštis, vienas jų greitai atsikėlė, o vienas liko gulėti. Tas, kuris liko gulėti, nuo smūgio galėjo prarasti sąmonę. Trečiasis vaikinas, kiek prisimena, nebuvo nukritęs. Kai baigė muštis, jis tų vaikinų paklausė, ar turi dar kokių pretenzijų, tie vaikinai atsakė, kad neturi, jis taip pat neturėjo, tada norėjo važiuoti namo, tačiau jam griaužė sąžinė, kad viskas taip įvyko, todėl jis pats paskambino pagalbos telefonu 112 ir pranešė apie minėtą įvykį. Po kiek laiko, jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino kažkas iš policijos pareigūnų ir pasakė, kad prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ yra atvykęs policijos ekipažas ir kad jis prieitų prie jų. Pirmas nebūtų puolęs ant tų vaikinų (1 t., b. l. 172-173).

15. Pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokolas patvirtina, kad atvykusiems į įvykio vietą G. S. taip pat paaiškino, kad jį užpuolė trys vaikinai ir nuo jų gynėsi („jo, mane užpuolė trys žmonės, čia karoče sėdėjau ant suoliuko, vienas trenkė iš kelieno, (neaiškiai girdisi) davė į kaktą, pabėgau (galimai - toli), mane visi gaudė, vienu metu tryse, ir susimušom”, „sėdėjau ant suoliuko, šnekėjau su panele, aš dirbau anksčiau biškį (duomenys neskelbtini), ir viens žmogus sako, tu esi (duomenys neskelbtini), aš sakau dirbai, sako nori gaut sako į galvą, sakau nenoriu, žinai, jisai, o kits jo draugs girdėja ir jisai man (neaiškiai girdisi), nežinau dėl ko man trenkė, ir po to visi tryse čia pradėjo mane gaudyt”, „jie patys puolė, žinokit, ta prasme, mane būtų sumušę, aš viens vos prieš žinoket, būčiau bėgęs, būčiau (neaiškiai girdisi), ta prasme”) (1 t., b. l. 39-46). Aplinkybę, kad nuteistasis G. S. įvykio vietoje nurodė, kad jį užpuolė trys vaikinai, nuo kurių jis gynėsi, nurodė ir apklausti liudytojai – į įvykio vietą atvykę pareigūnai A. R. ir Ž. D. (2 t., b. l. 55-57, 86-87).

16. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia išvados, kad nuteistojo G. S. parodymai yra gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jo parodymų ne tik kad nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, bet jie taip pat prieštarauja ir surinktų įrodymų visumai – liudytojos G. J. parodymams, apžiūros protokoluose parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuotiems duomenims, specialistų išvadose nukentėjusiesiems konstatuotiems sužalojimams ir kt. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jais remtis nėra pagrindo.

17. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įvykio metu jokie sužalojimai nuteistajam G. S. padaryti nebuvo ir dėl to jam nebuvo pagrindo gintis.

18. Sutiktina, kad nuteistasis G. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog konflikto pradžioje vienas iš vaikinų jam kojos keliu trenkė į kaktos sritį. Baudžiamojoje byloje esantis pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašo apžiūros protokolas taip pat patvirtina, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai pastebėjo sužalojimą nuteistojo G. S. veido srityje, siūlė jam medicininę pagalbą: pareigūnė: „nu yra toks guziuks, dar tau pačiam medikų nereik?“, vaikinas: „nu žinokit mane buva labai supykinę ten (neaiškiai girdisi)“, pareigūnė: „nu tai nuo smūgio tikriausiai“, vaikinas: „(neaiškiai girdisi)“, pareigūnė: „nereik medikų?“, vaikinas: „(neaiškiai girdisi)“, pareigūnė: „nea, aš tokių žinokit“, vaikinas: „nuo nervų (neaiškiai girdisi)“, pareigūnė: „tai jeigu reik medikų, sakyk, iškviesim“, pareigūnė duoda vyriškiui pūsti į alkotesterį. Vyras: „čia tipo, kaip galvojat, ta prasme, nieka nesimata čia?“, pareigūnas: „kas? biškį matos patinus“, pareigūnė: „nu matos, kad biškį patinę, aha“. Vaizdo įrašuose nuteistojo veido nesimato (1 t., b. l. 172-173). Visgi byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad minėtas sužalojimas nuteistajam G. S. buvo padarytas būtent jo paties nurodytomis aplinkybėmis. Juolab, kad jis pats iškart po įvykio vietoje nepasiliko ir į ją sugrįžo praėjus maždaug pusvalandžiui nuo įvykio, į medikus nesikreipė, o minėtas sužalojimas išsamiau neapžiūrėtas bei neužfiksuotas jokiuose rašytiniuose dokumentuose.

19. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad nukentėjusieji R. N. ir E. B. nei įvykio vietoje, nei apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, jokių pretenzijų nuteistajam G. S. neturėjo. Iš tiesų, pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašo apžiūros protokolas, nukentėjusiųjų R. N. ir E. B., liudytojų – pareigūnų A. R., Ž. D. proceso metu duoti parodymai (1 t., b. l. 78-81, 100-101, 2 t., b. l. 55-57) patvirtina, kad abu nukentėjusieji tvirtino, jog įvykio aplinkybių nepamena, niekam pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nereiškia. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia, kad nuteistasis G. S. elgesys įvykio metu buvo nusikalstamas ir atitinka nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, požymius. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 876/2022(04) konstatuota, kad R. N. nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva ir žaizda galvoje, sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 96-97), o Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 877/2022(04) nurodyta, kad E. B. nustatyta poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, odos nubrozdinimai virš kairio antakio, nosikaulių, žandinių ančių priekinių ir šoninių sienelių, kairio skruostikaulio ir dešinės skruostinės ataugos, kairės akiduobės šoninės sienelės lūžiai. E. B. padaryti kūno sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. (1 t., b. l. 118-119). Taigi, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji įvykio metu patyrė sužalojimus. Taip pat E. B. pareiškime nurodė, kad 2022 m. birželio 24 d. (duomenys neskelbtini) buvo stipriai sumuštas nepažįstamų žmonių ir nuvežtas į ligoninę, prašė nustatyti kaltininkus ir juos nubausti (1 t., b. l. 15). Nukentėjusysis E. B. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė ir tai, kad nuteistasis G. S. jam skambino, atsiprašė. Todėl tvirtinti, kad tai, jog nukentėjusieji nereiškė nuteistajam G. S. jokių pretenzijų, reiškia, jog nebuvo padarytos ir nusikalstamos veikos, pagrindo nėra.

20. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojos G. J. parodymais kaip patikimais, tačiau neanalizavo jos parodymų subjektyvumo ir jos duotų parodymų nenuoseklumo.

21. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertini visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais. Priešingai, nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos nuomone, liudytojos G. J. iškart po įvykio duoti paaiškinimai, taip pat pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, yra nuoseklūs bei neprieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. Be to, liudytoja parodymus davė prisiekusi ir būdama supažindinta su baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą.

22. Apklausiama pirmosios instancijos teisme ši liudytoja parodė, kad nuteistąjį G. S. žino tik iš matymo, o nukentėjusįjį E. B. kažkiek pažįsta. Teigė, kad įvykio metu nukentėjusiojo E. B. draugas (nustatyta, kad tai – R. N.) susikivirčijo su nuteistuoju G. S., jie dėl kažko pradėjo ginčytis, G. S. atsistojo ir jie apsistumdė. E. B. norėjo savo draugą patraukti nuo G. S., norėjo juos išskirti, tačiau nuteistajam staiga „persivertė akys“ ir jis puolė ant E. draugo ir E.. E. draugas krito ant nugaros, gulėjo be sąmonės, liudytoja bandė jį pajudinti, pažadinti. Tada nuteistasis puolė E., nežino, ar E. spyrė, ar kaip kitaip sudavė, bet E. nugriuvo ant pilvo ir tada nuteistasis pradėjo E. spardyti, mindyti galvą. Tai pamačiusi ji puolė prie E., pradėjo šaukti G. S., ką jis darąs, norėjo atitraukti jį nuo E., nustumti, tuomet nuteistasis jai trenkė į lūpą, ją praskėlė, o po to pasišalino. Atvyko policijos pareigūnai. Po pusvalandžio nuteistasis grįžo į įvykio vietą. Kad nuteistąjį G. S. būtų kas mušęs, nematė. Dar su nukentėjusiaisiais buvo ir trečias vaikinas, bet ar jis buvo E. draugas, nežino, nematė, kad tas trečiasis vaikinas būtų mušęsis (2 t., b. l. 116-117). Pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kaip G. J. pareigūnams parodė: „mačiau, kuris pabėgo, va čia man dėjo į lūpą ir jam (parodo į šalia jos, ant suoliuko sėdintį vaikiną)“, pareigūnė: „nei pažįstat, nei įsivaizduojat kas toksai?“, mergina: „šiaip jisai atein dažnai į (duomenys neskelbtini), bet jis niekad toks agresyvus nebuva. Bet dabar, čia tam (ranka rodo į vaikiną su galimai kraujo dėmėmis ant veido ir rankos), iš nugaros, tam (ranka parodo į tamsius marškinėlius vilkintį vaikiną) irgi, nu žodžiu, kai laukinis, koksai“ (1 t., b. l. 172-173). Minėtame vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kad kažkuris iš įvykį mačiusių vaikinų nurodė į pareigūnės klausimą, kas iškvietė pareigūnus, atsakė: „nežinau (neaiškiai girdisi), visus sumušo ir pabėgo“. Tuo tarpu asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, jog liudytoja G. J. iš jai parodytų fotonuotraukų atpažino G. S. kaip asmenį, kuris sumušė E. B., spardydamas jį kojomis į įvairias kūno vietas, o daugiausia – įspirdamas į galvos sritį (1 t., b. l. 155-160).

23. Vaizdo įrašas iš tiesų patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad atvykus pareigūnams į įvykio vietą, liudytoja G. J. buvo priešiškai nusiteikusi nuteistojo G. S. atžvilgiu, vadino jį necenzūriniais žodžiais, pareigūnai ją ramino. Visgi atkreipiamas dėmesys, kad tiek paties nuteistojo G. S. (teigė, kad G. J. ranka atstūmė), tiek liudytojos G. J. (teigė, kad G. S. jai trenkė į lūpą), tiek iš dalies ir liudytojo D. T. (parodė, kad vaikinas, kurį mergina pastūmė, lygtais jai trinktelėjo) parodymai patvirtina, kad nuteistasis G. S. konflikto metu galimai sužalojo ir pačią liudytoją, kuri siekė išskirti konfliktuojančius asmenis. Vaizdo įrašuose matyti, kaip liudytoja nuolat tikrina, ar iš viršutinės lūpos nebėga kraujas, kalbėdama tą vietą užsidengia pirštais. Todėl akivaizdu, kad dėl šios priežasties liudytoja G. J. įvykio vietoje buvo priešiškai nusiteikusi nuteistojo atžvilgiu. Visgi duomenų, kad liudytoja būtų suinteresuota nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį, nurodydama įvykio aplinkybes, byloje nėra.

24. Apeliaciniame skunde teigiama, kad miesto vaizdo kamerų padaryti vaizdo įrašai yra neinformatyvūs ir niekaip neatskleidžia įvykio aplinkybių. Kaip matyti, kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota miesto vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašų apžiūra. Apžiūros metu nustatyta, kad 05.13.05 val. matosi prie medžio vyriškis (G. S.), kuris su kažkuo stumdosi – jį kažkas pastumia, o vyriškis ranka smūgiuoja, kam smūgiuoja, nesimato. Kamera sukiojasi, daugiau konflikto vaizdų nėra užfiksuota. 05:15:00 val. galima įžiūrėti per medžių šakas ant žemės lygtai kažkas guli (1 t., b. l. 50-52). Nors vaizdo įraše nėra užfiksuotas visas tarp nuteistojo G. S. ir nukentėjusiųjų R. N. bei E. B. įvykęs konfliktas, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad aktyvius smurtinius veiksmus (smūgius) pirmasis panaudoja būtent nuteistasis G. S.. Be to, vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės patvirtina liudytojos G. J. parodymus.

25. Apeliantas akcentuoja, kad nuteistasis G. S. pats paskambino Bendruoju pagalbos telefonu ir pranešė apie įvykį. Tačiau liudytojas T. G. nurodė, kad tai jis pranešė apie įvykį (1 t., b. l. 137-140), tą patvirtina ir BIRT žiūryklės bei Bendrojo pagalbos centro pateikti duomenys patvirtina, kad apie įvykį pranešė praeivis (1 t., b. l. 27-30, 33-37), gauti pranešimai ir iš (duomenys neskelbtini) priėmimo skyriaus slaugytojų (1 t., b. l. 56). Pastebėtina ir tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis G. S. nurodė, kad po konflikto pamatęs, jog renkasi daugiau žmonių, jų draugų, nuėjo už kampo, kad būtų ramiau, ir paskambino policijai, pasakė, kad susimušė ir apsigynė. Visgi iš pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašo apžiūros protokole matyti, kad policijos pareigūnams nuteistasis G. S. nurodė iš įvykio vietos išvažiavęs taksi automobiliu (1 t., b. l. 50-52).

26. Teisėjų kolegija taip pat atmeta, kaip nepagrįstus, apeliacinio skundo teiginius, susijusius su nuteistojo G. S. kaltės forma. Apeliaciniame skunde teigiama, kad G. S. neturėjo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką ir (ar) ką nors sužaloti. Nors teismų praktikoje laikytina, jog viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, taigi, būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir to norėtų. Kita vertus, BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma ir tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai yra, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numato, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad G. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto metu nukentėjusiajam R. N. suduodamas rankomis ir spirdamas kojomis ne mažiau kaip 3 kartus į įvairias kūno vietas, taip pat nuversdamas nukentėjusįjį E. B. ant žemės ir kojomis spirdamas ne mažiau kaip 2 kartus į įvairias kūno vietas, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis G. S. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nes, nuversdamas nukentėjusįjį E. B. ant žemės ir kojomis spirdamas ne mažiau kaip 2 kartus į įvairias kūno vietas, suprato, kad jo veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą arba sveikatos sutrikdymą, tačiau šių padarinių nekonkretizavo, jam buvo nesvarbu, kokie padariniai gali kilti.

27. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį nepagrįstai nebuvo atliekamas nukentėjusiųjų E. B., R. N. ir trečiojo nenustatyto asmens atžvilgiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas tik nuteistojo G. S. veiksmų atitiktis BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiams. Todėl apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kitų asmenų kalte.

28. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad visos abejonės turėjo būti vertinamos nuteistojo G. S. naudai, kadangi proceso metu nebuvo imtasi pakankamai veiksmų, siekiant nustatyti merginos, vardu L., tapatybę, kuri, pasak apelianto, galėtų patvirtini nuteistojo G. S. parodymų patikimumą, taip pat nenustatytas trečiasis asmuo, konfliktavęs su nuteistuoju. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, paneigiančių nuteistojo G. S. parodymų patikimumą bei patvirtinančių nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, padarymą. Todėl papildomų įrodymų šiuo atveju rinkimas būtų buvęs perteklinis.

Dėl būtinosios ginties

29. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad G. S. kilusio konflikto metu nukentėjusiajam R. N. sudavė rankomis ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 3 kartus į įvairias kūno vietas, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat nuvertė nukentėjusįjį E. B. ant žemės ir kojomis spyrė jam ne mažiau kaip 2 kartus į įvairias kūno vietas, ir taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį, tačiau, kaip matyti iš jo parodymų, neneigia, kad nukentėjusiesiems sužalojimai padaryti nuo jo smūgių ir tvirtina, kad jis tik gynėsi. Iš esmės analogiška nuteistojo pozicija išdėstyta ir jo apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių duomenų visuma paneigia apelianto teiginius apie būtinosios ginties situacijos buvimą.

30. Pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tuomet, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-291-942/2018). Taigi, būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, naudojusio fizinį smurtą, atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nesurinkta objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, leidžiančių R. N. ir E. B. elgesį vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi. Bylos duomenys nepatvirtina, kad kilusio konflikto metu pirmasis sužalojimus būtų patyręs nuteistasis G. S.. Bylos duomenys nepatvirtina ir nuteistojo parodymų, jog jį vienu metu iš viso puolė trys asmenys. Be to, įvykio vietoje liudytoja G. J. nurodė, kad nuteistasis G. S. nukentėjusiuosius puolė iš nugaros. Aplinkybė, kad žodinis konfliktas prasidėjo dėl to, jog nuteistasis anksčiau dirbo (duomenys neskelbtini), taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad šio konflikto metu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis G. S. atžvilgiu. Dar daugiau, byloje esančios specialistų išvados patvirtina, kad nukentėjusiajam R. N. sužalojimai padaryti mažiausiai vieno trauminio poveikio metu (nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva ir žaizda galvoje), o E. B. – mažiausiai keturių trauminių poveikių metu (nustatyti poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, odos nubrozdinimai virš kairio antakio, nosikaulių, žandinių ančių priekinių ir šoninių sienelių, kairio skruostikaulio ir dešinės skruostinės ataugos, kairės akiduobės šoninės sienelės lūžiai), tuo tarpu liudytojos G. J. parodymai patvirtina, kad pargriovus nukentėjusiuosius, nuteistasis juos toliau spardė gulinčius. Šios aplinkybės neneigia ir nuteistasis G. S.. Net jei išties, kaip teigia nuteistasis, nukentėjusiųjų veiksmai įvyko metu buvo netinkami (bandė išprovokuoti konfliktą dėl jo ankstesnio darbo, grasino smurtu), vien tai savaime nesudaro pagrindo naudoti fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, juo labiau – abiem nukentėjusiesiems suduoti kojomis ir rankomis smūgius į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą. Taigi, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog nuteistasis G. S. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. S. gynėjo advokato Simo Šumino apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Ernesta MontvidienėGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas