- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-17
- Bylos Nr.
- A-146-3491-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02267-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. L., V. M., L. P., L. S., T. V., J. V., P. V., D. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. L. (A. L.), V. M., L. P., L. S., T. V., J. V., P. V., D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. (A. L.), V. M., L. P., L. S., T. V., J. V., P. V., D. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl sprendimų panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjai A. L., V. M., L. P., L. S., T. V., J. V., P. V., D. Č. (toliau – ir pareiškėjai) Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu skundu (t. 1, b. l. 1-10) ir jį galutinai patikslindami (t. 4, b. l. 7 - 17) prašė:
1) panaikinti Krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 14 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 184,29 Lt), butpinigius (210 Lt per mėn.) ir maistpinigius (14,80 Lt už 1 dieną);
2) panaikinti Krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-857 „Dėl vyr. ltn. V. M. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (300 Lt per mėn.) ir maistpinigius (14,80 Lt už 1 dieną);
3) panaikinti Krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-867 „Dėl kpt. L. P. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybų, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laika nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (210 Lt per mėn.) ir maistpinigius (14,80 Lt už 1 dieną);
4) panaikinti Krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-910 „Dėl vyr. ltn. L. S. išleidimo į atsargą“, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. liepos 29 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 157,84 Lt), butpinigius (300 Lt per mėn.) ir maistpinigius (14,80 Lt už 1 dieną);
5) panaikinti Krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-768 „Dėl vyr. ltn. T. V. išleidimo į atsargą“, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. birželio 30 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (300 Lt per mėn.) ir maistpinigius (14,80 Lt už 1 dieną);
6) panaikinti Krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (210 Lt per mėn.) ir maistpinigius (14,80 Lt už 1 dieną);
7) panaikinti Krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-853 „Dėl vyr. ltn. D. Č. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4, 5 ir 6 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. spalio 25 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (300 Lt per mėn.) ir maistpinigius (14,80 Lt už 1 dieną);
8) panaikinti Krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-838 „Dėl kpt. J. V. išleidimo į atsargą“ 1, 3 ir 4 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gruodžio 21 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 184,29 Lt) , butpinigius (300 Lt per mėn.) ir maistpinigius (14,80 Lt už 1 dieną). Pareiškėjai taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai paaiškino, kad iki skundžiamų įsakymų priėmimo jie tarnavo Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) pagal profesinės karo tarnybos sutartis. 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkelti iš užimamų pareigų į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir laikinasis PKT personalo rezervas). Atsakovas neperkėlė pareiškėjų į kitas pareigas, skundžiamais įsakymais nutraukė su jais sudarytas profesinės karo tarnybos sutartis (toliau – ir PKT sutartys) ir išleido į atsargą. Pareiškėjų teigimu, skundžiami įsakymai ir neteisėti, pažeidžiantys įstatymus ir pareiškėjų teises, todėl turėtų būti panaikinti.
Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 13 straipsniu, kuris nustato, kad profesinė karo tarnyba (toliau - ir PKT) – Lietuvos Respublikos piliečio pagal profesinės karo tarnybos sutartį savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais kitose valstybėse, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose. KPAT yra krašto apsaugos sistemos dalis, kadangi KASOKTĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog krašto apsaugos sistema – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo sistemos dalis, kurią sudaro <...> institucijų įsteigtų įmonių ir įstaigų bei krašto apsaugos reikmėms skirtų karinių teritorijų ir kitų infrastruktūros objektų visuma. Su pareiškėjais sudarytų PKT sutarčių 4 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) įsipareigoja KASOKTĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka skirti karį į pareigas. Pareiškėjų nuomone, atsakovas neįvykdė šios nuostatos, kadangi neieškojo jiems laisvų vietų visoje krašto apsaugos sistemoje ir neskyrė jų į kitas pareigas, šiais neteisėtais veiksmais pažeidė lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus, atėmė pareiškėjams galimybę tarnauti bei užsitarnauti valstybinę kario pensiją.
KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniai imperatyviai nurodo kario skyrimo į pareigas sąlygas. KAM pažeidė šias įstatymo normas bei su jomis susijusius poįstatyminius aktus, priėmė neteisėtus sprendimus neskirti pareiškėjų į pareigas su jais nutraukdama PKT sutartis ir išleisdamas į atsargą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Atsakovas, nuspręsdamas nepaskirti pareiškėjų į pareigas, pažeidė Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Rotacijos ir perkėlimo aprašas) 13 ir 14 nuostatas. Remiantis KASOKTĮ 33 straipsnio 2 dalimi, karius į pareigas kitose krašto apsaugos sistemos institucijose skiria Krašto apsaugos ministras arba ministro nustatyta tvarka jo įgaliotas pareigūnas, todėl atsakovo teiginiai, esą kariai galėjo būti skiriami tik į KPAT, yra nepagristi. Rezervo nuostatų 12 punkte yra detaliai aptariama PKT karių skyrimo į pareigas tvarka.
Vadovaudamasis 2010 m. birželio 1 d. patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) protokole Nr. RK-4 nurodytomis rekomendacijomis, atsakovas nusprendė pareiškėjus išleisti į atsargą ir nutarė, kad tolimesnė jų tarnybos eiga nebus svarstoma kituose Komisijų posėdžiuose. Iš 2010 m. birželio 22 d. protokolo Nr. RK-5 ir kitų protokolų matyti, kad kituose Patariamosios komisijos posėdžiuose pareiškėjų kandidatūros į laisvas pareigybes krašto apsaugos sistemoje nebuvo svarstomos. Pareiškėjai teigė, kad jų perkėlimas į laikinąjį PKT personalo rezervą atitinka KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, todėl esant daugiau nė 19 pareigybių (2011 m. sausio 7 d. KAM rašto Nr. 12-01-35 ,,Dėl informacijos pateikimo“ 2 punkte yra pateikta informacija, kad nuo 2010 m. gegužės 23 d. iki 2010 m. birželio 28 d. Lietuvos kariuomenės daliniuose buvo atlaisvinta 19 pareigybių) ir sukurtų laisvų pareigybių (2010 m. birželio 17 d. įsakymai Nr. V-651, Nr. V-652, Nr. V-655, Nr. V-656, Nr. V-657), Personalo ir socialinės saugos departamentas, remiantis PKT rezervo nuostatų 12 punktu, privalėjo pateikti Komisijai pasiūlymus dėl pareiškėjų paskyrimo į laisvas pareigybes, tačiau tokio pasiūlymo nepateikė. Atsakovas nutraukė PKT sutartis net neapsvarstęs pareiškėjų galimybės pretenduoti į naujas pareigas. Patariamoji komisija protokole nepagrįstai nurodė, kad buvę KPAT karininkai neturėjo „išsilavinimo ir kvalifikacijos“ tam, kad būtų paskirti į kitas pareigas krašto apsaugos sistemoje. 2010 m. balandžio 9 d. buvo 27 laisvos pareigybės (2010 m. balandžio 9 d. protokolas Nr. RK-3). 13 pareigybių buvo ir 2009 m. gruodžio 18 d., kai Patariamoji komisija nesprendė 10 KPAT karininkų rotacijos klausimo (2009 m. gruodžio 18 d. protokolas Nr. RK-9), nors tame pačiame protokole nurodyta, kad buvo svarstoma dėl kituose padaliniuose tarnavusių PKT karių perkėlimo į naujas pareigas. Pareiškėjų teigimu, esant vienodoms aplinkybėms (karinis išsilavinimas ir kvalifikacija, tarnybos eiga ir patirtis, tarnybos atestatų, veiklos ir potencialo įvertinimai), atsakovas su jais elgėsi skirtingai nė su kitais PKT karininkais. KPAT personalo skyriaus vyr. specialistė L. Z. be atrankos buvo paskirta į pareigas, nors minėtame Komisijos protokole nurodyta, kad jai, kaip ir kitiems karininkams, nebuvo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Šiai karininkei paskyrimo į pareigas momentu buvo sukakęs KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje nustatytas išleidimo į atsargą amžius ir ji turėjo būti išleista į atsargą paskiriant valstybinę kario pensiją, o į jos užimtas pareigas atsakovas privalėjo svarstyti pareiškėjų kandidatūras. KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalies 5 ir 6 punktai nustato, kad kapitono laipsnį turintys kariai išleidžiami į atsargą, kai jiems sukanka 43 metai, majoro – kai jiems sukanka 46 metai. Pareiškėjai savo pirminiame skunde (t. 1, b. l. 1-10) nurodė atvejus, kuriais Patariamoji komisija pasiūlė pratęsti PKT sutartis su karininkais, kuriems sukakęs įstatymo nustatytas amžius išeiti į atsargą (2009 m. lapkričio 10 d. protokolu Nr.RK-8 pasiūlyta 48 metų majorui pratęsti PKT sutartį iki 2011 m. vasario 21 d.; 2009 m. gruodžio 18 d. protokolu Nr.RK - 4 kapitonams, kuriems sukakę 43 - 44 metai bei dviems majorams, kuriems sukakę 46 metai, pratęsti PKT sutartis atitinkamai 1 arba 3 metams; 2010 m. birželio 22 d. protokolu Nr.RK-5 - keturiems kapitonams, kuriems sukakę 43,44 bei 47 metai atitinkamai 1 arba 3 metams).
KASOKTĮ 46 straipsnis suteikia atsakovui kai kuriais atvejais, esant poreikiui, pratęsti PKT sutartis kariams, kuriems suėjęs įstatymu nustatytas tarnybos amžius (KASOKTĮ 45 str.4 d.). Iš KAM 2010 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. 12-01-1418, kuriame nurodyta, kad karininkų, tarnaujančių virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus, yra 150 (majorai, kapitonai, vyresnieji leitenantai), tačiau neįvardytos priežastys, dėl kurių jie tarnauja toliau, pareiškėjai sprendžia, kad sutartys pratęsiamos pagal neaiškius kriterijus. Pasak pareiškėjų, atsakovas galėjo išleisti į atsargą 8 PKT karius iš minėtų 150 ir į jų vietą paskirti pareiškėjus ir toks sprendimo būdas būtų buvęs teisėtas, logiškas, sąžiningas, neprieštaraujantis KASOKTĮ 46 straipsnio nuostatoms.
Be to, pareiškėjai nurodė, kad 2010 m. liepos mėnesio pradžioje krašto apsaugos sistemoje buvo įdarbinti Lietuvos karo akademiją baigę kariūnai, t.y. 40 asmenų, turinčių leitenanto laipsnį. KAM pozicija, kad KASOKTĮ nenustato kriterijų kokių kategorijų PKT kariai turi pirmumo teisę būti palikti profesinėje karo tarnyboje, prieštarauja Rotacijos ir perkėlimo aprašo 15 punkto kriterijams, tarp kurių nėra kriterijaus suteikti pirmumo teisę kariūnams. Atsakovas neteisėtai suteikė kariūnams pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą ir priėmė juos į tarnybą tuo metu, kai pareiškėjai dar nebuvo atleisti iš tarnybos ir jų kandidatūros galėjo būti svarstomos toms pareigoms, į kurias buvo paskirti kariūnai. Visų pareiškėjų laipsniai skyrimo į pareigas metu buvo aukštesni už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjų tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti vertinti aukščiau. Be to, net nebuvo svarstoma, ar pareiškėjai galėjo užimti atlaisvintas karo akademijos absolventams pareigybes bei naujai sukurtas pareigybes krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjų teigimu, skundžiamų atsakovo sprendimų neteisėtumą įrodo ir tai, kad, pareiškėjams vis dar esant PKT personalo rezerve, kasmetinėse atostogose ir dar nesant išleistiems į atsargą, tiek LK, tiek KPAT, tiek KAS tarnaujantys karininkai buvo skiriami į naujas pareigas vadovaujantis KASOKTĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, į kurias pareiškėjų skyrimas nebuvo svarstomas. Nei KASOKTĮ, nei kiti teisės aktai KAM ministrui nesuteikia diskrecijos teisės išleistį karį į atsargą kada panorėjus. Karys yra skiriamas arba išleidžiamas į atsargą ne vadovybės valia, o vadovaujantis įstatymu.
Šalies argumentai
Pareiškėjai skunde taip pat nurodė, kad jų prašymai ir skundai Krašto apsaugos ministrei buvo perduoti nagrinėti kitiems pareigūnams, kurie dėl pareiškėjų nurodytų pažeidimų pateikė biurokratiškus, neišsamius, neobjektyvius atsakymus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (t. 1, b. l. 115-119, t. 4, b. l. 97-102) paaiškino, kad su pareiškėjais sudarytos profesinės karo tarnybos sutartys nutrauktos vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Šioje normoje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenes vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Minėtos įstatymo nuostatos krašto apsaugos ministrui suteikia teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir karį atleisti iš tarnybos kai sumažinamas karių skaičius arba pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, neatsižvelgiant į aplinkybę ar nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Šioje byloje reikšminga faktinė aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas krašto apsaugos sistemos institucijos, tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata ,,<....> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš tarnybos pagrindu. Pavyzdžiui, vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu vykdant rotaciją ir profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas dviem mėnesiams į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau neatsiradus laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, toks karys gali būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis minėta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata. Esant dabartiniam specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui, vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.), PKT kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Formuojant naujus dalinius (pvz., ryšių batalioną) ir pertvarkant kitus, KPAT negali būti į kitas, naujas pareigas automatiškai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių bei kitų reikalavimų. Pavyzdžiui, negali būti personalo darbo pobūdį atliekantys kariai perkeliami į kitas laisvas karines specialybes (pvz. ryšininko, artileristo ir pan. pareigybes), nes tas naujas dalinys negalėtų atlikti keliamų užduočių ir funkcijų, o perkelti kariai negalėtų atlikti nustatytų funkcijų (pareigų).
Atsakovas paaiškino, kad KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius, kaip ir buvo numatyta teisės aktuose. Šias aplinkybes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo 2011 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011. KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę veiklą, administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių skaičiui. Esant minėtoms aplinkybėms, atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjų atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o atleidžiant pareiškėjus iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. KASOKTĮ 39 straipsnio 1 dalis numato, kad KAM ar kariuomenės vadovybė gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu karį, įspėjusi ne mažiau kaip prieš du mėnesius arba neįspėjusi, tačiau išmokėdama kariui 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą papildomą kompensaciją. Pareiškėjai apie galimą PKT sutarties nutraukimą buvo įspėti du kartus.
Panaikinus KPAT tarnaujančių pareiškėjų pareigybes, krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjai buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą. KASOKTĮ 2 straipsnio 23 dalis numato, kad laikinasis profesinės karo tarnybos personalo rezervas – profesinės karo tarnybos karių kategorija, į kurią perkeliami laikinai nevykdantys savo nuolatinių pareigų profesinės karo tarnybos kariai. Pareiškėjai nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkelti (paskirti) nebuvo, todėl KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu jie buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą. Pareiškėjai sprendimo perkelti juos į minėtą rezervą neskundė. Panaikinus pareiškėjų pareigybes, jų paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Ši Komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjai galėtų būti perkelti (paskirti) nėra. Todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, esą atsakovas nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių. Iš byloje esančio Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 (toliau – ir Protokolas Nr.RK-4) akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjų ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas jų laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje buvo svarstomas ir ieškoma jiems atitinkamų pareigų (t. 1, b. l. 146). Pavyzdžiui, iš minėto protokolo matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjai) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. Atleidžiant pareiškėjus iš tarnybos, buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte išdėstytas aplinkybes, taip pat ir į šioje normoje numatytą aplinkybę, kad „<...> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijų atitinkančių pareigų“.
Atsakovo nuomone turėtų būti kritiškai vertinami pareiškėjų argumentai dėl Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti komisijos objektyvumo ir jos Protokolo Nr. RK-4. Iš minėto Protokolo Nr. RK-4 matyti, kad lentelėje yra pateiktas karių eiliškumas balais, tačiau tai turi būti suprantama, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas, nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms (pvz., karo mediko, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje, gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Pagal KASOKTĮ 42 straipsnį ministrui ar jo įgaliotam asmeniui suteikta teisė paskirti ar perkelti karį į kitas pareigas neatsižvelgiant Patariamosios komisijos siūlymus, netgi be Komisijos svarstymo, nes taip nustato įstatymas. Nagrinėjamu atveju nebuvo karių rotacijos, todėl Patariamosios komisijos protokolas ir jos siūlymai neturi būti sureikšminti.
Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su jų nepaskyrimu į pareigas ir kitų karių paskyrimu į pareigas, atsakovas pažymėjo, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos. Tai patvirtina ir teismų praktika. Pareiškėjų argumentai, esą atsakovas, vadovaudamasis jų PKT sutarčių 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei KAM 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 „Dėl profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, privalėjo pareiškėjus paskirti į pareigas, yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Su pareiškėjais sudarytų PKS sutarčių 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys (pareiškėjas) įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka ir vykdyti visas kario pareigas, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui. Rotacijos ir perkėlimo aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas.
Pagal patvirtintas Krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių, siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę PKT eilinių karių. Tokiu būdu keičiasi personalo administravimo politika ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Pagal šiuos teisės aktus kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Pareiškėjai priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę. Taigi logiška, kad nagrinėjamu atveju sumažinus karininkų skaičių KPAT tokiu atveju tuo pačiu sumažėjo karininkų skaičius ir visoje KAS, nes KPAT yra šios sistemos sudėtinė dalis. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-825/2000), kurioje teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reguliavimo dalyką ir šią teisės normą aiškinant sisteminiu požiūriu, jos taikymui pagrindą sudaro atitinkamai profesinės karo tarnybos karių ar karių savanorių skaičiaus sumažinimas, būtent tos kategorijos karių skaičiaus sumažinimas. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjai galėtų būti paskirti į jų laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjų motyvais, kuriais jie savo atleidimo iš profesinės karo tarnybos nepagrįstumą sieja su aplinkybe, kad KAS tarnauja kiti įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius ( KASOKTĮ 45 str. 4 d.), tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta. KASOKTĮ 45 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos kariai, kurie eina karinių specialistų pareigas pagal krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintą karinių specialybių sąrašą, gali būti išleidžiami į atsargą sukakę 55 metus. Tai reiškia, kad PKT kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Be to, pagal KASOKTĮ 46 straipsnį krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į krašto apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukštesnio kaip pulkininko laipsnio kario, sukakusio šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą amžių, profesinę karo tarnybą. Taigi, PKT kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius (KASOKTĮ 45 str. 4 d.) pagal minėtas įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjų skundą (t. 2, b. l. 32-35) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, o savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu (t. 5, b. l. 77-87) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str.1 p.).
Teismas nustatė, kad atsakovas su pareiškėjais sudarė profesinės karo tarnybos sutartis, kuriose aptartas jų galiojimo terminas: su A. L. 2006 m. spalio 15 d. iki 2011 m. spalio 15 d.; su V. M. 2007 m. spalio 12 d. trims metams (iki 2010 m. spalio 12 d.); su L. P. 2007 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d.; su L. S. 2008 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. gegužės 16 d.; su T. V. 2002 m. birželio 7 d., nurodant, jog sutartis galioja neterminuotai; su J. V. 2009 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. gegužės 9 d.; su P. V. 2006 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 19 d.; su D. Č. 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. (t. 1, b. l. 23-36, 39-40).
Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104 1 punkte nustatyta, kad nuo 2010 m. balandžio 15 d. keičiamas KPAT darbo organizavimas, nutraukiant dalies karo prievolės administravimo tarnybos teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams (t. 1, b. l. 126). Šio įsakymo 2 punktu buvo sudaryta Karo prievolės administravimo tarnybos darbo organizavimo pakeitimo komisija (toliau – ir Pakeitimo komisija), o 3.1-3.2 punktais patvirtintas Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo planas (toliau – ir KPAT darbo organizavimo pakeitimo planas) ir Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas (toliau – ir KPAT personalo atrankos aprašas) (t. 1, b. l. 126-127). Pareiškėjams buvo įteikti pranešimai, kad, vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 su jais sudarytos PKT sutartys nuo 2010 m. balandžio 15 d. gali būti nutrauktos ir, nesant laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, jie gali būti atleisti iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (t. 1, b. l. 185, 190; t. 2, b. l. 5, 10, 14, 20, 25, 30). Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjai nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (t. 1, b. l. 143-145). KAM kanclerio pranešimais pareiškėjai buvo informuoti, kad siekiant surasti kvalifikaciją bei laipsnį atitinkančias pareigas, į kurias galėtų būti perkeliami, pareiškėjai yra perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą iki 2010 m. birželio 19 d., taip pat nurodyta, kad, nesant pareiškėjų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigų, su jais sudarytos PKT sutartys gali būti nutrauktos (t. 1, b. l. 189; t. 2, b. l. 4, 9, 15, 19, 24, 29). Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokoliniu sprendimu Nr. RK-4 (2.24.1-2.24.6, 2.24.20-2.24.23 p.) pasiūlyta pareiškėjus išleisti į atsargą krašto apsaugos sistemoje nesant jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų (t. 1, b. l. 48 - 51). Atsižvelgus į Patariamosios komisijos siūlymus bei vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei KAM ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-104) buvo nutrauktos su pareiškėjais sudarytos PKT sutartys ir jie iš profesinės karo tarnybos išleisti į atsargą šioje byloje skundžiamais Krašto apsaugos ministro įsakymais: A. L. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-836, V. M. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-857, L. P. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-867, L. S. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-910, T. V. – 2010 m. birželio 29 d. Nr. P-768, J. V. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-838, P. V. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-841, D. Č. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-853 (t. 1, b. l. 12-18, 20).
Nagrinėdamas ginčą dėl pareiškėjų reikalavimų panaikinti šių įsakymų atitinkamus punktus, grąžinimo į profesinę karo tarnybą bei darbo užmokesčio ir kitų išmokų priteisimo už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką, pirmosios instancijos teismas pirmiausia pažymėjo, kad būtina įvertinti skundžiamų Krašto apsaugos ministro įsakymų, kurie laikytini individualaus pobūdžio administraciniais teisės aktais, atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems kriterijams, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Nors pareiškėjai formuluodami skundo reikalavimus prašė panaikinti konkrečius minėtų Krašto apsaugos ministro įsakymų punktus, iš skundo motyvų bei ginčijamų sprendimų teismas nustatė, kad ginčo dalyku iš esmės yra pareiškėjų atleidimo iš profesinės karo tarnybos teisėtumas. Kitais minėtų įsakymų punktais yra išsprendžiami su atleidimu iš tarnybos susiję išvestiniai klausimai (nepanaudotų atostogų suteikimas; teisės iškilmingomis progomis dėvėti kario uniformą su skiriamaisiais ženklais suteikimas; nurodymas visiškai atsiskaityti su atleidžiamais kariais; pavedimas įrašyti atleidžiamus karius į karinę įskaitą; leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja KASOKTĮ (ginčui aktuali 2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-822 redakcija). Iš Krašto apsaugos ministro įsakymų (2010 m. birželio 30 d. įsakymų Nr. P-836, Nr. P-857, Nr. P-867, Nr. P-910, Nr. P-841, Nr. P-853, Nr. P-838, 2010 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. P-768) teismas nustatė, kad visi pareiškėjai iš PKT buvo atleisti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu (t. 1, b. l. 181, 186, t. 2, b. l. 1, 6, 11, 16, 21, 26). KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje KAM ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai likviduojamas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija. Byloje esantys įrodymai liudija, kad visi pareiškėjai dirbo KPAT struktūriniuose padaliniuose (t. 1, b. l. 41-42, 48-51). Byloje nėra ginčo dėl tų atsakovo nurodytų aplinkybių, jog Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtinta nauja KPAT struktūra žymiai sumažinant pareigybių skaičių, t. y. vietoje buvusių 260 pareigybių iš viso buvo patvirtintos 88 pareigybės. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai – Krašto apsaugos ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. V-743 patvirtintas KPAT struktūros pareigybių sąrašas ir Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtintas naujos KPAT struktūros pareigybių sąrašas (t. 1, b. l. 122-125, 135-142). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr.A62-1458/2011, kurioje, kaip ir šioje byloje, išnagrinėjus ginčą, susijusį su KPAT reorganizavimu ir pertvarkymu, konstatuota, kad KPAT buvo vykdomi struktūriniai ir darbo organizavimo pakeitimai, kurių metu buvo nutraukta dalies KPAT teritorinių skyrių veikla, jų teises ir pareigas, turtą perduodant kitiems padaliniams. Taip pat konstatuota, kad, vertinat lyginamuoju aspektu Krašto apsaugos ministro 2008m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. V-743 ir Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtintus KPAT pareigybių sąrašus, bendras KPAT dirbančiųjų asmenų (t. y. darbuotojų, valstybės tarnautojų, karių) skaičius buvo realiai sumažintas, o naujai patvirtintoje KPAT struktūroje daugumos teritorinių skyrių neliko. KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę veiklą, administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių skaičiui.
Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadas, kad KPAT sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjų atleidimo iš tarnybos klausimą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
KASOTĮ 38 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė atvejus, kuriais profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 1 d. 1-9 p.), o 2 dalyje išvardytais atvejais suteikė KAM ar kariuomenės vadovybei diskrecijos teisę spręsti dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 2 d. 1-13 p.). Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę nutraukti PKT sutartį šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi Krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011), kurioje pateikti nagrinėjamam ginčui reikšmingi išaiškinimai dėl KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo. Šioje nutartyje išaiškinta, kad KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Aiškindama KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, minėtoje byloje teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad jo taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu.
Ištyręs ir įvertinęs įrodymus teismas nustatė, kad įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, KAM ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, KPAT vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53) iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Atsižvelgęs į tai, kad 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 šioje byloje nėra kvestionuojamas, teismas pažymėjo, kad KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu jis laikytinas teisėtu. KASOTĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį PKT personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Remdamasis minėtais teisės aktais pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad KASOTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas, jų perkėlimo ar atleidimo iš tarnybos tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai, todėl atsakovas neturi pareigos siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti karį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Pagal KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę, jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Teismas, atsižvelgdamas į karo tarnybos specifiką, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti, ar nustatyti kriterijai neprieštarauja KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Teismas taip pat konstatavo, kad, atleidžiant karį iš tarnybos KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, netaikytina profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, o perkėlimas į laikinąjį PKT personalo rezervą nesuteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti karo tarnybos sutartį. Įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus ir pareiškėjų skundo reikalavimus pagrindžiančius motyvus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendime nurodytu atveju teisiškai reikšmingos aplinkybės sprendžiant pareiškėjų reikalavimų pagrįstumą yra identiškos. Be to, priimant ginčijamus Krašto apsaugos ministrės įsakymus, kuriais pareiškėjai buvo atleisti iš karo tarnybos, buvo atsižvelgta ir į antrąją KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą, t. y. buvo konstatuota, kad ir kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjų laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo ir tai pagrindžia ir byloje esantys įrodymai, kad pareiškėjai buvo atleisti iš karo tarnybos, o ne rotuojami, todėl skundo motyvus, esą atsakovas pažeidė KAM ministro 2005 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (t. 2, b. l. 126) nuostatas, vertino kaip nepagrįstus. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Vertinant minėtas ir KASOKTĮ 42 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, sprendžiama, kad šiomis normomis kario paskyrimas ar perkėlimas į kitas pereigas ar personalo rezervą siejamas tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais, t. y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ir prašymo. Minėtomis straipsnio nuostatomis įtvirtinta Krašto apsaugos ministro diskrecinė teisė atsižvelgus į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus ir tuo pačiu nuspręsti, kokių karių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kitus kriterijus) kariai yra tuo metu reikalingi. Pirmiau minėtu 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu pareiškėjai buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą, įspėjus ir informavus, kad jie į laikinąjį PKT personalo rezervą perkeliami iki 2010 m. birželio 19 d., o nesant laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, su jais sudaryta PKT sutartis gali būti nutraukta. Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokoliniame nutarime pažymėjo, kad per du mėnesius išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, kurias galėtų eiti pareiškėjai, neatsirado (t. 1, b. l. 148-149). Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendime pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjus perkėlus į rezervą, o vėliau su jais nutraukus PKT sutartis bei atleidus iš profesinės karo tarnybos KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais dėl tarnybinių pareigybių panaikinimo, atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjams siūlyti (ieškoti) kitų pareigų arba privalomai perkelti juos į kitas pareigas, esančias kitame dalinyje, junginyje ar vietovėje, nes to nenumato įstatymas. Pareiškėjų skundo motyvai, kurie yra grindžiami Rotacijos ir perkėlimo aprašo bei KASOTĮ nuostatų aiškinimu, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.
Dėl pareiškėjų skundo argumentų, susijusių su teisėtų lūkesčių bei pagarbos įgytoms teisėms principų pažeidimu, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjų nurodytų principų pažeidimas galėtų būti konstatuotas tuo atveju, jeigu PKT sutartis būtų buvusi nutraukta pagrindais, kurie dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo atsirado po PKT sutarties sudarymo ar ši sutartis būtų nutraukta pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas. Teismas konstatavo, kad byloje esančių įrodymų bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų analizė patvirtina, jog su pareiškėjais sudarytos PKT sutartys skundžiamais įsakymais buvo nutrauktos teisėtai, t. y. vadovaujantis KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu bei nepažeidžiant procedūrų, todėl skundo motyvus dėl teisėtų lūkesčių bei pagarbos įgytoms teisėms principų pažeidimo pripažino nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Kitus pareiškėjų skundo argumentus, t. y. kad ministras neatsakė į jų skundus ir perdavė pavaldiems pareigūnams, o šie neanalizavo jų prašymų; kad buvo priimtas neadekvatus sprendimas išleisti į atsargą jaunesnio amžiaus ir su didesniu potencialu pareiškėjus, o vyresni PKT kariai palikti tarnauti; kad iki pat atleidimo nebuvo svarstomos pareiškėjų kandidatūros į laisvas pareigybes KAS, teismas vertino kaip nereikšmingus nagrinėjamo ginčo esmei ir dėl tų jų neanalizavo.
Išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymus, teismas priėjo išvadą, kad skundžiami KAM įsakymai, kuriais pareiškėjai buvo atleisti iš pareigų, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme iš esmės yra pagrįsti ir teisėti, todėl naikinti šiuos įsakymus (ar atskirus šių įsakymų punktus), vadovaujantis pareiškėjų nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Skundo reikalavimai dėl pareiškėjų grąžinimo į profesinę karo tarnybą bei darbo užmokesčio ir kitų išmokų už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką priteisimo yra tiesiogiai susiję su skundžiamų Krašto apsaugos ministro skundžiamų įsakymų teisėtumu. Teismui konstatavus, kad skundžiami KAM įsakymai, kuriais pareiškėjai buvo atleisti iš pareigų, yra pagrįsti ir teisėti, nėra pagrindo tenkinti betarpiškai nuo to priklausančius reikalavimus.
Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismui konstatavus, kad pareiškėjų skundo reikalavimai atmestini, nepriteistinos ir jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.
III.
Apeliaciniu skundu (t. 5, b. l. 94-110) pareiškėjai A. L., V. M., L. P., L. S., T. V., J. V., P. V., D. Č. (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės tiesės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus.
1.Siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas pareiškėjų lygiateisiškumas būti paskirtiems į pareigas, reiktų analizuoti faktines aplinkybes nuo jų paskyrimo į laikinąjį PKT rezervą. Pareiškėjai buvo perkelti į PKT rezervą vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris imperatyviai nurodo, kad kariai yra skiriami į rezervą iki kol bus paskirti į kitas pareigas. Vadovybė šia įstatymo norma įpareigojama pareiškėjams surasti vietą krašto apsaugos sistemoje, kaip buvo įsipareigojusi PKT sutarčių 4 punktu. Nuo pareiškėjų perkėlimo į PKT personalo rezervą KAM ir KPAT vadovybė turėjo vadovautis PKT rezervo nuostatomis bei Rotacijos ir perkėlimo aprašu ir imtis veiksmų, kad kariai būtų paskirti į pareigas, tačiau iš esmės nesiėmė jokių veiksmų.
2. Byloje yra 11 įsakymų, kuriais kiti karininkai buvo paskirti į pareigas (t. 3, b. 1. 114-124). Paskyrimui į minėtas pareigas yra keliami tam tikri reikalavimai pagal Rotacijos ir perkėlimo aprašą, o pareiškėju atveju ir pagal PKT rezervo nuostatas. Vertinant tokio dokumento taikymo privalomumą, reikia detaliai ištirti Rotacijos ir perkėlimo aprašo 13, 14 ir 15 punktų nuostatas. Pagal aptariamą dokumentą yra numatyta atrankos komisija, kuri karininkus į pareigas atrenka atsižvelgdama į kriterijus. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad pareigos pareiškėjams nebuvo siūlomos nuo perkėlimo į laikinąjį PKT rezervą.
3. Pareiškėjų atleidimas jiems nesiūlant pareigybių, nors buvo tokia galimybė, nevykdant atrankos bei skiriant tuo pačiu metu į laisvas pareigas be jokios atrankos kitus karius, kurie turi mažesnę kvalifikaciją, vertintinas kaip griežtas konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimas. Dėl to įsakymai dėl išleidimo į atsargą turi būti panaikinti, o pareiškėjai gražinti į tarnybą.
4. Pirmosios instanciojos teismas nepatenkino pareiškėjų prašymo sustabdyti administracinę bylą kol LVAT bus išnagrinėta byla pagagal Seimo nario prašymą dėl norminio teisės akto (Krašto apsaugos ministrės 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-1161) teisėtumo. Byla (Nr. I-575-4/2011) dėl minėto įsakymo teisėtumo ištyrimo buvo nutraukta.
5. Pareiškėjų atleidimo iš tarnybos momentu KPAT, KAS buvo laisvų vietų, nes netrukus buvo priimti 28 Karo akademijos absolventai į vyresniųjų leitenantų pareigas. Tuo metu, kai vyko atleidimo procedūros, buvo kuriamos naujos pareigybės, į kurias KPAT karininkai nebuvo pasiūlyti, nors, apeliantų nuomone, jie atitiko kvalifikaciją ir karinį laipsnį. LVAT sprendime (nuorodos į konkretų sprendimą nėra) pasisakė, kad, remiantis PKT karių perkėlimo ir rotacijos apraše nustatyta tvarka, KAM neturėjo prievolės skirti karių į pareigas, aprašas netaikomas, nes karys nebuvo perkeliamas, o buvo atleidžiamas. Apeliantai akcentuoja, kad KASOKTĮ bei kiti teisės aktai nenumato statuso „atleidžiamas“, todėl pareiškėjų statusas iki išleidimo į atsargą buvo „profesinės karo tarnybos karys“.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl karys nebuvo skirtas į kitas pareigas. Įgyvendinant lygiateisiškumo principą, prima facie teisėjas turėjo vadovautis rašytiniu įrodymu apie laisvas pareigybes, o ne KAM pasisakymais ir subjektyviais teisės aktų aiškinimais. Teismas nenagrinėjo bylos pagal Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą kario kaip piliečio teisę į lygiateisiškumą, tuo pažeidė Konstitucijos 6 straipsnį.
7. Apelaintų nuomone, pirmosios instancijos teisms nepagrįstai rėmėsi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011, nes viena byla nėra teismo precedentas. Be to, mano, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, kadangi bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjos sutuoktinis dirbo Krašto apsaugos ministro patarėju teisės klausimais.
8. 1995 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) „taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi“ ir kad nėra prieštaravimų tarp Konvencijos ir LR Konstitucijos. Konvencijos nuostatose yra įtvirtintos pagrindinės teisės ir laisvės – pareiga gerbti žmogaus teises (1 str.), teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (6 str.), diskriminacijos draudimas (14 str.). Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, pažeidė Konvencijos 1 ir 6 straipsnius.
9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Darbo kodekso normų. Darbo sutartis su darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukiama tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus (DK 124 str. 4 d.). Su darbuotojais, auginančiais vaiką (vaikus) iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta, jei nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str., 132 str. 2 d.). Pareiškėjai atkleisti ne dėl jų kaltės. Atleidimo iš tarnybos metu pareiškėjas T. V. augino 2 metų vaiką, o D. Č. vaikas gimė 2010 m. rugpjūčio mėnesį. Apelianų nuomone, šių karių atžvilgiu galiojo Darbo kodeksas, nes tokių sąlygų neaptaria KASOKTĮ bei kiti karo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai (KASOKTĮ 21 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 118-122) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Atsiliepime atsakovas nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) nustatyta, kad „profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai: <...> sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika aiškinant KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas (žr., LVAT priimtus procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A438-2914/2011, Nr. A261-2681/2011, Nr. A261-2711/2011). Iš LVAT suformuotos teisminės praktikos dėl KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo matyti, kad pakankamas pagrindas karį atleisti iš tarnybos yra bent vienos iš savarankiškų sąlygų, įtvirtintų šioje normoje buvimas. Akcentavo, kad KAM, atleisdama pareiškėjus, atsižvelgė į abi KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas savarankiškas sąlygas: 1) kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo pertvarkyta KPAT struktūra ir realiai sumažintas karių skaičius. Tai patvirtina pareiškėjų nekvestionuojamas ir nenuginčytas Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161. Remdamasis šiais argumentais atsakovas teigia, kad pareiškėjų atleidimas šiuo aspektu buvo pagrįstas ir teisėtas. KAM, priimdama ginčijamus įsakymus, atsižvelgė ir į antrą aplinkybę. Teismas nustatė, kad Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 buvo sudaryta KPAT darbo organizavimo pakeitimo komisija, patvirtinta KPAT darbo organizavimo pakeitimo planas, KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas (t. 1, b. l. 126 - 127). Šiame apraše nustatyti atrankos kriterijai, neprieštaraujantys KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytai sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir kvalifikaciją. Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjai nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą (t. 1, b. l. 143-145). Šio įsakymo pareiškėjai neginčijo. Pareiškėjai buvo įspėti, kad, nesant pareiškėjų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigų, su jais sudarytos sutartys gali būti nutrauktos (t. 1, b. l. 189; t. 2, b. l. 4, 9, 15, 19, 24, 29). Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti 2010 m. birželio 1 d. protokoliniu sprendimu Nr. RK-4 pareiškėjus pasiūlė išleisti į atsargą nesant jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų (t. 1, b. l. 48-51). Taigi šios aplinkybės įrodo, kad buvo atsižvelgta ir į minėtą antrą aplinkybę.
2. Atsakovas nesutinka su apeliantų teiginiu, kad KAM nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių. Nurodo, kad iš Patariamosios komisijos Protokolo Nr. RK-4 akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjų ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas jų laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje buvo svarstomas ir ieškoma jiems atitinkamų pareigų. Pvz., iš Protokolo Nr. RK-4 matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kuriame buvo ir pareiškėjai) esančių karių, bet ir kitose KAS dalinių personalo rezerve esančių karių (protokolo 2.1, 2.2, 2.4, 2.7, 2.8, 2.10-2.12 p. ir kt.) kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas. Pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas.
3. Apeliaciniame skunde pateikiami nauji argumentai dėl pareiškėjo D. Č. ir T. V. atleidimo nepagrįstumo. Pažymi, kad LVAT minėtuose sprendimuose ir kituose bylose yra pasisakęs, kad profesinės karo tarnybos karių atleidimo pagrindus ir tvarką nustato KASOKTĮ, kad tokias atvejais darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus (KASOKTĮ 21 str. 2 d.).
4. Nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje LVAT praktikos.
5. Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjai (apeliantai) turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad jų teisės arba įstatymu saugomi interesai pažeisti. Pareiškėjai skunduose nurodytų motyvų, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ar Krašto apsaugos ministro ginčijami įsakymai yra nepagrįsti ir neteisėti, nepatvirtino įtikinamais, tiesioginiais įrodymais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 114-115) pareiškė savo poziciją, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.
Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nenurodoma naujų aplinkybių, kuriomis apeliantai pagrįstų Krašto apsaugos ministro įsakymų neteisėtumą. Dėl apeliantų keliamų reikalavimų, taip pat dėl Krašto apsaugos ministro įsakymų, kuriais jie buvo išleisti į atsargą, teisėtumo ir pagrįstumo, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad remiasi tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti atsiliepimuose į pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą, pateiktuose pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl profesinės karo tarnybos sutarčių nutraukimo nepasibaigus jų galiojimo terminui ir karių išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą.
Pareiškėjai nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo profesinės karo tarnybos kariai, tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos teritoriniuose skyriuose pagal profesinės karo tarnybos sutartis. Pareiškėjai prašė teismo panaikinti Krašto apsaugos ministrės įsakymus (A. L. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-836, V. M. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-857, L. P. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-867, L. S. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-910, T. V. – 2010 m. birželio 29 d. Nr. P-768, J. V. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-838, P. V. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-841, D. Č. – 2010 m. birželio 30 d. Nr. P-853), kuriais buvo nutrauktos su jais sudarytos profesinės karo tarnybos sutartys ir jie išleisti į atsargą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, taip pat prašė grąžinti juos į profesinę karo tarnybą ir priteisti iš atsakovo su priverstinės pravaikštos laikotarpiu susijusias išmokas.
KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalyje (1-13 punktai) nurodyti atvejai, kuriais profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia. Nagrinėjamam ginčui aktualus KASOKTĮ 38 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) 2 dalies 2 punkte numatytas atvejis - kai „sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal jam įstatymu suteiktą kompetenciją formuodamas administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) dėl KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Išaiškinta, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2681/2011; 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-2711/2011; 2011 m gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-2914/2011; 2011 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-756-2913/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3525/2011).
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai analogiškos ir sprendžiant ginčą taikytina ta pati teisė, kaip ir minėtose administracinėse bylose, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje negali būti priimtas galutinis sprendimas, kadangi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, neindividualizavo ir atskirai dėl kiekvieno pareiškėjo nenustatė, ar atsakovas tinkamai naudojosi diskrecijos teise nuspręsdamas, kad pareiškėjams nėra laisvų jų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nagrinėjamoje byloje skundą pateikė 8 pareiškėjai. Pažymėtina, kad tiek skunde, tiek patikslintame skunde yra pateikti bendri argumentai dėl visų pareiškėjų galimo teisių pažeidimo nutraukiant PKT sutartis ir išleidžiant juos į atsargą. Tačiau teismas, spręsdamas ginčą dėl pareiškėjų skundžiamų įsakymų, kuriais jie išleisti į atsargą, turėjo dėl kiekvieno pareiškėjo atlikti individualų vertinimą, nes kiekvieno pareiškėjo kvalifikaciniai duomenys yra skirtingi. Teismas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes turėjo pasiūlyti kiekvienam pareiškėjui patikslinti (individualizuoti) faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (ABTĮ 10 ir 81 str.) ir konkrečiai nurodyti į kokias laisvas pareigybes pareiškėjai, jų manymu, pagal laipsnį ir kvalifikaciją atitiko nustatytus reikalavimus.
Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad Krašto apsaugos ministro įgaliotas ministerijos kancleris, vadovaudamasis KASOKTĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-1161 1 punktu patvirtino naują KPAT pareigybių sąrašą (iš viso 88 pareigybes, iš jų: 51 karių [22 karininkų, 8 puskarininkių, 21 seržantų] ir 37 civilių), o to paties įsakymo 2.1 punktu pripažino netekusiu galios 2009 m. rugpjūčio d. įsakymu Nr.V-743 patvirtintą KPAT pareigybių sąrašą (iš viso 260 pareigybių, iš jų: 162 karių [88 karininkų, 21 puskarininkių, 53 seržantų] ir 98 civilių). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje prie KAM pareigybių skaičius buvo ženkliai sumažintas (iš viso nuo 260 iki 88). Šiame įsakyme nurodyta, kad jis įsigalioja nuo 2010 m. balandžio 15 d. Kadangi pareiškėjai nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jaunesnieji karininkai (A. L., L. P. ir J. V. turėjo kapitono, kiti pareiškėjai – vyresniųjų leitenantų laipsnius), nagrinėjamam ginčui aktualus KPAT karininkų pareigybių sumažinimas (vietoj 88 paliktos 22 pareigybės). Įsakymo Nr. V-1161 įgyvendinimo priemonės buvo numatytos Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ : nurodyta pakeisti nuo 2010 m. balandžio 15 d. KPAT prie KAM darbo organizavimą nutraukiant dalies KPAT prie KAM teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams (1 p.); sudaryta KPAT darbo organizavimo pakeitimo komisija (2 p.); patvirtintas KPAT darbo organizavimo pakeitimo planas (3.1 p.) ir KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas (3.2 p.). Pagal KPAT personalo atrankos aprašą Pakeitimo komisijai buvo pavesta vadovaujantis šio Aprašo 5 punkte nurodytais principais atlikti atranką į pareigas KPAT pagal naują pareigybių sąrašą; sudaryti sąrašus asmenų, kurie nebuvo atrinkti į pareigas KPAT pagal personalo grupes (tarp jų - jaunesniųjų karininkų ir majorų grupę) ir perduoti sąrašus atitinkamoms atrankos į pareigas komisijoms (Aprašo 1. 1 p.). Minėto Aprašo 1.2 punkte nurodyta, kad Atrankos į pareigas komisijos atrenka KPAT tarnaujančius ir dirbančius asmenis į pareigas kitose KAS institucijose ir jų padaliniuose; įvertina kuriems asmenims nėra galimybių pasiūlyti pareigų KAS ir perduoda atrankos protokolus personalą administruojantiems padaliniams, kurie Aprašo 1.3 punkte nustatyta tvarka pagal kompetenciją inicijuoja procedūras dėl asmenų perkėlimo į kitas pareigas, laikinąjį PKT rezervą arba asmenų atleidimą iš pareigų ir išleidimą į atsargą. KPAT personalo atrankos aprašo 8 punkte buvo numatyta, kad likę neatrinkti PKT kariai nuo 2010 m. balandžio 15 d. yra išleidžiami į atsargą arba perkeliami į laikinąjį PKT karių rezervą. Krašto apsaugos ministrui suteikta teisė sudaryti savo patariamąsias institucijas (KASOKTĮ 10 str.6 d.). Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad Pakeitimo komisija ir Atrankos į pareigas komisija atliko KPAT karių, tarp jų ir pareiškėjų, atitinkamą vertinimą ir konstatatvo, kad pareiškėjams nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
Atsakovo 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše (I t., b. l. 104-131) buvo nustatyti atrankos principai (5 p.), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Prioritetinis principas – Pakeitimo komisijos atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad Pakeitimo komisija 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr.17KL-6 Kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti patariamajai komisijai pateikė sąrašą karininkų, kurie buvo atrinkti į aukštesnio lygmens pareigas, taip pat sąrašą karininkų, neatrinktų į naują KPAT prie KAM struktūrą (57 asmenys, tarp jų - 8 pareiškėjai), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie Pakeitimo komisijos atliktą karių atranką pagal KPAT personalo atrankos apraše nurodytus kriterijus. Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl antrojo sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų pareiškėjams) nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nuo 2010 m. balandžio 15 d. įsigaliojus naujam pareigybių sąrašui (2010 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. P-394) 51 KPAT karys (tarp jų – pareiškėjai) buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 41 str.1 d.). Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdyje (Protokolas Nr. RK-4), vadovaudamasi Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtintu Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašu (2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-498 redakcija) atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal minėto Aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius). Iš pateiktos prie šio protokolo karininkų vertinimo lentelės (1 priedas) matyti, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394, buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (51 karys, tarp jų ir pareiškėjai), taip pat kai kurie Sausumos pajėgų karininkai. Kai kuriuos laikinojo PKT personalo rezervo karius, tarnavusius KPAT, buvo pasiūlyta perkelti į kitas pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje, tačiau pareiškėjai pateko į 37 asmenų sąrašą dėl kurių Patariamoji komisija nustatė, kad šiems karininkams KAS nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė išleisti juos į atsargą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant kai kurių pareiškėjų (J. V., T. V.) skundus KAM dėl netinkamo jų vertinimo buvo konstatuota (II t., b.l.97-100,101-103), kad šiems pareiškėjams Komisija nesuteikė po 1 papildomą balą. Teismas nevertino, ar ši aplinkybė galėjo turėti įtakos pareiškėjų atrankai. Iš Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 priedo (lentelės) matyti, kad karininkų J. V. veikla įvertinta labai gerai, T. V. gerai. Byloje yra duomenys apie tai, kad T. V. 2010 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. P-343 priimtas pakaitiniu valstybės tarnautoju į KPAT prie KAM Viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialisto pareigas (II t., b.l.96).
Iš bylos medžiagos matyti, kad dalis pareiškėjų (L. S., V. M., D. Č.) dirbo tuose teritoriniuose padaliniuose, kurie buvo panaikinti, tačiau pagal pakeistą KPAT struktūrą liko Vilniaus Karo prievolės centras su 2 teritoriniais skyriais (Vilniaus ir Utenos) bei Kauno Karo prievolės centras su 3 teritoriniais skyriaus (Kauno, Alytaus ir Marijampolės), kuriuose dirbo kiti pareiškėjai (J. V. dirbo Kauno KPC teritorinio Kauno skyriaus vedėja ir ši pareigybė yra išlikusi, T. V. dirbo Kauno KPC vyr. specialistu; A. L. Vilniaus KPC vyr. specialistu, P. V. Vilniaus KPC teritorinio Vilniaus skyriaus vedėjo pavaduotoju, L. P. šiame skyriuje vyr. specialistu). Byloje nėra konkrečių duomenų (išskyrus J. V. užimtą pareigybę) apie tai, ar vyr. specialistų pareigybės, kurias užėmė pirmiau minėti pareiškėjai liko, ar buvo panaikintos. Teismas visų minėtų aplinkybių netyrė.
KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintas karių laipsnių ir pareigų derinimo principas. Pažymėtina, kad šis principas pats savaime negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad atitinamą laipsnį turintis PKT karys gali būti paskirtas į bet kurias laisvas jo turimą laipsnį atitinkančias pareigas, kadangi atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją (atsižvelgiant į laipsnius) turintys specialistai. Tačiau KASOKTĮ įtvirtinta Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės diskrecija nutraukti PKT sutartį ir išleisti PKT karį į atsargą (KASOKTĮ 38 str. 2 ir 4 d., 39 str., 45 str.), kai ja naudojamasi atliekant atitinkamus struktūrinius pertvarkymus (mažinant karių skaičių, pertvarkant dalinį, tarnybą ar kitą KAS instituciją) ir yra karių konkurencija į laisvas pareigybes, be jau minėto karių laipsnių ir pareigų derinimo principo, turi būti pagrįsta motyvuotu krašto apsaugos sistemos poreikiu atitinkamu laikotarpiu (atsižvelgiant į KAS priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą bei plėtros prioritetus ir pan.) spręsti kokių kategorijų (specialybių) kariai reikalingi tuo konkrečiu laikotarpiu. Pareiškėjai yra personalo karininkai, tačiau kai kurie, kaip matyti iš kario atestatų, turėjo ir atitinkamos karinės srities kvalifikaciją (pav., orlaivių pilotavimo inžinierius, kt.). Kai kurioms pareigybėms užimti, reikalingas atitinkamas užsienio kalbos mokėjimo lygis, taip pat leidimas dirbti su atitinkamo slaptumo lygio duomenimis. Byloje nėra duomenų apie tai, ar šios aplinkybės buvo kliūtis kurį nors pareiškėją atrinkti į atitinkamas pareigas KAS. Pirmosios instancijos teismas nepasiūlė atsakovui pateikti duomenis apie tai kokios srities specialistų poreikis buvo nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu į laisvas pareigybes KAS, taip pat ar pareiškėjai pagal savo kvalifikaciją ir laipsnius pateko į specialistų poreikio į laisvas pareigybes KAS sritį, tokio vertinimo neatliko. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti, ar atsakovo priimti įsakymai gali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais. Tik atlikus individualių faktinių aplinkybių vertinimą dėl kiekvieno pareiškėjo atskirai gali būti padarytos išvados, ar skundžiami įsakymai yra pagrįsti ir teisėti.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, nenustatė visų nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.). Pirmiau aprašytų aplinkybių ištyrimui turi būti surinkti nauji įrodymai (ABTĮ 141 str. 1 d.2 p.) ir dėl kiekvieno pareiškėjo individualiai turi būti nustatyta, ar skundžiami įsakymai yra pagrįsti ir teisėti.
Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas perduodant bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjų A. L. (A. L.), V. M., L. P., L. S., T. V., J. V., P. V., D. Č. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.