- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-05
- Bylos Nr.
- 1A-392-307/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38520-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė, Albinas Bielskis, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- Ž. K.
- Advokatai
- Aleksandras Jokūbauskas, Aleksandras Jokū
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės (toliau – ir prokurorė) bei nuteistojo Ž. K. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko (toliau – ir gynėjas) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 50 MGL dydžio, t. y. 1 883,00 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų), bauda. Į bausmę įskaičius vieną dieną, išbūtą laikinajame sulaikyme, ją prilyginant 2 MGL baudai, nustatyta, kad Ž. K. neatliktoji bausmės dalis yra 48 MGL dydžio, t. y. 1 807,68 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų septynių eurų 68 ct), bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ž. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vyriausiuoju patruliu, vykdydamas tarnybines pareigas, 2017 m. liepos 30 d. apie 11.00 val., kelyje Kaunas-Panevėžys (A8), atkarpoje Kėdainių rajone, Nociūnų kaime, Vandžiogalos gatvėje, sustabdęs R. Ž. vairuojamą automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė R. Ž., kad šis pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. vairuodamas automobilį viršijo leistiną greitį ir už tai jam gresia administracinė nuobauda, ir už tai, kad nebūtų užfiksuotas šis R. Ž. galimai padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas, t. y. už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, iš R. Ž. savo naudai tiesiogiai priėmė 200,00 Eur dydžio kyšį.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausioji prokurorė prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendį pakeisti: už BK 225 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą Ž. K. paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems metams, ją atliekant pataisos namuose.
2.1. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, Ž. K. skirdamas švelniausią bausmės rūšį – baudą, bei nustatydamas itin mažą jos dydį, neužtikrino teisingumo principo, įtvirtinto BK 41 straipsnyje, įgyvendinimo. Apeliantė pažymi, jog BK 225 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Nuosprendyje neįvertintos Ž. K. veikos padarymo aplinkybės, kurios, prokurorės vertinimu, svarbios parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį – nuteistasis įžeidinėjo nusižengimą padariusį vairuotoją, privertė jį jaustis nepatogiai, žemino. Be to, Ž. K. paimtą 200,00 Eur kyšį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai traktavo kaip nedidelį. Prokurorės vertinimu, nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos aplinkybės buvo išsamiai atskleistos, įvertintos, tačiau neadekvačiai adaptuotos parenkant nuteistajam bausmės rūšį bei nustatant jos dydį. Juo labiau kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme Ž. K. savo veiksmų nevertino kritiškai, davė nenuoširdžius parodymus, jo pastangos išvengti gresiančios bausmės buvo akivaizdžios. Be to, nenustatyta jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įtvirtintų BK 59 straipsnyje, todėl vien tik teigiama Ž. K. charakteristika, apeliantės nuomone, negali būti laikoma besąlygišku pagrindu iki minimumo mažinti sankcijoje nustatytos bausmės dydį. Taigi, įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, Ž. K. turi būti paskirta artima BK 225 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. K. ir jo gynėjas advokatas Aleksandras Jokūbauskas prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – Ž. K. išteisinti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba pakeisti pirmos instancijos teismo nuosprendį, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, Ž. K. veiksmus perkvalifikuoti į BK 225 straipsnio 1 dalį, nutraukti bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu ir vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis atleisti Ž. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal A. M. laidavimą, nustatant dviejų metų laidavimo terminą su 1 000,00 Eur užstatu.
3.1. Apeliantų teigimu, apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009 nuostatomis, apeliantai atkreipia dėmesį, kad D. Č. ir Ž. K. policijos patrulių ekipažui greičio matuoklis nebuvo išduotas, byloje nėra jokių duomenų, kad ekipažas tą dieną disponavo šiuo įtaisu. 2017 m. liepos 30 d. suformuluotoje tarnybos užduotyje patruliui (šaukinys 1887) nebuvo suteikti įgalinimai dėl greičio kontrolės veiksmų vykdymo (t. 1, b. l. 90). Apeliantų vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad Ž. K. 2017 m. liepos 30 d. neturėjo įgalinimų, o taip pat ir faktinės galimybės surašyti vairuotojui R. Ž. administracinio teisės pažeidimo protokolo už greičio viršijimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas minėtą aplinkybę nuosprendyje nepagrįstai įvertino kaip pareigūno neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.
3.2. Apeliantai nurodo, jog Kauno apygardos teismas Ž. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos dėl neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus aplinkybes nepagrįstai suformulavo pagal liudytojų R. Ž., D. S. parodymuose nurodytą jų pačių veikos suvokimo turinį. Apeliantų teigimu, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, Ž. K. jokio kyšio nereikalavo. Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir minėti liudytojai. Liudytojų teigimu jie suvokė, kad Ž. K. savo veiksmais provokavo duoti kyšį, nes R. Ž., pareigūnams sustabdžius jo vairuojamą automobilį, šią transporto priemonę pastatė važiuojamojoje kelio dalyje, o pareigūnas net keletą kartų reikalavo, kad automobilis būtų pastatytas saugiai. Tačiau toks Ž. K. reikalavimas, pasak apeliantų, buvo teisėtas pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 20-V-113 patvirtinto vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo 4 punkto nuostatas (t. 1, b. l. 105).
3.3. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad iniciatyvą duoti kyšį pareigūnui parodė liudytojas D. S.. Pastarasis ne tik pradėjo slapta filmuoti įvykį mobiliu telefonu, bet ir paskatino liudytoją R. Ž. duoti kyšį (t. 1, b. l. 67). Iš minėtos filmuotos medžiagos matyti, kad D. S., darydamas vaizdo įrašą, garsiai komentavo kokias kupiūras pareigūnui turi duoti ir jam filmuojant parodyti liudytojas R. Ž.. Apeliantų teigimu, ši aplinkybė ir byloje esanti filmuota medžiaga paneigia liudytojo D. S. parodymus teisme, kad filmuodamas įvykį jis galėjo matyti R. Ž. rankose pinigų kupiūras. Juo labiau kad liudytojas R. Ž. teisme parodė, kad pinigus iš piniginės išsitraukė tik būdamas prie automobilio galinių dešiniųjų durelių ir iš karto perdavė pareigūnui. Apeliantai pažymi, jog byloje esančioje filmuotoje medžiagoje asmenys nufilmuoti profiliu bei iš nugaros, tačiau joks kupiūrų perdavimas neužfiksuotas. Juodos spalvos piniginė užfiksuota vaizdo įraše „MOV0329“, bet tuo metu ją tarp kelių laiko liudytojas D. S., o ne R. Ž..
3.4. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas, kad liudytojai D. S. ir R. Ž. neprovokavo Ž. K. paimti kyšį, šių liudytojų parodymai buvo teisingi ir patikimi, jie nėra suinteresuoti apkalbėti Ž. K.. Iš bylos duomenų matyti, jog D. S. anksčiau ne kartą teistas, o 2016 m. vasario 23 d. buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos (t. 2, b. l. 89). R. Ž. ne kartą baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 1, b. l. 41-47). 2017 m. liepos 31 d., t. y. kitą dieną po šioje byloje nagrinėjamo įvykio, R. Ž. buvo kviečiamas atvykti į Kupiškio policijos komisariatą, kur jam už ankščiau padarytą administracinį nusižengimą – chuliganišką vairavimą –turėjo būti paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trims mėnesiams. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad 2018 m. sausio 9 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu D. S. melagingai parodė, kad nebedisponuoja mobiliu telefonu, kurį turėjo 2017 m. liepos 30 d. Šią aplinkybę paneigė AB „Telia Lietuva“ 2018 m. sausio 11 d. pažymos Nr. 2018-00117 duomenys bei aplinkybė, kad vėlesnio 2018 m. kovo 8 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu minėtą telefoną liudytojas D. S. turėjo su savimi ir pateikė teismo bei specialisto apžiūrai.
3.5. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažinęs, kad liudytojų R. Ž. ir D. S. parodymai yra detalūs ir nuoseklūs, apkaltinamajame nuosprendyje nepasisakė dėl jose esančių esminių prieštaravimų. Liudytojo D. S. parodymai apie juodos piniginės turėjimą įvykio metu nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas teisme pirmą kartą jis nurodė, kad piniginę įvykio metu buvo palikęs Panevėžyje, todėl įvykio dieną, prieš apklausą policijoje, automobiliu grįžo jos pasiimti ir vėl atvyko į Kauną. Kito teisiamojo posėdžio metu paklaustas, kam priklauso juoda piniginė, užfiksuota vaizdo įraše „MOV-3229“, liudytojas D. S. nurodė, jog minėta piniginė yra jo, o į Panevėžį jis vyko pasiimti mažos juodos rankinės. Abu liudytojai teigia, kad R. Ž. išlipus iš automobilio pastarasis į jį negrįžo bei jau turėjo juodą piniginę, iš kurios ištraukė ir padavė pareigūnui visus pinigus. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas D. S. parodė, kad įvykio metu kyšį paėmęs pareigūnas grąžino R. Ž. 15,00 Eur. Tačiau R. Ž. teigia padavęs 50,00 Eur, 20,00 Eur ir 10,00 Eur kupiūras. R. Ž. parodymai dėl piniginės turėjimo pokalbio su pareigūnu Ž. K. metu paneigiami vaizdo įrašais „MOV-3229“, „MOV-3231“, „MOV-3232“. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad liudytojai D. S., R. Ž. buvo apklausti ne viename teismo posėdyje, todėl turėjo galimybę bendrauti ir suderinti parodymus.
3.6. Apeliantų vertinimu, liudytojo R. Ž. parodymai teisme, apie tai, kad neturėdamas filmuotos medžiagos jis nebūtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas, patvirtina pastarojo ir liudytojo D. S. tyčią atlikti provokacinius veiksmus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nusikaltimų padarymą provokuoti draudžiama ne tik pareigūnams, slaptų žvalgybinių veiksmų dalyviams, bet ir fiziniams asmenims. Apeliantų nuomone, pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad liudytojai D. S. bei R. Ž. veikė bendrai siekdami papirkti pareigūną, jį provokavo, tačiau Kauno apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje šių svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nenagrinėjo, todėl nepagrįstai Ž. K. pripažino kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.
3.7. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad vaizdo įrašas „MOV-0330“ iš kurio matytųsi, kaip liudytojas R. Ž. sugrįžo į automobilį, ką iš ten pasiėmė, ką kalbėjo su liudytoju D. S., nepateiktas, nors iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai šiuo vaizdo įrašu disponavo. Apeliantų nuomone, atsižvelgiant į byloje esančius liudytojų R. Ž., D. S. ir nuteistojo Ž. K. parodymų prieštaravimus dėl 2017 m. liepos 30 d. įvykio bei vaizdo įrašuose „MOV-0329“, „MOV-0331“ fiksuotus D. S. aiškiai provokacinių veiksmų fragmentus, įrašo „MOV-0330“ neprijungimas pakenkė objektyviam bylos aplinkybių ištyrimui. 2018 m. balandžio 5 d. teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas nustatė, jog D. S. pateiktame telefone „Sony“ (IMEI (duomenys neskelbtini)) vaizdo įrašų „MOV-0329“, „MOV-0331“, „MOV-0332“, o taip pat sekos grandinėje turėjusio būti vaizdo įrašo „MOV-0330“, nebėra. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, visos abejonės dėl R. Ž. ir D. S. atliktų provokuojančių veiksmų vertintinos nuteistojo Ž. K. naudai. Apeliantai taip pat nurodo, kad surašant 2017 m. liepos 30 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolą buvo padaryti grubūs procesiniai pažeidimai, t. y. neužfiksuota, kad D. S. pateikė mobilų telefoną „Sony“, kad jis buvo nuosekliai apžiūrėtas, neužfiksuotas vaizdo įrašo „MOV-0330“ turinys, į protokolą neįrašytas procesiniame veiksme dalyvavęs asmuo. Taigi, vaizdo įrašai „MOV-0329“, „MOV-0331“, „MOV-0332“ gauti ne įstatymų nustatyta tvarka ir nepagrįstai pripažinti tinkamais įrodymais baudžiamojoje byloje (BPK 20 straipsnis).
3.8. Apeliantų teigimu, Ž. K. santykis su vairuotoju R. Ž. pasireiškė teisėtu reikalavimu saugiai pastatyti automobilį šalikelėje, teisėtu reikalavimu pateikti dokumentus, leidžiančius vairuoti ir eksploatuoti automobilį, vairuotojo prašytos informacijos teisėtu pateikimu. Jokių neteisėtų veiksmų Ž. K. neatliko. 2017 m. liepos 30 d. Ž. K. neturėjo įgaliojimų ir techninių galimybių fiksuoti autotransporto priemonių greitį. Jeigu R. Ž. ir suvokė, kad Ž. K. papirko dėl protokolo už greičio viršijimą nesurašymo, pareigūnas, esant tokioms bylos faktinėms aplinkybėms, privalėtų teisėtai nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo už tariamo greičio viršijimą. Tačiau Ž. K. objektyviai negalėjo neteisėtai elgtis nesurašydamas protokolo. Ž. K. pripažįsta paėmęs pinigus, kaip teigė R. Ž. „degalams“, bet tai suvokė, kaip veikimą turint įgalinimus teisėtam veikimui, už ką numatyta atsakomybė pagal BK 225 straipsnio 1 dalį. Kauno apygardos teismas nenustatė Ž. K. veikimo tyčios turinio, todėl priėmė klaidingą sprendimą. BK 227 straipsnio 5 dalis nustato, kad asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama arba provokuojama duoti kyšį. Tiek kyšininkavimo, tiek papirkimo veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu ir turi būti nagrinėjami bendrame kontekste. Ž. K. nebuvo kaltintas ir nuteistas už reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio nuostatomis, motyvuota nutartimi turėjo pranešti prokurorui, jog R. Ž. ir D. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 227 straipsnio dispozicijoje požymių, o prokuroro 2017 m. rugpjūčio 2 d. priimto nutarimo nepradėti baudžiamojo persekiojimo R. Ž. pagrįstumas turėtų būti patikrintas aukštesniojo prokuroro.
3.9. Apeliantų teigimu, nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog iš R. Ž. gautus pinigus Ž. K. įsidėjo į marškinių viršutinę kišenę. Šio policijos pareigūno uniformos elemento R. Ž. nematė, jis neužfiksuotas ir D. S. pateiktoje filmuotoje medžiagoje. Apeliantai nurodo, kad įvykio metu Ž. K. buvo apsivilkęs liemenę po kuria uniforminių marškinių kišenių nesimato. Ž. K. neneigia įkišęs ranką po liemene, bet negali patvirtinti, kad kupiūras įdėjo į kišenę ir nežino kur jos dingo. Be to, nuosprendyje Ž. K. nepagrįstai inkriminuota aplinkybė dėl nepranešimo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir (duomenys neskelbtini) apskrities VPK) budinčiam apie R. Ž. automobilio sustabdymą. Liudytojas D. Č., Ž. K. bendradarbis, kuris įvykio metu vairavo policijos automobilį ir liko jame Ž. K. bendraujant su R. Ž., parodė, kad minėti pranešimai dėl techninių kliūčių ir silpno ryšio galėjo neįsirašyti. Be to, apygardos teismas nepagrįstai nepatikėjo Ž. K. parodymais kad R. Ž. jis tik paaiškino kaip nuvykti ir pasistatyti automobilį Karmėlavos oro uoste. Liudytojas R. Ž. teisme parodė, kad viso pokalbio su policijos pareigūnu turinio neprisimena, taigi, remiantis minėtu liudytojo teiginiu, visos abejotinos aplinkybės turėjo būti traktuojamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai.
3.10. Apeliantų vertinimu, Ž. K. padarytas nusikaltimas turėtų būti perkvalifikuotas kaip apysunkis (BK 11 straipsnis), dėl to nebūtų kliūčių atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vadovaujantis BK 40 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Laiduotojas A. M. yra artimas Ž. K. giminaitis, turintis didžiulį autoritetą tiek visuomenėje, tiek Ž. K.. Šis laiduotojas pagal asmenines savybes ir veiklos pobūdį turi galimybę daryti ir darys kaltininkui teigiamą įtaką. Ž. K. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, teisme davė išsamius ir teisingus parodymus, kurie atskleidžia padarytos nusikalstamos veikos turinį, be to, jis nuoširdžiai gailisi dėl nusikaltimo padarymo. Apeliantų vertinimu, Ž. K. veika padaryta ne didesnė kaip 200,00 Eur žala valstybei. Bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu jis įsipareigojo atlyginti žalą, prašydamas kaltinimo pusės pateikti mokėjimo rekvizitus. Ž. K. charakterizuojamas teigiamai, 2015 metais skatintas už nepriekaištingą tarnybą. Nusikalstamą veiką jis padarė silpnumo akimirką pasidavęs nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių visetui. Dėl to, apeliantų vertinimu, nėra kliūčių taikyti BK 40 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atleisti Ž. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
4. Teismo posėdžio metu gynėjas prašė jo ir nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir skirti nuteistajam griežtesnę nei paskirta, tačiau su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t. y. 150 MGL dydžio baudą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės bei nuteistojo Ž. K. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteistojo Ž. K. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko apeliacinio skundo argumentų
6. Nuteistojo Ž. K. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, sudariusiomis faktinį pagrindą nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Kaip apeliacijos pagrindą nurodydami BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą ir nukrypimą nuo teismų formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009), apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįvertino, jog nuteistasis įvykio dieną neturėjo įgaliojimų ir priemonių vykdyti transporto priemonių greičio kontrolę, liudytojai R. Ž. ir D. S. patys išprovokavo nusikaltimą, teismas nepagrįstai patikėjo prieštaringais ir nenuosekliais šių liudytojų parodymais bei pripažino D. S. pateiktus vaizdo įrašus leistinais įrodymais. Be to, nuosprendyje neteisingai nustatytos ir įvertintos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, neteisingai įvertinti kiti įrodymai. Apeliantai skunde pateikia savo įvykių versiją, akcentuoja, jog Ž. K. neprovokavo ir nereikalavo kyšio, taip pat nesutinka su Ž. K. veikos kvalifikacija pagal BK 225 straipsnio 2 dalį bei pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo teiginiais nėra teisinio pagrindo.
7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-139/2016, Nr. 2K-41-628/2018). Pagal BPK byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
8. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos duomenis, todėl pažeidė minėtus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, darydamas išvadas dėl Ž. K. kaltės padarius jam inkriminuotą, BK 225 straipsnio 2 dalyje nustatytą, nusikalstamą veiką, apygardos teismas aiškinosi kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos įrodomąją reikšmę bei pakankamumą, reikalingą pripažinti nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tai, kad Ž. K. 2017 m. liepos 30 d. iš R. Ž. paėmė kyšį už tai, kad nebūtų užfiksuotas R. Ž. galimai padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas, įrodyta liudytojų R. Ž., D. S. nuosekliais parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, taip pat vaizdo įrašais „MOV-0329“, „MOV-0331“, „MOV-0332“ ir jų apžiūros protokolu, skambučio Bendrajam pagalbos centrui (toliau – ir BPC) įrašu, Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašais ir kitais byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje pagrindiniai ir tiesioginiai nuteistojo Ž. K. kaltę patvirtinantys įrodymai buvo liudytojų R. Ž. ir D. S. parodymai, kuriuos patvirtino kiti bylos duomenys, o jų visuma leido daryti neabejotinas išvadas dėl Ž. K. neteisėtų veiksmų įrodytumo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Apklausiamas teisme Liudytojas R. Ž. parodė, kad įvykio dieną su draugu D. S. automobiliu važiuodami iš Panevėžio į Kauną prasilenkė su policijos patrulių automobiliu, kuris vėliau apsisuko, juos pasivijo ir signalizuodamas šviesomis bei švyturėliais juos sustabdė. Jie sustojo kelkraštyje. Pareigūnas priėjęs pasakė: „kaip čia, grybas, pastatei mašiną“. Dėl to jis (R. Ž.) kelis kartus perstatė automobilį. Sėdėdamas prie vairo jis pareigūnui padavė automobilio dokumentus ir vairuotojo pažymėjimą. Jam atrodo, kad pareigūnas grąžino automobilio dokumentus, jo vairuotojo pažymėjimą pasiliko, paprašė jo išlipti ir ateiti už automobilio. Jis nuėjo už automobilio galo iš keleivio pusės. Prieš tai kitas policijos pareigūnas su tarnybiniu automobiliu apsisuko ir nuvažiavęs sustojo priešingoje kelio pusėje. Nuėjus už automobilio pareigūnas paklausė „kaip tarsimės, rašysim protokolą ar kažkaip kitaip?“. Jis (R. Ž.) iš šios frazės suprato, kad policijos pareigūnas nori kyšio. Jis nusprendė tartis, nes tikrai viršijo greitį – važiavo greičiau nei 90 km/h, nors jam buvo leidžiama važiuoti tik 70 km/h greičiu, nes įvykio metu buvo pradedantysis vairuotojas. Jis išsigando, kad praras teisę vairuoti, todėl davė pareigūnui 200,00 Eur kyšį. Nežino, ar jo automobilio greitis buvo užfiksuotas, pareigūnas jam neparodė jokių duomenų. Jis ir neprašė to daryti, nes buvo tikras, kad viršijo greitį. Pareigūnas nenurodė, kiek pinigų jis turi duoti, todėl davė tiek, kiek turėjo. Kupiūros buvo po 50,00, 20,00 ir 10,00 Eur, tačiau tiksliai nepamena kokios. Jis pinigus išsiėmė iš piniginės ir padavė pareigūnui į rankas. Pareigūnas tuos pinigus paėmė ir įsidėjo į uniformos viršutinę kišenę, tuomet atidavė jam vairuotojo pažymėjimą ir jie su liudytoju D. S. nuvažiavo. Apie policijos pareigūnams duotą kyšį BPC pranešė D. S., kuris įvykio metu buvo automobilyje ir įvykį filmavo. Įvykio metu jis (R. Ž.) nežinojo, kad D. S. daro vaizdo įrašus. Jie abu suprato, kad policijos pareigūnai nori kyšio ir D. S. prieš jam (R. Ž.) išlipant iš automobilio pasakė palikti pinigų „ant kuro“ pareigūnams, kokią sumą sakė duoti, neprisimena. Galėjo būti, kad sakė „pidisokas“. Liudytojas D. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad pareigūnas jam nurodė, jog jis viršijo leistiną greitį. Nematė, kad pareigūnai būtų matavę jo automobilio greitį. Bendraujant su pareigūnu, pastarasis jam neparodė, koks buvo jo greitis, tik iš karto pradėjo klausti, ar jam reikalingos teisės, ar rašyti protokolą, ar tarsis kitaip. Iš jo kalbos R. Ž. suprato, kad jis nori pinigų, todėl jam atidavė 200,00 Eur, kuriuos ištraukė iš piniginės. Pinigus pareigūnui davė dėl to, kad nenorėjo prarasti teisės vairuoti ir dėl to, kad jis jų reikalavo, sakydamas, kad galima susitarti ir nerašyti protokolo už greičio viršijimą (t. 1, b. l. 30–31).
10. Liudytojas D. S. parodė, kad 2017 metais su draugu R. Ž. automobiliu „BMW“ važiavo iš Panevėžio į Kauną. Automobilį vairavo R. Ž.. Važiuodami jie prasilenkė su priešais važiavusiais pareigūnais. Po kokių 5 km apsukę tarnybinį automobilį pareigūnai juos pasivijo ir sustabdė. R. Ž. automobilį sustabdė ne itin tvarkingai. Pareigūnas priėjo, net nepasisveikinęs ir neprisistatęs pasakė: „kaip grybai mašiną pasistatėt“. Kai jis taip pasakė, draugas perstatinėjo mašiną, o jis telefonu pradėjo filmuoti. Pareigūnas paklausė: „iš kokio kaimo čia atvažiavote“, paprašė dokumentų. Dokumentus draugas padavė ir pareigūnas jį pakvietė išlipti. Pareigūnas su R. Ž. kalbėtis nuėjo prie automobilio galinės dalies, todėl jis (D. S.) tarp jų vykusio pokalbio gerai negirdėjo. Girdėjo, jog pareigūnas R. Ž. paklausė, kokiu greičiu jie važiavo ir kokiu galima važiuoti. Jis (D. S.) įvykį slaptai filmavo mobiliojo telefono „Sony Xperia“ priekinio ir galinio vaizdo kameromis. R. Ž. su pareigūnu kalbėjosi prie automobilio galo, pareigūnas popierius žiūrinėjo, po to jie perėjo į dešinę automobilio pusę, prie galinių keleivio durelių, ir jis nufilmavo, kaip draugas duoda pareigūnui pinigus. Kiek pinigų buvo, nematė. Pinigus draugas paėmė iš piniginės. Sumą žino, nes draugas pasakė, kad dėl viršyto greičio davė pareigūnui 200,00 Eurų, bet jis (D. S.) banknotų nematė. Po to pareigūnas mokė draugą, kaip reikia važiuoti. Pareigūno automobilis buvo žymėtas, jis buvo su uniforma. Priėjo tik vienas pareigūnas, t. y. Ž. K.. Jis (D. S.) nematė, ar pareigūnas turėjo greičio matuoklį. Po įvykio praėjus 15-20 minučių jis (D. S.) sugalvojo pranešti apie kyšį, paskambino telefono numeriu 112 ir pranešė, kad draugas davė kyšį. Jie turėjo grįžti į Panevėžį pasiimti pinigų ir dokumentų, paliktų automobilyje, po to grįžę į Kauną susitiko su policijos pareigūnais, jiems viską papasakojo, pateikė jiems savo telefoną ir filmuotą vaizdo medžiagą. Teisiamajame posėdyje peržiūrėjus vaizdo įrašus, pateiktus savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu (t. 1, b. l. 63), liudytojas D. S. nurodė, kad juose girdimas balsas yra jo, dėl frazės „pidisokas, pidisokas, dvacokas“, tai gal jis matė tuos pinigus filmuodamas, frazę „parodyk pinigus“ irgi pasakė filmuodamas. Liudytojas patvirtino, kad vaizdo įraše Nr. 329 girdimą frazę „bandyk susitarti, palik ant kuro pidisoką“ pasakė jis. Jis tiksliai neprisimena, kiek vaizdo įrašų padarė.
11. Netikėti šiais liudytojų parodymais nėra teisinio pagrindo. Priešingai nei teigia apeliantai, dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y. kad įvykio metu Ž. K. priėmė kyšį už tai, kad nebūtų užfiksuotas R. Ž. galimai padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas – leistino greičio viršijimas, buvo nuoseklūs viso proceso metu. Abu liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiami pirmosios instancijos teisme detaliai ir nuosekliai apibūdino įvykio vietą, nurodė laiką, kyšio perdavimo ir priėmimo aplinkybes, įvykio dalyvių išsidėstymą, pinigų priėmimo momentą ir t. t. Apeliaciniame skunde nurodomi liudytojų parodymų nesutapimai dėl vaizdo įraše „MOV-0329“ matomos juodos piniginės priklausymo D. S. ar R. Ž., kupiūrų išėmimo iš piniginės fakto ir momento, tikslios kyšio sumos ir kupiūrų, nelaikytini esminiais prieštaravimais, dėl kurių R. Ž. ir D. S. parodymai turėtų būti laikomi nepatikimais. Kita vertus, nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nešalino liudytojų parodymuose buvusių prieštaravimų. Iš bylos duomenų matyti, jog liudytojas D. S. pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas du kartus, pirmosios instancijos teisme buvo tiriami minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, nuosprendyje šie parodymai įvertinti ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.
12. Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas liudytojų D. S. ir R. Ž. asmenybių neigiamoms charakteristikoms, apibūdinančioms juos kaip turinčius problemų su teisėsauga asmenis, tačiau šios aplinkybės nepaneigia minėtų liudytojų parodymų patikimumo. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog liudytojus ir Ž. K. siejo kokie nors asmeniniai ar tarnybos pareigų atlikimo pagrindu atsiradę santykiai, dėl kurių liudytojai galėjo siekti ar siekė apkalbėti nuteistąjį ar jį specialiai provokuoti padaryti nusikaltimą, kad vėliau jam pakenktų. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog liudytojai ir nuteistasis anksčiau nebuvo pažįstami, tarp jų nebuvo kilę konfliktų, be to, R. Ž. vairuoto automobilio sustabdymas nebuvo iš anksto planuotas.
13. Aplinkybė, jog D. S. nurodė teismui, kad nebedisponuoja telefonu, kuriuo buvo padaryti vaizdo įrašai, o bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo priešingos aplinkybės, nepaneigia šio liudytojo parodymų patikimumo. Pirma, šis liudytojas apklausiamas teisme paaiškino, jog telefonas, kuriuo buvo filmuotas įvykis, vėliau buvo remontuojamas. Iš AB „Telia“ pranešimo jis suprato, kad remonto metu telefonas jam buvo pakeistas, o tai ir lėmė jo ankstesnius parodymus, jog telefono, kuriuo filmavo įvykį, nebeturi (t. 2, b. l. 126–129). Antra, minėtas telefonas ir jame buvę vaizdo įrašai buvo apžiūrėti ikiteisminio tyrimo metu iš karto po nusikaltimo, padarytos ir į bylą pateiktos šių vaizdo įrašų kopijos, telefonas grąžintas liudytojui. Taigi, jam nekilo pareiga saugoti minėtų vaizdo įrašų ar paties telefono. Kita vertus, iš bylos duomenų taip pat matyti, jog minėtas telefonas buvo pateiktas teismui ir apžiūrėtas technologijų specialisto, tačiau įvykio vaizdo įrašai nesurasti. Liudytojas D. S. paaiškino, kad galėjo juos ištrinti, tačiau neprieštaravo, jog telefonas būtų apžiūrėtas specialistų, o jame buvę vaizdo įrašai atkurti. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kritiškai vertinti liudytojų R. Ž. ir D. S. parodymus ir juos atmesti. Juo labiau, kad šiuos parodymus visiškai patvirtina byloje esantys vaizdo įrašai „MOV-0329“, „MOV-0331“, „MOV-0332“ ir jų apžiūros protokolas.
14. Iš minėto protokolo turinio (t. 1, b. l. 65–68) matyti, kad vaizdo įraše „MOV-0329“ užfiksuotas R. Ž., kuris sėdi už automobilio vairo, prie automobilio vairuotojo, iš lauko pusės, stovi policijos uniformą vilkintis Ž. K., kuris rankose galimai laiko sustabdyto automobilio dokumentus. Girdima, jog pareigūnas aptarinėja greičio ribojimus, padavęs vairuotojui nenustatytus kitus laikytus dokumentus, liepia vairuotojui lipti lauk ir nueina nuo sustabdyto automobilio. Vairuotojas, paėmęs pareigūno paduotus dokumentus, perduoda juos šalia sėdinčiam keleiviui D. S., kuris mobilaus ryšio telefone, esančia vaizdo kamera fiksuoja įvykį. Vairuotojas užgesina automobilį, pasigirsta tylus, sunkiai suprantamas dialogas tarp D. S. ir R. Ž. dėl mėginimo susitarti su policijos pareigūnu. Tuo metu vaizdo kamera uždengiama, girdisi traškesys (foninis triukšmas) ir neaiškus keleivio dialogas. Pasigirsta automobilio durų atsidarymas ir uždarymas. Pasigirsta pareigūno balsas ir pravažiuojančio automobilio variklio garsas. Vaizdo kamera atidengiama ir atremiama į automobilio durų panelę, filmuojamas šoninis veidrodėlis, kurio atvaizde matyti prie sustabdyto automobilio galo stovintis pareigūnas, kuris rankose varto galimai automobilio dokumentus, šalia jo stovi vairuotojas. Tarp pareigūno ir vairuotojo vykstantis pokalbis dėl atstumo ir pravažiuojančių automobilių skleidžiamų garsų, yra neaiškus. Pareigūnas atiduoda laikytus dokumentus šalia stovinčiam vairuotojui ir tęsia pokalbį. Vaizdo įraše užfiksuotas ir vykusio pokalbio turinys. Ž. K., stovėdamas prie automobilio lango pasako: „Čia penkiasdešimt negalima, o septyniasdešimt reik važiuot. Lipk lauk!“. Pareigūnas nueina nuo automobilio, keleivis uždengia vaizdo kamerą, automobilyje vyksta neaiškus pokalbis tarp vairuotojo ir keleivio, D. S. ragina R. Ž. bandyti susitarti nurodydamas: „sakyk, sakyk, kažką ten... n.f. palik čia ant kuro pidesoką, n.f. čia susidėk... sakyk...“ Įraše taip pat girdėti Ž. K. iš automobilio išlipančiam R. Ž. pasakoma frazė: „n.f., klausyk, gerai tau gyvenasi, n.f. stažo neturi, jaunas esi...“
15. Vaizdo įraše „MOV-0329“ matyti, jog keleivis D. S. laiko vaizdo kamerą atkreipęs į automobilio galą, t. y. filmuoja nuo keleivio pusės galinį automobilio langą, pro kurį matosi nugara į važiuojamąją dalį stovintis vairuotojas ir šalia jo stovintis pareigūnas, kitoje gatvės pusėje stovi policijos skiriamaisiais ženklais pažymėtas automobilis. Vairuotojas kažką varto rankose, fone pasigirsta keleivio sakomas kupiūrų vardinimas. Tarp pareigūno ir vairuotojo vyksta neaiškus pokalbis. Viso įrašo metu fone girdisi skleidžiamas automobilio avarinio sustojimo indikatoriaus garsas. D. S., būdamas automobilyje, pasako šias frazes: „ pidisokai, pidisokas, dvacokas...“; „parodyk pinigus“.
16. Vaizdo įraše „MOV-0332“ užfiksuotame vaizdo įraše matyti, jog keleivis laiko į save nukreiptą vaizdo kamerą, fone girdisi pareigūno ir vairuotojo pokalbis bei pravažiuojančių automobilių skleidžiamas garsas. Keleivis nukreipia vaizdo kamerą atgal į automobilio, kuriame sėdi, galą, pro kurio šoninį langą matyti lauke stovintis vairuotojas ir pareigūnas. Tuo metu vairuotojas paduoda pareigūnui į rankas pinigų kupiūras. Pasimato raudonos spalvos kupiūra su mėlynos spalvos kvadratu (galimai 10,00 Eur nominalo kupiūra, ant kurios yra mėlynos spalvos Europos Sąjungos logotipas). Pareigūnas perduoda, vairuotojui atgal nenustatytą objektą ir perlenkia jam paduotas kupiūras per pusę, taip pat matyti, kad rankose pareigūnas laiko žalios spalvos dokumentą, galimai automobilio registracijos liudijimą. Pareigūnas pataiso rankose esančias kupiūras, kad jos gulėtų lygiai, ir įsideda į marškinių kairės pusės kišenę, esančią po liemene. Fone girdisi pareigūno ir vairuotojo pokalbis. Pokalbio metu R. Ž. skaičiuoja „penkiasdešimt, devyniasdešimt...“. Po to pareigūnas pasako: „gerai, du šimtus...“ Pasigirsta pravažiuojančio automobilio skleidžiamas garsas, pareigūnas pasako: „n.f. kad rankos dreba, kitą kart prisiminsi“. Po to pareigūnas, paėmęs į rankas jam paduotas kupiūras, kažką grąžiną vairuotojui ir pasako: „imk šitą sau pasiliksi...“. Pareigūnas sutvarko pinigus, jog visi būtų vienodai sudėti ir pasako: „normalus bachūras esi, ne, nedaryk to...“ Tada pareigūnas, perlenkęs jam paduotus pinigus, juos įsikiša į marškinių kišenę, esančia po liemene, kairėje pusėje ir pasako: „jaunas esi, tai nelėk, n.f. mašinų daug, n.f. vien tik tai“.
17. Taigi, pirmiau aptartais vaizdo įrašų duomenimis patikimai nustatyta, jog Ž. K., sustabdęs liudytojo R. Ž. vairuotą automobilį, pretenzijas jam pareiškė dėl automobilio greičio, taip pat priėmė liudytojo duotą kyšį už tai, jog nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas už greičio viršijimą. Aplinkybę, jog automobilio „BMW“ sustabdymo pretekstas buvo jauno, neturinčio reikiamos patirties vairuotojo, viršytas greitis, be pirmiau aptartų įrodymų patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Iš bylos duomenų matyti, jog R. Ž. įvykio metu buvo pradedantysis vairuotojas, taigi pagal Kelių eismo taisyklių 134 punktą (keistas 2016 m. lapkričio 2 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1077), jis galėjo važiuoti tik 70 km/h greičiu. Liudytojas R. Ž. parodė, jog įvykio metu leistiną greitį viršijo – važiavo didesniu nei 90 km/h greičiu. Aplinkybę, jog liudytojo vairuoto automobilio greitis buvo viršytas patvirtina ir Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašuose užfiksuoti (duomenys neskelbtini) apskrities VPK naudojamo automobilio „Škoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris dirbo radijo šaukiniu „1878“, maršrutas ir kiti telemetrinės įrangos duomenys nuo 2017 m. liepos 30 d. 10.51.34 val. iki 11.06.53 val. Šis tarnybinis automobilis nurodytu laiku važinėjo, apsisukinėjo ir buvo sustojęs Kėdainių rajone, Nociūnų kaime, Vandžiogalos gatvėje. Vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenimis, 2017 m. liepos 30 d. tarnybinis automobilis 10.51.34 val. judėjo 77 km/h greičiu Vandžiogalos g., Nociūnų kaime, Kėdainių rajone, 10.53.08 val. jau važiavo 130 km/h greičiu, 10.53.19 val. 161 km/h greičiu su išjungtais šviesos ir garso prietaisais Kauno kryptimi. 10.53.25 val. važiavo 169 km/h greičiu su įjungtais šviesos signalais. 10.53.29 val. važiavo 172 km/h greičiu su išjungtais garso ir šviesos signalais, 10.53.41 val. automobilio greitis – 180 km/h. Šviesos ir garso signalai išjungti. 10.54.07 val. automobilio greitis 157 km/h. 10.54.11 val. automobilis judėjo 155 km/h su įjungtais šviesos ir garso signalais. 10.54.18 val. automobilis važiavo 128 km/h įjungtais šviesos signalais, garso signalas išjungtas. 10.54.26 val. judėjo 68 km/h greičiu išjungtais šviesos ir garso signalais. 10.54.41 val. automobilis sustojo (greitis – 0 km/h). Jis stovėjo iki 10.56.05 val. ir tuo laiku pajudėjo. Jo greitis – 2 km/h. 10.56.12 val. judėjo 10 km/h greičiu. 10.56.27 val. sustojo (greitis – 0 km/h) ir stovėjo iki 11.04.26 val. Šiuo laiku automobilis pajudėjo. Jo greitis 2 km/h. 11.04.30 val. automobilis judėjo 10 km/h greičiu, 11.04.30 val. automobilio greitis 89 km/h. Jis judėjo su išjungtais garso ir šviesos signalais (t. 1, b. l. 75–77).
18. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog vaizdo įrašai „MOV-0329“, „MOV-0331“, „MOV-0332“ nelaikytini leistinais įrodymais, nes buvo gauti ir prie bylos medžiagos pridėti ne įstatymų nustatyta tvarka. Pirma, pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Joks įstatymas nedraudžia privačiam asmeniui daryti jį supančios aplinkos vaizdo įrašus, fiksuoti galimai daromą nusikaltimą. Be to, byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė. Antra, nors byloje nėra vieno iš vaizdo įrašų sekoje turėjusio būti įrašo „MOV-0330“, tai nepaneigia kituose įrašuose užfiksuotų duomenų ir nepatvirtina, jog minėtame įraše buvo užfiksuotos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kaip R. Ž. grįžo į automobilį, kažką iš jo paėmė, tarėsi su D. S.. Iš bylos duomenų matyti, jog vaizdo įrašas MOV-0229 pradėtas filmuoti 10.57.22 val., o baigtas filmuoti 10.58.55 val. Vaizdo įrašas „MOV-0331“ pradėtas filmuoti 10.59.38 val., taigi, nenufilmuotos tik 43 sekundės, skyrusios šiuose vaizdo įrašuose užfiksuotus įvykius. Toks laiko tarpas objektyviai nepakankamas atlikti visus apeliantų nurodomus veiksmus. Juo labiau, kad vaizdo įraše „MOV-0329“ ir vaizdo įraše „MOV-0331“ matyti, jog nuteistasis ir liudytojas R. Ž. stovi ir tęsia pokalbį prie automobilio galo. Be to, apklausiamas teisme Ž. K. nenurodė, jog R. Ž., po to, kai išlipo iš automobilio, buvo į jį sugrįžęs. Trečia, liudytojas D. S. apklausiamas teisme parodė, jog vaizdo įrašas „MOV-0330“ nepavyko, jo metu jis nufilmavo tik juodą foną, taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neprivalėjo šio įrašo pridėti prie bylos medžiagos. Nepaisant to, kad byloje nėra liudytojo D. S. telefono „Sony Xperia“, kuriuo buvo padaryti vaizdo įrašai, apžiūros protokolo, į bylą nepateiktas vaizdo įrašas „MOV-0330“, tai nelaikytina aplinkybe, dėl kurios įrodymais neturėtų būti laikomi visi liudytojo pateikti įvykio vaizdo įrašai. Iš 2017 m. liepos 30 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog vadovaujantis BPK 98 straipsniu buvo atliktas procesinis veiksmas, kurio metu D. S. savanoriškai pateikė tris vaizdo įrašus, darytus 2017 m. liepos 30 d. mobiliojo ryšio telefonu „Sony“, kurie, panaudojant kompiuterį bei vaizdo įrašymo aparatūrą perkelti į skaitmeninę laikmeną, t. y. CD. Protokolas pasirašytas vyriausiosios tyrėjos ir daiktus pateikusio asmens D. S. (t. 1, b. l. 63). Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vaizdo įrašus „MOV-0329“, „MOV-0331“, „MOV-0332“ pripažino leistinais įrodymais ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
19. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog liudytojai D. S. ir R. Ž. tyčia atliko provokacinius veiksmus, kuriuos draudžia įstatymas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką provokacija – laikomas spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-86-2011, Nr. 2K-238-139/2015). Nepaisant to, jog liudytojas R. Ž., patartas liudytojo D. S., parodė iniciatyvą duoti kyšį, tačiau Ž. K. valia nepriimti jam siūlomų pinigų bei pranešti apie liudyto R. Ž. jam pateiktą neteisėtą pasiūlymą suvaržyta ar kitaip apribota nebuvo. Bylos duomenys patvirtina, jog apie stabdomą „BMW“ automobilį ir jo patikrinimą radijo ryšiu policijos pareigūnai nepranešė, be to, patys pareigūnai, o ne liudytojai, pasirinko sustabdyti minėtą automobilį. Ž. K. su pateiktu kyšio pasiūlymu sutiko, pats nurodė, kokią kyšio sumą jam turi duoti liudytojas ir šiuos pinigus priėmė. Taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog jis buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą.
20. Priešingai nei teigia apeliantai, nuosprendyje konstatuotą aplinkybę, kad iš R. Ž. gautus pinigus Ž. K. įsidėjo į viršutinę marškinių kišenę patvirtina vaizdo įrašas „MOV-0332“. Iš šio įrašo matyti, jog įvykio metu Ž. K. vilkėjo vasarinę policijos patrulio uniformą, t. y. kelnes, pilkus trumparankovius marškinius, o ant jų buvo apsivilkęs šviesą atspindinčią pareigūno liemenę. Vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kaip iš liudytojo R. Ž. paimtas pinigų kupiūras, jas perlenkęs bei laikydamas kairėje rankoje, pakišęs ranką po liemene ties rankove, Ž. K. įsidėjo į po liemene vilkėtų marškinių kairę kišenę, esančią ant krūtinės. Kupiūrų įdėjimo į marškinių kišenę faktas aiškiai ir neginčijamai užfiksuotas minėtame vaizdo įraše, be to, nuteistasis apklausiamas teisme taip pat patvirtino, kad pinigus dėjo į marškinių kairės pusės kišenę (t. 2, b. l. 173). Taigi, pirmiau nurodytas apeliacinio skundo teiginys neatitinka tikrovės.
Žemesnės instancijos teismas
21. Ž. K. gynybinė versija, jog įvykio metu pinigus iš R. Ž. jis gavo už tai, kad paaiškino pastarajam, kaip patogiau nuvykti į Karmėlavos oro uostą, buvo patikrinta ir motyvuotai atmesta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad šią gynybinę versiją nuteistasis pateikė tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Antra, minėta gynybinė versija ne tik prieštarauja liudytojų D. S. ir R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotiems parodymams, bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams – Vieningos pajėgų valdymo sistemos įrašams, taip pat vaizdo įrašams, kuriuose joks pokalbis ar jo nuotrupos apie liudytojų vykimą į Karmėlavos oro uostą neužfiksuotas. Priešingai, įrašuose girdimos nuteistojo iki ir po kyšio paėmimo pasakytos frazės: „čia penkiasdešimt negalima, o septyniasdešimt reik važiuot. Lipk lauk“, „klausyk, gerai tau gyvenasi, n.f. stažo neturi, jaunas esi“, „gerai, du šimtus, n. f.“, „jaunas esi, tai nelėk, mašinų daug“(t. 1, b. l. 65-68), patvirtina liudytojų parodymus, jog pinigai Ž. K. buvo duodami tam, kad nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas už greičio viršijimą. Minėtos frazės bei Ž. K. veiksmai ir pastarojo nurodyta konkreti kyšio suma, taip pat paneigia jo teiginius apie pokalbį, kurio metu jis aiškino, kaip liudytojui Ž. K. nuvykti į Karmėlavos oro uostą bei už šią paslaugą R. Ž. geranoriškai jam pasiūlytus ir perduotus pinigus.
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde argumentuojant BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą ignoruojami paties Ž. K. parodymai, kurie nuo bylos proceso pradžios nebuvo nuoseklūs, be to, akivaizdžiai prieštaravo baudžiamosios bylos medžiagoje esantiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu Ž. K. iš viso atsisakė duoti bet kokius parodymus. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis parodymus davė tik po liudytojų apklausos. Jis neneigė paėmęs iš liudytojo R. Ž. pinigų, tačiau tokį savo elgesį aiškino teisėtu veikimu – aplinkybe, jog po dokumentų patikrinimo R. Ž. paklausė, kaip galima patogiau nuvykti į Karmėlavos oro uostą, o Ž. K. jam pateikė nuorodas bei paaiškinimus ir būtent už tokį elgesį bei patarimus R. Ž. davė jam pinigų. Šie nuteistojo parodymai yra ne tik nelogiški, tačiau neatitinka kitų bylos duomenų, iš kurių matyti, jog liudytojo R. Ž. automobilis buvo sustabdytas jį pasivijus policijos pareigūnų automobiliui ir panaudojus šviesos signalus. Iš bylos duomenų matyti, jog apie liudytojo vairuotą automobilį nebuvo pranešta radijo ryšiu. Vaizdo įrašuose užfiksuotų nuteistojo ir R. Ž. pokalbių nuotrupos patvirtina, jog pokalbio pradžioje Ž. K. jam aiškino, kokiu greičiu galima ir negalima važiuoti, nurodė išlipti iš automobilio. Vėlesniame vaizdo įraše užfiksuotas pinigų perdavimo momentas, jo metu aiškiai girdimas Ž. K. sutikimas priimti 200,00 Eur kyšį. Nuteistasis teisme negalėjo įtikinamai paaiškinti savo pokalbių, užfiksuotų vaizdo įrašuose, su liudytoju R. Ž. turinio, pasakytų jam frazių prasmės, iš viso neigė jas sakęs. Tuo tarpu liudytojų D. S. ir R. Ž. parodymai iš esmės atitiko užfiksuotų vaizdo ir garso įrašų turinį, šie liudytojai kategoriškai paneigė vykimo į Karmėlavos oro uostą ar bendravimo su Ž. K. šia tema aplinkybę. Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog Ž. K. santykis su vairuotoju R. Ž. pasireiškė teisėtu reikalavimu saugiai pastatyti automobilį šalikelėje, teisėtu reikalavimu pateikti dokumentus, leidžiančius vairuoti ir eksploatuoti automobilį, vairuotojo prašytos informacijos teisėtu pateikimu.
23. Apeliantų teigimu, Ž. K. nepagrįstai inkriminuota aplinkybė dėl nepranešimo (duomenys neskelbtini) apskrities VPK budinčiam apie R. Ž. automobilio sustabdymą. Tačiau iš nuteistajam pareikšto kaltinimo turinio matyti, jog minėta aplinkybė Ž. K. inkriminuota nebuvo. Ž. K. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, vykdydamas tarnybines pareigas, sustabdęs R. Ž. vairuojamą automobilį, nurodė R. Ž., jog šis pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. vairuodamas automobilį viršijo leistiną greitį, dėl to jam gresia administracinė nuobauda, ir kad nebūtų užfiksuotas šis R. Ž. galimai padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas iš R. Ž. savo naudai tiesiogiai priėmė 200,00 Eur dydžio kyšį. Taigi, pirmiau nurodytas apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Kita vertus baudžiamosios bylos medžiagoje esantys (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patrulių naudojamo radijo ryšio kanalo „KA10Eismas“, kuriuo policijos patruliai privalo informuoti apie stabdomus patikrinimui automobilius, garso įrašai patvirtina, jog pranešimo apie automobilio „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdymą įvykio dieną, nėra. Šios aplinkybės nepaneigia bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo D. Č., Ž. K. porininko, parodymuose išsakytos prielaidos, jog minėti įrašai galėjo neįsirašyti dėl silpno ryšio ir techninių kliūčių. Juo labiau kad kiti tos dienos pranešimų garso įrašai buvo išsaugoti. Tarnybinio automobilio maršrutas, apsisukimai, sustojimai, judėjimo greitis, šviesos ir garso sistemų, visų automobilio durelių atidarymo ir uždarymo, veiklos statuso, automobilio variklio, akumuliatoriaus, degimo duomenys taip pat gauti be trukdžių.
24. Apeliantai taip pat nesutinka su nuteistojo Ž. K. veikos kvalifikacija ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009 nuostatomis. Tačiau minėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje esančių aplinkybių ir nėra visiškai tapačios. Dėl to nagrinėjamoje byloje vadovautis minėtos nutarties nuostatomis nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako ir valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi kyšininkavimo objektyvieji požymiai įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Šioje byloje svarbus vienintelis objektyvusis kyšininkavimo požymis – kyšio priėmimas už neteisėtą pareigūno neveikimą, kuris inkriminuotas apeliantui. Apeliantas neigia šio požymio buvimą jo veikoje, nurodydamas, jog kyšio iš R. Ž. nereikalavo, taip pat nesutinka, kad veika padaryta dėl neteisėto neveikimo, nes byloje nėra duomenų, kad liudytojas R. Ž. iš viso padarė kokį nors administracinį nusižengimą, dėl ko apeliantui būtų kilusi pareiga teisėtai veikti. Pagal teismų formuojamą praktiką, kyšio reikalavimo požymis gali būti inkriminuotas tik tada, kai iniciatyva duoti kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231/2007). Tačiau, nagrinėjamu atveju kyšio reikalavimo požymis Ž. K. neinkriminuotas. Dėl to apeliantų argumentai, jog Ž. K. nereikalavo kyšio iš R. Ž., neturi reikšmės jo veikos kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.
25. Apeliaciniame skunde nesutinkant su Ž. K. veikos kvalifikacija pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nurodoma, kad įvykio dieną jo ir pareigūno D. Č. ekipažui nebuvo suteikti įgaliojimai ir techninės galimybės tikrinti transporto priemonių greičiui. Dėl to Ž. K. negalėjo veikti neteisėtai nesurašydamas administracinio nusižengimo protokolo už greičio viršijimą. Pagal teismų formuojamą praktiką kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nustatytas aplinkybes ir motyvuotai nustatė Ž. K. veiksmuose esant visus būtinuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, požymius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, inkriminuojant kyšininkavimą, nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, susitariama dėl kyšio, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai neperžengtų šio asmens tarnybinių galimybių ribų, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, Nr. 2K-390/2014). Taigi, apeliantų teiginiai, kad Ž. K., kaip policijos patrulis, įvykio dieną neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo už greičio viršijimą, nėra pagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, jog Ž. K., būdamas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vyriausiuoju patruliu ir vykdydamas įgaliojimus, nustačius bet kokį teisės pažeidimą, turėjo pareigą vykdyti teisės pažeidimų prevenciją, užkardymą ir išaiškinimą (šio patrulio pareigybės aprašymo 7.3 punktas). Be to, Policijos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės policijos veiklos funkcijos, inter alia (taip pat), nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevencija, atskleidimas ir tyrimas; administracinio poveikio ir kitokių prevencijos priemonių taikymas; asmens ir jo turto apsauga nuo nusikalstamo poveikio; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo priemonių vykdymas; kt. Taigi, Ž. K., nustatęs, kad R. Ž. įvykio metu viršijo leistiną greitį, t. y. padarė administracinį nusižengimą, privalėjo jam įstatymų suteiktų įgaliojimų ribose tinkamai užfiksuoti pažeidimą ir imtis atitinkamų priemonių, tačiau to nepadarė, o priešingai, paėmęs iš R. Ž. kyšį, jį paleido. Nustatytos ir pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad Ž. K. suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
26. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis ir spręsdami dėl įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymo, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Nustatyti nusikaltimo, įtvirtinto BK 225 straipsnio 2 dalyje, tiek objektyvieji požymiai – policijos pareigūno įvykdytas kyšio priėmimas už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, tiek subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, Ž. K. padaryta veika kvalifikuota tinkamai.
27. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio nuostatomis, motyvuota nutartimi turėjo pranešti prokurorui, kad R. Ž. ir D. S. veiksmuose yra požymių nusikalstamos veikos, nustatytos BK 227 straipsnyje, nes Ž. K. nebuvo kaltintas ir nuteistas už provokavimą duoti kyšį. Pirma, bylos duomenimis nustatyta, jog liudytojas D. S. kyšio nuteistajam Ž. K. davimo procese nedalyvavo, o tik nufilmavo patį įvykį, t. y. kaip liudytojas R. Ž. davė, o nuteistasis Ž. K. priėmė kyšį. Taigi, apeliacinio skundo teiginys, kad šio liudytojo veiksmuose yra BK 227 straipsnyje nustatyto nusikaltimo požymių, yra deklaratyvus. Antra, iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 63 straipsnio ir BK 227 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nutarta nepradėti liudytojo R. Ž. baudžiamojo persekiojimo dėl to, kad pastarasis per įmanomai trumpiausią laiką, savanoriškai apie kyšio davimą pranešė teisėsaugos institucijai (t. 1, b. l. 37-39). Šis nutarimas nebuvo apskųstas, yra įsiteisėjęs ir galioja. Kita vertus, sprendimai dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, atleidžiant asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, gali būti skundžiami BPK nustatyta tvarka, tačiau Lietuvos Respublikos BPK nenustatyta teisė tokius sprendimus skųsti nuteistiesiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad keliamos abejonės dėl liudytoju apklausto R. Ž. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės teisėtumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, kyšio davėjo patraukimas (nepatraukimas) baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnį, kvalifikuojant kyšio priėmėjo veiką pagal BK 225 straipsnį, reikšmės neturi.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog nenustatė nuteistojo Ž. K. padarytos veikos perkvalifikavimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį ar jo išteisinimo pagrindų. Apygardos teismas jo padarytą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Minėtas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.
29. Nagrinėjamu atveju Ž. K. padaryta veika neatitinka formaliųjų BK 40 straipsnio taikymo reikalavimų, nes padarytas sunkus nusikaltimas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų visumos. Viena iš minėto straipsnio taikymo sąlygų – asmuo turi visiškai pripažinti kaltę ir nuoširdžiai gailėtis. Tačiau Ž. K. viso proceso metu kaltės pagal jam pareikštus kaltinimus nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus, su teisėsaugos institucijų pareigūnais nebendradarbiavo, atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybių nepadėjo. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, Ž. K. teigė kaltę pripažįstantis, tačiau jis davė parodymus tik po liudytojų apklausos, kai susipažino su visais byloje surinktais įrodymais. Be to, apklausos metu jis pripažino tik dalį faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių. Ž. K. veiksmai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat nerodo nuoširdaus gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, BK 40 straipsnio nuostatų taikymo klaidų nepadarė, nes nebuvo teisinio pagrindo Ž. K. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Dėl Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinio skundo argumentų
30. Prokurorės apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nuteistajam Ž. K. buvo paskirta per švelni bausmės rūšis – bauda – ir nustatytas per mažas jos dydis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Teismas skiria bausmę kaltininkui vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nustatytais pagrindais: pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės svarbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-492/2014). BK 61 straipsnio 2dalyje taip pat nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-139/2015, Nr. 2K-48-303/2016).
31. BK 225 straipsnio 2 dalies sankcija nustato galimybę už šio nusikaltimo padarymą kaltu pripažintam asmeniui paskirti alternatyvią bausmę – baudą, arba laisvės atėmimą iki septynerių metų. Ž. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta švelniausia minėto straipsnio sankcijoje nustatyta bausmė – 50 MGL dydžio, t. y. 1 883,00 Eur, bauda, kurios dydis, vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktu (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) parinktas mažesnis nei šiame straipsnyje už sunkaus nusikaltimo padarymą skirtinos baudos vidurkis. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skirdamas bausmę Ž. K. pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų: įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos stadiją, pavojingumo laipsnį bei kaltės formą ir rūšį (sunkus baigtas nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia), veikos motyvus ir tikslus (savanaudiški nusikaltimo padarymo tikslai ir motyvai), kaltininko asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos Kazlų Rūdos seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, kaip nekonfliktiškas, darbštus, pareigingas, sutariantis su kaimynais ir bendruomenės nariais, linkęs visiems padėti, tvarkingo gyvenimo būdo), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo paimto kyšio dydis, t. y. 200,00 Eur, nebuvo didelis ir pagrįstai parinko nuteistajam alternatyvią laisvės atėmimui bausmę, kurią nustato BK 225 straipsnio 2 dalies sankcija, t. y. baudą.
32. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo skirti nuteistajam trejų metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgdama taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir tikrai, kai tai yra būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, Nr. 2K-204-942/2015). Nagrinėjamu atveju prokurorės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia nuteistajam paskirtos bausmės griežtinimą, – kad nuteistasis nepripažino kaltės, įvykio metu nepagarbiai elgėsi su liudytoju R. Ž. – nelaikytinos tokiomis, dėl kurių pirmą kartą teisiamam, anksčiau nepriekaištingos reputacijos asmeniui, kuris nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų, turėtų būti paskirta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, jos dydį parenkant artimą sankcijos vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad įstatymų garantuota teisė į gynybą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 21 ir 22 straipsniuose gali būti naudojama bet kokioje formoje, patogiausioje įtariamajam ar kaltinamajam, taip pat ir ta forma, kuria Ž. K. naudojosi šioje byloje. Todėl jo procesinis elgesys neigiant kaltę ikiteisminiame tyrime ir teisme negali būti pripažintas kaip nors bloginančiu jo teisinę padėtį ir sudarančiu pagrindą griežtinti jam bausmę. Nagrinėjamu atveju ilgalaikis atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės neigiamai paveiktų Ž. K. socialinius ryšius, darbo santykius, sveikatą, pažeistų proporcingumo principo reikalavimus bei neužtikrintų bausmės tikslų įgyvendinimo. Prokurorės apeliacinio skundo motyvai taip pat nepakankami spręsti, jog nuteistajam Ž. K. paskirtosios bausmės – 50 MGL baudos dydis turėtų būti didinamas.
33. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti prokurorės, nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės bei nuteistojo Ž. K. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko apeliacinius skundus.