- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-13
- Bylos Nr.
- P-552-63-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02359-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo P. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir įsakymas Nr. P-841) 2, 3, 4 ir 5 punktus; 2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; 3) priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas –160,71 Lt), butpinigius (210 Lt per mėnesį) ir maistpinigius (1 dienos suma –14,80 Lt); 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM, atsakovas) su juo buvo sudariusi terminuotą profesinės karo tarnybos (toliau – ir PKT) sutartį, kuri galiojo iki 2011 m. lapkričio 19 d., o 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Nurodo, jog KAM neperkėlė jo į kitas pareigas ir skundžiamo įsakymo Nr. P-841 2 punktu nutraukė su juo PKT sutartį ir išleido iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Taip pat nurodė, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) viršininkas kreipėsi į Lietuvos kariuomenės vadą prašydamas apsvarstyti KPAT karių, kurie perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, perkėlimo į kitas pareigas klausimą. Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu Nr. RK-4 (toliau – ir protokolas Nr. RK-4) konstatavo, kad pareiškėjui krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė jį išleisti į atsargą.
Pareiškėjo teigimu, protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas pareigas, tad pareiškėjas kreipėsi į įvairias KAM institucijas, tačiau gavo tik biurokratinius, nemotyvuotus ir neargumentuotus atsakymus. Atkreipė dėmesį, jog kitiems karininkams, sulaukusiems KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyto amžiaus, nuo kada jie išleidžiami į atsargą, buvo pasiūlyta pratęsti PKT sutartis, nors nemažai karininkų, kuriems nesukako atleidimo į atsargą amžius, yra perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą ir laukia sprendimo, todėl, pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos jo tiek piliečio, tiek ir kario teisės bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principai.
Pareiškėjo nuomone, Patariamoji komisija protokole nepagrįstai nurodė, kad buvę KPAT karininkai neturėjo išsilavinimo ir kvalifikacijos tam, kad būtų paskirti į kitas pareigas krašto apsaugos sistemoje. Nurodė, jog 2010 m. balandžio 9 d. buvo 27 laisvos pareigybės, 13 pareigybių buvo ir 2009 m. gruodžio 18 d., kai Patariamoji komisija nesprendė KPAT karininkų rotacijos klausimo, nors tame pačiame posėdyje buvo svarstoma dėl kituose padaliniuose tarnavusių PKT karių perkėlimo į naujas pareigas. Pažymėjo, jog KASOKTĮ 46 straipsnis suteikia atsakovui tik kai kuriais atvejais, esant poreikiui, pratęsti PKT sutartis kariams, kuriems suėjęs įstatymu nustatytas tarnybos amžius. Atkreipė dėmesį, jog karininkų, tarnaujančių virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus, yra 150, tačiau neįvardytos priežastys, dėl kurių jie tarnauja toliau, todėl pareiškėjo nuomone, sutartys pratęsiamos pagal neaiškius kriterijus.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. liepos mėnesio pradžioje krašto apsaugos sistemoje buvo įdarbinti Lietuvos karo akademiją baigę kariūnai, t. y. 40 asmenų, turinčių leitenanto laipsnį, o tai prieštarauja Rotacijos ir perkėlimo aprašo 15 punktui, taigi atsakovas neteisėtai suteikė kariūnams pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą ir priėmė juos į tarnybą tuo metu, kai pareiškėjas dar nebuvo atleistas iš tarnybos ir jo kandidatūra galėjo būti svarstoma toms pareigoms, į kurias buvo paskirti kariūnai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjo tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinti. Be to, net nebuvo svarstoma, ar pareiškėjas galėjo užimti atlaisvintas karo akademijos absolventams pareigybes bei naujai sukurtas pareigybes krašto apsaugos sistemoje.
Atsiliepimas
Atsakovas KAM atsiliepimuose nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad šioje byloje reikšminga faktinė aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas krašto apsaugos sistemos institucijos, tarnybos. KAM nuomone, KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata ,,<....> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš tarnybos pagrindu. Atsakovas nurodė, kad KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius, kaip ir buvo numatyta teisės aktuose.
KAM nurodė, kad pareiškėjo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Ši Komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas) nėra, todėl pareiškėjo teiginys, esą KAM nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad iš protokolo Nr. RK-4 matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjas) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. KAM nuomone, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte išdėstytas aplinkybes, taip pat ir į šioje normoje numatytą aplinkybę, kad „<...> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijų atitinkančių pareigų“. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jų nepaskyrimu į pareigas ir kitų karių paskyrimu į pareigas, atsakovas pažymėjo, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjai galėtų būti paskirti į jų laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimuose į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, o savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo P. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamo ginčo dalykas – Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“, kuriuo atsakovas nutraukė PKT sutartį ir išleido vyr. ltn. P. V. į atsargą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog LVAT dėl KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Išaiškinta, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2681/2011; 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-2711/2011 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Kadangi pareiškėjas nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jaunesnysis karininkas bei turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį, nagrinėjamam ginčui aktualus KPAT karininkų pareigybių sumažinimas (vietoj 88 paliktos 22 pareigybės). Taigi matyti, kad KPAT sumažėjo ne tik vyresniojo leitenanto kategorijai priskirtų profesinės karo tarnybos karių skaičius, bet ir visų kitų šios institucijos karių skaičius. Nors dalis KPAT teritorinių padalinių buvo panaikinti, tačiau pagal pakeistą KPAT struktūrą liko Vilniaus Karo prievolės centro teritorinis Vilniaus skyrius, kuriame dirbo pareiškėjas, tačiau vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl neatrinktų karių sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų pareiškėjui) nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Kaip jau minėta, nuo 2010 m. balandžio 15 d. įsigaliojus naujam pareigybių sąrašui 51 KPAT karys (tarp jų – pareiškėjas) buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 41 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo teigimu, protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas pareigas. Kaip matyti iš Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 priedo (lentelės), pareiškėjo veikla buvo įvertinta gerai, nors, kaip matyti iš profesinės karo tarnybos karininko atestato, 2010 m. balandžio 14 d. pareiškėjo P. V. veikla buvo įvertinta labai gerai, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo nesuteiktas 1 papildomas balas, tačiau taip pat konstatuoja, kad nėra duomenų, jog ši aplinkybė būtų turėjusi įtakos pareiškėjo atrankai. Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-3491-11, KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintas karių laipsnių ir pareigų derinimo principas, kuris pats savaime negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad atitinamą laipsnį turintis PKT karys gali būti paskirtas į bet kurias laisvas jo turimą laipsnį atitinkančias pareigas, kadangi atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją (atsižvelgiant į laipsnius) turintys specialistai. Tačiau KASOKTĮ įtvirtinta Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės diskrecija nutraukti PKT sutartį ir išleisti PKT karį į atsargą (KASOKTĮ 38 str. 2 ir 4 d., 39 str., 45 str.), kai ja naudojamasi atliekant atitinkamus struktūrinius pertvarkymus (mažinant karių skaičių, pertvarkant dalinį, tarnybą ar kitą KAS instituciją) ir yra karių konkurencija į laisvas pareigybes, be jau minėto karių laipsnių ir pareigų derinimo principo, turi būti pagrįsta motyvuotu krašto apsaugos sistemos poreikiu atitinkamu laikotarpiu (atsižvelgiant į KAS priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą bei plėtros prioritetus ir pan.) spręsti kokių kategorijų (specialybių) kariai reikalingi tuo konkrečiu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog, kaip jau minėta, pareiškėjas turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Kaip matyti iš naujojo KPAT pareigybių sąrašo, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, pareigybių KPAT nebeliko. Iš PKT vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., sąrašų matyti, kad minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės vyresniesiems leitenantams: finansų karininko (FAD, Antrasis finansinių operacijų skyrius), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Ryšių ir informacinių sistemų projektų ir planavimo skyrius, Ryšių ir informacinių sistemų planavimo poskyris), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Specialiosios ryšių technikos priežiūros ir eksploatavimo skyrius), dirigento (SP orkestras), kuopos vado pavaduotojo (MP, Aprūpinimo kuopa, Vadovybė).
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą – yra baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijęs mechanikos inžinieriaus (mokytojo) specialybę, taip pat mokėsi Vilniaus 3–ojoje statybininkų mokykloje, kurioje įgijo staliaus, tinkuotojo dažytojo kvalifikaciją. Pareiškėjas taip pat yra baigęs vadų kursus, Asmenybės galimybių ir vidinių rezervų atskleidimo kursus, Verbavimo komunikacijos įvadą bei Šaudyklų valdymo bei taktinio kovinio šaudymo kursus. 2007 m. rugsėjo 20 d. – 2008 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo įvertintas labai gerai, 2008 m. rugsėjo 20 d. – 2009 m. rugsėjo 20 d. – gerai. Anglų kalbos mokėjimo lygis (pagal ALCPT (ECL)) 78. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į šias laisvas pareigas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus negali būti vertinama kaip atitinkamos privilegijos suteikimo lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu. Be to, pagal šių pareigybių reikalavimus, asmenys norėję užimti minėtas pareigas, turėjo turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai, kurio pareiškėjas nagrinėjamu momentu dar neturėjo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo nuomone, jis galėjo užimti tokias pareigybes KPAT: Panevėžio centro viršininko, Klaipėdos centro viršininko, Komplektavimo organizavimo skyriaus vyr. specialisto, Alytaus skyriaus vedėjo, Kauno skyriaus vedėjo, Kauno skyriaus vyr. specialisto, Vilniaus skyriaus vyr. specialisto, Panevėžio skyriaus vedėjo, Telšių skyriaus vedėjo, Klaipėdos skyriaus vyr. specialisto, Komplektavimo organizavimo skyriaus vyr. specialisto. Teismo vertinimu šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, kadangi, kaip jau minėta, patvirtinus naują KPAT struktūrą pareigybių kariams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį KPAT nebeliko. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalį atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas. Teismo nuomone, šiose įstatymo nuostatose įtvirtinta krašto apsaugos ministro teisė, o ne pareiga karį skirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas, todėl KAM taip pat neprivalėjo ieškoti pareiškėjui ir vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių jo kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Teismo vertinimu, laisvos pareigybės nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. liepos 31 d. nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualios, kadangi, nors įsakymo Nr. P-841 2 punktu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po kasmetinių atostogų dienos, tačiau PKT sutartis su juo buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d.
Procedūrinį pažeidimą, jog skundžiamu 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-841 pareiškėjas buvo atleistas 2010 m. birželio 29 d., pirmosios instancijos teismas vertino kaip formalų, nes, kaip nustatyta, su pareiškėju PKT sutartis galėjo būti nutraukta jau po 2010 m. birželio 15 d., be to, atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl faktiškai šiuo pažeidimu pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kaip nors apribotos. Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas P. V. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, jog byloje nėra ginčo, kad nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo pradėta įgyvendinti bendra karo prievolės administravimo reforma, kurios pasėkoje Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių buvo paliktos 88 naujos pareigybės, tame tarpe iš 88 buvusių karininkų pareigybių buvo paliktos tik 22 karininkų pareigybės. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo atleidimas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, atitiko minėtą šios teisės normos taikymo pirmąją sąlygą – realų karių skaičiaus mažinimą. Todėl byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra antrosios sąlygos taikymo klausimas - ar nebuvo laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, į kurias būtų buvę galima jį perkelti.
Teismas, apibendrinęs teisinį reglamentavimą padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, kai yra konkurencija tarp asmenų, pretenduojančių užimti laisvą pareigybę, pirmenybė visų pirma turi būti teikiama aukštesniam kariniam laipsniui bei kvalifikacijai, atsižvelgiant ir į turimą specialių žinių lygį, reikalingą konkrečios pareigybės funkcijoms vykdyti. O kai ir šie kriterijai yra lygūs, atsakovas turi diskrecijos teisę suteikti pirmenybę tam asmeniui, kurio asmeninių ir dalykinių savybių lygis bendrųjų kriterijų atžvilgiu yra aukštesnis už kitų pretendentų lygį.
Teismas nustatė, kad patvirtinus naują KPAT pareigybių sąrašą, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, pareigybių KPAT nebeliko. Kadangi pareiškėjo turima kvalifikacija – aukštasis pedagoginis išsilavinimas, mechanikos inžinieriaus (mokytojo) specialybė neatitiko kvalifikacinių reikalavimų laisvoms pareigybėms užimti, todėl tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįgijo pirmumo teisės prieš kitus asmenis, paskirtus į šias laisvas pareigybes, kurių karinis laipsnis ir kvalifikacija (specialios žinios) atitiko šių pareigų kvalifikacinius reikalavimus, yra pagrįsta bei teisinga. Iš bylos taip pat matyti, kad atsakovas atranką į laisvas pareigybes vykdė remdamasis ne tik aukštesnės kvalifikacijos kriterijumi, bet ir kitais kriterijais, kurie priskirtini bendrųjų kriterijų, reikalingų profesinei karo tarnybai atlikti, kategorijai (t.2 b. l. 41-55), kas taip pat atitiko anksčiau aptarto teisinio reguliavimo reikalavimus.
Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog nepaskyrus pareiškėjo į buvusias jo atleidimo iš tarnybos metu laisvas pareigybes, buvo pažeisti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimai. Taip pat sutiko ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamame įsakyme nurodžius, jog su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama nuo 2010 m. birželio 29 d., t. y., atgaline data - buvo padarytas tik formalaus pobūdžio pažeidimas, kuris neįtakojo pareiškėjo subjektinių teisių.
IV.
Pareiškėjas P. V. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punkto pagrindais. Prašymą grindžia šiais motyvais:
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenurodė jokių motyvų dėl esminių bylos įrodymų (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Nepasisakė dėl Lietuvos karo akademijos absolventų paskyrimo į 19 laisvų pareigybių, kurių pareigybinis karinis laipsnis buvo vyr. leitenanto, kai tuo tarpu pareiškėjas net nebuvo siūlytas kaip kandidatas.
2. Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), kadangi remdamasis ABTĮ 81 straipsniu, neištyrė visų byloje esančių įrodymų: laisvų etatų sąrašo ir laisvų pareigybių, į kurias pareiškėjas galėjo būti paskirtas, pareiškėjo prašymo KAM ministrei skirti į pareigas, apeliacinio skundo argumentų dėl KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 5.2. punkte nustatytų atrankos kriterijų, netyrė argumentų dėl Lietuvos karo akademijos absolventų, kurių leitenanto laipsnis žemesnis nei pareiškėjo, priėmimo į laisvas pareigas, netyrė įrodymų, kad tuo metu, kai buvo skiriami kandidatai į kapitono pareigybes, pareiškėjo net nepasiūlė į šias pareigas, nors jo kvalifikacija buvo žymiai aukštesnė nei paskirtų kandidatų, netyrė aplinkybės, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas nebūtų gavęs kapitono laipsnio ar leidimo dirbti ir susipažinti su slapta informacija, netyrė aplinkybės, kad iki KPAT reformos pareiškėjas ėjo kapitono kvalifikaciją atitinkančias pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012, kuris turi lemiamą reikšmę nagrinėjamoje byloje dėl keleto aspektų: 1) sprendime pažymėta, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo vertinti kario galimybę pasilikti tarnyboje, kai jo pareigybė išlieka atliekant darbo organizavimo pakeitimus, bei karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus; 2) sprendime konstatuota, kad byloje pareiškėja nurodė konkrečius faktus, konkrečias pareigybes, į kurias ji galėjo pretenduoti, ir kurios buvo pasiūlytos kitiems asmenims, nurodė argumentus, kodėl ji galėtų užimti šias pareigybes, tačiau pirmosios instancijos teismas apsiribojo bendro pobūdžio išvada, kad pareiškėjos kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų nebuvo, neargumentuotai konstatavo, kad kito kandidato karinis pasirengimas buvo geresnis, pernelyg plačiai aiškino atsakovo diskrecijos teisę. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje nepagrįstai nepasisakyta dėl pareiškėjo nepaskyrimo į vyr. leitenanto pareigas, į kurias buvo paskirti žemesnį karinį laipsnį turintys leitenantai, taip pat dėl KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. V-104 nustatytų kriterijų ir atrankos tvarkos pažeidimo; 3) sprendime išaiškinta, kad teismo sprendimas priimtas neatlikus pareiškėjos nurodytų aplinkybių vertinimo, t. y. nėra motyvų, kodėl pareiškėjos patikslintame skunde nurodytų asmenų atžvilgiu ji neturėjo profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos pranašumo. Jo teigimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra motyvų, kodėl jo kvalifikacija yra prastesnė už Lietuvos karo akademijos absolventų bei karininkų, paskirtų į naujos KP AT struktūros pareigas, kvalifikaciją; 4) sprendime išaiškino, kad spendžiant, kuris kandidatas galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas, tiesioginio vado rekomendacija nėra minėtame Apraše numatytas kriterijus. Mano, kad analogija turi būti taikoma ir dėl karinio laipsnio, kadangi tokio kriterijaus tarp kriterijų nėra nustatyta, todėl tik esant vienodai kvalifikacijai ir kompetencijai, karinis laipsnis galėjo būti kaip lemiamas rodiklis; 6) teismas konstatavo, kad atsakovas nenutraukė tarnybos santykių su pareiškėja dėl tos priežasties, kad ji būtų praradusi teisę dirbti su slapta informacija, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, kad toks įspėjimas buvo pateiktas pareiškėjai, kad po patikrinimo ji neteko teisės ar egzistuoja kokios nors kliūtys dirbti su slapta informacija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte (nutartis yra be motyvų), 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su procesinio sprendimo įsiteisėjimo momentu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-86/2012). Atsižvelgiant į tai, terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo (nutarties) įsiteisėjimo datos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jos atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).
Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012, priimta 2012 m. gruodžio 12 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2013 m. sausio 10 d. (III t., b. l. 102-107), konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju yra nepraleistas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-180/2010 ir kt.). Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.
Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija prieš Ispaniją, Hiro Balani prieš Ispaniją). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (Van de Hurk prieš Nyderlandus).
Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepateikė motyvų dėl esminių bylos įrodymų, t. y. nepasisakė dėl Lietuvos karo akademijos absolventų paskyrimo į 19 laisvų pareigybių, kurių pareigybinis karinis laipsnis buvo vyr. leitenanto, kai tuo tarpu pareiškėjas net nebuvo siūlytas kaip kandidatas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartyje yra išsamiai motyvuojamos teismo padarytos išvados, nurodoma, kad byloje nustatyta, jog patvirtinus naują KPAT pareigybių sąrašą, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, pareigybių KPAT nebeliko. Įvertino tai, kad pareiškėjo turima kvalifikacija – aukštasis pedagoginis išsilavinimas, mechanikos inžinieriaus (mokytojo) specialybė neatitiko kvalifikacinių reikalavimų laisvoms pareigybėms užimti, todėl konstatavo, kad tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįgijo pirmumo teisės prieš kitus asmenis, paskirtus į šias laisvas pareigybes, kurių karinis laipsnis ir kvalifikacija (specialios žinios) atitiko šių pareigų kvalifikacinius reikalavimus, yra pagrįsta bei teisinga. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra iš esmės palaikomos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl to, kad pareiškėjas neturėjo pirmumo teisės prieš kitus asmenis, paskirtus į laisvas pareigybes pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį. Todėl įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas palaikė pirmosios instancijos teismo motyvus ir jokie apeliacinio skundo argumentai neliko apeliacinės instancijos teismo neaptarti ir neįvertinti.
Kaip buvo minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie, išsamesni ar pan. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta be motyvų ir šioje byloje atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, kadangi neištyrė visų byloje esančių įrodymų: laisvų etatų sąrašo ir laisvų pareigybių, į kurias pareiškėjas galėjo būti paskirtas, pareiškėjo prašymo KAM ministrei skirti į pareigas, apeliacinio skundo argumentų dėl KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 5.2. punkte nustatytų atrankos kriterijų, argumentų dėl Lietuvos karo akademijos absolventų, kurių leitenanto laipsnis žemesnis nei pareiškėjo, priėmimo į laisvas pareigas, įrodymų, kad tuo metu, kai buvo skiriami kandidatai į kapitono pareigybes, pareiškėjui šios pareigos nebuvo pasiūlytos, nors jo kvalifikacija buvo žymiai aukštesnė nei paskirtų kandidatų, aplinkybių, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas nebūtų gavęs kapitono laipsnio ar leidimo dirbti ir susipažinti su slapta informacija, aplinkybės, kad iki KPAT reformos pareiškėjas ėjo kapitono kvalifikaciją atitinkančias pareigas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu turinį, sprendžia, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu, kadangi jo manymu teismas netyrė arba netinkamai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus ir pareiškėjo išdėstytus argumentus. Tačiau pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu.
Įvertinusi nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytos materialinės teisės normos pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodytas ABTĮ 81 straipsnis yra procesinės, o ne materialinės teisės norma. Atsižvelgiant į tai, kad ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl procesinės teisės normos pažeidimo, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Atskirai pabrėžtina, kad teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais ir siekia, kad būtų priimtas kitoks procesinis sprendimas. Kaip minėta, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų revizuojama apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis, tačiau proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.
Be to, pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. A492-3014/2012, kuris turi lemiamą reikšmę nagrinėjamoje byloje, kadangi joje teismas konstatavo, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas įpareigoja atsakovą vertinti kario galimybę pasilikti tarnyboje, bei atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus, be to, sprendimas priimtas neatlikus pareiškėjos nurodytų aplinkybių vertinimo, t. y. teismo sprendime nėra motyvų, kodėl pareiškėjos patikslintame skunde nurodytų asmenų atžvilgiu ji neturėjo profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos pranašumo. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismo nutartyje nėra motyvų, kodėl jo kvalifikacija yra prastesnė už Lietuvos karo akademijos absolventų bei karininkų, paskirtų į naujos KP AT struktūros pareigas, kvalifikaciją.
Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010). Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012 faktinė situacija nėra tapati, kadangi joje pareiškėja buvo siūlyta kaip kandidatė į vienas pareigas naujoje KPAT struktūroje, tačiau buvo pasirinktas kitas kandidatas, kuris turėjo žemesnį motyvacijos vertinimą ir kvalifikaciją. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, skirtingai nei yra šiuo atveju, pareiškėja turėjo ne vyresniojo leitenanto, o kapitono laipsnį, skyrėsi jos profesinė kvalifikacija ir pan. Be to, kaip teisingai pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012, šioje byloje pareiškėja nurodė konkrečius faktus, konkrečias pareigybes, į kurias ji galėjo pretenduoti, ir kurios buvo pasiūlytos kitiems asmenims, nurodė argumentus, kodėl ji galėtų užimti šias pareigybes.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-3491/2011 panaikindamas skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir bylą perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pabrėžė, kad nors skundą padavė 8 pareiškėjai (įskaitant pareiškėją P. V. bei pareiškėją J. V. administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012) ir sprendžiant ginčą taikytina ta pati teisė, tačiau pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, neindividualizavo ir atskirai dėl kiekvieno pareiškėjo nenustatė, ar atsakovas tinkamai naudojosi diskrecijos teise nuspręsdamas, kad pareiškėjams nėra laisvų jų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl pareiškėjų skundžiamų įsakymų, kuriais jie išleisti į atsargą, turėjo dėl kiekvieno pareiškėjo atlikti individualų vertinimą, nes kiekvieno pareiškėjo kvalifikaciniai duomenys yra skirtingi. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A492-3014/2012 ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos, be to, pareiškėjas nenurodė galimai skirtingo teisės normų aiškinimo, todėl ši byla negali būti precedentu nagrinėjamai bylai.
Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu taip pat nėra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 atsisakytina atnaujinti.
Atskirai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2013 m. vasario 11 d. teismui taip pat pateikė atskirą prašymą administracinę bylą Nr. P552-63/2013 apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 158 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nekviečiant į nagrinėjimą teisme bylos proceso dalyvių. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktą prašymą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti minėta įstatymo nuostata ir išimties tvarka taikyti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo P. V. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.