Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. B., J. M., S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovams A. B., J. M., S. M. dėl sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia ir parduoto žemės sklypo dydžio sumažinimo bei atsakovų A. B., J. M., S. M. priešieškinį dėl įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo pripažinimo, tretysis asmuo Vilniaus m. 16-ojo notarų biuro notarė D. J., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovai A. B., J. M., S. M. apeliacinius skundu (b.l. 156-159) panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011-06-28 sprendimo dalį, kuria buvo atmestas priešieškinis ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sprendimo dalis dėl priešieškinio atmetimo yra neargumentuota. Atsakovai savo reikalavimą grindė teise atsisakyti įvykdyti priepriešinę prievolę, tačiau dėl jų priešieškinio juridinio pagrindo sprendime nebuvo pasisakyta. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, jog tarp šalių susiklostė priešpriešiniai prievoliniai teisiniai santykiai bei tai, kad ieškovas neįvykdė savo prievolės pakeisti žemės paskirtį. Taigi tik ją įvykdžius atsakovams galėtų kilti pareiga atsiskaityti. Apeliacinis teismas c.b. Nr. 2A-330/2010 yra nurodęs, jog šalis turi teisės sustabdyti savo priepriešinės prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti tuo atveju, kai kita šalis per nustatytą terminą prievolės neįvykdo arba aišku, jog ji neįvykdys. Teismas nepagrįstai atsakovų priešieškinio reikalavimus siejo su teise prašyti nuostolių atlyginimo. Kadangi atsakovai turi teisę, o ne pareigą reikalauti nuostolių atlyginimo, ja šioje byloje nepasinaudojo. Teismas nevykdė savo pareigos teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius santykius. Atsiskaitymas pagal šalių sudarytą sutartį buvo susietas su esminės šios sutarties sąlygos įvykdymu - žemės paskirties pakeitimu. Kvalifikavus šalių sutartinius santykius pagal CK 6.334 str. normas, atsakovų pasirinktas pažeistos teisės gynimo būdas – siekiant sumažinti įsigyto daikto kainą, nesudaro pagrindo reikalauti įrodinėti atsakovų patirtus nuostolius. Kainos sumažinimas yra specialus pirkėjo teisių gynimo būdas, kurio prigimtis sietina su reikalavimu įskaityti nuostolius į pareikalavimą sumokėti kainą. Ieškovui neįvykdžius pareigos pakeisti žemės paskirtį, atsakovai pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą – atsisakyti sumokėti šalių nustatytą sumą.

Atsiliepimo atsakovų A. B., J. M., S. M. apeliacinį skundą ieškovas J. P. nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Šalių ginčas byloje kilo dėl 46 134 Lt nesumokėtos kainos dalies pagal 2002-08-29 tarp šalių pasirašytą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 137-142). Esant pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, parduodamo daikto kaina nustatoma šalių susitarimu, o ją pardavėjas sumoka iš karto arba per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus (CK 6.313 str.1d., 6.314 str. 4 d., 6.344 str. 1 d.). Nekilnojamojo daikto pirkimas-pardavimas dar turi ir tokį ypatumą, jog parduodamo daikto kainos nustatymas yra privalomas tokios rūšies sutarties elementas, be šios sąlygos sutartis laikoma apskritai nesudaryta (CK 6.397 str. 1 d. ir 3 d.). Nagrinėjamos bylos atveju parduodamo apeliantams žemės sklypo ploto vieno aro kaina - 3800 Lt buvo įvardinta 2001-07-31 avanso sutartyje (b.l. 24-26, 101). Pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos patvirtina, kad šis avansinis susitarimas buvo realizuotas, apeliantams iš viso parduota 27,93 arai žemės sklypo, kurio dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) (b.l. 79-86), už bendrą 106 134 Lt sumą. Mokama buvo tokia tvarka: avansu sumokėta iš viso 20 000 Lt (avanso sutarties 3 p., b.l. 101, pirkimo-pardavimo sutarties 3 p. ir 4 p., b.l. 138-139), 40 000 Lt per vieną dieną nuo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, o likusi kainos dalis – 46 134 Lt turėjo būti sumokėta per penkias darbo dienas po to, kai pardavėjas (ieškovas) pakeis šio sklypo tikslinę naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į gyvenamiesiems namams statyti.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl sutarties šalies teisės sustabdyti prievolės vykdymą, t.y. sumokėti likusią sulygtą nekilnojamojo daikto kainos dalį, kai kita sutarties šalis neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo priešpriešinės pareigos, įgyvendinimo sąlygų. Apeliantų teigiamu, pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje netinkamai išnagrinėjo tarp šalių susiklosčiusius ikisutartinius ir sutartinius teisinius santykius, susijusius su jų susitarimu dėl perkamo nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kainos išdėstymo dalimis ir jį nulėmusių priežasčių – ieškovo įsipareigojimo atlikti veiksmus žemės sklypo tikslinei paskirčiai pakeisti, netinkamai aiškino ir taikė teisės normą (CK 6.58 str.), suteikiančią teisę jiems visiškai atsisakyti priešpriešinės prievolės ieškovui vykdymo. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų vertinimais sutikti negali, nors iš dalies sutinka su skundo argumentu, kad teismas savo sprendimą atmesti priešieškinį motyvavo gana lakoniškai. Tačiau šis sprendimo surašymo ydingumas iš esmės nepaneigia teisingos ir pagrįstos teismo išvados, kad teisinių prielaidų priešieškinio reikalavimams patenkinti nagrinėjamojoje byloje nesusiklostė (CPK 328 str.).

Prieš pasisakant dėl CK 6.58 str. įtvirtintos prievolės dalyvio teisės sustabdyti savosios priešpriešinės prievolės įvykdymą ar ją apskritai atsisakyti vykdyti, kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad ši teisės norma reglamentuoja savigynos institutą. Toks civilinių teisių gynimo būdas suteikia galimybę asmeniui tam tikrais atvejais panaudoti atitinkamus veiksmus savo teisei priverstinai įgyvendinti (savigyną). Taigi savigynos tikslas ir paskirtis – skatinti kitą sandorio šalį vykdyti savo prievoles, tačiau ji nėra skirta patvirtinti kuriuos nors teisiškai reikšmingus faktus ar aplinkybes. Apeliantai, kaip matyti iš bylos duomenų, deklaruodami savo teisę į savigyną siekia ne skatinti pardavėją įvykdyti savo prievolę pirkėjams (apeliantams), o siekė kito teisinio rezultato - jų prievolės ieškovui įvykdymo pripažinimo teismo sprendimu. Atsiliepimo į ieškinį 5 p. (b.l. 68) apeliantai patvirtino, kad įsiskolinimo už įgytą turtą fakto nurodymas viešame registre (b.l. 20-23, 79-86) yra jų daiktinės teisės suvaržymas ir kliudo jiems naudotis disponavimo teise. Tačiau pirkėjo prievolės - visiško atsiskaitymo už įgytą nekilnojamąjį daiktą - įvykdymo konstatavimui yra skirtas ne savigynos, o sandorio patvirtinimo teismo tvarka institutas (CK 1.93 str. 4 d.), jeigu pardavėjas vengia pas notarą pripažinti prievolės jam įvykdymą ir notaras negali išduoti tokią aplinkybę patvirtinančio liudijimo. Akivaizdu, kad šios bylos aplinkybių kontekste nepakanka duomenų tokiam sandorio įvykdymui iš apeliantų (pirkėjų) pusės konstatuoti teismo sprendimu, kuomet apeliantai yra sumokėję tik vos daugiau nei pusę (56,53 proc.) įgyto nekilnojamojo daikto sulygtos kainos. Pirkimo-pardavimo sutartyje neįrašyta tokia sąlyga, kad ieškovo prisiimto įsipareigojimo neįvykdymo atveju daikto kaina sumažėja ta apimtimi, kurios mokėjimas nukeltas į ateitį, kad pirkėjai yra atleidžiami nuo prievolės pardavėjui įvykdymo. Į bylą nebuvo pateikta jokių kitų susitarimų dėl aptariamų prievolių modifikavimo, pvz. dėl ieškovo prievolės įvykdymo pakeitimo, dėl kainos sumažinimo, kiek tai lemtų ieškovo įsipareigojimų vykdymo kaštai (išlaidos). Kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų, apeliantai, vykstant deryboms dėl taikos sutarties sudarymo, nesutiko ir su sandorio nutraukimu. Vienintelis juos tenkinantis variantas yra savigyna, siekiant apsikritai išvengti gana ženklios - beveik pusės daikto kainos sumokėjimo.

Savigyna galima esant tam tikroms sąlygoms. Ginant savo civilines teises, savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (CK 1.139 str.), jie turi būti adekvatūs, t. y. asmens, pažeidusio prievolę, teisės, taikant savigyną kaip teisių gynybos būdą, neturi būti suvaržytos labiau, nei tai objektyviai būtina. Savigynos priemonės bei jų taikymo sąlygos yra nustatytos CK 6.46 str., 6.58 str., 6.207 str., 6.208 str., 6.220 str. ir kitose CK normose. CK 6.58 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti. Prievolės vykdymo sustabdymo ar atsisakymo ją vykdyti, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra šios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-413/2009). Kolegijos vertinimu, tokių sąlygos nagrinėjamojoje byloje nėra susiklosčiusios.

Kasacinis teismas minėtoje byloje yra pasisakęs dėl priepriešinių prievolių būtino ryšio, nurodęs, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. Apeliantai šiuo atveju įsipareigojo sumokėti ieškovui (pardavėjui) ne už sklypo paskirties pakeitimą (kompensuoti jam tokias išlaidas), mokėjimas nebuvo susietas ir su tuo, ar norimas rezultatas apskritai bus pasiektas. Todėl, kolegijos vertinimu, nėra ir pagrindo atsisakyti visiškai mokėti dėl to, kad žemės sklypo paskirtis kol kas nėra pakeista (toks faktas gali įvykti ateityje), ir visų sutarties sąlygų kontekste tai nėra priešpriešinė prievolė.

Kita vertus, skolininkas neturi teisės sustabdyti prievolės vykdymo, kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl paties skolininko kaltės, taip pat kai kreditorius savo pareigos negali įvykdyti dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (CK 6.58 str. 2 d.). Be to, šalys prievolės vykdymo sustabdymo teise privalo naudotis protingai ir sąžiningai (CK 6.58 str. 7 d.). Kolegija atkreipia dėmesį į dar vieną privalomą sąlyga, taikant savigyną - tokiu atveju apie savo atsisakymą vykdyti prievolę būtina pranešti kitai šaliai, šalies informavimo pareiga tiesiogiai nustatyta įstatymu (CK 6.58 str. 1 d.). Sprendžiant, ar susiklostė sąlygos savigynai taikyti pagal šiuos kriterijus, būtina išanalizuoti ieškovo įsipareigojimo turinį ir jo įgyvendinimo galimybes. Šalių sudarytoje pirkimo –pardavimo sutartyje ginčo objektu esančios ieškovo prievolės įvykdymas nėra išimtinai nuo jo valios priklausanti aplinkybė. Nors jis įsipareigojo pakeisti žemės tikslinę paskirtį, tai reiškia tik tiek, kad pirkėjui buvo privalu imtis maksimalių pastangų sutarčiai įvykdyti, kurias būtų dėjęs tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo (CK 6.200 str. 4 d.), nes sprendimą pakeisti žemės naudojimo paskirtį priima ne buvęs ar esamas žemės sklypo savininkas, o valstybinės valdžios ir savivaldos institucijos. Tam būtina įgyvendinti ir administracines procedūras, patvirtinti vietovės detalųjį planą. Detalusis planas toje vietovėje, kurioje yra žemės sklypas, dar nėra patvirtintas (b.l. 115). Darytina išvada, kad pardavėjo sutartinis įsipareigojimas neįvykdytas ne dėl nuo jo paties priklausančių aplinkybių. Tokią kolegijos išvadą pagrindžia ir kiti byloje įrodymai - liudytoju apklausto L. K. paaiškinimai, susiję su veiksmų žemės paskirčiai pakeisti atlikimu ir ieškovo ketinimais (b.l. 118), 2001-07-31 avanso sutartis (b.l.101). Pastaroji sutartis reikšminga tuo, kad jau ją sudarant buvo sulygta dėl pirkimo-pardavimo sutarties iki 2002-08-01pasirašymo tik esant pakeistai sklypo paskirčiai į namų valdą. Nepaisant to, kad per vienerius metus ši sąlyga taip ir nebuvo įgyvendinta, taigi apeliantai pareigos sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį neturėjo, jie būsimu paskirties pakeitimo realumu nesuabejojo, ketinimų pirkti sklypą neatsisakė, sutartį su ieškovu 2002-08-29 pasirašė. Vadinasi, tokiais veiksmais ir jie prisiėmė riziką dėl galimų padarinių atsiradimo (paskirtis gali apskritai būti nepakeista ir tai nepriklauso nuo pardavėjo valios). Tokiu atveju buvo būtina sulygti dėl sklypo kitokios vertės (kainos sumažinimo). Esančio sutartyje susitarimo dėl beveik tolygios jau sumokėtajai kainos sumokėjimo tik pakeistus sklypo paskirtį, įforminto 3 p. ir 4 p., nepakanka konstatavimui, kad būtent tokia ženklia dalimi žemės ūkio paskirties sklypas yra mažesnės vertės (CPK 12 str., 178 str.). Priešingas traktavimas būtų neprotingas, nesąžiningas ir neatitiktų vienos iš savigynos instituto taikymo sąlygų, nurodytos CK 6.58 str. 7 d.

Vertinant dar vienos skundo argumentų grupės pagrįstumą, kad teismas savo iniciatyva turėjęs vertinti apeliantų teisių gynimą ir pagal CK 6.334 str., reglamentuojantį netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises, kolegija atsižvelgia į faktą, kad tai visiškai nauji argumentai, kuriais apeliantai pirmosios instancijos teisme nesirėmė. Juos priimti domėn ir iš esmės įvertinti šioje teisės normoje nurodytų pirkėjo interesų gynimo būdų taikymą, apeliacinės instancijos teismas negali dėl CPK nuostatomis imperatyviai įtvirtintų draudimų - CPK 306 str. 2 d., 312 str. Apeliantai bylą nagrinėjant apylinkės teisme jokių įgyto sklypo trūkumų (CK 6.333 str.) nenurodė ir neįrodinėjo, savo reikalavimų netinkama daikto kokybe negrindė ir perkamo daikto kainos sumažinti neprašė, kainos (sklypo vertės) sumažėjimo, ypač tokia ženklia dalimi, jokiomis įrodinėjimo priemonėmis nepatvirtino. Todėl teismas plečiamai aiškinti procesiniuose apeliantų dokumentuose nurodyto faktinio jų reikalavimo pagrindo bei taikyti tą teisės normą, kurią nurodo apeliantai savo apeliaciniame skunde, procesinės pareigos neturėjo. Byla aiškiai dispozityvi, todėl teismas neturėjo prielaidų peržengti reikalavimo ribų ir nagrinėti kitus potencialiai galimus ar alternatyvius teisių gynimo atvejus (CPK 13 str., 17 str.).

Apeliacinės instancijos teismas apibendrindamas pripažįsta, kad materialinės ar procesinės teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidų bylą nagrinėjęs teismas nepadarė, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai prielaidų kitokiai išvadai susiformuoti nesudaro.

Atsisakius skundą patenkinti, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos iš jų nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.