- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-03
- Bylos Nr.
- e2S-1554-910/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21675-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ladena“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ladena“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 3100,98 Eur nuomos mokestį, 2232,71 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio reikalavimo sumos. Prašymą ieškovė grindė didele ieškinio suma ir tuo, kad atsakovė atsisakė geranoriškai vykdyti patalpų nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovės manymu, nurodytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad atsakovė gali savo sąmoningais veiksmais apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
4. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas šioje byloje 2019 m. rugpjūčio 1 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkino, ieškovės pareikštų reikalavimų tikėtino pagrįstumo teismas atskirai nevertino.
5. Teismas sprendė, kad ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovė faktiškai imasi veiksmų, kurie sunkina ar daro visai neįmanomą teismo sprendimo vykdymą (slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą). Vien tai, kad atsakovė nesumoka ieškovei jos reikalaujamos sumos ir nereaguoja į raginimus, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti laikoma ir iš atsakovės ieškovės prašoma priteisti 5333,69 Eur suma, nes ieškovės pateikti ir teismo papildomai surinkti duomenys nėra pakankami daryti išvadą, kad ši suma laikytina atsakovei didele. Nors atsakovė Juridinių asmenų registrui nėra pateikusi 2016–2018 metais finansinės atskaitomybės dokumentų (2015 metais ji veikė pelningai), vien ši aplinkybė neleidžia atsakovės finansinės padėties vertinti kaip blogos. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Lietuvos Respublikos teismuose atsakovei 2019 metais, be šios civilinės bylos, kitų bylų nėra iškelta. Antstolių informacinės sistemos registro ir Turto arešto aktų registro duomenimis teismas nustatė, kad atsakovės turtas nėra areštuotas, jokių vykdomųjų bylų jos atžvilgiu nėra pradėta. Pagal Lietuvos įmonių katalogo www.rekvizitai.lt duomenis atsakovė šiuo metu turi įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tačiau jis yra nežymus (383,96 Eur).
7. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti tik įrodymų pagrindu konstatuota grėsmė, jog ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba neįmanomas, ieškovei tokių įrodymų nepateikus, teismas ieškovės prašymą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Teismas neteisingai įvertino ieškovės argumentus dėl atsakovės nesąžiningo veikimo, susijusio su finansinės atskaitomybės dokumentų teikimu. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą įmonės privalo nustatytam terminui Juridinių asmenų registrui už metus pateikti duomenis apie savo finansinę būklę. Atsakovė, 2016–2018 metais nepateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų, nesilaikė nurodyto įstatymo reikalavimo, o tai rodo, kad įmonė gali apsunkinti ir ieškovei palankaus teismo priimto sprendimo įvykdymą. Be to, nepaisant to, kad atsakovės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nėra žymus (383,96 Eur), tačiau iki šiol jis nėra apmokėtas, nors skolos suma yra daug kartų mažesnė už ieškinio sumą.
8.2. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės ieškinio reikalavimo dydžio atsakovei. Nors ši aplinkybė negali būti vienintelis pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau ji yra itin svarbi ir privalo būti įvertinta. Įvertinus ieškinio sumą ir aplinkybę, kad atsakovė vengė bendradarbiauti su ieškove, nesikreipė dėl neapmokėtų sąskaitų, darytina išvada, jog atsakovė gali savo sąmoningais veiksmais apsunkinti galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
10. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
11. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.
13. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Apeliantas ginčija antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimą, teigdamas, kad egzistuoja grėsmė, jog nesiėmus prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, ją iš esmės siedamas su ieškinio sumos dydžiu ir sunkia atsakovės turtine padėtimi.
14. Dėl nurodytos būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pažymėtina tai, jog teismų praktika šios sąlygos aiškinimo ir taikymo aspektu yra modifikuota bei formuojama ta linkme, kad tokie kriterijai, kaip ieškinio sumos dydis konkrečiam atsakovui ir atsakovo turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018; kt.). Toks aiškinimas grindžiamas tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė. Tokių priemonių taikymo paskirtis ir tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu, turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018; kt.). Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.).
15. Pažymėtina, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir/ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).
16. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Todėl sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir reikalavimo sumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie šalies jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių institutas netaikytinas.
17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė duomenų, kurie leistų labiau tikėtinai spręsti apie atsakovo nesąžiningumą (t. y. jo ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12, 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniais). Jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovo nesąžiningumą, nenustatė ir teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atsakovė 2016–2018 metais Juridinių asmenų registrui nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo ir spręsti, kad atsakovė turi ketinimų savo turtą paslėpti ar kitaip išvengti pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą. Kartu pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nei šiuo metu, nei kada nors anksčiau UAB „Ladena“ kaip atsakovei / skolininkei nebuvo iškelta daugiau civilinių bylų. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės turtas nėra areštuotas, taip pat jos atžvilgiu nėra pradėta jokių vykdomųjų bylų.
18. Dar vienas svarbus principas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, yra proporcingumas. Taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek apeliantų teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį nepakeistą.