Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-08 · Administracinė byla Nr. I-394-739/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-08
Bylos Nr.
I-394-739/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01838-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
Ž. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-394-739/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01838-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 51.5; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 8 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant Virginijai Kriukovienei,dalyvaujant pareiškėjui Ž. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ž. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), 3000 neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 25 d. Marijampolės pataisos namuose jis buvo paskirtas į 3-ą būrį, 3-ą gyvenamąją patalpą (miegamąjį), kurioje buvo iki 2018 m. kovo 25 d. Nuo 2016 m. spalio 25 d. minėtoje gyvenamojoje patalpoje gyveno 20 nuteistųjų, šios patalpos plotas buvo 5 m, ilgis 12 m. Laisvą plotą dar labiau mažino baldai, dėl to judėjimui vietos neliko. Teigė, kad jis toje pačioje patalpoje buvo priverstas gaminti maistą ant elektrinės viryklės, kaip ir kiti 20 nuteistųjų. Patalpoje nebuvo įrengta ventiliacija, vasarą ir žiemą reikėdavo laikyti pravirus langus išvėdinti patalpą. Žiemą oro temperatūra nukrisdavo iki 8o C šilumos, buvo šalta, naktį tekdavo miegoti su rūbais, dieną irgi tekdavo būti apsirengus su striuke. Bendrojo naudojimo patalpoje – tualete, kurio ilgis 2,20 m, plotis 1,80 m, buvo 3 sėdimi klozetai ir 2 pisuarai. Tarp sėdimų klozetų nebuvo pertvarų, o pro langą pareigūnai iš KPP galėdavo matyti jį ir kitus nuteistuosius tualete atliekančius gamtinius reikalus, kadangi langai nebuvo uždengti, tai pažeidė jo privatumą ir pažemino orumą. Teigė, kad tualetu naudojosi apie 70 nuteistųjų. Nurodė, kad kitomis bendrojo naudojimo patalpomis – virtuve ir daiktų sandėliu jam būdavo draudžiama naudotis dėl diskriminacijos. Pareiškėjas teigė, kad gyvenimo sąlygos pataisos namuose buvo nežmoniškos ir šiurkščiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Teigė, kad valstybė privalo užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą ir kitas sąlygas, paminėtas jo skunde. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 3000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės už 495 paras, kurias jis prabuvo 3-o būrio 3-oje patalpoje. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (toliau – atsikirtimas) (b. l. 51) paaiškino, kad jam neleido naudotis virtuve ir daiktų sandėliu kiti nuteistieji, kad jis kreipėsi dėl šios diskriminacijos į būrio viršininką, ir po to kiti nuteistieji iš jo pasityčiojo. Nurodė, kad 3-o būrio 3-oje patalpoje 2016 m. lapkričio 16 d. iš viso buvo 21 asmuo, tai neatitiko reikalavimų gyvenamajam plotui. Teigė, kad neatitiko apšvietimas ir vėdinimas, kadangi nebuvo įrengta ventiliacija. Tualetuose sienelių aukštis buvo apie 1 m, atsisėdus ant unitazo, galva būdavo virš sienelių, o keliai išlindę iš už sienelių. Kadangi 3-o būrio tualetai buvo įrengti 2-ame aukšte, pro langus jį ir kitus nuteistuosius tualete matydavo iš 2-o aukšto KPP prieš nuteistųjų pastatą esantys pareigūnai. 2017 m. rugsėjo mėn. tualetų sienelės buvo padidintos iki 2 m aukščio, bet plotis išliko toks pat. Būryje nuo 2018 m. lapkričio 16 d. ir iki 2017 m. rugsėjo mėn. dar buvo senosios sienelės. 3-oje gyvenamojoje patalpoje buvo blakių ir tarakonų, jie buvo naikinami, tačiau tai nepadėdavo. Jis eidavo į dušą vieną kartą per savaitę, kadangi bendrabutyje galėdavo išsimaudyti tik su šaltu vandeniu, nes šiltas vanduo nebuvo tiekiamas. Dušai buvo neremontuoti daug metų. Duše pūtė skersvėjis, buvo šalta. Duše esančiame persirengimo kambaryje po išsimaudymo buvo šalta, dėl to jis buvo susirgęs. Dušuose nebuvo tvarkingų veidrodžių. Dušai buvo pusiau veikiantys, kas 15 sekundžių reikėdavo spausti krano mygtuką, kadangi kitaip bėgdavo šaltas vanduo, iš krano vos tekėdavo vanduo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančių Marijampolės pataisos namų atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą Marijampolės pataisos namams pranešta tinkamai (b. l. 61). Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 13). Byla išnagrinėta nedalyvaujant Marijampolės PN atstovui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis). Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą (b. l. 9–14) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas pateikė duomenis, į kokį būrį ir gyvenamąją patalpą pareiškėjas buvo paskirtas pataisos namuose ginčo laikotarpiu, koks buvo šios patalpos plotas ir kiek joje įrengta miegamųjų vietų. Nurodė, kad pareiškėjo būrio sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje, sanitariniame mazge sienelės tarp unitazų buvo padidintos iki 2 m aukščio 2017 m. rugsėjo mėn. Teigė, kad pareiškėjo argumentas, kad jį sanitariniame mazge pro langą galėjo matyti pareigūnai, yra nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio. Teigė, kad pareiškėjas nesiskundė nei pataisos namų administracijai, nei būrį prižiūrinčiam specialistui, kad jam dėl diskriminacijos neleidžiama naudotis virtuve ir daiktų sandėliu. Nurodė, kad patalpų atitikimas higienos normoms buvo periodiškai tikrinamas valstybės institucijų. Be to, patalpos buvo nuolat stebimos ir prižiūrimos specialistų, kurie esant poreikiui skubiai atlikdavo remonto darbus. Paaiškino, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Be to, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundžiasi dėl kalinimo sąlygų 3-ame būryje. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo paskirtas į 3-ą būrį 31-oje brigadoje nuo 2016 m. lapkričio 16 d. (tą dieną jis buvo pervestas į 3-ą būrį iš 20-to būrio 203-oje brigadoje) (b. l. 9, 15, 18), o ne nuo 2016 m. spalio 25 d., kaip skunde nurodė pareiškėjas (b. l. 2). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 3-ame būryje buvo laikomas iki 2018 m. kovo 25 d. (b. l. 2), o atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą patikslino, kad jis šiame būryje buvo iki 2018 m. kovo 26 d. (b. l. 51). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 3-ame būryje buvo laikomas iki 2018 m. kovo 26 d. (b. l. 9, 16–17). Byloje esant tokiems duomenims apie pareiškėjo buvimo 3-ame būryje datas, byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. kovo 26 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas skundžia laikotarpį, kai jis buvo laikomas 3-ame būryje, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo ir kamerų tipo patalpose – 2017 m. birželio 16 d. jam buvo paskirta nuobauda atlikti bausmę kamerų tipo patalpose 7 paras, o 2017 m. rugsėjo 4 d. jam paskirta tokia nuobauda 15 parų (b. l. 10, 18), tačiau skunde dėl laikymo sąlygų kamerų tipo patalpose pareiškėjas nesiskundė, jokių aplinkybių, susijusių su tuo, nenurodė.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 18).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 3-o būrio 3-oje gyvenamojoje patalpoje gyveno 20 nuteistųjų, šios patalpos plotas buvo 5 m, ilgis 12 m, laisvą plotą dar labiau mažino baldai, dėl to judėjimui vietos neliko (b. l. 2), o atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodė, kad minėtoje gyvenamojoje patalpoje 2016 m. lapkričio 16 d. gyveno 21 asmuo (įskaitant pareiškėją), miegamųjų vietų buvo 22, ir teigė, kad tai neatitiko nustatytų reikalavimų gyvenamajam plotui (b. l. 51).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Atsakovės atstovo ir pareiškėjo nurodyti duomenys apie tai, koks yra 3-ios gyvenamosios patalpos plotas ir kiek joje buvo nuteistųjų, nesutampa: atsakovės atstovas nurodė, kad minėtos patalpos plotas yra 51,70 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų (b. l. 9–10), o pareiškėjas teigė, kad minėtos patalpos plotas yra 60 kv. m (5 x 12 m), joje gyveno 21 asmuo, buvo įrengtos 22 miegamosios vietos (b. l. 2, 51). Atsakovės atstovas prie atsiliepimo pridėjo priedus – Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos specialisto 2018 m. rugsėjo 21 d. pažymą Nr. 14/07-4892 „Dėl bausmės atlikimo 3 būryje“ (b. l. 18) ir 3-o būrio schemą (b. l. 25), kuriuose esantys duomenys apie miegamųjų plotą ir miegamųjų vietų skaičių atitinka atsiliepime į skundą nurodytus duomenis. Be to, atsakovės atstovas patvirtino, kad nuteistieji yra skirstomi į būrius po tiek asmenų, kiek patalpose yra įrengta miegamųjų vietų, ir kad nuteistųjų skaičius neviršija miegamųjų vietų įrengimo skaičiaus (b. l. 10). Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir nurodė gyvenamosios patalpos plotą ir joje gyvenusių asmenų skaičių, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie patalpos plotą ir joje buvusį nuteistųjų skaičių.

Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės pataisos namuose buvo paskirtas gyventi ir buvo laikomas 3-io būrio 3-oje gyvenamojoje patalpoje, kuri yra bendrabučio tipo, kurios plotas 51,70 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų (b. l. 10–11, 18, 25). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuojamas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius. Taigi, minėtoje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko 3,23 kv. m ploto (51,70 / 16 = 3,23). Apibendrinus aptartą, sprendžiama, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis). Be to, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), pažymėtina, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla.

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 28–31, 33–34), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas skundėsi, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo įrengta ventiliacija, todėl vasarą ir žiemą reikėdavo laikyti pravirus langus išvėdinti patalpą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 11.8 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Aptartas teisiniu reglamentavimas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema; aptartas teisinis reglamentavimas nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti mechaninę vėdinimo sistemą.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Marijampolės PN administraciją ir į kitas kompetentingas institucijas, kurios galėtų patikrinti patalpų būklę, nesikreipė (b. l. 12). Atsakovės atstovas į bylą yra pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12), parengtą 2016 m. spalio 25 d. patikrinus Marijampolės pataisos namus (b. l. 22–23). Patikrinimas atliktas ginčo laikotarpiu. Ginčo laikotarpiu vėliau atliktų patikrinimo aktų byloje nėra. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Šio patikrinimo metu buvo patikrinti Marijampolės pataisos namai bendrai. Patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir patalpų vėdinimui) pažeidimų nenustatyta (b. l. 23). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo trys langai, neuždengti jokia skarda, ir galima buvo išvėdinti patalpą per langą (b. l. 12). Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos fotografijos (b. l. 29, 31), iš kurių matyti, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje yra langai, jie neuždengti ir atsidaro. Teismas daro išvadą, kad gyvenamosios patalpos vėdinimas per langus atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Teismas sprendžia, kad žiemą langą galima buvo atidaryti trumpesniam laikui. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą dėl ventiliacijos nebuvimo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas teigė, kad gyvenamojoje patalpoje neatitiko apšvietimas.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Iš fotografijos matyti, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje ant lubų yra šviestuvai (b. l. 32). Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Marijampolės PN administraciją ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos patalpų būklės nesikreipė (b. l. 12). Į bylą pateiktas minėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas (b. l. 21–23). Patikrinimas atliktas ginčo laikotarpiu, jo metu buvo patikrinti Marijampolės pataisos namai bendrai. Patikrinimo akte pateikta išvada, kad Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir gyvenamųjų patalpų apšvietimui) pažeidimų nenustatyta (b. l. 23). Ginčo laikotarpiu vėliau atliktų patikrinimo aktų byloje nėra, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Atsakovės atstovas nurodė, kad pataisos namų administracija, gavusi skundą, atlieka patalpų patikrinimus (b. l. 12), todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas, jeigu manė, kad apšvietimas yra netinkamas, galėjo kreiptis su nusiskundimu į Marijampolės pataisos namų administraciją, kuri tokiu atveju būtų atlikusi patikrinimą ir, nustačiusi, kad patalpa nėra tinkamai apšviečiama, būtų sprendusi šią problemą. Tačiau, kaip nurodė atsakovės atstovas, pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl netinkamos patalpų būklės nesikreipė (b. l. 12). Atsižvelgdamas į patikrinimo akte nurodytą išvadą, į minėtą atsakovės atstovo paaiškinimą, taip pat į tai, kad pareiškėjas, pareikšdamas šį nusiskundimą, nesuformulavo teiginio, kuo apšvietimas buvo netinkamas, taip pat nenurodė, kuo dėl to buvo pažeistos jo teisės, ir kaip tai sudarė pagrindą neturtinės žalos atsiradimui, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmetą kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą dėl netinkamo apšvietimo.

Pareiškėjas teigė, kad gyvenamojoje patalpoje žiemą buvo šalta; taip pat teigė, kad duše pūtė skersvėjis ir buvo šalta, duše esančiame persirengimo kambaryje buvo šalta, dėl to pareiškėjas buvo susirgęs.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti 18–28 °C. Ši Higienos norma neišskiria reikalavimų atskirai šiltajam ir šaltajam metų periodui. Jos 16 punktas, be to, nustato, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (iki 2018 m. lapkričio 1 d. šiame punkte buvo nustatyta, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.). Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d. patikrinimo metu Marijampolės pataisos namuose nustatė ir patikrinimo akte nurodė, kad laisvės atėmimo vietos dušo patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) yra techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus (b. l. 21–22). Patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir oro temperatūrai) pažeidimų nenustatyta (b. l. 23). Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad Marijampolės PN patalpos yra nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo, daiktų remonto darbus (b. l. 12), todėl teismas sprendžia, kad defektų šalinimo darbai pataisos įstaigoje buvo atliekami. Minėtame patikrinimo akte nėra nurodyta, kad langai dušo patalpoje ar persirengimo kambaryje buvo netvarkingi. Dėl nurodyto, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog skersvėjis duše pūtė dėl netvarkingų langų. Teismas, atsižvelgdamas į patikrinimo akto duomenis (nebuvo nustatyta Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų), sprendžia, kad Marijampolės pataisos namai užtikrino tinkamą oro temperatūrą pareiškėjo gyvenamosiose patalpose ir duše. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis prašė Marijampolės pataisos namų pareigūnus duoti jam elektrinį oro šildytuvą (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis), o pareigūnai atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas su skundais nei į Marijampolės PN administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos patalpų būklės nesikreipė (b. l. 12), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, nors pareiškėjas ir teigė, kad jis buvo susirgęs dėl to, kad duše persirengimo kambaryje buvo šalta (b. l. 51), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus nesikreipė (b. l. 20). Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Pareiškėjas skunde teigė, kad bendrojo naudojimo patalpos – tualeto ilgis buvo 2,20 m, plotis 1,80 m (t. y. tualetas buvo 3,96 kv. m ploto), jame buvo įrengti 3 sėdimi klozetai ir 2 pisuarai, tualetu naudojosi apie 70 nuteistųjų.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) (5.7 papunktis); kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams (6 punktas).

Nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja, koks turi būti sanitarinio mazgo plotas, todėl pareiškėjo argumentas dėl to, koks buvo 3-io būrio sanitarinio mazgo plotas, nėra teisiškai reikšmingas. Be to, iš schemos (b. l. 25) matyti, kad 3-io būrio sanitarinio mazgo dvi patalpos (schemoje pažymėtos Nr. 1-46 ir Nr. 1-47) yra 8,38 kv. m ir 6,25 kv. m, vienoje patalpoje yra unitazai, kitoje – praustuvės. Taigi sanitarinio mazgo plotas 8,38 kv. arba 6,25 kv. m., t. y. sanitarinis mazgas buvo didesnis nei nurodė pareiškėjas.

Dalį ginčo laikotarpio (nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos), o kitą dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. kovo 26 d.) galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos). 2004 m. Aprūpinimo normos numatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu arba unitazu (1 vnt. dvylikai asmenų), pisuaru (1 vnt. dvylikai asmenų). 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunktis numato, kad tualetas aprūpinamas klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

Nors pareiškėjas ir išvardino, kiek 3-io būrio sanitariniame mazge buvo įrengta praustuvių, unitazų, pisuarų, ir kiek asmenų naudojosi šiuo sanitariniu mazgu, tačiau nesiskundė ir nenurodė, kad jam buvo neužtikrinta galimybė praustis praustuvėje ir pasinaudoti tualetu. Pareiškėjas nesuformulavo teiginio, kad dėl tos priežasties, jog tam tikru skaičiumi minėtais įrenginiais naudojosi tam tiek asmenų, buvo pažeistos jo teisės, ir nenurodė, kaip tai sudarė pagrindą neturtinės žalos atsiradimui. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šiuo aspektu (t. y. dėl to, kad buvo nepakankamai unitazų ar pisuarų) konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Pareiškėjas skunde teigė, kad tualete tarp sėdimų klozetų nebuvo pertvarų (b. l. 2), o atsikirtime teigė, kad tualete sienelių aukštis buvo apie 1 m, atsisėdus ant unitazo, galva būdavo virš sienelių, o keliai išlindę iš už sienelių, 2017 m. rugsėjo mėn. tualetų sienelės buvo padidintos iki 2 m aukščio, bet plotis išliko toks pat; nuo 2018 m. lapkričio 16 d. ir iki 2017 m. rugsėjo mėn. dar buvo senosios sienelės (b. l. 51).

Klozetų (unitazų) atitvėrimą sanitariniame mazge nuo 2017 m. birželio 8 d. reglamentuoja 2017 m. Aprūpinimo normų 7 punktas, kuris nustato, kad tualete įrengiami klozetai (kurie gali būti ir tupiami) arba pisuarai (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. (Šis 7 punktas reglamentuoja nuteistųjų, gyvenančių ne kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, todėl yra taikomas nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje). Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios 2004 m. Aprūpinimo normos nenustatė reikalavimo, kad sanitariniame mazge klozetai ar unitazai turi būti įrengti kabinose ir atitverti tam tikro aukščio sienele.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė (b. l. 11) ir iš schemos (b. l. 25) bei fotografijų (b. l. 35–40) matyti, kad 3-io būrio sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos – įrengtas kitoje patalpoje. Pareiškėjas skunde teigė, kad tualete tarp sėdimų klozetų nebuvo pertvarų (b. l. 2), tačiau atsikirtime teigė, kad tualete sienelių aukštis buvo apie 1 m, ir kad iki 2017 m. rugsėjo mėn. tualete buvo senosios sienelės (b. l. 47), taigi pareiškėjas atsikirtime pripažino, kad iki 2017 m. rugsėjo mėn. pertvaros tarp unitazų buvo įrengtos, ir šių pertvarų aukštis buvo apie 1 m, o nuo šios datos pertvaros buvo paaukštintos.

Iš fotografijos matyti, kad 3-io būrio sanitariniame mazge pisuarai (t. y. specialaus vyrų klozeto kriauklės šlapimui nutekėti (Vaitkevičiūtė, Vilija. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 853)) neatitverti sienelėmis (b. l. 37), tačiau nei 2004 m. Aprūpinimo normos, nei 2017 m. Aprūpinimo normos (jų 7 punktas) nenumatė reikalavimo sanitariniame mazge atitverti pisuarus vieną nuo kito sienelėmis. Pareiškėjas ir nesiskundė dėl to, kad pisuarai nebuvo atitverti.

Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, koks sienelių aukštis tarp unitazų buvo iki 2017 m. rugsėjo mėn., todėl teismas sprendžia, kad sienelės buvo apie 1 m, kaip nurodė pareiškėjas. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitariniame mazge sienelės tarp unitazų 2017 m. rugsėjo mėn. buvo padidintos iki 2 metrų aukščio, t. y. jos buvo padidintos praėjus beveik 3 mėnesiams nuo tos datos, kai įsigaliojo minėtas 2017 m. Aprūpinimo normų 7 punkto reikalavimas, jog sienelės turi būti ne mažesnės kaip 1,5 m aukščio. 2017 m. rugsėjo 6 d. avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų akto Nr. 14/07-4057 kopijoje (b. l. 24) yra duomenys, kad atlikus darbus, sienelių aukštis yra apie 1,8 m (b. l. 24). Į bylą yra pateiktos 3-io būrio sanitarinio mazgo fotografijos, iš kurių matyti, kad unitazai sanitariniame mazge yra atitverti vienas nuo kito (iš šonų) pakankamai aukštomis pertvaromis (b. l. 36, 38–40). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje yra konstatavęs, kad vien tai, kad šiuo atveju atskirose pataisos namų tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų nesiekė 1,5 m aukščio, negali būti pagrindas pripažinti pareiškėjo privatumo naudojantis tokiais sanitariniais mazgais pažeidimą. Taip pat konstatavo, kad įvertinus tai, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytas aplinkybes (kad 3-io būrio sanitarinis mazgas buvo ne gyvenamojoje patalpoje, o kitoje patalpoje, kad unitazai sanitariniame mazge buvo atskirti pakankamai aukštomis sienelėmis (iki 2017 m. rugsėjo mėn. sienelių aukštis buvo apie 1 m, o po šios datos – apie 1,8 m), ir atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad unitazai sanitariniame mazge buvo tinkamai atitverti, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus (neveikimą) dėl to, kad buvo netinkamai atitverti unitazai.

Pareiškėjas skunde ir atsikirtime teigė, kad pro langą pareigūnai iš KPP (esančio 2-ame aukšte) galėdavo matyti jį ir kitus nuteistuosius tualete atliekančius gamtinius reikalus (pareiškėjo tualetas irgi buvo 2-ame aukšte), kadangi langai nebuvo uždengti (b. l. 2, 51).

Iš šių pareiškėjo teiginių nėra aišku, ar pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad pareigūnai jį galėjo matyti tuo metu, kai jis naudojosi unitazu, ar pisuaru.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pažymėjo, kad 3-as būrys yra 2-ame aukšte, todėl pareiškėjo argumentai, kad jį galėjo matyti pareigūnai, yra nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio (b. l. 11). Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodė, kad ir pareigūnų postas buvo 2-ame aukšte (b. l. 51).

Pareiškėjas nei skunde, nei atsikirtime nedetalizavo konkrečių stebėjimo atvejų, netvirtino, kad jis specialiai pareigūnų buvo stebimas sanitariniame mazge. Pareiškėjas išsakė abstrakčius teiginius, kad jį sanitariniame mazge galėjo matyti pareigūnai pro langą. Byloje yra schema, kurioje pažymėtos dvi 3-io būrio sanitarinio mazgo patalpos – Nr. 1-46 ir Nr. 1-47, vienoje patalpoje yra unitazai, kitoje – praustuvės (b. l. 25). Iš šios schemos matyti, kad sanitariniame mazge unitazai ir pisuarai pastatyti ne priešais langą, jie stovi šonu į langą. Be to, iš fotografijų matyti, kad 3-io būrio sanitariniame mazge langas yra iš dalies uždengtas (b. l. 37–38), nors pareiškėjas ir teigė, kad langas nebuvo uždengtas. Pisuarai iš šonų nėra atitverti sienelėmis, tačiau langas yra iš dalies uždengtas, o unitazai iš šonų yra atitverti pakankamai aukštomis sienelėmis, ir langas yra iš dalies uždengtas (b. l. 40). Teismas sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareigūnai pro langą galėjo matyti pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis toje pačioje patalpoje buvo priverstas gaminti maistą ant elektrinės viryklės, kaip ir kiti 20 nuteistųjų. Taip pat teigė, kad bendrojo naudojimo patalpomis – virtuve ir daiktų sandėliu jam būdavo draudžiama naudotis dėl diskriminacijos (b. l. 2), o atsikirtime paaiškino, kad jam ir kitiems nuteistiesiems neleido naudotis virtuve ir daiktų sandėliu kiti nuteistieji, kad jis kreipėsi dėl šios diskriminacijos į būrio viršininką, ir po to kiti nuteistieji iš jo pasityčiojo (b. l. 51).

Žemesnės instancijos teismas

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte nėra įtvirtinta reikalavimo, kad nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, gyvenamajame korpuse būtų įrengtas daiktų sandėlis, ir nėra imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvėlę (remiantis 5.11 papunkčiu, virtuvėlė kiekvienam būriui įrengiama tik esant techninėms galimybėms). Nors aptartas teisinis reglamentavimas ir nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti virtuvę ir daiktų laikymo patalpą, Marijampolės PN 3-iam būriui virtuvė ir daiktų laikymo patalpa buvo įrengti (b. l. 41, 43–45). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nemokamą maitinimą galėjo gauti pataisos įstaigos valgykloje, kadangi teisinis reglamentavimas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės ir kiti teisės aktai) užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas, taigi pareiškėjas neprivalėjo pats gaminti sau maistą.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nesiskundė nei Marijampolės PN administracijai, nei būrį prižiūrinčiam specialistui, kad jam dėl diskriminacijos neleidžiama naudotis virtuvėle bei daiktų sandėliu (b. l. 11). Dėl to teismas sprendžia, kad Marijampolės PN neturi duomenų apie tokius pareiškėjo skundus, pateiktus administracijai dėl netinkamo kitų nuteistųjų elgesio. Pareiškėjas, atsikirsdamas į šį atsakovės atstovo teiginį, nurodė, kad jis kreipėsi dėl diskriminacijos į būrio viršininką, kuris apie tai pakalbėjo su 3-io būrio nuteistuoju, atsakingu už būrį, po to pokalbio pareiškėjas buvo gilioje depresijoje, kadangi kiti nuteistieji iš jo pasityčiojo ir jį pažemino (b. l. 51). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Vis dėl to pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus, ar, kai įmanoma, nuotraukas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kada jis kreipėsi dėl to į būrio viršininką, ar jis kreipėsi žodžiu, ar raštu, ir jokių tai patvirtinančių duomenų teismui nepateikė, o bylos medžiagoje nėra duomenų apie šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę. Be to, nors pareiškėjas atsikirtime teigė, kad jis ne kartą kreipėsi į Marijampolės PN psichologus ir psichiatrą dėl depresijos, kilusios dėl diskriminacijos, kurią patyrė iš kitų nuteistųjų (b. l. 51), tačiau bylos duomenys ir šio pareiškėjo teiginio nepatvirtina. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialisto 2018 m. rugsėjo 24 d. pažymos Nr. 55/04-592 ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko 2017 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 14/07-4946 duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į minėtų tarnybų specialistus dėl psichologinių problemų ir dėl sveikatos sutrikimų, kurias galėjo sukelti galimai prastos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 19–20). Teismas sprendžia, kad bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas kreipėsi dėl netinkamo kitų nuteistųjų elgesio į Marijampolės PN administraciją ar pareigūnus, o šie nereagavo į šį pareiškėjo kreipimąsi, ir nesiėmė priemonių išspręsti šią problemą. Dėl to teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN administracijos ar pareigūnų veiksmus, ir atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas teigė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo blakių ir tarakonų, parazitai buvo naikinami, tačiau tai nepadėdavo.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d. patikrinimo metu nustatė, kad Marijampolės pataisos namuose yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas (uždarosios akcinės bendrovės „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės paslaugos, tai vertinta pagal 2014 m. gruodžio 30 d. sudarytą sutartį Nr. KN-2014/422/27/10-157), ir patikrinimo akte nurodė, kad tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus (b. l. 22). Teismo vertinimu, paminėti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės pataisos namuose yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šiuo aspektu (dėl kenkėjų buvimo) konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmetą kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas teigė, kad jis eidavo į dušą vieną kartą per savaitę, kadangi bendrabutyje galėdavo išsimaudyti tik su šaltu vandeniu, nes šiltas vanduo nebuvo tiekiamas.

Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Jos 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d. patikrinimo metu Marijampolės pataisos namuose nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 44 punkto reikalavimus. Taip pat nustatė, kad karštas vanduo yra tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 18 punkto reikalavimus (b. l. 22). Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, kaip numatyta nurodytuose teisės aktuose. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato pataisos namų administracijai pareigą tiekti karštą vandenį tik į dušo patalpas, o ne į prausyklos patalpas. Atsižvelgdamas į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustato pataisos namų administracijai pareigos tiekti karštą vandenį į prausyklos patalpas, į patikrinimo akto duomenis, teismas neturi pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmetą kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas teigė, kad dušuose nebuvo tvarkingų veidrodžių.

Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios 2004 m. Aprūpinimo normos numatė, kad dušo patalpos prieškambaris aprūpinamas veidrodžiu (1 vnt.). Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusių 2017 m. Aprūpinimo normų 13.4 papunktis numato, kad dušo patalpa aprūpinama veidrodžiu (1 vnt).

Aptartas teisinis reglamentavimas numatė, kad dušo patalpa (ar jos prieškambaris) aprūpinama vienu veidrodžiu. Pareiškėjas nurodė, kad duše nebuvo tvarkingo veidrodžio, tačiau neteigė, kad veidrodžio išvis nebuvo. Pareiškėjas, pareikšdamas šį nusiskundimą, nesuformulavo teiginio, kuo veidrodis buvo netinkamas ar netvarkingas, taip pat nenurodė, kuo dėl to buvo pažeistos jo teisės, ir kaip tai sudarė pagrindą neturtinės žalos atsiradimui. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas teigė, kad dušai buvo neremontuoti daug metų, dušai buvo pusiau veikiantys, kas 15 sekundžių reikėdavo spausti krano mygtuką, kadangi kitaip bėgdavo šaltas vanduo, iš krano vos tekėdavo vanduo.

Iš šių pareiškėjo teiginių nėra aišku, ar pareiškėjas skundžiasi tuo, kad buvo nesuremontuotos dušo patalpos (sienos, lubos), ar jis skundžiasi tuo, kad buvo nesuremontuota dušo įranga (dušo galvutė, kranas).

Higienos normos HN 134:2015 3 punktas nustato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Jos 28.2 papunktis nustato, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos ir dezinfekuojamos kiekvieną naudojimosi šiomis patalpomis dieną.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 25 d. atlikęs patikrinimą Marijampolės pataisos namuose nustatė, kad laisvės atėmimo vietos dušo patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) yra techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus. Taip pat nustatė, kad dušinės patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 28.2 papunkčio reikalavimus (b. l. 21–22). Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad Marijampolės PN patalpos yra nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo, daiktų remonto darbus, taip pat nurodė, kad pataisos namų administracija, gavusi skundą, atlieka patalpų patikrinimus (b. l. 12), todėl teismas sprendžia, kad įrangos defektų šalinimo ir/arba patalpų remonto šalinimo darbai pataisos įstaigoje buvo atliekami pagal finansines išgales. Teismas taip pat sprendžia, kad jeigu pareiškėjas manė, kad vanduo iš krano vos tekėjo, galėjo kreiptis su nusiskundimu į Marijampolės pataisos namų administraciją, kuri tokiu atveju būtų atlikusi patikrinimą ir, nustačiusi, kad vanduo tinkamai nebėga, būtų sprendusi šią problemą. Tačiau, kaip nurodė atsakovės atstovas, pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl netinkamos patalpų būklės nesikreipė (b. l. 12). Pareiškėjas, pareikšdamas nusiskundimą, kad dušai buvo neremontuoti, nesuformulavo teiginio, kuo dėl to buvo pažeistos jo teisės, ir kaip tai sudarė pagrindą neturtinės žalos atsiradimui. Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas ir nurodė, kad dušai buvo neremontuoti, tačiau minėto patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo konstatuota. Atsižvelgdamas į patikrinimo akto duomenis, į atsakovės atstovo paaiškinimus, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmetą kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą). Nenustačius neteisėtų Marijampolės pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Be to, Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialisto 2018 m. rugsėjo 24 d. pažymos Nr. 55/04-592 ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko 2017 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 14/07-4946 duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į minėtų tarnybų specialistus dėl psichologinių problemų ir dėl sveikatos sutrikimų, kurias galėjo sukelti galimai prastos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 19–20). Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.

Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Dalia Pranckienė